VYRAS BRANGESNIS UŽ KARTŲ SKAUSMĄ – Igoriukai, tai buvo paskutinis lašas! Viskas, mes skiriamės! Nebeprausk man kojų, kaip tau patinka – šįkart tai nebepadės! – tvirtai nutraukiau mūsų santuoką. Igoris, žinoma, netikėjo. Jis buvo įpratęs, kad scenarijus kartosis: parkritęs ant kelių atsiprašys, nupirks naują žiedą, o aš viską atleisiu. Taip jau ne kartą buvo. Bet šį kartą nusprendžiau galutinai nutraukti Gimėno ryšius. Mano pirštai, net iki mažiausio, jau blizgėjo žiedais – tik štai džiaugsmo gyvenime nebuvo. Igoris vis labiau grimzdo į alkoholio liūną. O viskas juk prasidėjo romantiškai. Mano pirmasis vyras Edikas dingo be žinios devyniasdešimtaisiais – tais laikais gyventi buvo baisu. Edikas nebuvo lengvo charakterio: vis lindęs į pavojų – sakydavo, akys erelio, bet sparnai uodo. Kai kas nors ne pagal jo norą – prasidėdavo išsišokimai. Esu tikra, kad jį nužudė per kokius nors susidorojimus. Žinių iš jo negavau nė vienos. Liko dvi dukrytės: Lizai penkeri, Rajai – dveji. Penkerius metus po jo dingimo jaučiausi einanti iš proto. Ediką mylėjau, net jei ir buvo staigus, mudu buvom tartum viena visuma. Pamaniusi, kad gyvenimas baigtas, nusprendžiau auginti dukras viena – ant savo moteriškumo uždėjau kryžių. Bet… Tas laikotarpis buvo sunkus. Dirbau gamykloje, atlyginimą gaudavau… lyginimo geležimis. Juos reikėdavo parduoti, kad galėčiau nupirkti maisto. Tuo užsiimdavau savaitgaliais. Žiemą, kai vos spėjau drebančius dantis suderinti, prekiavau turgelyje ir mane užkalbino vyras. – Šąlate, panele? – paklausė nepažįstamasis. – Pastebėjot? – bandžiau pajuokauti, bet nesuvaldžiau šypsenos: šalčio buvo iki kaulų. Tačiau nuo nepažįstamojo alsavo šiluma. – Gal kavinutėj pasišildysim? Padėsiu panešti geležis. – Einam, kitaip nuo šalčio paklaikusi nualpsiu, – vos ištariau. Ne į kavinę nuėjom. Nusivedžiau vyriškį prie savo namų, paprašiau palaukti prie laiptinės ir pasaugoti mano geležų maišelį – bėgau pasiimti vaikų iš darželio. Sugrįžusi, pamačiau Igorį (taip prisistatė) iš tolo rūkantį ir nervingai trypčiojantį. Pamąsčiau: „Pasiūlysiu arbatos, o toliau žiūrėsim, kas bus…“ Igoris padėjo užnešti maišą į šeštą aukštą – liftas neveikė. Kol ėjau su vaikais iki trečio, jis jau leidosi žemyn. – Palaukit, mano gelbėtojau, neleidžiu jums išeiti, kol nepavaišinsiu karšta arbata! – įsikibau į rankovę. – Nežinau, ar netrukdysiu? – žvilgtelėjo į vaikus Igoris. – Tikrai ne! Imkit už rankų mergaites, o aš lekiaus į priekį, padarysiu arbatos, – pasiūliau nebijodama. Nenorėjau prarasti šio vyro. Jis jau buvo tapęs savas. Arbatos pokalbio metu Igoris pasiūlė padirbėti pas jį pagalbininke – atlyginimą žadėjo didesnį nei už metus geležų gamykloje. Be žodžių sutikau – norėjosi už rankų bučiuoti už tokį pasiūlymą… Igoris pats buvo išsiskyręs su žmona, turėjo sūnų. Viskas ėmė suktis: Netikėtai susituokėme, jis įsivaikino mano mergaites. Įsigijome keturių kambarių butą, naują buitinę techniką, vėliau – sodybą su žeme. Kasmet ilsėjomės prie jūros. Gyvenimas atrodė pasaka… Laimė tęsėsi septynerius metus. Regis, pasiekęs visas gėrybes, Igoris vis dažniau ėmė lankytis prie alkoholio. Iš pradžių nesureikšminau: dirba sunkiai, gal nori atsipalaiduoti. Bet kai pradėjo gerti darbe, jau sunerimau – kalbos nepadėjo. Esu avantiūristė. Kad atitraukčiau vyrą nuo taurelės, nusprendžiau dovanoti jam kūdikį. Tuo metu man buvo trisdešimt devyneri, draugės stebėjosi: – Na, Tania, gal ir mes, į keturiasdešimt, tapsim jaunom mamom – juokėsi. Aš visada sakiau: – Jei atsisakysit vaiko – paskui gailėsitės. O jei pagimdysit, niekada nesigailėsit. Pagimdžiau dvynukes – jau keturios dukros namuose! Tačiau Igorio priklausomybė neišnyko. Kantrybės taurė pasipildė ir dvasią užklupo noras gyventi gamtoje, pradėti ūkį. Išmainėm miestą į miestelį, atidarėm puikų restoraną, Igoris tapo medžiotoju. Bet kai vėl prisigėrė, o gal kokį užkeiktą gėralą ragavo, tai siautėjo kaip žvėris – laužė viską, griebė šautuvą ir iššovė į lubas! Su vaikais puolėme pas kaimynus – siaubas. Ryte, grįžusios į namus, pamatėm tikrą košmarą: viskas sudaužyta, sugrūzta, Igoris guli nepabudęs. Susirinkau, kas liko, paėmiau vaikus ir nuėjom pas mamą, kuri gyveno netoliese. – Ach, Tania, ką su tavo becėrių pulku daryt? Grįžk pas vyrą. Šeimoj visko būna. Išsimals ir bus miltai – patarė mama. Jos nuostata buvo: svarbu, kad vyras gražus, o viską kentėti galima. Po poros dienų Igoris atvyko. Tada ir padėjau galutinį tašką. Beje, jis visai neprisiminė savo „baleto“. Nebetikėjau nė vienu žodžiu. Sudeginau visus tiltus. Kaip gyventi toliau – nežinojau. Nusprendžiau: geriau alkana, bet gyva, nei nužudyta nuo vyro įsiūčio. Restoraną paskubom pardaviau, su vaikais persikėlėm į mažą namelį kaime. Vyresnėlės ėmė dirbti, paskui ir ištekėjo. Dvynukės mokėsi penktoje klasėje. Visos mergaitės mylėjo tėvą, bendravo. Taip ir sužinodavau naujienas apie Igorį. Dukros įkalbinėjo mane atleisti, tėvas maldavo sugrįžti. Bet aš likau nepalaužiama – norėjau ramios kasdienybės. Praėjo dveji metai. Pradėjo gasti Igorio. Vienatvė graužė širdį. Visi žiedai iš lombardo jau negrįžo. Ėmiau su nostalgija prisiminti praeitį. Juk mūsų namuose buvo meilė, Igoris dukras mylėjo, mane irgi. Turėjome pavyzdinę šeimą. Ko gi daugiau norėti? Dabar vyresnėlės tik prisiskambina, laiko neturi. Suprantama – jaunystė. Netrukus ir dvynukės išskris iš lizdo, o aš liksiu viena, kaip gegutė ant šakos… Galų gale paprašiau dvynukių paklausti tėčio, kaip jis gyvena – gal jau turi kokią kitą? Pasirodė: Igoris gyvena kitame mieste, nė lašo negeria, vienišas, paliko adresą dukroms. Štai jau penkti metai esame kartu. Sakiau gi – esu avantiūristė…

VYRAS BRANGESNIS UŽ KARČIAS NUOSKAUDAS

Vidai, šitas buvo paskutinis lašas! Viskas, skiriamės! Net neprasiklaupk, kaip mėgsti šįkart nepadės! ryžtingai užverčiau bendro gyvenimo puslapį.
Vidas, aišku, netikėjo. Jis buvo visiškai įsitikinęs, kad viskas bus kaip visada: klūpės ant kelių, gailiai atsiprašys, nupirks dar vieną žiedelį ir atleisiu. Jau ne kartą taip buvo. Bet šįsyk tvirtai apsisprendžiau nutraukti mūsų santuoką. Jau net mažieji pirštai buvo apkrauti žiedais, o gyvenimas visai nesidavė gyventas. Vidas paskendo svaigių gėrimų liūne.

…O juk viskas prasidėjo romantiškai.
Pirmasis mano vyras, donatas, dingo be žinios. Tai nutiko sunkiu Lietuvai metu, devyniasdešimtaisiais. Pavojus tykojo už kiekvieno kampo.
Donatas nebuvo ramus žmogus, nuolat įsiveldavo į pavojus. Sakydavo žmonės akis vanago, sparnai uodo. Jei kas būdavo ne pagal jo valią, kilo tikras cirkas. Esu tikra Donatą kažkur nužudė, persipjovus gaujoms. Nieko apie jį niekad nebesužinojau. Likau viena su dviem dukromis: Lėja penkeri, Rasa dveji metai. Praėjo penkeri metai po jo paslaptingo dingimo.

Buvo dienų, kai atrodė, išprotėsiu. Donatą mylėjau be atodairos, tikrai, buvom dvi to paties obuolio pusės. Galvojau viskas baigta, likimas baigtas, užauginsiu mergaites viena. Ant savęs dėjausi kryžių. Bet likimas, matyt, numatė, kad teks paprakaituoti.

Sunkūs laikai buvo. Dirbau gamykloje, tačiau algą gaudavau… lygintuvais. Juos turėdavau parduoti turguje, kad nupirkčiau vaikams duonos. Šeštadieniais ir sekmadieniais būtent taip ir užsiėmiau: nuo ryto iki vakaro turguje, stengdamasi neprapulti. Žiemą, kai sušalusi pardavinėjau lygintuvus Šiaulių turguje, priėjo prie manęs vyras. Pasiilgo jam manęs.

Šąlate, panele? atsargiai paklausė nepažįstamasis.
O kaip jūs tai supratote? vis bandžiau šmaikštauti, nors dantys barbeno vienas į kitą. Bet prie šio vyro staiga pasidarė šilčiau.
Tiesą sakant, paistau gal norėtumėte sušilti kokioje kavinėje? Padėsiu panešti neparduotus lygintuvus.
Gerai, eime, kitaip nuo šalčio nuvirsiu išlemenau vos girdimai.

Bet nei į kokią kavinę mes nenuėjome. Aš tempiausi tą vyrą tiesiai prie savo daugiabučio, prašiau palaukti prie laiptinės ir pasaugoti lygintuvų krepšį. Paėmiau vaikus iš darželio, parbėgau. Koja prie kojos vos velkasi nuo šalčio, užtat širdyje jau šilta, jau kitaip.

Grįžtant su vaikais pamačiau Vidą (taip prisistatė vyras) rūkantį ir šuoliuojantį nuo kojos ant kojos prie laiptinės. Pagalvojau: pasiūlysiu arbatos o paskui jau bus kaip bus.

Vidas padėjo užnešti krepšį net į šeštą aukštą žinoma, liftas neveikė, kaip visada. Kol su mergaitėmis užkopiau iki trečio, Vidas jau leidosi žemyn.
Palaukit, mano gelbėtojau! Neleisčiau jūsų be karštos arbatos! ledine ranka pagavau Vido striukės rankovę.
Gal trukdysiu? šyptelėjo žiūrėdamas į vaikus.
Tikrai ne! Imkit už rankų mergaites, o aš bėgu užvirint vandens arbatinukui, ištariau be baimės.

Nenorėjau paleisti šio žmogaus jis jau tapo savas. Per arbatą Vidas pasiūlė man darbo pas save pagalbininke. Pažadėjo atlyginimą kelis kartus didesnį už metinį gamyklinių lygintuvų atlygį.

Žinoma, tikai linktelėjau. Net ranką bučiau pabučiavus už tokį pasiūlymą…

Vidas buvo jau antrą kartą vedęs, tačiau skyrėsi su pirmąja žmona, sūnus pas ją liko.
Ir užsisuko gyvenimas…

Netrukus susituokėm. Vidas įsisūnijo mano dukras. Pradėjom gražų bendrą gyvenimą. Nusipirkom keturių kambarių butą Kaune, apstatėm brangiais baldais, naujausia buitine technika. Po kiek laiko pastačiusi ir vasarnamį netoli Neringos, kasmet važiuodavome prie Baltijos jūros. Gyvenimas atrodė tarsi šventė…

…Taip praslinko septyni metai laimės. Regis, pasiekęs viską turtus, ramybę, artimųjų meilę, Vidas vis dažniau ėmė dairytis į butelį. Pirmąsyk nekreipiau dėmesio suprantama, žmogus nelengvai dirba, nori bent kiek atsipalaiduoti. Bet kai pradėjo gerti darbe, imiausi nertis iš kailio. Pašnekesiai nedavė naudos.

Žinau, esu avantiūristė iš prigimties. Kad nukreipčiau vyro mintis nuo gėrimo, nusprendžiau… pagimdyti jam vaiką. Tuo metu jau ėjau trisdešimt devintus. Bičiulės sužinojusios net nenustebo.

Na, Jurgita, jeigu jau tu ketini keturiasdešimties tapti mama, gal ir mums metas pagalvoti, kvatodavo merginos.

Vis sakydavau:
Jei atsisakysit vaikelio, kada nors graušitės. Jei pagimdysit, kad ir netyčiuką niekad nesigailėsit.

…Su Vidu susilaukėm dvynių. Taigi, augom jau keturias dukras! Vidas, deja, gerti nenustojo. Kenčiau: norėjau bent kiek pabūti gamtoje, užauginti gyvuliukų vaikams sveika, o gal vyras nespės prisėst prie butelio.

Pardavėm butą, vasarnamį. Nusipirkom namą miestelyje Dzūkijoje. Atidarėm puikią kavinę. Vidas tapo užkietėjusiu medžiotoju nusipirko ginklą, visokių medžioklei būtinų dalykėlių. Girioje žvėrių netrūko.

Viskas ėjosi kaip ir neblogai, kol vieną kartą Vidas prisigėrė kaip reikiant. Dieve, koks gal buvo tas liūdnai pagarsėjęs gėrimas, bet jis įtūžo! Daužė indus, baldus, galiausiai griebė šautuvą ir iššovė į lubas!

Bėgau su vaikais slėptis pas kaimynus. Baisu buvo.

Ryte viskas nuščiuvo. Grįžome namo slapčia. Vaizdas baisus vaikams net matyti reikėjo uždrausti: viskas ištaškyta, sulaužyta. Neturėjome nei kur sėsti, nei ką valgyti ar kur miegot. Vidas knarkė girtas ant grindų.

Surinkau, kas liko, ir su vaikais nuėjome pas mamą. Ji gyveno tame pačiame miestelyje, visai netoli.

Mama virto rankomis:
Ak, Jurgita, ką man su tavo mergaičių pulkeliu daryt? Grįžk pas vyrą kas šeimoj nebūna. Kol gyvenimas maišo, miltai bus.
Mama laikėsi nuostatos svarbu, kad vyras gražus, o kad dantys kišenėj nesvarbu.

…Po poros dienų atėjo Vidas. Būtent tada padėjau tašką santykiams. Beje, jis visai neprisiminė savo baleto. Netikėjo nė viena mano pasakojama istorija. Bet man jau buvo vis viena. Nukirtau viską tiltai sudeginti.

Kaip gyventi toliau nesuvokiau. Bet nusprendžiau geriau badauti, bet gyva išlikti, negu būti vyro sudorotai būnant be sąmonės.

Kavinę teko parduoti už grašius norėjosi kuo greičiau su vaikais ištrūkti iš to miestelio. Persikėliau į netoliese buvusį kaimelį, į mažytę trobelę.

Vyresnėlės pajuda dirbti. Po kiek laiko, ačiū Dievui, abi ir ištekėjo.

Dvynukės ėjo penktą klasę. Visos mergaitės mylėjo Vidą tėtį, bendraudavo. Jie mane informuodavo, kaip Vidas laikosi. Per dukras buvęs vyras maldavo manęs grįžti. Mergaitės irgi prikaišiojo Mama, baik spurdėti, tėtis suprato kaltę! Juk ne dvidešimt penkeri tau… Bet buvau tvirta norėjau ramybės, be nuosmukių ir šoko.

…Praėjo dveji metai.

Imė ėsti vienatvė. Viskas, ką per tuos metus vyras nupirko žiedus teko užstatyti lombarde. Atgal atsiimti nebeišėjo. Skaudėjo dėl to. Pradėjau vis dažniau galvoti apie praėjusį gyvenimą, svajoti. Juk mūsų namuose gyveno meilė. Iš tiesų, Vidas visus mano vaikus mylėjo vienodai, manęs gailėjo, mokėjo atsiprašyti. Turėjome pavyzdingą šeimą. Kiekvienam savo laimė į kito batus neįšoksi. Ko dar norėt?

Štai ir tos vyresnėlės tik paskambina, nebeateina suprantu, jaunystė daro savo. Dar kiek laiko, ir dvynukės sparnus išskleis, liksiu viena. Mergaitės kaip žąsyčių pulkelis apauga plunksnomis ir išsisklaido po pasaulį.

Žodžiu, įkalbėjau dvynukes sužinoti, kaip tėtis dabar gyvena. Ar nėra kokios tetos prisiglaudus? Mergaitės viską išklausinėjo. Pasirodo, Vidas dirba ir gyvena kitame mieste nė nenušluosto lūpų alkoholiu. Jokios moters šalia. Paliko vaikams adresą dėl visa ko…

Žodžiu, gyvenam kartu jau penktus metus.

Sakiau gi esu avantiūristė iš prigimties…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

6 − 1 =

VYRAS BRANGESNIS UŽ KARTŲ SKAUSMĄ – Igoriukai, tai buvo paskutinis lašas! Viskas, mes skiriamės! Nebeprausk man kojų, kaip tau patinka – šįkart tai nebepadės! – tvirtai nutraukiau mūsų santuoką. Igoris, žinoma, netikėjo. Jis buvo įpratęs, kad scenarijus kartosis: parkritęs ant kelių atsiprašys, nupirks naują žiedą, o aš viską atleisiu. Taip jau ne kartą buvo. Bet šį kartą nusprendžiau galutinai nutraukti Gimėno ryšius. Mano pirštai, net iki mažiausio, jau blizgėjo žiedais – tik štai džiaugsmo gyvenime nebuvo. Igoris vis labiau grimzdo į alkoholio liūną. O viskas juk prasidėjo romantiškai. Mano pirmasis vyras Edikas dingo be žinios devyniasdešimtaisiais – tais laikais gyventi buvo baisu. Edikas nebuvo lengvo charakterio: vis lindęs į pavojų – sakydavo, akys erelio, bet sparnai uodo. Kai kas nors ne pagal jo norą – prasidėdavo išsišokimai. Esu tikra, kad jį nužudė per kokius nors susidorojimus. Žinių iš jo negavau nė vienos. Liko dvi dukrytės: Lizai penkeri, Rajai – dveji. Penkerius metus po jo dingimo jaučiausi einanti iš proto. Ediką mylėjau, net jei ir buvo staigus, mudu buvom tartum viena visuma. Pamaniusi, kad gyvenimas baigtas, nusprendžiau auginti dukras viena – ant savo moteriškumo uždėjau kryžių. Bet… Tas laikotarpis buvo sunkus. Dirbau gamykloje, atlyginimą gaudavau… lyginimo geležimis. Juos reikėdavo parduoti, kad galėčiau nupirkti maisto. Tuo užsiimdavau savaitgaliais. Žiemą, kai vos spėjau drebančius dantis suderinti, prekiavau turgelyje ir mane užkalbino vyras. – Šąlate, panele? – paklausė nepažįstamasis. – Pastebėjot? – bandžiau pajuokauti, bet nesuvaldžiau šypsenos: šalčio buvo iki kaulų. Tačiau nuo nepažįstamojo alsavo šiluma. – Gal kavinutėj pasišildysim? Padėsiu panešti geležis. – Einam, kitaip nuo šalčio paklaikusi nualpsiu, – vos ištariau. Ne į kavinę nuėjom. Nusivedžiau vyriškį prie savo namų, paprašiau palaukti prie laiptinės ir pasaugoti mano geležų maišelį – bėgau pasiimti vaikų iš darželio. Sugrįžusi, pamačiau Igorį (taip prisistatė) iš tolo rūkantį ir nervingai trypčiojantį. Pamąsčiau: „Pasiūlysiu arbatos, o toliau žiūrėsim, kas bus…“ Igoris padėjo užnešti maišą į šeštą aukštą – liftas neveikė. Kol ėjau su vaikais iki trečio, jis jau leidosi žemyn. – Palaukit, mano gelbėtojau, neleidžiu jums išeiti, kol nepavaišinsiu karšta arbata! – įsikibau į rankovę. – Nežinau, ar netrukdysiu? – žvilgtelėjo į vaikus Igoris. – Tikrai ne! Imkit už rankų mergaites, o aš lekiaus į priekį, padarysiu arbatos, – pasiūliau nebijodama. Nenorėjau prarasti šio vyro. Jis jau buvo tapęs savas. Arbatos pokalbio metu Igoris pasiūlė padirbėti pas jį pagalbininke – atlyginimą žadėjo didesnį nei už metus geležų gamykloje. Be žodžių sutikau – norėjosi už rankų bučiuoti už tokį pasiūlymą… Igoris pats buvo išsiskyręs su žmona, turėjo sūnų. Viskas ėmė suktis: Netikėtai susituokėme, jis įsivaikino mano mergaites. Įsigijome keturių kambarių butą, naują buitinę techniką, vėliau – sodybą su žeme. Kasmet ilsėjomės prie jūros. Gyvenimas atrodė pasaka… Laimė tęsėsi septynerius metus. Regis, pasiekęs visas gėrybes, Igoris vis dažniau ėmė lankytis prie alkoholio. Iš pradžių nesureikšminau: dirba sunkiai, gal nori atsipalaiduoti. Bet kai pradėjo gerti darbe, jau sunerimau – kalbos nepadėjo. Esu avantiūristė. Kad atitraukčiau vyrą nuo taurelės, nusprendžiau dovanoti jam kūdikį. Tuo metu man buvo trisdešimt devyneri, draugės stebėjosi: – Na, Tania, gal ir mes, į keturiasdešimt, tapsim jaunom mamom – juokėsi. Aš visada sakiau: – Jei atsisakysit vaiko – paskui gailėsitės. O jei pagimdysit, niekada nesigailėsit. Pagimdžiau dvynukes – jau keturios dukros namuose! Tačiau Igorio priklausomybė neišnyko. Kantrybės taurė pasipildė ir dvasią užklupo noras gyventi gamtoje, pradėti ūkį. Išmainėm miestą į miestelį, atidarėm puikų restoraną, Igoris tapo medžiotoju. Bet kai vėl prisigėrė, o gal kokį užkeiktą gėralą ragavo, tai siautėjo kaip žvėris – laužė viską, griebė šautuvą ir iššovė į lubas! Su vaikais puolėme pas kaimynus – siaubas. Ryte, grįžusios į namus, pamatėm tikrą košmarą: viskas sudaužyta, sugrūzta, Igoris guli nepabudęs. Susirinkau, kas liko, paėmiau vaikus ir nuėjom pas mamą, kuri gyveno netoliese. – Ach, Tania, ką su tavo becėrių pulku daryt? Grįžk pas vyrą. Šeimoj visko būna. Išsimals ir bus miltai – patarė mama. Jos nuostata buvo: svarbu, kad vyras gražus, o viską kentėti galima. Po poros dienų Igoris atvyko. Tada ir padėjau galutinį tašką. Beje, jis visai neprisiminė savo „baleto“. Nebetikėjau nė vienu žodžiu. Sudeginau visus tiltus. Kaip gyventi toliau – nežinojau. Nusprendžiau: geriau alkana, bet gyva, nei nužudyta nuo vyro įsiūčio. Restoraną paskubom pardaviau, su vaikais persikėlėm į mažą namelį kaime. Vyresnėlės ėmė dirbti, paskui ir ištekėjo. Dvynukės mokėsi penktoje klasėje. Visos mergaitės mylėjo tėvą, bendravo. Taip ir sužinodavau naujienas apie Igorį. Dukros įkalbinėjo mane atleisti, tėvas maldavo sugrįžti. Bet aš likau nepalaužiama – norėjau ramios kasdienybės. Praėjo dveji metai. Pradėjo gasti Igorio. Vienatvė graužė širdį. Visi žiedai iš lombardo jau negrįžo. Ėmiau su nostalgija prisiminti praeitį. Juk mūsų namuose buvo meilė, Igoris dukras mylėjo, mane irgi. Turėjome pavyzdinę šeimą. Ko gi daugiau norėti? Dabar vyresnėlės tik prisiskambina, laiko neturi. Suprantama – jaunystė. Netrukus ir dvynukės išskris iš lizdo, o aš liksiu viena, kaip gegutė ant šakos… Galų gale paprašiau dvynukių paklausti tėčio, kaip jis gyvena – gal jau turi kokią kitą? Pasirodė: Igoris gyvena kitame mieste, nė lašo negeria, vienišas, paliko adresą dukroms. Štai jau penkti metai esame kartu. Sakiau gi – esu avantiūristė…