Aišku kaip diena, visa tai mano klaida! verkia draugo sesuo. Jei būčiau galėjusi numatyti, kad taip nutiks Dabar neturiu nė menkiausio supratimo, kaip elgtis toliau. Ir apskritai kaip neišeiti iš proto ir neišsižioti prieš visus, kai norisi tik po kaldra pasislėpti.
Draugo sesuo prieš keletą metų ištekėjo.
Po vestuvių nusprendė gyventi vyro mamos bute. Jo tėvai turėjo milžinišką trijų kambarių butą Kaune ir užaugino tik vieną sūnų.
Aš pasilieku sau vieną kambarį, o visa kita jūsų! paskelbė anyta pasididžiuodama. Esam išauklėti žmonės, susitarsim kaip reikiant!
Kada tik norėsim galim išsikraustyti! vėliau tarė vyras savo žmonai. Man atrodo normalu, kad bandom gyventi po vienu stogu su mano mama. Jei nepavyks nuomą rasim ir išsikraustysim…
Taip ir buvo: gyvenimas po viena antklode su anyta, pasirodė, toli gražu nėra kino filmas apie laimingą šeimai. Nei anyta, nei marčia nepulsavo harmonija, o kiekviena diena vis labiau kaitino orą namuose. Susikaupęs pyktis vis išsiverždavo, barniai kaskart tapo dažnesni vakarienei buvo patiekiamas rūgštus žodžių troškinys.
Juk sakei jei nebeišsilaikysim čia, išeisim! ašaromis klojo žmona.
Bet nejaugi jau viskas taip blogai? zyzė jos brangioji. Čia gi smulkmenos, todėl nesąmonė dėl to lagaminus pakuoti.
Po metų iš šeimynos pagaliau pasigirdo verksmas žmona susilaukė puikaus sūnaus.
Vaiko gimimas sutapo su tuo, kad anyta išėjo iš darbo ir naujo niekaip negalėjo rasti retas darbdavys nori samdyti artėjant pensijai moterį. Marčia ir anyta liko dvi vienoje virtuvėje, dieną-naktį viena kitai į nosį kvėpuodamos. Ir natūralu, kad nuotaika namuose kasdien vis priminė rudens lietų liūdna ir šalta.
Vyras, kaip tikras lietuviškas vyras, tik pečiais traukė ir klausėsi, kaip skundžiasi abi moterys, mat vienintelis nešė namo eurus.
Dabar negalim palikti mamos likimo valiai ji neturi iš ko gyventi. Negaliu jos palikti vienos, negaliu išlaikyti dviejų butų. Kai ras darbą išsikraustysim!
Bet žmonos kantrybė pamažu tirpo kaip ledai Joninių saulėje. Ji susikrovė daiktus ir su sūnumi persikraustė pas savo mamą į Šiaulius. Išeidama vyrui mestelėjo: Koja čia daugiau nekelsiu! Jei tau rūpi šeima ieškok sprendimo pats!
Oi, galvojo žmonelė, kad vyras iš karto šoks ją atgal namo graibyti. Tačiau… Pasirodo, suklydo.
Jau trys mėnesiai kaip žmona gyvena pas mamą, o vyras net nebandė jos susigrąžinti. Jis lyg niekur nieko gyvena pas savo mamą, bendrauja su žmona ir vaiku vaizdo skambučiais po darbo, o savaitgaliais atvažiuoja pas uošvę lyg svečias.
Vyras gauna iš dviejų moterų viską: dėmesį, rūpestį, o vaikas, kurį paliko įsižeidusi žmona, tik mamai ant sprando. Visi dabar laimingi! Vyras tikras laimėtojas! Anyta džiūgauja nei sūnaus neprarado, nei kasdieninis verdamų cepelinų kiekis nesumažėjo.
O marti? Oi, nemano, kad čia laimė. Myli ji tą savo vyrą, nors ir puikiai supranta, jog pastarasis švelniai tariant šioje situacijoje nelabai vyriškas.
O ko tu tikėjaisi, kai išėjai? kilnoja antakius vyras. Gali grįžti, jei nori…
Greičiausiai žmona neketina palikti mamos ir nuomotis butą. Sėdi su vaiku vaiko priežiūros atostogose ir, savaime aišku, kišenėse vėjai švilpauja.
Tai kas čia, gal finalas šeimos istorijai?
Kaip manote, ar ji turi bent menkiausią šansą grįžti į anytos namus ir dar oru pasilikt?






