20241001, antradienis
Ryte, 08:20, autobusas iškėlė mane prie įėjimo į senąjį Saulės krantą priežiūros namą Šilutėje. Šaltas rugsėjo vėjas tikrų skausmingų švilpų išsklaidė šaknių lapų krūvą šalia durų. Pirmoji darbo diena, 46metis, viskas bus gerai, susimąsčiau, laikydamas ant peties nešiojamojo krepšelį su švariais sportbačiais ir tuščiu termo puodeliu.
Pagrindinė seselė, Zita Petravičiūtė, pasitiko mane koridoriuje, kur dvelkė šviežių šaknių aromatas. Už rėmelių akys švytėjo apsikraunusios:
Ateik, parodysiu tau vietą.
Pasivaikščiojau pro šiltą, besišūkiančią virtuvę, kur triukšmėjo indų šukos, o prie lango sėdėjo senas vyrukas, atsigaunantis ant kojos atramų. Visi darbuotojai kalbėjo tyliai, tarsi nenorėtume trikdyti gyventojų ramybės.
Gavau laisvą spintelę, šilkinį apatą ir plokštelę su žyme: Socialinis darbuotojas Marius N. Nuėmiau kepurėlę, šukuosena šiek tiek išsiplėtė, bet neišvaliau. Ankstesnėje darbo vietoje, kurioje dirbau iki vasaros, viskas buvo kita kvapo po popieriaus, o ne antiseptikų. Persikei, bet ne tik dėl be darbo vasaros: po tėvo netekties norėjau rankomis padėti tiems, kam niekas kitoks negalėtų.
Pirma užduotis išdalinti megztus pledus. Aplankiau kambarį su šešiomis lovomis: Elena Grigaliūnė siuvė šalikėlius anūkams, nors jos akys niekur nežiūrėjo; Arkadijus Nikoliūnas bandė išskaityti laikraštį, priartindamas lęšį prie nosies; Valentina Serbanavičiūtė sėdėjo prie lango, tyliai klausydamasi savo vidinio tylo. Kiekvienas buvo apsuptas daiktų, bet atrodė vienišas. Pajutau skausmo pulsą širdyje, tarsi bandžiau ištrinti svetimo ašarų dėmę.
Pietų pertraukos metu išėjau į kiemą, radau tinklą ir paskambinau mamai Snieguolei, 72metei, kuri gyvena šalia Kauno, bet pasiekti ją reikia dviejų perstojačių. Ji vadino:
Viskas gerai, tik viryklės kaitlentė vėl šauktų. Ateik ir patikrink.
Aš pažadėjau atvažiuoti šeštadienį, ji trumpai pridėjo nepamiršk. Mama visuomet kalbėjo trumpai, nieko neprašydama.
Vakare, patikrinus lovas ir užrašus, baigiau pamainą. Autobuse vėl sėdinėjau su spaustuvu apie senų, silpnų senjorų priežiūrą mokyklos išleido spausdinimą. Tarp eilučių galvoju, kaip mama laiko sunkią keptuvę ant dujų, kad nebereikėtų skolintis kaimynų elektrinės viryklės.
Rugsėjo mėnuo prabėgo, spalio naktį ant langų susikibo plonas ledas. Įsisavindavau rutinos dalykus: susitikimus su reabilitacijos gydytoju, grupinius pratimus, vaistų kontrolę. Įkūriau Kavos penktadienius kepdavo kavos pupeles puodelyje, kvietė keturis norinčius prie mažo stalo, grodavo šešiasdešimtųjų metų liaudies dainas. Vienas sėdėjo, kitas snaudė, bet net snaudimas čia buvo malonesnis nei tuščios koridoriaus šūls.
Ketvirtadienį slaugytoja ligos atostogų nepaskambino, todėl aš vienas nuvežiau senjorus į polikliniką. Lidija Pavlovienė liko laukti eilės, kai Zita Petravičiūtė iškvietė ją užpildyti skubų formą socialinės apsaugos inspektoriams. Lidija tyliai įkvėpė:
Nieko, jaunuole, palauksiu.
Matiau, kaip jos pirštai dreba laikydamos rankinę pusvalandį stovėti yra išbandymas uždegusioms sąjungoms.
Vakare mama pirmoji paskambino:
Baigėsi kraujospūdžio tabletes, o aš šią dieną galvojau, kad gal galvoju, kaip viskas sutriks.
Aš suspaudžiau telefoną prie šono, švariai nuvalydamas vaisių dėžutę, kurioje laikyti obuolių virtuvės virėjas paprašė pagalbos.
Aš rytoj pirkysiu, atsakiau švelniai, ir pridėjau: atsiprašau, šiandien nepavyko.
Pusvalandžiu vėliau gaunau Ačiū, gavau, bet džiaugsmo nepastebiu.
Kitą rytą autobusas užstrigo spūstyje, vėlavau penkiolika minučių. Paskubau į netoliese esančią vaistinę, stovėjau eilėje su pensininkais, grąžinau mamai dėžutę su vaistais per pašto draugę. Gavau žinutę: Gavau, dėkoju, bet jausmas nesikeitė.
Vėl vakare Arkadijus netrūko savo fotoalbumo ir pradėjo šaukti; mes kartu ieškojome tarp čiužinių, po spintelėmis, net po lovos dangteliu. Rado tik nusidėvėjusią cirko bilietą. Vyras pasakojo, kaip jo dukra išvyko į Kamčatką ir tik šventėmis rašo laiškus.
Atrodo, pamirštau jos balsą, šnabždėjo senolis.
Ši frazė man priminė baimę, kad gal kartą mama neįžvelgs į mano balsą telefone.
Grįžau namo po devynių valandų, vėju šalta, žibintai dreba, laiptai be šviesos. Durys užsidarė, o telefonas mirgėjo pranešimas iš mamos prieš valandą. Skambinau, bet skambesys tikriai nutraukė ryšį. Prisimenu, kaip ligoninės koridorius visuomet apsirūpina slaugytoja kas dvi valandas, o mama dabar liko viena.
Sekmadienį atvyko į mamą. Joje kvepėjo virtų kopūstų ir seno aliejaus. Šaldytuvas šniokščiojo garsiau nei prieš metus. Mama sėdėjo ant kėdės, ranką ant kelio, tarsi saugojo jėgų.
Aš pakeisiu lemputę, bandžiau juokauti, bet mama žiūrėjo tiesiai:
Lemputė nieko. Kada paskutinį kartą tiesiog sėdėjai, gėrei arbatą be laiko skaičiavimo?
Toks klausimas įkando kaip adata į ploną audinį mano pasiaukojimo.
Pirmadienį direktorė paskelbė apie kitą savaitę suplanuotą auditą, todėl visiems darbuotojams reikės atskaitų apie socialinę įtrauktį. Zita atnešė šiuos popierius. Užsiminau mama be maisto virtuvės, ir širdis nuslopė. Pasirinkimas tęsėsi: ar likti, ar keisti grafiką.
Spalis pabaiga. Lietaus šlavimas per troleibusą, ankstyvas tamsėjimas įkėlė retus pasivaikščiojimus po skėtinių stogus. Po pamainos, kai du gyventojai susiskaldė dėl televizoriaus, negrįžau namo, bet stovėjausi prie mamų daugiabuto pastato, nusipirkau trijų baterijų žibiniui ir įlipau į ketvirtą aukštą. Durys buvo neužrakintos, tik su grandine. Šiame kambaryje skambėjo drėgnų lapų kvapas, vėjas iš atviros balkono.
Mama sėdėjo prie išjungtos viryklės, nuleido pečius, o viena viena žvakė dūzgė.
Saugikliai išsitraukė, sakė ji, nežiūrėdama, niekas neblėks.
Nuimiau šaliką, įjungiau žibintą, bet tiesės šviesa koridoriuje jaudino kaip tylus nuoskaudas.
Skambinai, švelniai pasakė mama. Skambinau tik pabendrauti.
Aš atsisėdavau ant kėdės krašto, suvokdamas, kad šioje pusiau tamsoje vietoje mes abi kaip jos patyrę keičiamės vaidmenimis.
Supratau, kad mano ranka, šalta kaip ankstesnė šiluma, nebešaliai laikė tą patikimą paramą. Mano galvoje skambėjo mintis: negrįžti į tą neramų bėgimą, bet susikurti konkretų planą.
Ryte, dar prieš saulėtekį, dar kartą pasuko žibintas dabar koridoriuje šviestuvo lempa švietė, o aš pakeičiau išgesusią elektros schemą. Kvepėjo sudegusiu izoliaciniu pliušu ir šiltu duonos aromatu kaimynė iš apačios atnešė duonos kepalą, išgirdusi sumušimą.
Mama užvirė vandens puodą ir stebėjo, kaip mane rankomis išplėšia laidus.
Sutarsiu, kad atvyktų specialistai, pasakiau, tiesiai kaip rašau paraišką. Ant stalo gulėjo atvertas socialinio centro telefonų sąrašas.
Po valandos jau kalbėjau su socialine darbuotoja, apsirengusia violetiniu megztuku, kuri greitai peržiūrėjo programą:
Pateikti prašymą galima nuotoliniu būdu. Pagal valstybės įstatymą 442 senjorai gali gauti pagalbinę slaugą du kartus per savaitę.
Užpildžiau formas, pridėjau mama pajamų pažymą ir švelniai paklausiau apie slaugytoją.
Organizuojame priežiūrą, tik grafikas derinsime, linktelėjo ji.
Grįžau į Saulės krantą pusryčiu; sargybinė žiūrėjo į laikrodį, bet Zita susitiko su manimi gydymo patalpoje, paskirstydama pamainų lapus.
Turiu asmeninę priežastį, pradėjau ir iškart išdėliojau: mama laukia pagalbos, be lankstaus grafiko mes abu prarandame pusiausvyrą. Nereikia poilsio, man reikia du vakarėjus per savaitę laisvi, galiu dirbti ankstyvas pamainas ir rašyti ataskaitas.
Žodžiai iškrito aštriau, nei norėjau.
Zita nuėmė akinius, išvalė stiklus servetėle.
Žinai, ataskaitų krūvis auga, patikrinimas artėja, sakė ji.
Laukiau atsako, bet ji tęsė:
Gyventojai turi teisę į stabilų dėmesį. Pasiūlyk aiškų planą, kad niekas nebus paliktas be priežiūros, ir aš pasirašysiu.
Per 20 minučių suplanavau Palaikymo kampelį: Lidia Pavlovienė bus vežama į polikliniką savanorių iš universiteto, Gena sanitaro, pasirūpins salono valdymu, o Kavos penktadieniai perkelsime į ankstyvą rytą, kai personalas dar ne užimtas. Zita peržiūrėjo lentelę, pasirašė ir pridėjo:
Rūpinkis kokybe, čia ne grafikas, o žmonių gyvenimas.
Tą pačią dieną grįžau į vyrus skiriamą skyrių. Arkadijus sėdėjo prie radijo, rankos trypdavo ant antklodės pluošto.
Rasiime albumą, šnabždėjau jam.
Aplankiau skalbyklą, atidariau sandėlį, kur laikomi svetimi antklodės, paklausiau sanitarės apie praėjusią pamainą. Vakare, ištraukusi stalčių šoną, išgirdu popieriaus šnares tarp lentynos ir grindų plytelės slypėjo raudonas lapelis. Albumas.
Ištraukiau jo iš dulkų; viršelis buvo nusidusios raudonos raidės 1973 vasara. Arkadijus priartino albumą prie širdies, kaip laikydamas paukštį. Jo akys spindėjo, o mano įtampa lėtai ištirpsdavo.
Susirinkime pasiūliau Įkūrti Šeimos istorijų kampelį: kiekvienas galėtų laikyti svarbias priemones albumus, atvirukas, nėrinius atskirame spintelėje su kombinaciniu spynelių užraktu. Idėją patvirtino visi, o Gena susiruošė surinkti senus daržovių dėžutes, kad pastatytų lentynas. Šokdama plaktuku, netikėtai šypsodavau.
Vakar 19:00 nuėmiau apatą, pasiekiau elektrą. Mano mama namuose šviestis švietė langas viduje sėdėjo senoji slaugytoja su kauke, paskirta triskart per savaitę. Mamos akys nesitikėjo, bet, pamatusi mane, paklausė:
Sakoma, kad tai padės kraujospūdį.
Praėjo savaitė. Kelkdavau ryte 05:00, kad pasivykčiau gyventojusŠiandien supratau, kad tik nuolatinis dėmesys ir mažos, nuoširdžios akimirkos gali išgydyti tiek kitus, tiek patį save.
