Tyla namuose pliūpėjo į šaknis tvirtu, nevalomu švilpimu lyg dar viena skardžiai šniokščiančia metalinė dėžutė, kurią brolis Domas atidarė jau trečiai per dieną. Eglė spaudė kaktą prie šalto lango stiklo, stebėdama, kaip sniego sūkurių vėjas už lango giebė kraštus besivystančios nakties, kurią siaučiojo iki pat vakaro. Tai nebuvo paprastas sniegas, o tarsi balta, neišgydoma siena, ir Eglė jautė, kad jei į ją žengs, paslėpsis amžiams. Galbūt taip būtų geriau.
Mama, ar galėtume ką nors išsiųsti pas tėvo šventą Austėją? balso šnabždesys buvo nuobodus, kaip iš kitos tiesos.
Moteris, šaldydama daiktus kelionei į krepšį, susigriuvo į šaltą kvėpavimą. Jos pirštai neramiai šūkiojo per diržus ir spynas.
Ar tikrai žinai, ką sakai? Ji tapo man mama. Negaliu jos palikti viena tokioje padėtyje. Tu ne liksi vienintelė, su Domu.
Būtent. Su Domu, Eglė neišsnukusi neatsukė galvos, kad mama nepastebėtų išsiliejusių ašarų.
Tai atostogos man su juo? Dvi savaites visą laiką?
Dievi, ką jis tau padarė? Jis vyresnis, tad turėtų būti išmintingesnis. Ir tu ne mažas vaikas, bet bijai jo labiau nei lėlės!
Mamos ranka staiga traukė zipą, ir šaltas vėjelis glostė Eglės nugarą. Būti viena su broliu kuris ją nekenčia, ir mama nieko nepastebi Žvilgsnis nuslydo į knygų lentyną, į storą tomą, kurio viršus buvo nusidėvėjęs odos viršelis. Tarp nuotolinių kelionių puslapių slypėjo bilietas į kitą gyvenimą bent jau taip jai atrodė.
Mama priėjo prie lango ir įmetė į Eglės ranką keletą banknotų.
Pagrindinė kasa yra dėžutėje, spintoje. Domas apie tai žino. Tai tau, tik ekstremaliam atvejui. Tu protinga.
Eglė tik linktelėjo, vis dar žiūrėdama į knygą ir suspausdama pinigus. Tada mama, kaip nuskaitusi jos mintis, pasukė galvą link to paties tomo. Eglė norėjo ką nors pasakyti, išsitiesi į priekį, bet nesugebėjo. Per akimirką mama jau turėjo rankoje vėl užslėptą vėlą laišką.
Iš kur tai imai? Laiškas šimtus metų! jos balsas drebėjo neramiai.
Eglė prisigijo, veido skruostai užsidegė.
Mama, galėčiau nuvykti pas tėtį, kol tavęs nėra iškvėpimas išvaduodamas, bet mama akys švietė kaip griuvėsčių pelenai, ir svajonės ėmė tirpti nuo žemės.
Saulė švelniai šypsosi, atmetusi vėlą laišką į knygą, ir pridūrė:
Kuriam tėčiui? Galvoji, kad jis lauks su plačiomis šaknimis? Galbūt jo takas pasibaigė, o šis adresas tiesiog senas. Ji pasiėmė krepšį ant peties ir nuėjo koridoriu iki batų. Klausyk, neturiu laiko. Bėgti jau laikas. Grįšiu, pasikalbėsime. Aukštųjų Austėjos numerį palikau sąsiuvyje, skambink tik kraštutinėmis aplinkybėmis.
Durys užsiplieskė, palikdamos koridorių begarbį. Iš karto iš savo kambario išlindo Domas. Jį kvepėjo stiprus degtuko ir kažkokia aštri medžiaga.
Na, sesule, mama išbėgo. Dabar esi mano po sparnu, jis atvirkščiai prisimena, bet jo akys švytėjo aštriais kibirkščiais. Tarpukini, kiek jis tau pinigų įmetė?
Pinigai dėžutėje, suskambėjo Eglė, bandydama slysti į savo kambarį. Jis užstojo kelią.
Aš kalbu apie tuos, kuriais ekstremalus atvejis. Galvoji, kad nepastebėjau? Nerekomenduoju mane apgaudinėti.
Tu jų nebusi matyti!
Oho!
Eglė greitai nusileido po jo ranka ir paslėpėsi kambario spintelėje.
Vakaras namuose puldėjo garso, draugų juokas krapšo ausis, o oras tapo tankus, kaip uždaryta spinta kvapas kitų dvasių ir alkoholio. Užrakinusi kambarį, Eglė liesti kupranugarių žurnalo pakabą, paklodama planas ryto šviesa pasikeis į šią geltonąją viršelį, kurį nurodė lapelis. Bet kai tik pradėjo mieguistėti, durys sprogo. Prie slenksčio stovėjo Domas su keista mergina.
Išlaisvink patalpą, mums reikia kalbėtis su Egle, iššovė jis, jo akys nešviečia nei šilumos, nei švelnumo, tik šaltą, stiklinį tuštumą.
Sekantys sekundės praskriejo kaip košmaras. Jo geležinė šakutė, smūgis į nugarą, durų plaktukas prieš veidą. Ji pabudo ant šalto betono laiptų, laikydama kuprinę prie krūtinės. Už durų skambėjo jo garso, apsvaigęs juokas: Nuslėk, pelės!
Ašaros tekėjo savaime. Naktis drebėjo, o ji sėdėjo laiptų žemėje, susilaikydama basas kojas, apkabindama žieminius batai, kai virš jos skambėjo balsas:
Kodėl stovėt ant šalto grindų?
Prie jos stovėjo vyras su storu paltu. Jo veidas atpažįstamas, ir per ašaras Eglė prisiminė jie gyveno tame pačiame namų bloke, bet jis išnykė dešimtmečius.
Brolis išspyrė, šukėjo ji.
O mama?
Išvyko.
Ilgai?
Dvi savaitės.
Vyras pakreipė galvą, pamiršdamas.
Na, ką daryti. Atsikelk, peršalėsi. Įeik, šiek tiek atšildyk. Aš tavo kaimynas, Ignas. Prisimenu tave dar kaip mažą vaiką.
Jo butas buvo tuščias, dulkėtas, kvapas vienišumo ir vakarienės likučių. Kol jis kaitino ant viryklės makaronus su dešra, Eglė, apgaubta tyluma, išdėstė jam savo beviltišką planą surasti tėtį pagal adresą ant vąselio.
Ignas sušuko, padėdamas lėkštę:
Neperkramk karščią. Naktį išgyvensi, ryte bus aišku. Mano brolis ūkas, ne žmogus. Žinau, kaip tai yra.
Jis padėjo ją ant seno sofa, ir ta naktis tapo riba tarp dviejų gyvenimų. Ji įsiveržė į keistų sapnų, bėgdama nuo šaltų brolių akių, ir pabunda ramioje, bet ne jaukių bute priešais.
Taip prasidėjo jų keista draugystė. Ji atėjo pas jį, kai namus užpildė girtų balsų. Jis tyliai klausė, kartais pasakojo savo fragmentus keliones, praradimus, kaip šeima plaukė, bet išplaukė. Jis tapo jos ramybės uoste, inkaru audringame gyvenimo jūroje.
Vėliau įvyko paskutinis lašas. Domas, neradęs dėžutės su pinigais, įžengė į tyrimą su šūksniais ir grasinimais. Jo ranka pakilo smūgiui, bet Eglė, širdimi šaukiančia, šokinėjo, atsisukdama ir išbėgo į laiptus.
Išeini kelio nebus atgal! šaukė jis.
Mama sugrįš, ir tau nebus gerai! šaukė ji, bėgdama link pažįstamų durų.
Nieklaus, kad čia be tavęs nebus! paskutiniai žodžiai skambėjo kaip varžta.
Ignas duris atvėrė dar prieš kaip ji paspaudė. Jo žvilgsnis sutelkėsi į jos verkiančią veidą, į mažą kuprinę, ir be žodžių leido jai įžengti.
Viskas, aš nebegaliu ten grįžti, iškvėpė ji, pajusdama kaip sunkus krūvis iškrenta nuo pečių.
Jis linktelėjo, rimtas ir supratingas.
Tu tada liksi čia, kol mama sugrįš. O tada pamatysime.
Ir jis uždarė duris, kur liko ne tik triukšmingas brolis, bet visa baimės epocha. Už šių durų prasidėjo kažkas naujo, ir pirmą kartą po ilgų metų Eglei atrodė, kad nauja gali būti ne taip baisi.
***
Ignas atsibudo iš nepažįstamo šlaito, kuris pralaužė sapnų sieną. Jis gulėjo, žiūrėdamas į lubas, kurios tirpo auštančios dienos šviesoje. Šis šauksmas buvo pažįstamas, kartaus, kaip rudų rudų laužų dūmai. Ar vėl Eglė?
Paskutinėse dienose jis gyveno su skausminga vidine dviemybė. Šitas miestas, prisiminimų šviesoje, slėgė pečius. Pusės metų po paskutinio išėjimo ne pakankamai laiko atgauti kvėpavimą. Buvo buvusi žmona, išvykusi, ištrynusi jį iš savo gyvenimo. Planas buvo paprastas kaip rytas išvykti pas seną draugą, išsiskirstyti be krašto, pradėti iš naujo. Bet ši mergaitė… kaip naujai pagamintas pakabas prie slenksčio, priverčiojo abejonę bėgti atgal. Ją skaudino, bet ir baimė, jog susijungus su kitų vaikų likimais, galėtų sugriūti į jo patį.
Į jo kambario duris švelniai, beveik nuskambėjo.
Dėdė Ignai, žinau, kad išvyksi. Pamatiau tavo lagaminą. Leisk man eiti su tavimi. Man taip pat reikia pas tėtį. Štai adresas.
Ji išdejo jam suspaustą lapelį, ir Ignas tyliai švilpėjo, suprasdama, kaip jos kruopščiai suplanavusios svajonės griūva vienu žvilgsniu.
Negaliu čia likti. Domas tapo žvėre, o mama mama man tik ruošia pietus ir valgo butą. Tu mane nuveži iki jo traukinio, o likusį paliksi sau! balsas drebėjo beviltiškumo.
Egle, ar tikrai? Ir kaip jei mane apkaltins tavo pagrobimu? bandė protestuoti, bet ji žiūrėjo į jį savo didelėmis, švariomis akimis, pilnomis ašarų, ir jis nusileido. Gerai, nešokime ją į baigtį. Tėtis žino, kad keliausi?
Mergaitė greitai linktelėjo ir atsigręžo į langą. Klysti užsilipo ore tarp jų, tankus neišsakytas žodis. Ji turėjo jį surasti, bet kaip nors.
Ačiū, dėdė Ignai! iškvėpė ji, vėl girdėdama viltį balso.
Paskambink tėčiui, pranešk, pavargo pasakyti, nors ir žinojo, kad šio skambučio nebus.
Traukinių vagone kvapo virtais bulvėmis, dešra ir dulkėmis, o pro langą blėso užšalę sniego laukai. Eglei šiltai, beveik ramiai; širdis kartais sustodavo, kartais šokinėjo po vieną mintį: greitai susituos. Koks jis bus? Ar džiaugsis?
Ignas, nesugebėdamas leisti jos keliauti vienai nežinomybės, pasiėmė bilietus iki miesto, kur gyveno jos tėvas. Jis nusprendė, kad pasiekęs, iškart keliauti toliau. Kol ji miegojo, jos sapnas buvo neramus, o iš aukštos lentynos nuslydo ir krito ant stalo sulaužytas lapelis. Ignas jį pakėlė ir netyčia perskaitė:
Miela Vėra, su gimtadieniu. Linkiu laimės. Gaila, kad taip kvailai baigėsi. Pasilik mano dukrai. Iki.
Jis atsargiai sulankstė laišką ir, laukiant kai Egle pabus, jam jo išduodamas.
Atsiprašau, nenorėjau skaityti. Tai jo?
Mergaitė tyliai linktelėjo.
Pasakyk tiesa, ar skambinai jam? Jis tavęs laukia?
Ji nuleido galvą.
Ne. Žinau tik adresą. Ir niekada jo nematau.
Ignas iškvėpė giliai.
O Dieve, kaip aš kvailas! Ar įsitikinusi, kad jis dar gyvas?
Ne mama sakė, kad gal iškeliavo. Bet jaučiu, kad jis mane apgins! jos balsas skambėjo kaip beviltiškas tikėjimas.
Ignas tik linktelėjo, stebėdamas, kaip ji glosto tą popieriaus gabalėlį. Staiga joIr kai vakaro šviesa susiliejė su ryto migla, Eglė pagaliau pajuto, kad jos kelias tai ne išeitis, o namų šiluma, kurios ji taip ilgai troško.
