Praėjo dvi savaitės nuo tada, kai paskutinį kartą lankiausi savo sodyboje už miesto, ir štai, kaimynai mano sklype pastatė šiltnamį, pasodino agurkų ir pomidorų daigų.
Turiu mažą žemės plotelį netoli Vilniaus, kur nieko neauginau tik ilsėdavausi ten nuo miesto šurmulio. Nenorėjau eikvoti jėgų daržui, žemės darbams, todėl buvau pasistatęs kepsninę, pavėsinę nuo lietaus prisėsti, o ateityje planavau apsitverti sklypą tvora.
Vieną pavasario vakarą atvažiavau čia, nusiteikęs kepti dešreles, pailsėti sielai. Kaimynai buvo ramūs žmonės, per daug nešnekūs, bet viena jų, Vida Petronytė, vis nepraleisdavo progos pastabą mestelėti. Jai atrodė nesuvokiama, kaip mano žemėje niekas nežaliuoja. Kone kiekvienas jos kiemo kampas buvo apsodintas gėlėmis ir daržovėmis, kuriomis kasdien rūpinosi kaip vaikais.
Kadangi tarp mūsų sklypų dar nebuvo tvoros, Vida dažnai vaikščiodavo mano sklypu lyg savu, vis kažką apžiūrinėdavo. Man tas nepatiko, bet tiesiai išrėžti neišdrįsau. Kartą įvažiuoju ir randu ją braidžiojančią po mano veją, žvilgteliu ir klausiu:
Ar ką nors pametei?
Ne, gūžteli ji pečiais, tik galvoju, kur čia svogūnų lysvę padarius. Pas tave tiek vietos, o niekas nedygsta. Jei truputį pasodinčiau, juk nesupyksi?
Sutrikęs nežinojau, ką atsakyti. Nebenorėjau įžeisti, todėl sumurmėjau:
Na, gali lysvę kokią susirasti.
Po to gailėjausi sutikęs Vida pusę dienos blaškėsi po sklypą, suko galvą, triukšmingai landžiojo, negalėjau nei ramiai pailsėti, nei pamąstyti.
Netrukus išvažiavau į Palangą atostogų. Sugrįžau pirmą savaitgalį ir nusprendžiau nuvažiuoti į savo sodą. Kokį nustebimą patyriau, kai radau savo sklype išdidžiai stovintį šiltnamį, kelias daržovių lysves su agurkais ir pomidorais.
Ar reikėjo man aiškintis, kas tai padarė? Viskas buvo aišku ir be klausimų. Apėmė pyktis, nusprendžiau reaguoti. Paprašiau draugo Vito padėti, nulėkėm į statybinių prekių parduotuvę, nupirkome tinklo ir aptvėrėme mano žemę. Nuo šiol Vida savo nuožiūra jau nebegalėjo landžioti ir šeimininkauti svetimoje teritorijoje.
Kitą savaitgalį ji atėjo įsitempusi:
Kodėl apitvėrei sklypą? Kaip dabar prie savo daigų prieisiu? Gal tu pats dabar juos ravėsi?
Tai jau buvo įžūlu. Vakare tą šiltnamį su visomis lentomis per tvorą permetėm atgal į jos pusę. Vida daugiau manęs nei sveikino, nei žvilgsniu palydėjo.
Ir dabar, prisimindamas tuos laikus, suprantu savo žemės ribas anksčiau ar vėliau tenka nusibrėžti ne tik akivaizdžiai, bet ir gyvenime.






