GYVENIMAS RAMYBĖJE
Laimute, aš tau draudžiu bendrauti su sese ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, o mes savo. Tu vėl skambinai Reginai? Skundeisi dėl manęs? Aš tave perspėjau. Neimtų nuostabos, jei kas atsitiktų, Vytautas stipriai suspaudė man petį.
Kaip įprasta tokiomis akimirkomis, tyliai nueidavau į virtuvę. Akys prisipildydavo kartaus liūdesio. Ne, aš niekada nesiskundžiau giminei dėl savo gyvenimo. Mes tik šiaip kalbėdavomės. Juk turėjome senstančius tėvus buvo apie ką pasitarti, pasikalbėti. Vytautą tai siutino. Jis nekentė mano sesers Reginos. Pas ją šeimoje viešpatavo ramybė ir pakankamumas. To tikrai negalėjau pasakyti apie gyvenimą su Vytautu.
Kai išėjau už Vytauto, laimingesnės merginos visoj Lietuvoj nerasi. Jis buvo sužavėjęs mane aistros sūkuryje. Man nė kiek netrukdė, kad vyras buvo galva žemesnis už mane. Net nekreipiau dėmesio į Vytauto motiną, kuri atėjo į mūsų vestuves vos laikydamasi ant kojų. Vėliau paaiškėjo, kad uošvienė seniai prasigėrusi.
Būdama įsimylėjusi, blogį ignoravau. Tačiau kai praėjo metai santuokoje, laimė ėmė kelti didelių abejonių. Vytautas stipriai gėrė, namo grįždavo girtas kaip tapkė. Prasidėjo nesibaigiančios neištikimybės. Aš dirbau slaugytoja ligoninėje. Alga buvo menka. O Vytautas teikė pirmenybę draugystei su savo sugėrovais.
Manęs rūpintis jis neketino. Ir jei santuokos pradžioje svajojau apie vaikus, dabar gyvenimas sukosi tik apie mano veislini katiną. Visai nebenorėjau vaikų nuo pijoko vyro. Nors… vis dėlto dar mylėjau Vytautą.
Kvaila tu, Laimute! Pažiūrėk į save aplink vyrai apie tave zyzia, šypsosi, o tu kaip užrištomis akimis matai tik savo žemą drįstę! Ką jame radai? Vaikštai visokia pamėlynavusi nuo jo smūgių. Manai, kas nors nepastebi mėlynių pro storą pudros sluoksnį? Palik jį, kol supykęs tavęs nepražudė, vis įspėdavo draugė ir bendra darbuotoja.
Vytautas dažnai paleisdavo rankas, išliedavo piktumą ant niekuo dėtų. Kartą taip sumušė, kad negalėjau išeiti į dieninę pamainą. Dar užrakino bute ir išsinešė raktą.
Nuo tada pradėjau jo baisiai bijoti. Širdis spurdo, siela traukėsi kiekvieną kartą, kai girdėjau, kaip jis suka raktą duryse. Atrodė, kad baudžia mane už tai, jog nesuteikiau jam vaikų, kad esu bloga žmona… Todėl nesipriešinau, kai mušdavo, kai išniekindavo žodžiais, žemindavo be priežasties. Kodėl aš dar jį mylėjau?
Pamenu, jo motina, tarsi ragana, nuolat įkalbinėjo:
Laimute, klausyk vyro, mylėk kaip save, užmiršk savo giminę ir drauges jos nieko gero neduos.
Ir pamiršau draugystes, nebesusitikdavau su giminėmis, paklusdavau vyrui. Tapau visiškai Vytauto valioje.
Kartais man patikdavo, kai jis graudžiai atsiprašinėdavo, klūpėdavo, bučiuodavo kojas. Susitaikymas buvo keistas, lyg užburtas. Vytautas barstydavo mūsų lovą svaiginančių rožių žiedlapiais. Tuo metu skrisdavau, lyg pakildavau į debesis ir ten atrasdavau savo menką rojų. Žinojau, aišku, kad tas rožes jis skindavo savo draugelio kieme. To draugelio žmona kruopščiai jas augino, o jos vyras išdalindavo gėles draugams pijokams už kelis eurus. Moterys atleisdavo vyrams tik už tas rožes.
Greičiausiai būčiau ir toliau vargusi nusižeminusi su Vytautu visą gyvenimą. Mano įsivaizduojamas rojus vis kildavo ir subyrėdavo, o aš jį kantriai naujai dėliodavau iš šukių. Bet tada įsikišo likimas.
Atiduok Vytautą, jis turi sūnų nuo manęs. Tu juk nevaisinga, tu sausas žiedas, taip atžagariai, be jokios užuolankos, man pasakė nepažįstama.
Netikiu! Eik sau rami, riktelėjau ant tos moters.
Vytautas minkėsi, neigė kiek tik galėjo.
Prisiek, kad tai ne tavo sūnus! žinojau, jog Vytautas negalės paneigti savo vaiko.
Vytautas tylėjo. Viską supratau.
Laima, niekad nemačiau tavęs laimingos. Bėdos? mūsų ligoninės vyriausiasis gydytojas kadaise atrodė man net nepastebintis, bet tąkart jis ypatingai įsijautė į mano gyvenimą.
Viskas gerai, sumikčiojau prieš vadovą.
Gerai, kai žmogus tvarkoj. Tada ir gyvenimas gražus, pasakė paslaptingai gydytojas Algirdas.
Vyriausiasis anksčiau buvo vedęs, turėjo dukrą. Kalbėjo, kad skyrėsi dėl žmonos neištikimybės. Algirdui buvo keturiasdešimt dveji. Buvo neaukštas, akiniai, plikė slinko. Bet artėjant prie jo pajusdavai vyrišką šilumą, ypatingą losjono aromatą, kuris užbūrė net prieš valią.
Nepajėgdavau išstovėti greta jo ilgai. Po tų žodžių apie tvarką žmogaus gyvenime, vis blaškiausi. Mintyse kartojosi: Viskas gerai. O juk mano gyvenime viešpatavo chaosas.
Galiausiai palikau Vytautą ir išvažiavau pas tėvus. Mama stebėjosi:
Laima, kas atsitiko? Gal vyras išvarė?
Ne, mama. Vėliau viską papasakosiu, buvo gėda atvirauti apie iškentėtą gyvenimą.
Vėliau skambino Vytauto motina, keikėsi, kaltino, prakeikė. Bet pečius ištiesiau, giliai įkvėpiau gryno oro, jaučiausi gimusi iš naujo. Ačiū Algirdui
O Vytautas grasino, sekiojo, bet nė nesuvokė, kad jau neteko manęs kaip žmogaus.
Vytautai, nešvaistyk laiko užsiimk savo sūnumi, jam tavęs reikia. Aš perverčiau puslapį. Sudie, tariau jam ramiausia širdimi.
Grįžau pas seserį Reginą, pas tėvus. Tapau savimi, o ne svetimų rankų marionete.
Draugė tuoj pat pastebėjo pasikeitimą:
Laima, sunku tave atpažinti. Atgijai, atjaunėjai, išgražėjai tikra nuotaka!
Tuomet Algirdas ištarė:
Laima, tekėk už manęs! Pažadu nesigailėsi. Tik prašau, darbe vadink mane vardu. Pavardę palik reikalams.
Nejaugi tu mane myli, Algirdai? nustebusi pasiteiravau.
Atleisk, pamiršau, kad moterims svarbūs žodžiai. Ko gero, myliu. Bet labiau pasitikiu darbais, Algirdas pabučiavo man ranką.
Sutinku, Algirdai. Žinau, kad sugebėsiu tave pamilti, džiaugiausi kaip vaikas.
…Prašuoliavo dešimt metų.
Algirdas kasdien įrodė man savo meilę nesišvaistė žodžiais, meilės nevaizdavo bučiniais į kojas kaip ankstesnis vyras. Jis globojo, rūpinosi, mylėjo. Mokėjo nustebinti vyriškais, dosniais darbais. Vaikų bendrai nesusilaukėme turbūt tikrai buvau sausakelnė. Tačiau Algirdas neverkšleno ir nepriekaištavo. Neįskaudino nė vienu žodžiu.
Laima, mums šitaip skirta gyventi dviese. Man tavęs užtenka, guosdavo jis, kai liūdėdavau nerealizuotai motinystei.
Algirdo dukra padovanojo mums anūkę, Saulelę. Ji tapo mūsų numylėta ir lepinta vaikyste.
O Vytautas visiškai prasigėrė ir paliko šį pasaulį dar nesulaukęs penkiasdešimties. Vytauto motina, sutikusi mane turguje, svaido piktą žvilgsnį, bet man tai kaip vėjas, kuris išnyksta niekur. Gaila jos, bet tik tiek.
Mums su Algirdu viskas gerai. Gyvenimas gražus.






