Antonina Petronė ėjo per lietų ir verkė: lietaus lašai maišėsi su ašaromis, o didžiausia paguoda – niekas nemato, kad ji verkia. Save kaltino, kad užėjo ne laiku – nepageidaujama viešnia. Verkė, paskui juokėsi prisiminusi anekdotą, kur žentas uošvei sako: „Tai ką, mama, net arbatos nepagersi?“ Ir štai pati atsidūrė tos „mamos“ vietoje – juokėsi ir verkė, verkė ir juokėsi. Grįžus namo sėdo po pledu, nuvilko šlapius rūbus ir jau be gėdos raudojo – vienintelė klausytoja tik auksinė žuvelė akvariume! Antonina Petronė – graži moteris, turėjusi sėkmės tarp vyrų, bet su Nikitos tėvu nesusiklostė – gėrė, paskui pradėjo pavyduliauti visiems: praeiviui gatvėje, mėsininkui parduotuvėje, kaimynui, net senoliui su lazda. Kartą iš proto išėjo dėl šypsenos kaimynui – sumušė žmoną vaiko akyse. Nikita viską spalvingai papasakojo seneliams. Antoninos mama pravirko: „Ar tam auginau dukrą, kad kiekviena girtuoklė muštų?“ O tėvas, be žodžių, išvarė žentą ir, pagąsdinęs jam, kad daugiau nesirodytų dukros gyvenime, šis dingo visam laikui. Tonė daugiau nebeištekėjo – užteko pabandyti, o vaiką auginti reikia. Nors buvo daug vyrų, turėjusių vilčių, ji vis negalėjo – Nikitos tėvas paliko randą. Užtat Antonina – puiki technologė-restorano darbuotoja – dėl pinigų nesiskundė: sutaupė butui, sūnui ir jo nuostabiai žmonai Anastasijai ir naujai šeimai parūpino butą, pati liko senoje „chruščiovkėje“. Dabar taupo vaikams naujam automobiliui: kiek gi galima važinėti senais „Žiguliais“! Šiandien Antonina net nebūtų ėjusi pas sūnų, nelinkusi savo draugystę siūlyti, bet netikėtai atsidūrė šalia jų namų per liūtį, be skėčio – nusprendė užbėgti pasikalbėti, su Nastia arbatos išgerti. O ši atidarius duris tik šaltai paklausė: „Antonina Petronė, ar kažko norėjote?“ ir neįsileido – lieptė eiti, tęsti kelionę. Antonina, ašarose, išėjo atgal į lietų, ilgai verkė, paskui užmigo. O sapne jos auksinė žuvelė iš akvariumo išaugo ir kalbėjo: „Verki, kvaiša? Net arbatos tau per lietų nenalėjo! O pinigus kam taupai – mašinai jiems? Visą gyvenimą už juos gyvensi? Tu graži, protinga, turi pinigų! Geriau išvažiuok prie jūros, pagyvenk dėl savęs.“ Antonina pabudo jau sutemus: žuvelė plaukiojo, bet tos kalbos jau nesuprato. Tik suprato svarbiausią – nereikia aukoti savęs nedėkingiems ir įžūliems žmonėms, kurie net arbatos neturi – ir iš akumuliuoto pinigų kiekio nupirko sau kelionę prie jūros. Grįžo atsinaujinusi, įdegusi, laiminga. O sūnus su žmona nė nežinojo – juk skambina tik tada, kai reikia pinigų ar pagalbos. Antonina ir savo gyvenimą pakeitė – atsirado puikus vyras, restorano direktorius. O kartą ir Nastia užsuko: „Kodėl, Antonina Petronė, neateinate pas mus? Nikita mašiną išsirinko.“ Bet Antonina šaltai atšovė: „Nastia, kažko norėjai?“ Tuo metu iš kambario pasirodė naujasis draugas: „Tonele, ar arbatą gersim?“ – „Gersim,“ šyptelėjo Antonina. – „Ir svečią pakviesk,“ – svetingai pasiūlė vyras. – „Ne, Nastia jau išeina, ji arbatos negers. Ar ne, Nastia?“ Antonina uždarė duris ir nusišypsojusi pamojo žuvelei: „Štai taip!“

Antanina Petronė žingsniavo po lietumi ir verkė. Ašaros bėgo jos veidu, susimaišiusios su lietaus lašais.
Vienintelė paguoda lyja! Niekas nemato, kad verkiu, galvojo moteris.
O dar galvojo: Pačia kalta! Įsiveržiau netinkamu metu. Nepakviesta viešnia.
Eina ir verkia. O po kiek laiko, pradėjo juoktis, prisiminusi juoką, kai žentas uošvei sako: Tai ką, mama, net arbatos neišgersit?
Dabar ji buvo lygiai tokioje mamos padėtyje.
Ji verkė ir juokėsi, juokėsi ir verkė.
Grįžusi namo nusirengė šlapius drabužius, apsigaubė pledą. Verkė nesivaržydama nieko ir nieko! Niekas jos negirdėjo, tik auksinė žuvelė apvaliam akvariume! Tik ji!
Antanina Petronė buvo įdomi moteris ir vyrams patikdavo. Tačiau su Nikitos sūnaus tėvu nesusiklostė. Tas smarkiai gėrė. Iš pradžių buvo galima pakęsti. Išgeria užmiega. O po kiek laiko pradėjo pavyduliauti Antaninos. Visiems! Praeiviui, klaususiam kelio, mėsininkui, senukui su lazda, kaimynui.
Kartą, pamatęs, kad Antanina nusišypsojo sveikindamasi su kaimynu, vyras visiškai išėjo iš proto.
Sumušė žmoną. Mušė ilgai, žinojo kaip. Per inkstus. Vaiko akivaizdoje.
O Nikitukas viską detaliai nupasakojo močiutei ir seneliui. Antaninos mama pravirko:
O Dieve, ar tam auginau dukrą, kad ją koks girta kiaulė daužytų?
O tėvas tyliai apsirengė ir išėjo. Paprasčiausiai paėmė žentą, tapusį buvusiu, ir leido iš ketvirto aukšto. Tas besileisdamas net ranką susilaužė.
Tėvas parodydamas kumštį pagrasino: Dar kartą dukrą pamatysiu su tavim užmušiu! Sėdėsiu kalėjime, bet tu, niekše, mano Toniai gyvenimo negriausi!
Taip tas vyras išnyko amžiams. O Tonia daugiau niekad neištekėjo. Reikėjo auginti vaiką. Maža ką dar likimas duotų su vyrais.
Buvo vyrų, bandžiusių užmegzti santykius. Bet ji negalėjo. Jai pakako Nikitos tėvo.
Antanina neturėjo didelių finansinių bėdų. Puiki profesija viešojo maitinimo technologė. Dirbo mažame restorane. Gyvenimu nesiskundė.
Pinigėlius pamažu atsidėdavo būstui. Kai susikaupė reikiama suma, Nikitukas ruošėsi tuoktis. Mergina puiki, vardu Rasa.
Antanina liko savo sename daugiabutyje, o vaikams surengė vestuves ir padovanojo naują, dviejų kambarių butą. Juk šeima jiems labiau reikia!
Dabar ji jiems taupė automobiliui. Kiek gi galima su senu Žiguliu važinėti?
Šiandien tikrai nebūtų nuėjusi pas sūnų. Ji niekada nesiverždavo vaikams į svečius. Paprasčiausia buvo netoliese, kai prapliupo liūtis. Skėčio neturėjo. Tokio lietaus joks skėtis nebūtų laikęs.
Nusprendė užsukti, palaukti, su Rasa moteriškai pasišnekėti. Arbatos išgerti.
Rasa, atidariusi duris, nustebusi sustingo. Net nepakvietė užeiti. Šalto, abejingo balsu tarė: Antanina Petronė, ko norėjot?
Antanina sutriko, pradėjo teisintis:
Na žinot… Tas lietus…
Lietus jau praėjo. Jums juk netoli, nueisite, žiūrėdama pro langą, rankas sukryžiavusi, nukirto marti.
Taip, taip, nusižeminusi pritarė Antanina Petronė, visa ašarose išėjo į lietų.
Ji verkė ir verkė. O paskui užmigo. Sapne jai prisisapnavo auksinė akvariumo žuvelė.
Ji staiga išaugo, be garso judino lūpas. Bet Antanina viską girdėjo. Žuvelė kalbėjo!
Verki?! Kvaila! Tau lietuj net arbatos nepasiūlė! O tu kam taupai pinigus automobilio? Ar visą gyvenimą dėl jų gyvensi? Žiūrėk į save! Tu protinga ir graži! Pinigų turi! Ir kas, kad vaikams taupai? Jie to nevertina. Keliauk prie jūros! Pagyvenk dėl saves.
Antanina Petronė pabudo, kai buvo jau tamsu.
Žuvelė plaukiojo akvariume, vėl žiodama burną. Bet Antanina jau nebesuprato žuvų kalbos. Tačiau suprato svarbiausia. Negalima aukotis nedėkingiems, įžūliems žmonėms, kurie net arbatos neišverda ir lietuje laukti neleidžia.
Antanina paėmė pinigus, kuriuos taupė vaikams automobiliui. Ir nusipirko kelionę prie Baltijos jūros.
Nuvažiavo, pailsėjo, grįžo graži ir įdegusi.
O sūnus su marčia net nežinojo. Jie patys paskambindavo arba užeidavo tik tada, kai kažko reikėdavo: pinigų ar vaiko pažiūrėti.
Antanina nustojo vengti vyrų, ir jai atsirado gerbėjas. Įdomus, išvaizdus vyras to paties restorano, kuriame ji dirbo, vadovas.
Seniai ji jam patiko, bet buvo pernelyg sudėtinga. Viskas sūnus, marti… O štai dabar susiklostė. Kartu į darbą, kartu iš darbo, ir visas gyvenimas pasikeitė.
Neseniai Rasa užėjo.
Kodėl jūs, Antanina Petronė, mums nebeskambinate, neužeinate? Nikita jau automobilį nusižiūrėjo! paslaptingai užsiminė marti.
Rasa, gal tu ko norėjai? rankas sukryžiavęs klausia Antanina Petronė.
Rasa vos norėjo kažką pasakyti, kai kambaryje pasirodo įdomus vyras:
Tone, ar gersim arbatą?
Žinoma! nusišypsojo Antanina.
Ir viešnią pakviesk, maloniai pasiūlė vyras.
Ne, Rasa jau išeina. Ir arbatos ji negeria. Ar ne, Rasa?
Antanina užvėrė duris marti už nugaros ir nusijuokusi mirktelėjo žuvelei.
Va taip ir yra!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

seventeen + 1 =

Antonina Petronė ėjo per lietų ir verkė: lietaus lašai maišėsi su ašaromis, o didžiausia paguoda – niekas nemato, kad ji verkia. Save kaltino, kad užėjo ne laiku – nepageidaujama viešnia. Verkė, paskui juokėsi prisiminusi anekdotą, kur žentas uošvei sako: „Tai ką, mama, net arbatos nepagersi?“ Ir štai pati atsidūrė tos „mamos“ vietoje – juokėsi ir verkė, verkė ir juokėsi. Grįžus namo sėdo po pledu, nuvilko šlapius rūbus ir jau be gėdos raudojo – vienintelė klausytoja tik auksinė žuvelė akvariume! Antonina Petronė – graži moteris, turėjusi sėkmės tarp vyrų, bet su Nikitos tėvu nesusiklostė – gėrė, paskui pradėjo pavyduliauti visiems: praeiviui gatvėje, mėsininkui parduotuvėje, kaimynui, net senoliui su lazda. Kartą iš proto išėjo dėl šypsenos kaimynui – sumušė žmoną vaiko akyse. Nikita viską spalvingai papasakojo seneliams. Antoninos mama pravirko: „Ar tam auginau dukrą, kad kiekviena girtuoklė muštų?“ O tėvas, be žodžių, išvarė žentą ir, pagąsdinęs jam, kad daugiau nesirodytų dukros gyvenime, šis dingo visam laikui. Tonė daugiau nebeištekėjo – užteko pabandyti, o vaiką auginti reikia. Nors buvo daug vyrų, turėjusių vilčių, ji vis negalėjo – Nikitos tėvas paliko randą. Užtat Antonina – puiki technologė-restorano darbuotoja – dėl pinigų nesiskundė: sutaupė butui, sūnui ir jo nuostabiai žmonai Anastasijai ir naujai šeimai parūpino butą, pati liko senoje „chruščiovkėje“. Dabar taupo vaikams naujam automobiliui: kiek gi galima važinėti senais „Žiguliais“! Šiandien Antonina net nebūtų ėjusi pas sūnų, nelinkusi savo draugystę siūlyti, bet netikėtai atsidūrė šalia jų namų per liūtį, be skėčio – nusprendė užbėgti pasikalbėti, su Nastia arbatos išgerti. O ši atidarius duris tik šaltai paklausė: „Antonina Petronė, ar kažko norėjote?“ ir neįsileido – lieptė eiti, tęsti kelionę. Antonina, ašarose, išėjo atgal į lietų, ilgai verkė, paskui užmigo. O sapne jos auksinė žuvelė iš akvariumo išaugo ir kalbėjo: „Verki, kvaiša? Net arbatos tau per lietų nenalėjo! O pinigus kam taupai – mašinai jiems? Visą gyvenimą už juos gyvensi? Tu graži, protinga, turi pinigų! Geriau išvažiuok prie jūros, pagyvenk dėl savęs.“ Antonina pabudo jau sutemus: žuvelė plaukiojo, bet tos kalbos jau nesuprato. Tik suprato svarbiausią – nereikia aukoti savęs nedėkingiems ir įžūliems žmonėms, kurie net arbatos neturi – ir iš akumuliuoto pinigų kiekio nupirko sau kelionę prie jūros. Grįžo atsinaujinusi, įdegusi, laiminga. O sūnus su žmona nė nežinojo – juk skambina tik tada, kai reikia pinigų ar pagalbos. Antonina ir savo gyvenimą pakeitė – atsirado puikus vyras, restorano direktorius. O kartą ir Nastia užsuko: „Kodėl, Antonina Petronė, neateinate pas mus? Nikita mašiną išsirinko.“ Bet Antonina šaltai atšovė: „Nastia, kažko norėjai?“ Tuo metu iš kambario pasirodė naujasis draugas: „Tonele, ar arbatą gersim?“ – „Gersim,“ šyptelėjo Antonina. – „Ir svečią pakviesk,“ – svetingai pasiūlė vyras. – „Ne, Nastia jau išeina, ji arbatos negers. Ar ne, Nastia?“ Antonina uždarė duris ir nusišypsojusi pamojo žuvelei: „Štai taip!“