Mano sūnus ilgai ieškojo tinkamos moters, kuri galėtų tapti jo žmona, tačiau niekada nekvestionavau jo pasirinkimų. Galiausiai, kai jam sukako trisdešimt metų, jis sutiko Austėją moterį, kuri, jo akimis, jam buvo tobula.
Beveik kasdien girdėdavau, kokia ji švelni, kokia graži, kokį gilų įspūdį ji jam daro. Sūnus kalbėjo apie ją su tokiu entuziazmu, pasakodavo man ir draugams apie jos būdo šviesumą jam atrodė, ji buvo būtent ta, kurios jis ieškojo visus šiuos metus. Jis net nesudvejojo greitai ją vedė. Aš, kaip mylinti motina, palaikiau jo sprendimą iš visos širdies.
Vestuvių organizavimas buvo nelengvas, tačiau tiek mano bičiuliai, tiek Austėjos artimieji padėjo, kiek tik galėjo. Jaunoji kilusi iš puikios šeimos nuo pat pradžių puikiai sutarėme. Iš pradžių viskas atrodė lyg pasaka, bet bėgant laikui viskas pasikeitė. Jų santuoką pradėjo ardyti nesutarimai, atmosfera namuose tapo sunki. Tai tebuvo jų pirmieji metai santuokoje, tikėjausi, jog viskas susitvarkys, tačiau vis tiek nerimavau dėl jų laimės, norėjau, kad jų santuoka būtų džiaugsminga ir tvari.
Tas vakaras išmušė mane iš vėžių. Vėlai vakare sūnus grįžo pas mane su krepšiu rankose. Pasakė, kad nebeturi kur gyventi, nes žmona jį išvarė. Praleido pas mane keletą dienų Austėja nė karto nepasirodė, net nebandė kalbėtis. Ir taip kartojosi ne kartą vis iš naujo.
Kai mano marti pasakė, jog laukiasi, pasiryžau pasikalbėti su jais apie ateitį. Tikėjau, kad mano patirtis ir patarimai galėtų padėti išvengti naujų konfliktų. Bet viskas išėjo atvirkščiai po to nesutarimų tik dar padaugėjo. Sūnus dar dažniau nakvodavo pas mane. Mačiau, kaip jis kenčia. Jo akyse nebebuvo tos laimės, kurią pažinau; jo žvilgsnis buvo pilnas nusivylimo.
Pamačiusi, kiek sūnui skaudu, nebegalėjau tylėti patariau susimąstyti, ar verta laikytis santuokoje, kuri tik žaloja abu. Jis būtų nuostabus tėvas, net jei gyventų atskirai. Sūnus įsiklausė. Netrukus dokumentai dėl skyrybų buvo paduoti teismui.
Nepraėjus daug laiko, Austėja apsilankė pas mane. Maldaudama prašė padėti įkalbėti sūnų, kad jis atsiimtų pareiškimą dėl skyrybų, nes nenori sugriauti šeimos. Ne kartą jai patariau reikia puoselėti savo šeimą, saugoti tai, ką turi. Tačiau kaskart, kai pabandydavau įsikišti, kiti mane apkaltindavo, kad per daug kišuosi į sūnaus gyvenimą, o Austėja viešai kaltino mane dėl šeimos nesutarimų.
Dabar pati nežinau, ar teisingai pasielgiau ragindama sūnų skirtis. Marti manęs nekenčia, o sūnus vis labiau tolsta. Galbūt tarp jų dar yra meilės? Gyventi atskirai liūdna, bet ir kartu būti, kai nėra laimės… Kas blogiau?






