AŠ TAU PRIMINSIU
Rasa Stasė, žiūrėkit, čia man tas vingelis nesigauna, kiek liūdnai sumurmėjo antraklasis Vytukas, baksnodamas teptuku neklaužadą, į priešingą pusę rietusį žalią žiedlapį ką tik nupieštoje gėlėje.
Tu va, Vytuk, teptuko stipriau nespausk… Šitaip vedžiok kaip plunksnele per delną. Štai! Šaunuolis! Ne vingelis, o tikra gėlytė! šyptelėjo vyresnio amžiaus mokytoja, O kam tokią grožybę nupiešei?
Mamai! švystelėjo šypsena Vytuko veide, pagaliau įveikus neklusnų žiedlapį, Šiandien jai gimtadienis! Čia mano dovana! išdidumo po mokytojos pagyrimo berniuko balse gerokai padaugėjo.
Ak, jau ir džiaugsmo tavo mamai, Vytautai! Palauk, neskubėk albumo uždaryti. Leisk dažams nudžiūti, kad nesusiteptų. O namo grįžęs jau ištrauk iš lapo gražiai. Tik pamysi, kaip tavo mamai patiks!
Mokytoja dar kartelį žvilgtelėjo į tamsią virš albumo palinkusią berniuko galvą, ir, šypsodamasi mintyse, nužingsniavo prie stalo.
Vo tau ir dovana mamai! Seniai ji tokių gražių dovanų nematė. O piešimo tai Vytukui išties talentas! Reikėtų paskambinti jo mamai, pasiūlyti sūnų į dailės mokyklą nuvest. Tokios dovanos perniek negalima paleisti.
Ir tuo pačiu paklausti, ar patiko dovanėlė? Juk pati Rasa Stasė negalėjo akių nuo žiedinių gėlių paveikslėlyje atitraukt. Atrodo, tuoj pat tos žaliaskarės iš piešinio sušnarės kaip gyvos.
Oi, į mamą Vytukas! Tikrai, į mamą! Nes tada Lijana jo metų buvo irgi, stebuklas, kaip gražiai piešdavo…
*****
Rasa Stasė, čia Lijana, Vytauto Jakšto mama, vakare pasigirdo mokytojos bute telefonas, Skambinu perspėti, kad Vytautas ryt neatvyks, įsitempusiu jaunatvišku balsu pranešė ragelis.
Laba, Lijana! Kas nutiko? pasiteiravo Rasa Stasė.
Oi, nutiko! Visą gimtadienį man tas ežys mažasis sujaukė! net užkaito ragelis, Dabar dar karščiuoja, greitoji ką tik išvažiavo.
Palauk, Lijana, kaip čia karščiuoja? Ėjo sveikas iš mokyklos, dovana tau nešė…
Jūs apie tuos kleksus?
Kokius kleksus, Lijana, ką čia kalbat! Gi tokias gėles tau nupiešė! Aš pati jau buvau rengtis skambinti, jį į dailės mokyklą norėjau siūlyt…
Nežinau, kas ten per gėlės buvo, bet į blusyną aš tikrai nesitikėjau žiūrėti!
Blusyną? Apie ką čia tu? visai sunerimo Rasa Stasė, klausydama padrikų Lijanos paaiškinimų, Žinai, Lijana, gal nesupyksi, kad užbėgsiu užsukti? Visai netoli gyvenu…
Po kelių minučių, užsitikrinusi pritarimą buvusios auklėtinės, dabar jau kaip greit tas laikas bėga savo mokinio mamos, Rasa Stasė su storu albumu susinešusiuose nuotraukose ir brangiais buvusių vaikų piešiniais jau žingsniavo laiptine.
Šviesioje virtuvėje, kur Lijana įsileido viešnią, karaliavo kūrybinis chaosas. Atsidėjusi tortą į šalį ir indus sudėjusi į kriauklę, Vytauto mama ėmė pasakoti:
Kaip iš mokyklos parsirado vėluodamas, o iš kuprinės ir kelnių su striuke tiško purvas su balų likučiais…
Kaip iš po palto ištraukė permirkusį šuniuką, kuriuo iš tolo dvokė šiukšlynu! Į balą su tirpstančiu vandeniu, kvailys, lipo paskui jį, kur svetimi berniukai jį įmetė! Apie sugadintas knygas ir kleksus albume, į kuriuos be ašarų pažvelgt neįmanoma. Ir apie temperatūrą, kuri per valandą iki trijų devynių pašoko…
Apie svečius, kurie išėjo nė torto neparagavę, ir apie greitosios mediką, kuris pačią mamą neva neprižiūrėjusią vaiką išbarė…
Tai nunešiau tą žiurkę paskui atgal, į tą pačią sąvartyną, kai tik Vytukas užmigo. O albumas štai džiūsta ant radiatoriaus. Jame nei vieno žiedlapio neliko, viską balos nuplovė! burbtelėjo Lijana.
Visai nepastebėjo Vytauto mama, kaip su kiekvienu jos žodžiu, su kiekvienu vis labiau susierzinti jaučiamu sakiniu, Rasa Stasė vis labiau liūdnėjo.
O kai ji išgirdo šuniuko, Vytauto išgelbėto, likimą visai susiraukė. Žvilgtelėjo į Lijaną griežtai, ranka per albumą švelniai perbraukė ir prabilo ramiai…
Ir apie žalius vingelius, apie sužaliavusius žiedus… Apie vaikų stropumą ir drąsą, gerokai pranokstančią metus. Apie berniuko širdį, kuri netveria neteisybės, ir apie tuos chuliganus, kurie vargšelį šunyčių išmetė į duobę.
Paskui atsistojo, paėmė Lijaną už rankos, privedė prie lango:
Štai ji, ta duobė, parodė, Joje ne tik šuniukas, bet ir Vytukas galėjo prapulti. Bet ar jis apie save tada galvojo? O gal apie gėles, kurios vos kvėpavo, kad tik dovanos nesugadinti?
O gal tu, Lijana, jau pamiršai, kaip tada, dar devyniasdešimtaisiais, ant suolo prie mokyklos ašaras liejai, suspaudusi pašiauštą kačiuką, išvogtą iš kiemo paaugliu?
Kaip visi klasėje jį glostėm ir tavo mamą laukėm! Kaip namo grįžt nenorėjai, tėvų pykai, kai tą blusotą gniužulėlį pro duris išmetė… Laimei, susiprato laiku!
Aš tau priminsiu! Ir Katį tavo, su kuriuo nenorėjai skirtis! Ir ilgaausį Muką, šunelį kieminuką, kuris su tavimi iki pat universiteto draugavo, ir kurtą Stasę su sulaužytu sparnu, kurį tu narvelyje slaugei…
Rasa Stasė ištraukė iš pageltusio albumo didelę nuotrauką, kurioje gležna mergytė su baltu prijuoste glaudžia prie krūtinės pūkuotą kačiuką ir su šypsena žvelgia į būrį bendraklasių, ir tvirtu, nors švelniu tonu tęsė:
Priminsiu tau gerumą, kuris tavo širdyje, nepaisant visko, spalvotai žydėjo…
Po nuotrauka iš seno albumo ant stalo nukrito išblukusiu pieštuku nupieštas mergaitės piešinys viena ranka ji laiko gauruotą kačiuką, kita stipriai suspaudusios mamos delną.
O jei būtų mano valia, jau griežtesniu tonu užbaigė Rasa Stasė, aš tą šuniuką su Vytautu išbučiuočiau! O spalvotus kleksus rėmelyje pasikabinčiau! Nes mamai didesnės dovanos nėra, kaip vaiką užauginti tikru žmogumi!
Ir visai nepastebėjo mokytoja, kaip su kiekvienu jos žodžiu Lijanos veidas keitėsi. Kaip ji nerimastingai žvalgėsi į uždarytas Vytauto kambario duris. Kaip baltomis nuo įtampos rankomis spaudė lemtingąjį albumą…
Rasa Stasė! Brangi, pažiūrėkite Vytuką porai minučių. Tik keletui minučių! Aš tuoj! Greitai!
Stebima atidžių mokytojos akių, Lijana šmurkštelėjo paltą ir nuskuodė lauk.
Ir, nė neatsigręždama atgal, tiesiai išbėgo į matomą iš tolo sąvartyną. Nesirūpindama dėl peršlampančių batų, vis šaukė, ieškojo po purvinais dėžėmis, narstė rankomis šiukšlių maišus. Kartkartėmis vis žvilgčiojo į namų pusę… Ar atleis?
*****
Vytai, kas ten tavo gėlėse nosį sumerkęs? Nejaugi tavo bičiulis Džeikas?
Jis pats, Rasa Stasė! Ar panašus?
Dar ir kaip! Matai, ir ant letenos balta žvaigždutė žiba! Kaip dabar prisimenu, kaip su tavo mama tas letenas gramdėm, užkikeno mokytoja.
Aš dabar jam kasdien tas letenas plaunu! išdidžiai ištarė Vytautas, Mama sakė, įsigijai draugą rūpinkis! Ji mums netgi specialią vonelę nupirko!
Puiki tavo mama, šyptelėjo mokytoja, Ar vėl pieši jai dovaną?
Taip, noriu į rėmelį įstatyti. Nes dabar pas ją rėmelyje stovi tie kleksai, ir ji į juos žiūri ir šypsosi. Ar galima kleksams šypsotis, Rasa Stasė?
Kleksams? vyptelėjo mokytoja, Galima, jei jie iš visos širdies. O kaip dailės mokykloje sekasi, drauguži? Pavyksta?
Dar ir kaip! Jau tuoj mamai portretą nupiešiu! Džiaugsis, oi džiaugsis! O kol kas štai, Vytukas išsiėmė iš kuprinės tvarkingai sulenktą lapelį, Čia nuo mamos, ji irgi dabar piešia.
Rasa Stasė atsargiai praskleidė popierių ir švelniai paglostė šalia sėdintį vaiką per petį.
Ten, ant balto lapo, spalvotomis dėmėmis šypsojosi laimingas, it saulės apšviestas Vytukas, ranką uždėjęs ant juodaplaukio, dievinančiai jį stebinčio šuns galvos.
Šalia dešinėje smulkutė šviesiaplaukė mergytė su mokykline, jau seniai nebemadinga suknele, laiko glėbyje mažą pūkuotą kačiuką…
O kairėje iš po knygomis užversto mokytojos stalo, su šypsena ir beribe išmintimi gyvai žvilgančiose akyse, į laimingus vaikus žiūri ji Rasa Stasė.
Ir kiekviename šio piešinio brūkštelėjime, kiekviename teptuko potėpyje ji jautė tą didžiulę, sunkiai žodžiais pasakomą motinišką pasididžiavimą.
Rasa Stasė nubraukė ištrykusias ašaras ir šviesiai nusišypsojo pačiame kampelyje, išvedžiota gėlėmis ir smulkiais žaliais brūkšneliais, kukliai slėpėsi vienintelis žodis: Prisimenu.






