20251112, antraštė: Aistės dienoraštis
Keturiolika metų manęs seniai atėjo metas, kai gyvenimo kelias pradėjo vingiuoti kitaip, nei įprasta. Pakraustydama daiktus į lagaminą, sušuko pro šalį sau: Ar viskas bus gerai, kai pasirūpinsiu, kad sūnaus nauja vieta būtu tvarkinga? Dėl šio sprendimo širdyje šildė šiluma, kad mama vis dar gyva, nors tėvo, odontologo Vytauto, iš anksto nebuvo, prieš ilgai išėjusi į kitas sritis. Tėvas visada dirbo su šypsenomis, todėl aš nusprendžiau sekti jo pėdom tapti odontologe.
Su Mariusu, sutuoktiniu, mūsų skyrybos buvo sklandžios. Jis nebeatitiko, nes aš kelis kartus primėjau, kad jei neatsisakys savo azartinių žaidimų, aš su džiaugsmu išsiskirsime: Nebesirūpinsiu tavimi, nes jau nusivyravau taip skambėjo mano žodžiai. Mariusas pažadėjo mesti šią žalingą priklausomybę, bet nepavyko. Su juo kartu praleidome dvidešimt antrų metų, iš kurių dešimt buvau prisirišusi prie jo gyvenimo būdo. Skolos kaupėsi, o pradžioje jas padengdavau aš.
Mano tėvassvagris, jaunystėje, šnekė: Aistė, neleidžk sau likti su žmogumi, kuris tavęs išnaudoją. Vieną dieną, kai jau nežinojau, ar galiu toliau tverti, išreiškiau jam: Naujuose metoduose nesijausiu, bet noriu, kad žinotum, jog skyrių pateikimas nebėra įspėjimas, o mūsų šventas pradžia.
Kur bus tavo naujas namų šarvas? klausia svagri. Gyventi nebereikės nuomoti, nes aš išvykstu į kitą miestą, bet nepasakysiu kur. Mariusas galėtų mane pasiekti ten pat, šnabžda aš. Atleisiusi darbą, tikėjau, kad mano odontologų žinios išgelbės visur, kur tik reikia dantų gydytojo, galėsiu rasti vietą. Svajojau atidaryti savo kabinetą, bet kur rasti lėšas, kai vyras praranda pinigus?
Aš persikraustžiau pas mamą į Kauną, miestą, kuriame aš gimiau ir augau. Studijų baigimo metu norėjau grįžti čia, bet su Mariusu santuoką sudaręs, jis nenorėjo išvykti, o jo jau turėta dviejų kambarių butas dovana nuo močiutės, kuri persikėlė prie jo tėvų.
Labas, močiute, aš ateinu apsigyventi visam laikui, kaip pažadėjau, apkabinau jos šiluma. Mama, buvusi slaugytoja, dabar išėjus į pensiją, žavėjosi: Tu vis dar jauna, viskas tavęs priklauso. Nikas tavo sūnus viską supras, nes dabar mokosi universitete. Jo draugą, odontologo Romui, kuris jau turi privačią kliniką, taip pat įtraukiau į pokalbį: Jis gali tavęs priimti į savo komandą.
Antrąjį metus dirbdama odontologė Kauno sveikatos centre, įvaldžiau savo erdvę, patogų kabinetą ir nuolat besikeičiančią pacientų bazę. Nikas, mano sūnus, kartais lankydavosi per atostogas; jis taip pat auga, nors nepasiekė dar tėvo kelionių.
Vieną rytą, kai prižiūrėjau pacientę, man pasakė slaugytoja Ksenija: Kviečiu kitą. Pasižvelgiau į įėjimą, matydama vidutinio amžiaus vyrą, kurio akys švytėjo nepažįstamumu. Ar jis čia dėl patarimo, ar mane pasirinkęs?, pagalvojau, kviečiant jį į kėdę.
Jis atsisėdo, veidas rami, bet neramiai. Atverkite burną, sakiau, tyrinėdama. Kairės viršutinės dantų kanalo 3ioji dalis kariesas, reikia išimti aštuoną.
Vyras trumpai atsakė: Gydykite, pašalinkite. Ksenija pasiruošė injekciją: Pasiruoškite, aš įpurgu anestetikas.
Ne, ačiū, nenoriu injekcijos, staigiai protestavo jis.
Kodėl ne? nesupratau.
Tiesiog be injekcijos, be skausmo tvirtino jis.
Man susidarė įspūdis: Ar jis robotas, ar išskirtinis išmėginimas? Gal išgyventi skausmo nepažįsta. Bet nuolat dantį šlubavau, o jis net nesukausdavo veido. Daugiau klausiau: Skauda?
Ne, atsakė ramiai, nors žinojau, kad skausmas nebus šviesus.
Po procedūros pasakiau: Kitą dieną grįšite, padėsiu plombą. Jis iškilo, o Ksenija stebėjo jį įspūdingai: Koks narsus vyras, be injekcijos
Aš susimąsčiau: Gal jis tik rodo drąsą, bijodamas parodyti, ką iš tikrųjų jaučia. Slaugytoja pasiūlė: Manau, jis įsimylėjo jūsų šypseną. Aš atsakiau: Aš noriu vyrų, kurie išreiškia jausmus, o ne slėpia juos kaip robotai.
Kitą savaitę Protas (jo vardas) atvyko laiku, pabaigoje darbo dienos. Ksenija sveikino jį tarsi seną pažįstamą: Sveiki, Protas Antanas. Aš paklausiau: Ar skausmas?, jis trumpai: Ne. Man atrodė, kad meluoja, todėl pradėjau gaminti kompoziciją plombai.
Baigus, Protas atsistojo, žiūrėjo tiesiai į mano akis ir sakė: Ačiū. Šiandien esu paskutinis pacientas, galiu jus nuvežti namo.
Ačiū, bet važiuoju patys. Užsiregistruosiu į kitą vizitą?
Taip, prašau.
Ksenija patikrinusi tvarkaraštį, pasakė, kad kitą savaitę ryte 9 val. laisva vieta. Protas patvirtino: Iki ryto, aš čia būsiu.
Savaitgaliais man patinka važiuoti į darbą maršrutai veža be spūsčių, o rytą kavos puodelis lėtai džiūva šalia lango. Maždaug dvidešimt minučių iki pirmojo paciento, kai pastebėjau Protošą, vaikštantį pro langą, nervingą, sėdintį ant suoliuko. Jo veidas pasikeitė: dabar ne tik rami, bet ir nerimauja.
Ką tai reiškia? pagalvojau, stebėdama jo judesius.
Perkėliau kavą į spintelę, atidariau langą ir šaukiau: Protai, įeikite! Jis nustebęs paklausė: Dar ne devynios?
Ką turi laukti, mes abu jau čia, kodėl laukti? su šypsena atsakiau, uždarydama langą.
Jis įsijungė į kėdę, bet prisipažino, kad dar nevisiškai pasiruošęs. Nesijaudinkite, aš nesu terminatorius, pripažino jis, išskleisdamas baimę dėl injekcijų.
Aš taip pat bijau dantų gydytojų. Prieš atvykstant, visada ruošiuosi, išsakė jis.
Kodėl atsisakėte injekcijos? paklausiau.
Bijau skausmo labiau nei dantų, bet nejuokaujo norėjau išbandyti be jo. atsakė Protas.
Aš paaiškinau, kad daugeliui bijoma išbūrių, bet aš stengiuosi, kad procedūra būtų kuo švelnesnė. Po trumpų įpurkimo laškų, Protas atrodė šiek tiek blyškus, bet šypsodamasis. Įvertinau sėkmę: Viskas pavyko greitai.
Pirmadienį prie klinikos šalia Protas vaikščiojo su dideliu gėlių puokšte, žiūrėjo į laikrodį. Kolegoms tai buvo neįprasta, jie stebėjo jį su smalsumu. Kai aš priėjau su šypsena, jis išdujo man gėlę ir pasakė: Labas rytas, ačiū, kad nepavojavote injekcijos. Norėčiau susitikti vakare kavinėje.
Susitiksime, atsakiau, džiaugdamasi jo nuoširdumu. Vakaro susitikimas praėjo puikiai, ir aš prisiminiau slaugytojos Ksenijos žodžius Protas iš tiesų buvo šiltas, jausmingas vyras.
Pabūrus šią nakčiai su mintimis apie praėjusią dieną, suvokiau, kad dar viena pradžia gali būti pilna tiek baimės, tiek vilties. Dabar, su nuosekliu planu atidaryti savo odontologijos kabinetą Kaune, mokėtis iš praeities, bet nepasiduoti. Mano širdis žino, kad svarbiausia yra ne tik dantų sveikata, bet ir vidinė stiprybė, kurią aš stiprinu su kiekvienu žingsniu.
