Teisingas pasirinkimas
Jurgita pabudo minutę prieš žadintuvą. Kambarys dar spindėjo šviesai, o už užuolaidų matėsi šaltas vasario šešėlis. Nugarą degė miego poilsis, pirštai šiek tiek patinę, kaip visada rytais. Ji apsidėjo ant lovos krašto, laukė, kol sukursis galva, ir tik tada pakėlė kojas.
Virtuvėje skambėjo tyla. Vyras, Algirdas, jau išėjo bėgioti taip jis darė paskutinius keletą metų, po to, kai atskyrė kraujo tyrimus ir išsigando dėl cholesterolio. Jurgita užvedė vandens viryklę, iš spintelės ištraukė dvi puodelius, vieną nuleido. Jis rytais geria tik vandenį.
Kol vanduo kaitėjo, ji patikrino telefoną. Šeimos pokalbyje nieko naujo, tik nuotraukų iš anūko, kurių atsiuntė sūnus vakare. Vaikas, dar darželyje, laiko rankoje kartono raketą. Jurgita automatiškai nusišypsojo ir pajuto šiltą, pažįstamą jausmą: tai dėl ko ji toleruoja spūstis, ataskaitas, begalines planavimo sesijas.
Darbas jai buvo atrama jau dvidešimt aštuonias metus. Ji dirbo personalo skyriuje miesto sveikatos centre: pradėjo kaip jaunesnė inspektorė, vėliau tapo pagrindine specialistė. Gydytojų ir slaugytojų veidai keitėsi, direktoriai ateina ir išeina, o ji liko. Ji žinojo, kurių vaikų tėvai, kas yra santuokoje, kam reikia patarimo dėl atostogų, kam priminti pasiimti gydytojo pažymą, kam švelniai šoktelti ranka, kad nepamirštų dokumentų.
Pastaraisiais metais viskas tapo sunkiau. Popieriniai dokumentai pakeitė elektronines sistemas, ataskaitos išaugo, viršūnėje reikalavo skaičių ir lentelių. Jurgita skundėsi, bet mokėsi naujų programų, rašė slaptažodžius į nešiojamą popieriaus užrašų knygelę, tvarkė tvarkingus aplankus darbalaukyje. Mėgo jausti, kad yra reikalinga, kad be jos šis tylus chaosas visiškai neįveiktų.
Ji įpilė sau arbatą, įdėjo citrinos skiltelę ir atsisėdo prie lango. Kiemo lauke šebelių šluotė sniegą į šaligatvį, retų automobilių išvažiavimas iš kiemo buvo retas. Jurgita įsivaizdavo, kaip po dešimtiespenkių metų žiūrės į tą patį kiemą nuo balkono, apsirengusi šiltų megztinių. Gal šalia sėdės anūkas, kurį seniai pamatys, ir paklaus, kodėl sniegas toks pilkas.
Ši vaizdinė scena gyveno jos galvoje ilgai. Vasarą prie jos prisijungė poilsio namelis su nusidriekusia trobelė, sodo sklypai, kur ji nekantriai nuspausdavo krapų sėklas, o vakare sėsdavo prie kepsninės ir ginčijosi su Algirdu, kiek druskos sudėti kiaulienai. Senatvė atrodė kaip suprantama, nors ne visada džiugina. Jossavo.
Įėjimo durys čiurkčiojo, o koridoriuje supuotojo sportbačių šlamesys. Algirdas įžengė į virtuvę, įkvėpė orą nosimi.
Vėl arbata be cukraus? paklausė jis ištrauktas rankšluosčiu nuo kaklo.
Gydytojas sakė, mažiau saldaus, prisiminė Jurgita.
Jis šyptelėjo ir pasilinko vandens filtrą. Jo plaukai šiek tiek nublukę, veidas plonas, bet jau seniau išsausė. Kartais ji džiaugėsi jo ryškiausiomis skruzdėlėmis ir pasitikėjimo žvilgsniu. Dabar matė labiau nuovargį ir paslėptą dirginimą, kurį jis stengėsi slepti.
Šiandien pavėluosiu, sakė jis žiūrėdamas pro langą. Vakarienei ne lauksi.
Vėl susirinkimas? paklausė ji. Ar tavo anglų kalbos kursai?
Jis susiraukė.
Ne kursai, o pamokos su mokytoju.
Na, taip, linktelėjo Jurgita. Su mokytoju.
Jis šiek tiek pažvelgė į ją, bet tylėjo. Jurgitos skrandis susitraukė. Pastaruoju metu turėjo daug tokių pusiau pasakytų sakinių, neišsakytų žodžių, svyruojančių ore tankiau nei bet kurią kalbą.
Ji apsirengė, patikrino, ar miegamajame langas uždarytas, ir koridoriuje pasuko raktų girlią. Metalas švelniai atšaldė delną. Šie raktai buvo su ja tiek metų, kad ji beveik nepastebėjo, kaip dažnai keičia vietas iš krepšio į kišenę. Namas, automobilis, poilsio namelis, pašto dėžė jos mažas pasitikėjimo rinkinys.
Maršrutinis autobusas buvo perpildytas. Žmonės tyliai žiūrėjo į telefonus, kai kurie blezdė, kai kurie susikaupdavo dėl stotelės. Jurgita prispaudė krepšelį ir pradėjo galvoti apie ateinančią dieną. Pietų metu turės paskambinti mamai, paklausti spaudimo. Mama, 73metė, gyveno netoliese, bet nesijaudino persikelti ar net prie sūnaus.
Aš čia visus pažįstu, kartojo ji. Vaistinėje, parduotuvėje, sveikatos centre. Kur aš važiuosiu?
Jurgita kiekvieną kartą linktelėjo ir viduje jausdavo tai. Įprasti sienų, pažįstamų veidų, kelio iki stotelės, kurį galėtume nueiti užmerktomis akimis. Tai suteikdavo jausmą, kad vis dar esame savo vietoje.
Sveikatos centre kvepė chloru ir vaistais. Įėjimo sargyba linktelėjo. Koridoriuose jau spindo pacientai, kai kurie ginčijosi su registratore, kai kurie žiūrėjo į laikrodį. Jurgita įėjo į savo kabiną, nuėmė šalmą, įjungė kompiuterį ir nuėjo paimti karštą vandenį.
Personalas buvo tankus: trys stalai, spintelė su darbuotojų bylomis, senas spausdintuvas, kuris brėžė ir nuryjo popierių. Jos kolegė, 30metų jaunutė, išdėliojo popierius po bylų.
Labas rytas, sakė ji. Girdėjai naujieną?
Kokią? Jurgita pastatė puodelį ant stalo ir atsisėdo.
Direktorius kviečia visus skyrių vadovus į dešimtą valandą. Kalbės apie optimizavimą.
Žodis pasiblausė ore, kaip šaltas vėjas. Jurgitos viduje viskas susitraukė. Optimizavimas per pastaruosius metus reikšdavo vieną: žmones mažins.
Gal tai vėl nauja ataskaita, bandė ji atitolti temą.
Gal, neapibrėžtai atsakė mergina.
Darbas sukosi apskritai. Gydytojai ateidavo, atnešdavo prašymus, klausinėjo apie atostogas. Jurgita mechaniniu būdu paaiškindavo, pasirašydavo, įveddama duomenis į sistemą. Mintys visą laiką grįždavo prie ryto sakyto žodžio.
Dešimt valandų ją pakvietė į auditorinę salę kartu su personalo skyrių vadovu. Ten jau sėdėjo skyrių vadovai, senosios slaugytojos. Direktorius, apie šešiasdešimt metų, išėjo į tribūną, sutvarkė kaklą.
Jis kalbėjo apie reformą, naujus standartus, efektyvumo didinimą. Jurgita klausėsi, tarsi per medvilnę. Tuomet išklausė, kad darbo struktūra bus peržiūrima, kai kurios funkcijos susijungs, kai kur kur bus pertekliniai darbuotojai.
Sprendimai bus priimti per artimiausią mėnesį, sakė direktorius. Vadovai gaus sąrašus pareigų, kurias planuojama mažinti.
Žodis pareigos skambėjo sunkiai. Jurgita pastebėjo vadovo žvilgsnį, kurio akys greitai atsitraukė.
Po susirinkimo ji grįžo į kabinetą ir uždūrė duris. Kolegė jau žinojo viską naujienos sklandžiai sklido.
Manau, kad mus tai palies? paklausė ji, nervingai traukdama rašiklį.
Nežinau, atsakė Jurgita. Dar trūksta darbuotojų.
Bet jei susijungs su buhalterija ar kitais mergina neužbaigė.
Jurgita prisiminė, kaip praėjusiais metais šalia esančiame centre sumažino vieną personalo darbuotoją, palikdama trys dirbti dviem. Susitvirs, sakė tada.
Ji bandė grįžti prie darbų, bet skaičiai tirpsta prieš akis. Prie pietų ji nuėjo pas personalo vadovą.
Gal galime minutę? paklausė ji atidarydama durų.
Jis linktelėjo, nekeliaudamas akių nuo ekrano.
Girdi? pradėjo Jurgita.
Taip, trumpai atsakė jis.
Mūsų skyrius ji sustojo.
Jis pagaliau pažvelgė į ją. Žvilgsnis buvo nusiminęs.
Jurgita, kol kas nieko konkretaus nežinau. Laukiame nurodymų iš viršaus. Kai turėsime informaciją, pranešiu.
Ji linktelėjo ir išėjo. Koridoriuje šildėsi, nors ant jos buvo tik plonas megztinis. Galvoje šoktelėjo skaičius jos amžius. Penkiasdešimt. Ne keturiasdešimt, kai dar galima eksperimentuoti. Ne trisdešimt, kai vis dar drąsu rizikuoti. Penkiasdešimt.
Namų grįžo vėliau nei įprasta. Autobuse spūstys, o ji visą laiką žiūrėjo pro langą, matydama nieko. Mintys sukosi ratu. Jei ją atleis, kokį darbą ras? Kas priims 50metę su patirtimi į personalo skyrių? Gal į privačią kliniką, kolegiją? Ar norėtų pradėti iš naujo, mokytis programų, įsilieti į kitą komandą?
Algirdas grįžo apie devynias. Jis turėjo kostiumą, kurį dėvėjo svarbioms susitikimams. Jis nusirengė švarką, tvarkingai pakabino, tada nuėjo į virtuvę.
Ar vakarienei? paklausė jis.
Laukiau tavęs, atsakė Jurgita. Šiltinti sriubą?
Ne, aš jau valgiau, sakė jis ir įpylė sau arbatos. Šiandien turėjome susirinkimą.
Ir mes, atsakė ji. Apie sumažinimą.
Jis pakėlė antakį.
Tave?
Dar nežinau. Sakė, kad peržiūrės struktūrą.
Po truputelio tylos jis susėjo priešais ją.
Man taip pat naujienų, sakė jis. Pasiūlė kontraktą užsienyje.
Jurgita šiek tiek susiraukė.
Kur užsienyje?
Vokietijoje. Įmonės filialas pradeda naują projektą. Reikia žmogaus su patirtimi. Dvitrys metai.
Ji žiūrėjo į jį, neišgirdama balso.
Sutikai? paklausė ji.
Sakau, kad pagalvočiau, atsakė jis. Bet, tiesa, tai rimta galimybė. Ir finansiškai, ir patirtimi.
Žodžiai apie atlyginimą ją smogė stipriausiai. Pinigai visada buvo svarbiausias argumentas, kurio sunku paneigti. Būstas, remontas, sūnaus hipotekos įmokos, vaistai mamai. Visa tai slypėjo po sausa fraze.
Dvitrys metai, kartojo Jurgita. Ir ką aš darysiu per tuos dutris metus?
Jis nukreipė žvilgsnį.
Gal galėtume pasikalbėti apie variantus. Gal išeisi su manimi. Ten taip pat reikalauja personalo specialistų. Aš paklausiu.
Ji įsivaizdavo svetimą miestą, nesuprantamą kalbą, bandymus paaiškinti atostogų procedūras. Įsivaizdavo mamą, vieną, sūnaus šeimą, anūką. Save stovinčią prekybos centre šalia Hamburgo, ieškantą grietinėlės, kur viskas parašyta nepažįstamomis raidėmis.
Ar gali likti, pratęsė jis. Dirbti čia, būti su anūku. Tie metai prabėgs.
Jis kalbėjo įsitikinimai, bet balso aidoje skambėjo abejonė. Jurgita pastebėjo, kaip jis suspaudė pirštus puodelyje.
O jei ne prabėgs? tyliai paklausė ji. Jei tu liksi ten?
Jis įkvėpė giliai.
Aš neketinu emigruoti. Tai darbo kontraktas.
Darbo kontraktą taip pat galima pratęsti, sakė ji. Ten naujovės, nauji ryšiai. O čia
Ji nebaigė. O čia reiškė viską, ką ji pažinojo ir kas buvo sunki. Laukų eilės, nuolatiniai kelių remonto darbai, kainos parduotuvėse, naujienos televizijoje, nuo kurių ji ilgai nebelaukė gero.
Jie tylėjo. Tyloje girdėjo, kaip šalia gyvenamojo kambario kažkas paslenka kėdę.
Ne šiandien, galiausiai sakė jis. Aš taip pat pavargau. Pabendraukime savaitgalį.
Jurgita linktelėjo. Ji jautė, kaip viduje kyla banga, bet nežinojo, ar tai baimė, pyktis ar nuovargis.
Naktį ji ilgai nesuskendo. Klausė, kaip Algirdas kvėpuoja šalia, kaip pro langą praeina retų automobilių šviesos. Mintys šokinėjo: sumažinimas, kontraktas, mama, anūkas, jos paties kūnas, kurisAtsibudusi su švelniu šypsniu, Jurgita suvokė, kad šios nakties sapnas buvo kvietimas leistis į naują kelionę, kurioje ji pats galės pasirinkti, kurios durys atsidarys ar namuose su senais raktų girliomis, ar tolimame Vokietijos mieste, kur šerkšnas po žvaigždėmis šviečia kitokia šviesa.
