Vėlokas dovana
Autobusas kryptelėjo, ir Aldona Rimantienė abiem rankom tvirčiau suspaudė plastmasinį turėklą, pajutus po pirštais šiurkštų įdubimą. Maišelis su maistu trenkėsi į jos kelius, obuoliai dusliai susigūlė tarpusavyje. Ji stovėjo prie išėjimo durų, skaičiuodama stoteles iki savosios.
Ausyje tyliai šnypštė ausinukas anūkė ragino neišjungti: Močiute, gal paskambinsiu. Telefonas gulėjo išorinėje rankinės kišenėje, sunkus kaip akmuo. Vis tiek pasitikrino, ar užtrauktukas gerai užsegtas.
Jau įsivaizdavo, kaip įeis į butą, padės maišelį ant virtuvės taburetės, persiaus, nusivilks paltą, tvarkingai padės šaliką ant lentynos. Tuomet išdėlios pirkinius, užkais sriubos puodą. Vakare užsuks sūnus, paims pietų indelius jam pamaina, laiko gaminti nėra.
Autobusas stabtelėjo, durys švystelėjo į šalis. Aldona Rimantienė atsargiai nulipo laiptais, laikydamasi turėklų, ir išėjo link savo namo. Kieme visur šurmuliavo vaikai su kamuoliais, viena mergaitė ant paspirtuko vos jos neužkabino, bet paskutinę sekundę pasuko į šoną. Iš laiptinės traukė kačių ėdalu ir cigarečių dūmais.
Prieškambaryje Aldona padėjo maišelį, nusiauto batus, įprastu judesiu pastūmė juos pirstais prie sienos. Paltą pakabino ant kablio, šaliką ant lentynos. Virtuvėje pirkinius išdėliojo: morkos prie kitų daržovių, vištiena į šaldytuvą, duona į duoninę. Išsiėmė puodą, pripylė vandens tiek, kad riešas apsemtų dugną.
Telefono vibruojant ant stalo, ji nusivalė rankas į rankšluostį ir prisitraukė aparatą arčiau.
Taip, Sauliu, tylesniu balsu atsakė, kiek linkdama prie ragelio, lyg nuo to būtų geriau girdima.
Sveika, mama. Kaip laikaisi? sūnaus balsas skubrus, lyg fone kas ką klaustų.
Gerai. Sriubą verdu. Užsuksi?
Užsuksiu, po poros valandų. Beje, mama, vėl darželiui reikia surinkti pinigų, remontui. Gal galėtum, kaip praeitą kartą…
Aldona jau tiesėsi prie stalčiaus, kur guli jos pilka sąsiuvinio knyga su išlaidomis.
Kiek reikia? pasiteiravo.
Jei išeina, šimtas eurų. Visi meta, bet žinai patiem sunku…
Suprantu, tyliai pasakė. Gerai, atsidėsiu.
Ačiū, mama, tu aukso žmogus. Užbėgsiu vakare, paimsiu, ir sriubos paragauju.
Kai pokalbis baigėsi, vanduo puode jau šniokštė. Aldona sudėjo vištieną, pasūdė, įmetė lauro lapą. Atsisėdo prie stalo, atsivertė sąsiuvinį. Prie pensija gražiai išrašyta suma. Žemiau komunaliniai, vaistai, anūkai, netikėtumai.
Ji įrašė darželis ir sumą, sekundę palaikė ranką. Skaičiai tarsi subėgo į šalį, jų buvo mažiau nei norėtųsi. Bet ne bėda. Nuskinsim, pagalvojo ir užvertė sąsiuvinį.
Ant šaldytuvo kabėjo magnetukas su mažu kalendoriumi. Apačioje reklama: Kultūros centras. Sezono abonementai. Klasikinė muzika, džiazas, teatras. Nuolaidos pensininkams. Magnetuką padovanojo kaimynė Tamara, kai atnešė pyrago jos gimtadieniui.
Jau kelis kartus pagaunanti save, beskaitydama tą užrašą, kol virdavo arbatinį. Akis vėl užkliuvo už žodžio abonementai. Prisiminė, kaip jaunystėje su drauge lankėsi filharmonijoje. Tada bilietai kainavo centus, bet reikėjo laukti eilėje. Šalo, mindžikavo, juokėsi. Tuomet dar turėjo ilgus plaukus, susukdavo juos į kuodą, užsidėdavo geriausią suknelę ir vienintelius aukštakulnius.
Dabar salę įsivaizdavo, nors seniai nemačiusi. Su anūkais tenka lankytis renginiuose vaikams, bet ten triukšmas, konfeti, plojimai. O čia Net nežinojo, kokie koncertai dabar vyksta. Ir kas ten renkasi.
Nusiėmė magnetuką, apvertė. Kitoje pusėje svetainės adresas ir telefono numeris. Svetainė nieko nesakė, bet telefonas
Padėjo magnetuką atgal, bet mintis apie koncertus niekur nedingo.
Nesąmonė, tarė sau. Geriau atsidėsiu anūkei striukei, ji auga, viskas brangu.
Nusukusi ugnį po puodu, ji prie sąsiuvinio nebegrįžo. Vietoj to iš stalčiaus ištraukė voką, kuriame kaupė pinigus juodai dienai. Ten buvo kupiūros, kelis mėnesius atidėtos. Nedaug, bet užtektų skalbimo mašinos remontui ar sveikatos tyrimams.
Pirštai skaičiavo banknotus. Galvoje sukosi magnetuko reklama.
Vakare atėjo sūnus. Nusiėmė striukę, užmetė ant kėdės, išpakavo plastikinius indelius.
O, barščiai, nudžiugo. Kaip visada. Valgei?
Valgiau, valgiau. Sėskis, įsipilk. Pinigus paruošiau, padavė jam šimtą eurų, atidžiai išskaičiuodama iš voko.
Mama, gal galėtum žymėtis, kiek lieka, gavo jis pinigus. O tai ims trūkti.
Užrašau, atsakė Aldona. Viskas tvarkoj.
Esi mūsų buhalterė, šyptelėjo. Beje, ar šeštadienį galėtum pabūti su vaikais? Mums su Vikute į parduotuvę, niekas nesaugo.
Galėsiu, linktelėjo. Ką aš dar veikčiau.
Jis papasakojo naujienų apie darbą, viršininką, naujas tvarkas. Apsiavęs, koridoriuje dar paklausė:
O sau ką nors nusiperki? Ar tik mums ir anūkams?
Man visko užtenka, atkirto. Kam aš?
Mojuodamas numojo ranka:
Gerai, žinai geriau. Užbėgsiu savaitės vidury.
Jam išėjus bute grįžo tyla. Aldona išplovė indus, nuvalė stalą. Tada vėl pažvelgė į magnetuką. Galvoje skambėjo sūnaus klausimas: O sau ką nusiperki?
Ryte, nubudusi, ilgai gulėjo žiūrėdama į lubas. Anūkai darželyje ir mokykloje, sūnus darbe. Niekas neturėjo ateiti iki vakaro. Dienai netrūko smulkių darbų: palaistyti gėles, nuvalyti grindis, peržiūrėti senus laikraščius.
Atsikėlė, padarė mankštą taip, kaip išmokė gydytojas: lėtai kėlė rankas, pasitempė, pasuko galvą. Užkaitė arbatinuką, įbėrė lapinės arbatos į puodelį. Kol vanduo užkaito, dar kartą nuėmė magnetuką nuo šaldytuvo.
Kultūros centras. Abonementai…
Ji paėmė telefoną, surinko smulkiai spaudintą numerį. Širdis pradėjo plakti dažniau. Ragelyje keliskart suskambo signalas, tuomet atsiliepė moteriškas balsas:
Kultūros centras, kasa, klausau.
Laba diena, prabilo Aldona Rimantienė, pajutusi burnoje sausumą. Dėl… abonementų.
Taip, kokią programą domina?
Nežinau tiksliai. Kokias turite?
Moteris ramiai vardijo: simfoninis orkestras, kamerinė muzika, romansų vakarai, vaikų koncertėliai.
Pensininkams taikoma nuolaida, pridūrė. Bet abonementas vis tiek kainuoja daugiau. Keturi koncertai.
O po vieną? paklausė Aldona.
Galima ir atskirai, bet tada brangiau. Abonementas naudingesnis.
Aldona galvojo apie skaičius sąsiuvinyje, voką stalčiuje. Atsargiai paklausė kainos, suma nuskambėjo kaip svoris galvoje. Galėtų, bet tuomet juodai dienai tektų palikti vos truputį.
Pasvarstykit, pasakė kasininkė. Bet abonementai greitai išperkami.
Ačiū, padėkojo ir padėjo ragelį.
Virdulys jau švilpė. Ji įsipylė arbatos, atsisėdo su sąsiuviniu. Pirmame puslapyje parašė: Abonementas. Šalia suma. Šiek tiek pagalvojo ir pridėjo: Keturios programos.
Kiek tai per mėnesį, jei padalint?, skaičiavo mintyse. Nebaisu. Galima mažiau pirkti saldumynų. Gal kirpyklon neiti, pati paformuos.
Galvoje iškilo anūkų veidai: mažesnysis seniai prašė konstruktoriaus, vyresnė šokių batelių. Sūnus su marti atsidūsta dėl paskolos. O štai jos pačios noras lyg gėdingas tarsi eis ne į koncertą, o kažkur uždrausta.
Sąsiuvinį užvertė. Išplovė grindis, perkabino skalbinius ant radiatoriaus. Bet salės mintis liko.
Po pietų paskambino domofonas. Tai buvo kaimynė Tamara su stiklainiu raugintų agurkų.
Pasiimk, įžengė į virtuvę. Neturiu kur padėti. Kaip gyveni?
Sukuosi, šyptelėjo Aldona. Galvoju…
Ji suglumo, neskubėdama prabilti.
Ką galvoji? įsitaisė Tamara su mezginiu rankose.
Apie koncertą, išsidavė Aldona. Čia abonementus parduoda. Jaunystėj filharmonijoj lankydavausi. Dabar galvoju, gal nusipirkti. Bet brangu.
Tamara pakėlė antakius.
O tai ko klausi manęs? Ne tu eisi? Jeigu nori eik.
Pinigai nedrąsiai.
Pinigai, pinigai, numojo ranka kaimynė. Kiek visą gyvenimą visiems padėjai? Vėl sūnui davei? Tai davei. Anūkams dovanos? Dovanoji. O sau? Tą pačią skarą varai metai iš metų, tą patį paltą. Ar negalima kartą muzikai skirt?
Ne vieną kartą, prieštaravo Aldona. Seniau lankydavaus.
Tai buvo, kai ledai dvidešimt centų kainavo, šyptelėjo Tamara. O dabar laikas kitas. Juk nerašai, kad iš jų prašai. Tavo pinigai.
Jie vis tiek sakys, esą kvailystė, tyliai.
Saky! trūktelėjo pečiais Tamara. Patylėk, jei nenori girdėt. Sakysi, kad į polikliniką ėjai. Bet… kam tu turi slėpti? Ne vaikas gi.
Žodžiai ne vaikas gi užgavo. Aldona pajuto kažką tarp nuoskaudos ir gėdos.
Į polikliniką ir taip einu, sumurmėjo. Bet vis tiek bijau. Jei nespėsiu, jei ten laiptai, jei širdis.
Yra liftas, atkirto Tamara. Ir niekur nereiks bėgioti. Aš pati neseniai į teatrą buvau. Nieko, išgyvenau. Kojos pavargo, bet įspūdžių visiems metams.
Dar šiek tiek pašnekėjo apie naujienas, vaistų kainas. Kai Tamara išėjo, Aldona vėl paėmė telefoną. Surinko kasos numerį, kol neapsigalvojo:
Norėčiau abonemento į romansų vakarus.
Paaiškino, kad reiks ateiti su asmens dokumentu. Ji užsirašė adresą ir darbo valandas, prikabino tą lapelį magnetuku prie šaldytuvo. Širdis plakė kaip po sparčios eigos.
Vakare paskambino marti:
Aldona, šeštadienį tikrai galėsite? teiravosi. Reikia iki prekybos centro, ten akcija technikai.
Galėsiu, patikino Aldona.
Ačiū labai. Parvešim ką nors. Gal arbatos? Ar rankšluostį?
Nereikia, atsakė. Niekas man nereikalinga.
Po pokalbio dar kartą žvilgtelėjo į lapelį prie šaldytuvo. Kasa dirba iki šešių. Reikės išeiti anksčiau, kad neskubėtų.
Naktį sapnavo salę: minkštas kėdes, šviesas, žmones tamsiuose drabužiuose. Sėdėjo viduryje, rankose programėlė, bijojo sujudėti, netrukdytų kitiems.
Ryte prabudo su sunkumu krūtinėje. Ko aš įsivėliau, pagalvojo, vėl reikalų…
Tačiau lapelis su adresu nedingo. Po pusryčių išsitraukė geriausią paltą, atkutavo, patikrino sagas. Išsirinko šiltą šaliką, patogius batus. Į rankinę įsidėjo pasą, piniginę, akinius, vaistus spaudimui ir mažą vandens buteliuką.
Prieš išeinant minutei atsisėdo ant taburetės prieškambaryje, pasiklausė savęs. Nei galva nei kojos nesvaigo. Nueisiu, pasakė sau ir uždarė duris.
Iki stotelės netoli, bet vis tiek žingsniavo lėtai, skaičiuodama žingsnius. Autobusas atvažiavo greitai. Viduje ankšta, bet jaunas vaikinas užleido vietą. Ji padėkojo ir atsisėdo prie lango, prispausdama rankinę prie kelių.
Kultūros centras buvo per dvi stoteles nuo centro. Aukštas pastatas su kolonomis, fasade afišos. Prie įėjimo stovėjo dvi moterys, platokai gestikuliuodamos. Viduje tvyrojo dulkėtas, medienos ir kažko iš bufeto aromatas.
Kasa buvo dešinėje, už stiklo sėdėjo ramus darbuotojos balsas. Aldona padavė pasą, pranešė, kokį ciklą nori.
Pensininkams nuolaida, dar kartą paaiškino kasininkė. Jums pasisekė, geros vietos viduryje likusios.
Ji parodė salės schemą su mažais kvadratėliais-eilėmis. Aldona nesuprato, bet linktelėjo.
Išgirdusi sumą, jos ranka vos nevirptelėjo. Ištraukė euro kupiūras, perskaičiavo. Jei būtų buvus noras atsitraukti, bet eilė už nugaros spaudė, kažkas sukosėjo; padavė pinigus.
Štai jūsų abonementas, ištiesė storą kortelę su datomis. Pirmas koncertas po dviejų savaičių. Ateikite anksčiau.
Abonementas buvo netikėtai gražus ant viršelio scena, viduje tvarkingos eilutės su programomis. Aldona tvarkingai įsidėjo jį į rankinę, tarp paso ir sąsiuvinio su receptais.
Išeidama iš pastato, pajuto silpnumą kojose. Atsisėdo ant suolelio, atsikvėpė ir atsigėrė vandens. Netoliese paaugliai rūkė ir garsiai aptarinėjo muziką, apie kurią ji nieko nežinojo. Save pagauna besiklausanti jų kaip užsienietiškos kalbos.
Na va, pagalvojo. Nusipirkau. Jau nebeišsiginsi.
Dvi savaitės pralėkė kasdieniuose rūpesčiuose. Anūkai sirgo, Aldona juos prižiūrėjo, virė kompotus, matavo temperatūras. Sūnus atnešdavo maisto, išsinešdavo indelius. Kartą kitą ketino pasakyti jam apie abonementą, bet vis nukreipdavo temą kitur.
Pirmojo koncerto dieną prabudo anksti. Skrandyje nerimas, tarsi prieš egzaminą. Iš anksto paruošė vakarienei viską, kad nereikėtų užsibūti virtuvėje. Paskambino sūnui.
Šįvakar manęs namie nebus, pasakė. Jei ką, pranešk iš anksto.
Kur būsi? nustebo sūnus.
Ji suabejojo. Meluoti nesinorėjo, sakyti baugoka.
Į kultūros centrą, pasakė. Į koncertą.
Pašnekesyje nuskambėjo pauzė.
Koks dar koncertas? perklausė. Mama, tau to reikia? Ten jaunimas, triukšmas…
Tai ne diskoteka, stengėsi ramiai. Romanai.
O kas tave pakvietė?
Niekas. Pati nusipirkau abonementą.
Pauzė dar pailgo.
Mama… Rimtai? Jugi žinai, dabar sunkus laikas. Galėjai tuos pinigus… na, pati supranti.
Suprantu, pertraukė ji. Bet tai mano pinigai.
Žodžiai nuskambėjo net jai pačiai netikėtai tvirtai. Suspaudė ragelį, laukdama, kas dabar.
Gerai, atsiduso sūnus. Tavo, nesiginčiju. Tik paskui nepyk, jei ko pritrūks. Ir žiūrėk, neperšalk. Šituo amžium…
Šiame amžiuje galima ramiai pasėdėti salėje ir pasiklausyti muzikos, tarė ji. Nenoriu į kalną lipti.
Jis vėl atsiduso, švelniau.
Gerai. Tik kai grįši paskambink. Kad nesijaudinčiau.
Paskambinsiu, pažadėjo.
Po pokalbio dar ilgai sėdėjo prie stalo, žiūrėjo į abonementą. Rankos šiek tiek drebėjo. Atrodė, tarsi būtų padariusi kažką drąsaus, netgi nepadoraus. Bet trauktis nesinorėjo.
Vakare persirengė: apsivilko geriausią tamsiai mėlyną suknelę su apykakle, storas pėdkelnes, patogius batelius. Plaukus ilgai šukavo, glostė nepaklusnius sruogas.
Lauke jau buvo tamsu, parduotuvių vitrinos mirgėjo atspindžiais, stotelėje žmonių netrūko. Suspaudė rankinę su abonementu, pasu, nosine, vaistais.
Autobuse buvo ankšta. Kažkas užmynė ant kojos, atsiprašė. Ji laikėsi turėklo, skaičiavo stoteles. Jos dedant reikiamą, susigrūdė prie išėjimo, stengdamasi nieko neužkabinti.
Prie Kultūros centro stovėjo visų amžių žmonių: buvo ir vyresnių porų, ir jaunesnių moterų, keli vaikinai džinsuoti. Aldoną apėmė palengvėjimas ne ji viena vyriausia.
Garderobe atidavė paltą, pasiėmė numerėlį, kelias sekundes nesuprato, kur eiti. Pamatė rodyklę Salė ir lėtai nužingsniavo koridoriumi.
Viduje prietema, eilėse mirgėjo mažos lemputės. Prie durų stovėjo tvarkytoja, tikrino bilietus.
Šešta eilė, devinta vieta, žvilgtelėjo į abonementą. Prašom ten.
Aldona ėjo tarp žmonių, atsiprašydama turinčių keltis. Rado savo vietą, klestelėjo, padėjo rankinę ant kelių. Širdis daužėsi ne tiek iš baimės, kiek iš laukimo.
Visi aplink šnekėjosi, vartė programėles. Ji irgi atsivertė savąją. Romanų pavadinimai niekur negirdėti, bet apačioje pastebėjo kompozitoriaus pavardę, kurio dainas klausydavo per radiją.
Šviesa salėje po truputį pritemo. Į sceną išėjo vedėja, porą žodžių ištarė. Aldona klausė, bet esmė pro ausis praslydo: svarbiau buvo pačiai būti čia, jų tarpe.
Kai suskambėjo pirmieji akordai, per nugarą perėjo šiurpuliukas. Dainininkės balsas gilus, su šiokiu tokiu užkimimu. Žodžiai apie meilę, išsiskyrimą, ilgesį pasirodė nesvetimi. Ji prisiminė, kaip kažkada kitame mieste, kitame laike sėdėjo panašioje salėje su žmogumi, kurio jau nebėra.
Akys sudrėko, bet neverkė tik spaudė rankinę ir klausėsi. Jautė, kaip kalbuoja organizmas, ramiau kvėpuoja. Muzika užpildė erdvę ir tik tame garsuose jos pačios gyvenimas staiga nebebuvo tik rūpesčių ir taupymo virtinė.
Po pertraukos kojos šiek tiek nuilo. Ji išėjo į fojė žmonės vaikštinėjo, aptarinėjo programą. Vieni valgė pyragėlius, kiti gėrė arbatą iš plastikinių stiklinių. Ji nusipirko mažą šokoladą paprastai tokių dalykų neperka.
Skanu, ištarė, nulauždama kvadratėlį.
Šalia stovėjo panašaus amžiaus moteris, šviesiu kostiumėliu.
Gera programa, ar ne? tarstelėjo.
Labai. Seniai buvau, linktelėjo Aldona.
Ir aš, nusišypsojo moteris. Vis nėra kada, tai anūkai, tai sodai. O dabar pagalvojau: jei ne dabar, tai kada.
Persimetė keliomis frazėmis apie koncertą, atlikėją. Skambutis visus sukvietė atgal.
Antroji dalis pralėkė greičiau. Aldona jau nebegalvojo apie pinigus, kiek kainavo kiekvienas numeris. Sėdėjo ir klausėsi. Po koncerto žmonės ilgai plojo ji irgi, kol delnai ėmė dilgčioti.
Lauke oras atrodė vėsus ir gaivus. Eidama link stotelės, Aldona pajuto lengvą kojų nuovargį, bet viduje buvo keistas šiltas ramumas. Ne džiaugsmas, ne laimės proveržis, o tarsi padaryta mažytė, labai asmeniška svarbi pergalė.
Namuose pirmiausia paskambino sūnui.
Jau grįžau. Viskas gerai.
Tai koks tas koncertas? Nesušalai?
Ne, atsakė ji. Buvo… gera.
Jis patylėjo, tada kiek sušvelnėjo:
Svarbu, kad tau patiko. Bet neužsipliesk dar reikia remontui taupyti.
Žinau, pasakė. Bet abonementą jau nusipirkau. Liko dar trys vakarai.
Tris? nustebo. Na, jei jau pirkai, eik. Tik atsargiai.
Baigusi pokalbį, ji pakabino paltą, padėjo rankinę į vietą. Virtuvėje įsipylė arbatos, atsisėdo prie stalo. Abonementas priešais, kiek palamdyti kraštai. Palietė pirštais, pasiėmė rašiklį ir užrašė koncertų datas sieniniame kalendoriuje apibrėžė ratuku.
Po savaitės, kai sūnus vėl paprašė pinigų naujai rinkliavai, ji atsivertė sąsiuvinį ir ilgai žiūrėjo į skaičius. Tuomet tvirtai ištarė:
Galiu duoti tik pusę. Kita man pačiai reikalinga.
Kam? sūnus automatiškai.
Aldona pažiūrėjo į jį, jo pavargusį veidą, pajuodusius paakius.
Savo reikalui, ramiai pasakė. Ir aš turiu poreikių.
Jis norėjo kažką atkirti, bet tik numojo.
Gerai, mama. Kaip nori.
Tą vakarą, likusi viena, ji išsitraukė seną nuotraukų albumą. Vienoje nuotraukoje jauna ji, šviesia suknele, prie filharmonijos pastato kitame mieste. Rankoje programėlė, lūpose drovus šypsnis.
Aldona ilgai žiūrėjo į tą veidą, bandydama sulyginti su atspindžiu veidrodyje. Tada albumą padėjo atgal.
Šalia magnetuko ant šaldytuvo prikabino dar vieną lapelį. Stambiai užrašė: Kitas koncertas 15 d. Apačioje pridėjo: Nepamiršti išeiti anksčiau.
Gyvenimas nepasikeitė iš esmės. Ji toliau virė sriubas, skalbė, lankėsi poliklinikoje, rūpinosi anūkais. Sūnus vėl vis prašė padėti, ir ji padėdavo tiek, kiek galėdavo. Bet kažkur gilumoje užgimė jausmas, kad turi savo laiką, asmeninius mažus planus, kurių nereikia teisintis.
Praeidama pro šaldytuvą, dažnai prisiliesdavo pirštais prie lapelio su data. Ir kiekvieną kartą pajusdavo tylų, užsispyrusį: ji dar gyva, ji dar gali norėti.
Vieną vakarą vartydama laikraštį pastebėjo skelbimą apie nemokamus anglų kalbos kursus senjorams miesto bibliotekoje. Reikėjo tik iš anksto užsiregistruoti.
Ji išplėšė lapelį, padėjo šalia abonemento. Įsipylė arbatos ir šypsojosi pagalvojusi: gal jau per drąsu?
Pirmiausia išklausysiu romanus, nusprendė. Paskui matysiu.
Laikraštį įkišo į sąsiuvinį, bet mintis apie naujus dalykus nebeatrodė nepasiekiama. Vakare, prieš miegą, priėjo prie lango, atitraukė užuolaidą. Kieme švietė žibintai, taku praėjo jaunuolis su ausinėmis, kamuolį spardino berniukas.
Aldona stovėjo, ranka parėmusi palangę, ir jautė, kaip krūtinėje plinta tylus, ramus džiaugsmas. Gyvenimas aplink vyko kaip visada. Dar daug rūpesčių ir ribojimų. Bet tarp jų atsirado vieta keturiems vakarams salėje ir, galbūt, naujiems žodžiams svetima kalba.
Išjungė šviesą virtuvėje, ėjo į kambarį, ramiai apsigobė antklode. Rytoj viskas bus kaip visada: parduotuvė, skambučiai, ruošos darbai. Tačiau kalendoriuje jau pažymėtas mažas ratukas, ir tai keičia kažką labai svarbaus, net jeigu niekas kitas to nepastebi.
