Kas tu tokia, kad man nurodinėtum! Zita Petronaitė sviedė skudurą tiesiai į marčios veidą. Mano namuose gyveni, mano maistą valgai!
Ema nusišluostė veidą, sugniaužė kumščius. Trečias mėnuo po vedybų, o kasdien lyg karo lauke.
Plaunu grindis, gaminu, skalbiu! Ko dar norit?
Noriu, kad užsičiauptum! Prisiglaudėlė! Su svetima mergaite atėjai!
Mažoji Ugnė išsigandusi kyštelėjo pro duris galvą. Ketverių metukų, o jau žino močiutė pikta.
Mama, gana! iš lauko, purvinas po darbo, grįžo Stasys. Ką vėl išsirėkei?
Oi, ką! Tavo žmona man atsikalbinėja! Sakau sriuba persūdyta, o ji man drąsiai grąžina žodį!
Sriuba gera, pavargusiai tarė Ema. Specialiai kabinėjatės.
Matai! Girdi? Zita Petronaitė rodė pirštu į marčią. Esą aš kabinėjuosi. Savo pat namuose!
Stasys apkabino žmoną už pečių.
Mama, baik jau. Ema visą dieną plauna, verda, skalbia. O tu tik bartis moki.
Tai va! Dabar prieš motiną atsistojo! Užauginau, išmaitinau ir štai kaip!
Senoji durimis trenkdama išėjo. Virtuvėje sunkiai tvyrojo tyla.
Atsiprašau, Stasys paglostė žmonos galvą. Su metais ji visai nepakeliama tapo.
Stasy, gal nuomokimės ką? Bent kambarį?
Iš ko? Esu traktorininkas, ne direktorius. Vos maistui užtenka.
Ema prisiglaudė. Stasys geras žmogus, darbštus, tik motina ugninuke tikra nelaimė.
Jie susipažino per kaimo turgų. Ema pardavinėjo mezginius, Stasys pirko kojines. Susikalbėjo, ir tas neslėpė netrikdo, kad moteris su vaiku. Jis pats vaikus myli.
Vestuves tyliai atšoko. Zita Petronaitė nuo pat pirmos dienos nemėgo marčios. Jauna, graži, išsilavinusi buhalterė. O sūnus tik paprastas traktorininkas.
Mama, einam valgyt, Ugnė patempė už sijono.
Tuoj, saulyte.
Per vakarienę Zita demonstratyviai nustūmė lėkštę.
Negražu valgyti. Kaip kiaulėms verda.
Mama! Stasys sugniaužė kumštį į stalą. Baik!
Tai ką baik? Tiesą sakau! Ot, Ramunė kokia šeimininkė! O šita!
Ramunė Zitos duktė. Gyvena Vilniuje, atvažiuoja sykį per metus. Namai ant jos vardo užrašyti nors pati čia negyvena.
Jei nepatinka, kaip gaminu, gaminkit jūs, ramiai tarė Ema.
Tuoj aš tau anyta pašoko.
Gana! Stasys stojo tarp moterų. Mama, raminkis, arba mes važiuojam. Čia pat.
Ir kur važiuosit? Ant gatvės? Ne jūsų namai!
Čia buvo tiesa. Namas priklausė Ramunei. Gyveno čia iš gerumo.
***
Brangus glėbys
Naktį Ema neužmigo. Stasys ją glaudė, šnibždėjo:
Pakentėk, mano brangioji. Nusipirksiu traktorių užsidirbsiu ant namų.
Stasy, brangu
Rasim seną, suremontuosiu. Tik tikėk manim.
Rytą Ema pašoko nuo pykinimo. Bėgo į tualetą. Nejaugi?
Testas dvi juostelės.
Stasy! įlėkė į kambarį. Pažiūrėk!
Vyras apsnūdęs nusižiūrėjo į testą ir staiga pašoko, šoko žmoną.
Emute! Mūsų bus vaikutis!
Tyliau, bus sena girdės!
Bet jau vėlu. Zita Petronaitė stovėjo prie durų.
Kas čia už triukšmas?
Mama, laukiam šeimos pagausėjimo! džiūgavo Stasys.
Anyta suspaudė lūpas.
O kur gyventi ketinat? Čia netelpat. Ramunė grįš išmes jus.
Neišmes! supyko Stasys. Ir čia mano namai!
Ramunės čia namai. Pamiršai? Ant jos vardo.
Džiaugsmas kaip nuplautas. Ema susmuko ant lovos.
Po mėnesio nutiko nelaimė. Kėlė Ema sunkų kibirą, nes vandentiekio namuose nebuvo. Aitrus skausmas žemiau pilvo. Kraują ant kelnių
Stasy! sušuko.
Persileidimas. Ligoninėje pasakė pervargimas, stresas. Reikia ramybės.
Kur ta ramybė su tokia anyta?
Ema gulėjo palatoje ir žiūrėjo į lubas. Viskas. Nebegali. Nejaučia.
Išeisiu iš ten, šnabždėjo draugei telefonu. Nebežinau, kiek dar ištversiu.
Bet Stasys geras.
Geras. Bet jo motina Pražūsiu.
Stasys atskubėjo iš darbo, purvinas, pavargęs, su pievų gėlių puokšte.
Emelyte, atleisk man. Nepajėgiau apsaugoti.
Stasy, daugiau negaliu ten būti.
Suprantu. Imsiu paskolą. Nuomokimės butą.
Tau neduos. Atlyginimas mažas.
Duos. Radau antrą darbą. Naktim fermoj, dieną prie traktoriaus.
Numirsi ten.
Išgyvensiu. Už tave per kalnus!
Emą po savaitės išleido namo. Zita Petronaitė iš pradžių:
Matai, neišlaikei? Sakiau, silpna esi.
Ema tilėjo. Nevertas anytos žodžiai jos ašarų.
Stasys dirbo kaip pasiutęs. Rytas prie traktoriaus, naktis fermoje. Trys valandos miego.
Eisiu dirbti, tarė Ema. Kontoroje buhalterės vieta laisva.
Ten tik centai.
Ir centas prie cento.
Gavo darbą. Rytais nuvedė Ugnę į darželį, pati į kontorą. Vakare pasiemė dukrą, gamino, skalbė. Zita skaudino kaip visad, bet Ema išmoko negirdėti.
***
Savas kampas ir naujas gyvenimas
Stasys dėjo pinigus į traktorių. Surado seną, už juokingą kainą pasiūlė kaimynas.
Imk paskolą, pasakė Ema. Sutaisysi užsidirbsim.
O jei neišeis?
Išeis. Tavo rankos auksinės.
Paskolą gavo. Nusipirko traktorių. Kieme stovėjo kaip metalo laužas.
Oi, linksma! juokėsi Zita Petronaitė. Lūženą nusipirkot! Reikėjo į metalo supirktuvę!
Stasys tyliai ardė variklį. Naktimis, po fermos, su prožektoriumi. Ema padėjo padavė įrankius, laikė detales.
Eik miegoti. Pavargai.
Pradėjom kartu, baigsim kartu.
Mėnesį krapštėsi. Du. Kaimynai šaipėsi kvailas traktorininkas susigundė grabu.
Ir štai vieną rytą traktorius užsivedė. Stasys sėdi prie vairo, netiki.
Emute! Veikia! Gyvas!
Ji puolė ant kiemo, apkabino vyrą.
Sakiau. Tikėjau tavim!
Pirma užsakyta laukus suarti. Antra atvežti malkų. Trečia, ketvirta Pradėjo kapsėsi eurai.
Vėl pavasaris Ema vėl ryte pykina.
Stasy, vėl laukiuosi.
Dabar jokių sunkių darbų. Aš viską pats!
Žiūrėjo kaip į krištolinę. Nedavė nei kibiro pajudinti. Zita nervinosi:
Silpna! Aš trims gimdžiau ir nieko! O šita!
Stasys nepalaužiamas. Jokios naštos.
Septintą mėnesį grįžo Ramunė. Su vyru ir planais.
Mama, parduodam namą. Gerą kainą pasiūlė. Kraustykis pas mus į Vilnių.
O tie? Zita parodė į Stasį ir Emą.
Tie tegul ieško būsto.
Ramune, aš čia užaugau, čia mano namai! užsidegė Stasys.
Ir kas? Namas mano. Ar pamiršai?
Kada išsikelti? ramiai paklausė Ema.
Per mėnesį.
Stasys širdyje virė. Ema uždėjo ranką tylėk, neverta.
Vakarais glaudėsi abu.
Ką daryti? Netrukus kūdikis.
Rasim išeitį. Svarbiausia kartu.
Stasys dirbo be sustojimo. Traktorius gaudė nuo aušros iki nakties. Per savaitę uždirbo tiek, kiek anksčiau per mėnesį.
Ir štai skambina Kazimieras iš tolimo kaimo.
Stasy, parduodu namą. Senas, bet tvirtas. Gal nori apžiūrėti?
Nuvažiavo. Trijų kambarių, pečius, tvartukas, sodas.
Ir kiek prašai?
Kazimieras pasakė sumą. Pusė buvo, pusės trūko.
Gal išsimokėtinai? pasiūlė Stasys. Dabar pusė, likusią po pusmečio.
Tinka. Tavim pasitikiu.
Grįžo namo džiugūs. Zita jau laukė.
Kur buvot? Ramunė dokumentus atvežė!
Ir gerai, tarė Ema. Išsikraustom.
Kur? Į gatvę?
Į nuosavą namą. Nusipirkom.
Anyta neteko žado. Tikrai nesitikėjo.
Meluojat! Iš kur pinigų?
Užsidirbom, Stasys apkabino žmoną. Kol tu bartis mokei mes dirbom.
Per dvi savaites išsikraustė. Daiktų mažai ką gi turi svetimuose namuose?
Ugnė bėgiojo po kambarius, šunelis amsėjo.
Mama, čia tikrai mūsų namai?
Mūsų, dukrele. Tikri mūsų.
Zita atvažiavo diena vėliau. Stovėjo prie slenksčio.
Stasy, gal galit priimt? Mieste tvanku.
Ne, mama. Pasirinkai gyvenk su Ramune.
Bet aš gi jūsų motina!
Motina nevadina anūko svetimu. Sudie.
Uždariau duris. Sunkiai, bet teisingai.
Kovas. Gime sūnus Mykolas. Stiprus, sveikas, garsiai rėkiantis.
Visai kaip tėvas! juokėsi akušerė.
Spaudžiau sūnų glėbyje, bijojau kvėpuoti.
Emute, ačiū tau. Už viską.
Tau labiau. Kad nepalūžai. Tikėjai.
Namą po truputį pasisavinom. Sodinome daržus, vištas laikėm. Traktorius dirbo, atnešdamas uždarbį. Vakare sėdėdavom ant prieangio. Ugnė žaidė su šuneliu, Mykolas miegojo lopšyje.
Žinai, pasakė Ema, esu labai laiminga.
Ir aš.
Pameni, kaip buvo sunku? Galvojau neištversiu.
Ištvėrei. Tu stipri.
Mes abu stiprūs. Kartu.
Saulė leidosi už miško. Namuose kvepėjo duona ir pienu. Tikri namai. Jų namai.
Kur niekas neįžeis. Neišvarys. Nepavadins svetima.
Kur gali gyventi, mylėti ir auginti vaikus.
Kur gali būti laimingas.
***
Brangūs skaitytojai, kiekvienos šeimos gyvenime savi išbandymai. Ne visada lengva juos pereiti. Ši Emos ir Stasio istorija lyg veidrodis, kuriame galime pamatyti savo sunkumus ir dvasios stiprybę juos įveikti.
Gyvenimas eina: nuo vargo iki džiaugsmo, vėl ir vėl, kol laimė pasibeldžia į duris.
O kaip jums atrodo ar vertėjo Stasiui taip ilgai kentėti motiną, ar reikėjo iš karto ieškoti savo kampo? Ką jums reiškia tikri namai ar tik sienos, ar šeimos šiluma?
Dalinkitės mintimis gyvenimas yra mokykla, kiekviena pamoka brangi. Aš išmokau tik kai pats pradedi statyti savą pasaulį, randi tikrą ramybę ir laimę.






