Aš tau pagimdžiau sūnų, bet mums iš tavęs nieko nereikia, vieną vakarą paskambino moteris.
Vyras pažvelgė į Eglę kaltai, it šuo, kurį išvarė iš namų.
Taip, tu gerai išgirdai, nuleidęs akis tarė Jonas. Prieš pusmetį turėjau romaną. Tik keli susitikimai. Smalsumas, nieko rimto.
Ir štai, ji pagimdė man sūnų. Visai neseniai
Eglės galva ėmė suktis. Tokios naujienos žemę iš po kojų išmuša. Jos mylimas ir ištikimas vyras slapta susilaukė vaiko!
Ji net negalėjo iš karto suprasti, ką vyras mėgina jai pasakyti.
Priešais sėdintis Jonas buvo susigūžęs, rankas suspaudęs tarp kelių, it sumažėjęs pusiau.
Tai, vadinasi, sūnus, lėtai atsiliepė Eglė. Tu, vedęs vyras, turi vaiką ne su manimi.
Egle, dievinu, nežinojau. Prisiekiu.
Ką tu nežinojai, Jonas? Kaip vaikai atsiranda? Tau juk jau keturiasdešimt!
Nežinojau, kad ji nuspręs gimdyti. Mes išsiskyrėm dar anksčiau, ji sugrįžo pas savo vyrą. Buvau tikras, kad ten viskas gerai.
O vakar paskambina: Turi sūnų. Svoris 3,2 kilogramo. Sveikas. Ir padėjo ragelį.
Eglė prisėdo, nes kojos ją vos laike.
Lauke pliaupė rudeniška liūtis.
Akys vis užkliūdavo už lietaus lašų languose keistai raminantis vaizdas.
Tai ką dabar? žvelgdama į langą paklausė Eglė.
Nežinau, nuleidęs balsą tarė Jonas.
Puikus šeimos galvos atsakymas: Nežinau. Eglė staigiai atsisuko. Tu važiuosi ten, pas ją, pamatyti tą vaiką?
Netikėtai nuleidęs akis, Jonas ištraukė iš kišenės lapelį.
Ji parašė man, kuriame gimdymo namuose yra, kad išleis po dviejų dienų. Pažadėjo: Nori atvažiuok, nenori nereikia. Nieko nenoriu nei iš tavęs, nei iš jūsų šeimos.
Gurdi…
Eglė pratarė vos girdimai:
Nieko nenori… Toks jau moterų paprastumas.
Netikėtai koridoriuje trinktelėjo durys grįžo vyriausi sūnūs. Eglė bemat nusišypsojo.
Metai vadovaujant verslui ją išmokė šypsotis net tada, kai griūna visas pasaulis.
Virtuvėje pasirodė pirmasis dvidešimties metų stiprus vaikinas:
Sveiki, tėvai! Ko tokie surūgę? Mama, ar yra ką valgyt? Po treniruotės žvėriškai alkani.
Šaldytuve yra cepelinų, pasišildykit, numetė Eglė.
Tėti, juk turėjai pasižiūrėti mano seno Golf’o karbiuratorių? jaunesnysis sūnus trinktelėjo Jonui per petį.
Eglė stebėjo šią sceną širdį suspaudė. Jie vadino jį tėčiu. Jų tikrasis tėvas seniai išnyko iš gyvenimo, atsiųsdavo tik maža pensiją ir retkarčiais atviruką.
Jonas juos augino pražilo su jais, mokė vairuoti, gydė nubrozdintas kelius, lakstė į tėvų susirinkimus, sprendė problemas.
Jis buvo jų tikrasis tėtis.
Priverstinai nusišypsojęs Jonas tarstelėjo:
Pažiūrėsiu, Jonai. Vėliau. Leiskit su mama pasikalbėti.
Abu sūnūs nuėjo, trinksėdami lėkštėmis.
Jie tave myli, tyliai pasakė Eglė. O tu…
Egle, baik. Aš taip pat juos myliu. Jie mano vaikai. Aš nieko čia nepalieku.
Suklydau. Nebuvo ten nieko svarbaus, tik kvaila klaida.
Kvaila klaida, kurios pasekmė sūnus ir sauskelnės…
Staiga į kambarį įbėgo šešerių metų Austėja. Širdis nudiegė. Mažoji užšoko tėčiui ant kelių.
Tėti! Kodėl liūdnas? Mama barti tave barė?
Jonas stipriai apkabino dukrą ir įsikniaubė jai į plaukus.
Gyveno dėl jos. Eglė žinojo dėl Austėjos jis padarytų bet ką. Tai buvo visiška, beprotiška tėviška meilė.
Nieko, princese. Tiesiog su mama sprendžiam tėvų reikalus. Eik žiūrėt animacinių filmų, aš tuoj ateisiu.
Kai Austėja išlėkė, nutylo visa virtuvė.
Supranti, kad keičiasi viskas? paklausė Eglė ir vėl sėdo prie stalo.
Niekur neisiu, Egle. Myliu tave, vaikus… Negaliu be jūsų.
Tai tik žodžiai, Jonai. Faktai tokie: ten yra tavo sūnus. Jam reikės tėvo.
Ta moteris Dabar ji tik sako nieko nereikia. Tai emocijos po gimdymo ar dar kokia gudrybė.
Už mėnesio ar pusės metų, mažyliui prireiks pinigų paskambins: Jonai, neturim kombinezono žiemai ar Jonai, reikia pas gydytoją.
Ir tu važiuosi, nes tau visada gaila, norisi padėti.
Jonas tylėjo.
O pinigai, Jonai? sumažinus balsą tariamai švelniai Eglė. Iš kur paimsi jų?
Vyras susigūžė. Jo verslas prieš dvejus metus žlugo Eglės pinigai dengė visas skolas.
Jonas uždirbdavo tik laikinus, mažus pinigus visa, kas gera šeimai namai, automobilis, kelionės, vaikų mokslas buvo ant Eglės pečių.
Jis net normalios mokėjimo kortelės neturėjo viskas buvo užblokuota teismo, naudojo grynuosius arba Eglės sąskaitą.
Rasiu, sumurmėjo Jonas.
Kur? Naktimis pavežėju dirbsi? Ar mano stalčiuje ieškosi, kad kitai moteriai padėti?
Įsivaizduoji absurdu? Aš išlaikau šeimą, o tu už mano pinigus remsi kitą su jos vaiku?
Ji ne šliundra! suriko Jonas. Viskas baigta dar prieš pusmetį!
Vaikas sujungia žmones stipriau už santuokos dokumentą. Važiuosi į išrašymą?
Klausimas pakibo ore. Jonas trynė akis rankomis.
Nežinau, Egle. Nuoširdžiai. Jei žiūrėti žmogiškai reikėtų. Vaikas nekaltas.
O į mus žmogiškai? Į mane? Į Austėją? Į berniukus?
Tu nuvažiuosi, pasiimsi tą vaiką ant rankų ir… viskas. Imsi važinėti dažniau kartą per savaitę, paskui du, galiausiai visus savaitgalius.
Meluoji, kad darbe užsivėlei. O mes čia lauksime tavęs.
Eglė nueina prie krano, atidaro, uždaro vandenį.
Jai trisdešimt du. Aštuoneriais metais jaunesnė. Ji pagimdė tau sūnų, tavo biologinį.
Maniškiai vaikai ne tavo kraujo, kad ir kaip juos auginsi. Ten tavo. Tu galvoji, kad tau nebus svarbu?
Tai nesąmonė, supyko Jonas. Berniukai mano, aš juos išauginau.
Na, baik. Vyrams visada reikia palikuonio, savo.
Bet turime Austėją!
Austėja mergaitė…
Jonas pašoko.
Užteks. Per anksti mane varai. Sakiau lieku su šeima. Bet ne visiškai beširdis galiu būti.
Ten žmogus, mano. Aš kaltas prieš visus.
Nori išvaryk daiktus susidedu ir dingsiu. Pas mamą, į bendrabutį ar kur kitur. Bet šantažuoti manęs nereikia!
Eglė sustingo. Staiga pasidarė baisu.
Jei dabar pasakys išeik, Jonas tikrai išeis. Į niekur, be pinigų, be namų ir jau tada neišvengiamai pas kitą, kur jo laukia, kur priims kaip gelbėtoją.
O ji nenorėjo jo prarasti. Nors degė skausmas, vis tiek saugojo meilę. Vaikams jis buvo tėvas.
Sugriauti lengva užteks vienos minutės. O ar ištversi toje tuščioje didžiulėje namų erdvėje, kur kiekvienas kampas apie jį?
Sėsk, švelniai paprašė Eglė. Niekas tavęs nevarinėja.
Jonas kelias sekundes stovėjo, vos alsuodamas, tada grįžo prie stalo.
Egle, atleisk man. Esu kvailys…
Kvailys, lėtai nusišypsojo Eglė. Bet mūsų kvailys.
Vakare viskas buvo kaip per rūką.
Eglė ruošė pamokas su Austėja, tvarkė darbo popierius, bet mintyse klajojo toli.
Įtempė save galvodama apie tą kitą moterį kokia ji? Greičiausiai jauna, graži, gal dabar laiko ant rankų mažylį ir jaučiasi nugalėjusi.
Nieko nereikia jai! Kaip ir pridera. Štai, parodyti sūnų ir nieko neprašyti geriausias triukas.
Išmuša vyrą iš vėžių: jis imasi būti didvyriu.
Jonas vis vartėsi, sunkiai užmigo. Eglė gulėjo atmerktomis akimis.
Jau keturiasdešimt penkeri graži, tvarkinga, pasiekusi, bet… jaunystė nebe už kalnų.
***
Ryte Eglei buvo dar prasčiau. Berniukai greit papusryčiavo ir išlėkė, o Austėja prisišliejo prie Jono.
Tėti, supink kasytę! Mama nesugeba taip gražiai.
Jonas paėmė šukas. Jo didelės rankos, įpratusios ir prie vairo, ir prie plaktuko, atsargiai perbraukė dukrytės plaukus, atidžiai supynė kasyte.
Eglė stebėjo, gurkšnodama kavą.
Štai jos vyras artimas, šiltas, naminis. O kažkur toli vaikas, turintis teisę vadinti Joną tėčiu.
Bet kaip galima išdalinti tėvystę?
Jonai, susimąsčiusi Eglė, kai Austėja dingo į garderobą, turime nuspręsti. Dabar.
Jis padėjo šukas.
Visą naktį galvojau.
Na ir?
Nevažiuosiu pasitikti, kai išleis.
Egles širdis trūkčiojo, bet ji išlaikė ramybę.
Kodėl?
Nes jei nuvažiuosiu, duosiu vilčių ir jai, ir sau. Nebūsiu dviejų namų tėtis. Nenoriu taip.
Nenoriu meluoti tau, nenoriu vogti laiko iš Austėjos bei berniukų.
Aš pasirinkau jau prieš vienuolika metų čia mano šeima, čia mano moteris.
O tas berniukas? pati nesitikėjo, kad klausia.
Aš padėsiu pinigais. Oficialiai, per alimentus, ar tiesiog atidarysim sąskaitą.
Bet važinėti ten ne. Geriau tegul jis užauga nežinodamas manęs, negu laukdamas savaitgaliais ir matydamas, kaip skubu namo.
Taip sąžiningiau.
Eglė tylėjo, sukausdama alyvinį vestuvinį žiedą ant piršto.
Ar tikrai nenusivilsi? Neparūps vėliau?
Tikrai, gal ir gailėsiu. Pagalvosiu, kaip jis ten auga. Bet jei važinėsiu, prarasiu jus.
Tu to neištversi, o aš nenoriu būti tavęs nekenčiamas.
Ne labai tvarkingai išsireiškiu, bet…
Vyras atsistojo, uždėjo rankas žmonai ant pečių.
Man nereikia kito gyvenimo. Mano šeima yra čia. O ten tik mano klaidos kaina.
Esu pasiruošęs mokėti, bet tik pinigais.
Ne laiku, ne dėmesiu ar rūpesčiu to nebeišeina.
Eglė uždėjo ranką ant vyro.
Pinigais, sakai? liūdnai šyptelėjo.
Užsidirbsiu. Nusiversiu, bet užsidirbsiu. Daugiau nė cento iš tavęs mano bėdos, mano atsakomybė.
Eglė atsiduso. Gal ir nėra tai, kaip norėjosi iš pradžių… Bet tų žodžių laukė labiausiai.
Ji nenorėjo dalytis vyru su niekuo. Svetima moteris tegul susitvarko pati.
Pagimdė nuo vedusio? Jos rūpestis.
***
Jonas į išrašymą neišvyko.
Andra po to skambino ne kartą, pyko, šaukė, klausinėjo kodėl?
Jonas pasakė tiesiai: suteiks tik finansinę paramą, susitikimų nebus.
Andra mesti skambinti, dingo pusei metų. Telefonas neberodė, kad ji pasiekiama. Eglei tai daugiau nei tiko.
**
Gyvenime kartais pasitaiko sunkumų ir skaudžių klaidų. Kartais atrodo, kad viskas griūva. Bet svarbu nepamesti savęs ir to, kas iš tikrųjų brangu šeimos, artimųjų, pagarbos vienas kitam. Žmonės gali suklysti, bet svarbiausia kaip jie ištaiso savo klaidas ir kokį pasirinkimą padaro po to. Juk ne veltui lietuviai sako namai ten, kur tavo širdis.






