Pažadas Denisas ramiai laikė vairą ir užtikrintai vedė automobilį greitkeliu, šalia sėdėjo draugas Kęstutis, jie grįžo iš kaimyninio miesto – viršininkas buvo išsiuntęs juos į komandiruotę dviem dienoms. – Kęsti, kaip šauniai viską sutvarkėm, ir sutartį pasirašėm didžiulei sumai, šefas tikrai bus patenkintas, – linksmai šypsojosi Denisas. – Taip, tikrai pasisekė mums, – patvirtino bendradarbis, abu dirbo viename biure. – Smagu grįžti namo, kai žinai, kad tavęs laukia, – sakė Denisas, – mano Aušrinė laukiasi, skundžiasi pykinimu. Man jos labai gaila, bet abu labai norėjom vaiko, todėl ji sakė, kad viską iškęs dėl mūsų mažylio. – Vaikas – gerai, o mums su Marina niekaip nesiseka, ji negali išnešioti vaiko. Dabar ruošiamės jau antram IVF bandymui, pirmas nesėkmingas buvo, – dalinosi Kęstutis, su Marina buvo kartu jau septynis metus ir labai laukė vaikų, bet… Denisas vėlai vedė – būdamas trisdešimt dvejų. Moterų pasitaikydavo, bet niekada neapkvaišdavo iš meilės. Tik sutikęs Aušrinę pametė galvą, tuoj pat suprato, kad be jos kitų moterų net nemato. Kai Denisas pristatė draugui Aušrinę, vėliau pakvietė būti pabroliu jų vestuvėse, Kęstutis truputį pavydo draugui. Aušrinė buvo tikrai graži, švelni – jis suprato Denisą, į tokią lengva įsimylėti. Mažas rudens lietus barbeno į automobilio langus, draugai linksmai šnekučiavosi. Staiga paskambino Deniso telefonas, jis atsiliepė. – Sveika, Aušrinuke, taip, važiuojam, maždaug už poros valandų būsim namuose. Kaip laikaisi? Viskas tas pats? Nepakelk nieko sunkaus, grįšiu – viską padarysiu, bučiuoju, iki, mylimoji. Kęstutis klausėsi ir mintyse įsivaizdavo Aušrinę, kaip ji laukia draugo, jaudinasi ir galvojo: – Mana Marina net neskambina, niekada dėl manęs nesijaudina, mano, kad jau stipriai prisirišęs esu. Ji visai kitokia nei Deniso Aušrinė – pas ją viskas griežta, darbas, namai. Staiga Denisas smarkiai pasuko vairą, į juos lėkė mikroautobusas – susidūrimas neišvengiamas, bet paskutinę akimirką jie rėžėsi į stulpą iš Deniso pusės ir nuskriejo nuo kelio. Kęstutis atgavo sąmonę – skaudėjo galvą, rankoje kraujas, automobilis stovėjo ant ratų – jo pusės durys atviros. Pažvelgė į Denisą – tas nejudėjo. Pribėgo žmonės, automobilių vairuotojai stojo šalikelėje. Kęstutis pamažu atsigavo, labai skaudėjo ranką, galvą. Jis gulėjo ant šlapios žolės šalia automobilio. Laukė greitosios. Denisą ištraukė iš mašinos ir paguldė ant neštuvų, Kęstutis pasilenkė prie draugo, o tas tyliai pašnabždėjo: – Padėk Aušrinei… Juos išvežė į ligoninę, Kęstučiui – rankos lūžis ir stiprus smegenų sutrenkimas. Jis buvo sąmoningas, vis klausinėjo gydytojų: – Kaip Denisas, kaip mano draugas? Po to slaugytoja pranešė: – Denisas mirė… Kęstutį ištiko sąstingis. Į laidotuves eiti negalėjo. Marina atvažiavo ir pasakojo, kad Deniso žmona labai verkė, niekaip negalėjo patikėti, kad vyro nebėra, vos galėjo atsistoti prie karsto. Po ligoninės Kęstutis su Marina nuvažiavo į kapines – ilgai stovėjo prie draugo kapo, mintyse pažadėjo jam: – Nesijaudink, drauge, tavosios žmonos nepaliksiu, padėsiu, kaip prašei… Po poros dienų nuvyko pas Aušrinę, pasibeldė į duris, pamačiusi Kęstutį ji pravirko. – Kaip gyventi be jo? Nesugebu susitaikyti, kad Deno daugiau nėra… – Aušrine, aš pažadėjau tavo vyrui tau padėti. Kartu įveiksim viską. Skambink man, sakyk, ko reikia – lankysiu tave. Laikas bėgo. Aušrinė po truputį raminosi, labai bijojo, kad dėl išgyvenimų nutrūks nėštumas, gydytoja irgi perspėjo. Kęstutis ją dažnai lankydavo, atveždavo produktų iš prekybos centro, pirkdavo vitaminų, kartais nuveždavo į kliniką ar kitur, kur reikėjo. Aušrinė nepuolė piknaudžiauti jos gerumu, kreipdavosi retai. – Kęsti, man nepatogu, kad tu tiek dėmesio man skiri… – Negi sunku, be to – pažadėjau Denui. Kęstutis jautė mišrius jausmus Aušrinei. Ji buvo jo svajonių moteris, visad apie tokią svajojo… Bet situacija jį glumino. Kol Aušrinė kentė negalavimus, Kęstutis ir Marina vėl ėjo pas gydytojus, darė tyrimus, grafikai, nusivylimas… Bevaikystė buvo jų nuolatinis skausmas. Marina nežinojo, kad vyras padeda Aušrinei – ji nieko nesuprato. Jo telefone Aušrinė figūravo kaip „Labdara“, kad nesužinotų, jog ji skambina. Po antro nesėkmingo bandymo susilaukti vaiko, sutuoktiniai vis labiau tolsta. Marina manė, kad kaltas Kęstutis, o jis jau nieko nebegalvojo. Marina pastebėjo, kad vyras tapo keistas, išsiblaškęs, kartais irzlus, išvykdavo kažkur. Tiesa, variantas dėl neištikimybės atrodė neįtikėtinas – santykiai intymūs buvo normalūs, šaltumo nesijautė. Kęstutis suvokė – jo asmeninis gyvenimas stringa, užtat darbe sekasi puikiai. Vėl prisijungė prie projekto, kurį kažkada pradėjo su Denisu, projektą užbaigė ir gavo labai sėkmingą sutartį. Aušrinei, artėjant gimdymui, vis sunkiau sekėsi tvarkytis. Jos tėvai gyveno toli, Aukštaitijoje, o mieste artimųjų neturėjo. Kankino galvos skausmai, tinimo kojos, tačiau nesiskundė Kęstučiui. Kartą Kęstutis atvyko su produktais ir rado ją ant kopėčių – Aušrinė bandė kabinti naujas užuolaidas. – Na, nulipk iš čia! – piktai paliepė, matydamas didelį pilvą – nukrisi, pražudysi mažylį, kokias nesąmones darai? Padėjo Aušrinei nulipti, jie pasisveikino, ir Kęstutis pajuto kūnu bėgantį šiurpuliuką. – Ačiū, Kęsti, – ir nuskubėjo į vonią, vėl prasidėjo pykinimas. Kęstutis atsiduso, nusivalius prakaitą, mintyse pagalvojo: – Ar mato Denisas iš ten, kur dabar yra? Pats prašė padėti… Kitą kartą Aušrinė paklausė: – Denisai, gal padėtum vaikų kambarį įrengti? Vėliau nebeturėsiu laiko. Mačiau gražius tapetus vaikiškam kambariui… Kęstučiui teko imtis remonto kambaryje – negalėjo leisti, kad vienui vienas viską darytų laukiančioji moteris. Remontavo abu, tik Aušrinė labiau palaikė morališkai. Remontas baigtas. Kęstutis jautėsi tarp dviejų ugnių: viena – niūri, nusivylusi žmona, vėl ir vėl kalbanti apie nevaisingumą, kita – Aušrinė, kuriai visai netrukus lauks gimdymas. Marina nujautė, kad norint išsaugoti šeimą, reikia griebtis darbo. Ji rašė straipsnius žurnalams. Vienas žinomas leidinys pasiūlė vesti nuolatinę rubriką – Marina su džiaugsmu ėmėsi, reikėjo atitraukti mintis. Už šį darbą gavo solidų honorarą. Namie grįžo laiminga, su pilnu krepšiu skanėstų ir pora butelių vyno. – O, šventė? – nustebo Kęstutis, grįžęs iš darbo. – Taip, gavau gerą atlyginimą, reikia paminėti. Seniai laukiau šios sutarties. Per televizorių rodė jų mėgstamą filmą. Marina bandė susigrąžinti šilumą santykiuose, ši namų šventė buvo viena iš pastangų. Padengė stalą, patiekė užkandžius, atidarė vyną – kartu žiūrėjo filmą. Netikėtai Kęstučiui suskambo telefonas. Marina žvilgterėjo per petį, ekrane „Labdara“. Vyras skubiai nuėjo į virtuvę. – Kas nutiko? – paklausė tyliai. – Kęsti, atleisk, bet man atrodo – prasideda gimdymas… Kvietė greitąją. – Bet juk dar per anksti… – Na, septyni mėnesiai – pasitaiko ir taip, – jautė, kad ji kalba prisiversdama per skausmą. – Gerai, važiuoju į gimdymo namus. Greitai apsirengė, žmona su nerimu žiūrėjo: – Tikrai išvažiuoji? – Taip, – skubėjo, iš karto sugalvodamas legendą. – Kas skambino? – Šefas vėl vėlai paskambino, reikia aptarti labdaros reikalus, vėliau paaiškinsiu, tikrai reikia… Bet Marina netikėjo. – Kokie čia labdaros reikalai, koks šefas, mulkina mane Kęstutis… Kęstutis išskubėjo, sėdo į automobilį ir nulėkė į gimdymo namus – jie buvo toli. Atvykęs sužinojo, kad Aušrinę jau atvežė. Laukė dvi valandas, kol seselė pranešė – Aušrinė pagimdė sūnų. Atsiduso palengvėjęs, išsekęs važiavo namo, galvodamas: – Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, labai jaudinausi… Marina nemiegojo, iš karto įdėmiai pažvelgė į vyrą – matė, kad jis nuvargęs ir palaužtas. – Tau ta labdara atėmė visas jėgas, – piktai paklausė. Kęstutis sunkiai nukrito ant sofos, net nenusirengęs. – Taip, Marina. Taip… Aušrinė ką tik pagimdė sūnų, aš pažadėjau Denisui padėti jai. Ji visiškai viena, – atvirai prisipažino. – Aišku, viskas susidėliojo… – tyliai tarė žmona. – O dabar sekantis etapas – padėsi Aušrinei su naujagimiu, taip? – Taip, – nuoširdžiai atsakė Kęstutis. – Na, žinai… manęs tokia situacija netenkina, netoleruosiu, kad savo laiką skirsi svetimam vaikui, tuo labiau, kai mes patys vaiku niekaip nesusilaukiam ir, atrodo, jau nebesusilauksim. Taigi, kreipsiuosi dėl skyrybų, o tu, kaip nori. Gal dar spėsiu sutikti kitą vyrą ir su juo pagimdysiu. Kęstutis nustebęs pažvelgė į žmoną – jau galutinai buvo nurašiusi jį – laikė jį kaltu, kad neturi vaikų. – Tavo teisė, Marina, nesiginsiu. Privalau padėti Aušrinei su kūdikiu. Praėjo laikas. Marina padavė skyrybas. Kęstutis išsikraustė pas Aušrinę, padėjo su mažuoju sūneliu Domantu. Po kiek laiko susituokė, o dar po dvejų metų susilaukė dukrytės. Ačiū, kad skaitėte, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės Jums gyvenime!

Pažadas

Važiavau vakariniu keliu pro rudeninius lietaus lašus, tvirtai laikydamas vairą. Keleivio vietoje sėdėjo mano geras draugas, Audrius. Grįžome iš komandiruotės Kaune, mūsų vadovas siuntė mus dviem dienoms spręsti svarbių reikalų.

– Audriau, kaip puikiai viską sutvarkėme, ir sutartį pasirašėme didžiulei sumai vadovas bus laimingas, nusišypsojau, jausdamasis lyg nugalėtojas.

– Tikrai, mums pasisekė, atsakė draugas, mudu juk dirbome viename biure Vilniuje.

– Visada gera grįžti namo, kai tave kas nors laukia… tariau. Mano Rimantė laukiasi, skundžiasi toksikoze. Man jos labai gaila, bet mes labai norėjome vaiko. Ji žadėjo dėl mūsų mažylio viską iškęsti.

– Vaikas nuostabu. O mums su Rūta niekaip nepavyksta… Ji negali išnešioti vaisiaus. Dabar ruošiamės jau antram IVF bandymui, pirmas buvo nesėkmingas, dalinosi Audrius, jis su Rūta susituokę jau septynis metus, ilgai troško vaiko, bet…

Vedžiau vėlai trisdešimt dviejų metų. Moterys gyvenime buvo, bet jokių audrų nebuvo. Susipažinęs su Rimante, tiesiog pamilau jos grožis ir švelnumas užtemdė visas kitas.

Kai pirmą kartą pristatydamas draugą Audriui parodžiau Rimantę, o paskui buvo ir mūsų vestuvės, supratau, kad jis kiek pavydėjo. Rimantė tikrai buvo moteris, kurią gali pamilti iš karto.

Mažas rudens lietus šlakstė ant priekinių langų, valytuvai sušlamėjo. Kalbėjom apie viską, buvome linksmi. Suskambėjo mano telefonas Rimantė.

– Sveika, Rimante, taip, važiuojam, būsim už poros valandų. Kaip jautiesi? Nepakelki sunkumų, ateisiu viską padarysiu. Bučiuoju, iki greito, mano brangioji.

Audrius klausė ir mintyse matė sielvartaujančią laukiančią Rimantę.

– Mano Rūta niekada taip neskambina. Ji nesijaudina dėl manęs laiko, kad esu jai tvirtai prisirišęs. Ji visai kitokia nei Rimantė jai svarbu aiškumas, darbas, namai.

Staigiai pasukau vairą, į mus lėkė sunkvežimis GAZ. Susidūrimas neišvengiamas. Mes trenkėmės į stulpą mano pusėje ir išlėkėm už kelio ribų. Audrius atsipeikėjo, skaudėjo galvą, kraujavo ranka. Mašina stovėjo ant ratų, bet jo durys buvo atsidariusios. Pažiūrėjęs į mane pamatė, kad nejudu.

Pribėgo praeiviai, automobiliai sustojo šalikelėje. Audrius vos sekundėmis gavo atgauti sąmonę. Gulėjome ant šlapios žolės laukdami greitosios. Mane ištraukė ir paguldė ant neštuvų, Audrius palinko prie manęs tyliai sušnabždėjau:

– Padėk Rimantei…

Mus išvežė į ligoninę, Audriui lūžo ranka ir buvo stiprus smegenų sutrenkimas. Jis vis klausinėjo gydytojų:

– Kaip Donatas? Mano draugas?

Slaugė vėliau pranešė:

– Donatas mirė…

Audrius paniro į liūdesią. Į mano laidotuves negalėjo ateiti. Jo žmona Rūta buvo, paskui pasakojo, kad Rimantė vis verkė, negalėjo patikėti, kad manęs nebėra, vos pastovėjo prie karsto.

Paskui Audrius su Rūta nuvažiavo į kapus, stovėjo prie mano kapo ir tyliai sau pažadėjo:

– Nesijaudink, drauge. Tavo žmonos nepaliksiu padėsiu, kaip prašei…

Praėjus kelioms dienoms, Audrius nuvyko pas Rimantę. Ji pamačiusi iš karto apsiverkė.

– Kaip gyventi be jo? Negaliu susitaikyti, kad Donato nebėra…

– Rimante, pažadėjau tavo vyrui padėti tau. Kartu viską įveiksim. Skambink man visada, kai reikia, lankysiu tave.

Bėgo savaitės. Rimante pamažu rimsta, bijo, kad po tokių emocijų gali nutrūkti nėštumas, gydytoja perspėjo. Audrius ją lankė du kartus per savaitę: atveždavo iš Maximos maisto produktų, pirkdavo vitaminų, kartais veždavo į polikliniką, kur reikėdavo. Rimantė netampė jo už rankos, tikrai pagalbos prašė retai.

– Audriau, nejauku, kad tu skiri man tiek laiko.

– Man nesunku. Pažadėjau juk Donatui.

Audrius Rimantės atžvilgiu jautė keistus jausmus. Ji buvo toji moteris, apie kurią slapta svajojo, tačiau situacija jį trikdė.

Kol Rimantė kovojo su negalavimais, Audrius ir Rūta vėl lakstė pas gydytojus, tyrimai, grafikai ir dar vienas nusivylimas… Vaikų neturėjimas tapo įprasta skausmo dalimi. Rūta nežinojo, kad vyras padeda Rimantei jis jai nieko nesakė. Rimantę telefone užvardinęs kaip Geradarystė, žinojo Rūta iškart klaus.

Po antro nesėkmingo bandymo pastoti, poros santykiuose atsirado įtampa. Rūta galvojo, kad dėl visko kalta Audrius, o šis jau seniai nebenorėjo ieškoti kaltų.

Pastebėjęs, kad Audrius tapo išsiblaškęs, retkarčiais irzlus, kartais dingdavo kur savaitgaliais, Rūta įtarė, bet netikėjo, kad vyras galėtų būti neištikimas tam nebuvo jokių priežasčių.

Audrius suprato: asmeniniame gyvenime ne viskas gerai, bet darbe reikalai klostėsi ypač puikiai. Grįžo prie projekto, kurį pradėjo su Donatu, jį užbaigė, pasirašė sėkmingą sutartį.

Rimantės nėštumui artėjant prie pabaigos, ji tapo vis silpnesnė. Jos tėvai gyveno toli Šiauliuose, Vilniuje artimųjų nebuvo. Kankino galvos skausmai, tinimas, bet ji nesiskundė Audriui.

Vieną dieną Audrius atvyko su produktais, pamatė Rimantę ant taburetės:

– Langą išvaliau, linksmai pasakojo ji, naujas užuolaidas kabinu.

– Lipk žemyn, griežtai paliepė Audrius, žiūrėdamas į jos didelį pilvą, jei nukristum viskas baigtųsi, negi juokauji.

Padėjo nulipti atsistojome šalia, vos pajutau virpulį viduje.

– Ačiū, Audriau, bet tuoj nubėgo į vonią dėl toksikozės.

Atsikvėpiau, nušluosčiau prakaitą, mintyse pamąsčiau:

– Ar Donatas mato, kas vyksta? Pats prašė padėti…

Kitą kartą Rimantė kalbėjo:

– Donatai, padėtum man įrengti vaiko kambarį? Po gimdymo laiko neturėsiu. Buvau pasivaikščioti radau gražių tapetų vaikams.

Audriui teko remontuoti vaikų kambarį. Nebūtų leista Rimantei, nėščiai moteriai, vienai grumtis. Remontą baigė kartu Rimantė daugiau stebėjo, palaikė. Audrius blaškėsi tarp dviejų pasaulių: niurzganti ir nusivylusi žmona, nuolat kalbanti apie nevaisingumą, ir Rimantė, kurios gimdymo laikas artėjo.

Rūta jautė jei nori išgelbėti šeimą, turi susiimti. Ji pradėjo intensyviai dirbti rašė straipsnius žurnalams, gavo pasiūlymą vesti rubriką žurnale, už tai gavo gerą honorarą. Grįžo namo laiminga su pilnu krepšiu skaniausių produktų ir dviem buteliais vyno.

– O, kas čia? Šventė namie? nustebo Audrius grįžęs iš darbo.

– Taip, gavau gerą honorarą, reikia paminėti ilgai šio kontrakto laukiau.

Per televizorių rodė jų mylimą filmą, Rūta stengėsi atgaivinti santykius, ši mini šventė buvo viena iš pastangų. Ant staliuko padėjo užkandžių, vynas, o fone mėgstamas filmas, gurkšnojo.

Staiga suskambėjo Audriaus telefonas. Rūta, žvilgtelėjusi į ekraną, perskaitė Geradarystė. Audrius greitai nuėjo į virtuvę.

– Kas nutiko? paklausė tyliai.

– Atsiprašau, Audriau, bet, atrodo, prasidėjo gimdymas… Greitąją jau kviečiau.

– Dar per anksti?

– Septyni mėnesiai, bet, žinai, būna visko, kalbėjo, kentėdama skausmą.

– Gerai, atvažiuosiu į ligoninę.

Greitai apsirengiau, žmona susirūpinusi stebėjo:

– Kur tu eini?

– Taip, skubu, šefas man paskambino nori skubiai pasitarti dėl labdaros reikalų. Viską paaiškinsiu vėliau. Taip reikia…

Rūta netikėjo:

– Kokia labdara, koks šefas, mulkini mane, Audriau.

Skubiai išėjau iš laiptinės, įsėdau į automobilį ir nuvažiavau į ligoninę. Sužinojau, kad Rimantę jau atvežė. Laukiau porą valandų, pagaliau slaugė pranešė: Rimantė pagimdė sūnų. Atsikvėpiau, išsekęs grįžau namo, galvodamas:

– Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, labai jaudinausi.

Rūta nemiegojo iš karto pažvelgė griežtai, matė mane išsekusį, nuvargusį.

– Ta tavo labdara tave išvargino ar ne? kandžiai paklausė.

Sunkiai atsisėdau ant sofos, net nenusirengęs.

– Taip, Rimantė pagimdė sūnų. Pažadėjau Donatui padėti jai. Ji visiškai viena.

– Aišku, viskas aišku… surinko žmona. O dabar kitas etapas padėti Rimantei su naujagimiu, taip?

– Taip, nuoširdžiai atsakiau.

– Na ką… Pažįsti mane nepakęsiu, kad savo laiką skirsi svetimam vaikui, ypač kai patys vaikų neturim ir, regis, nebeturėsim. Tad pateiksiu skyrybų prašymą daryk, kaip nori. Gal rasiu kitą vyrą ir dar spėsiu susilaukti vaiko.

Pažvelgiau į ją nustebęs, supratau ji kaltina mane dėl vaikų nebuvimo.

– Tavo teisė. Nepasiteisinsiu. Turiu padėti Rimantei ir jos vaikui.

Bėgo metai. Rūta pateikė skyrybų prašymą. Persikėliau pas Rimantę, padėjau su mažuoju Domantu. Po kurio laiko susituokėme. O po dviejų metų mums gimė dukra.

Šiandien suprantu: tikra draugystė ir pažadas tampa gyvenimo pamatu. Ir nors gyvenimas kai ką atima, tikrai duoda tikrus dalykus tiems, kas moka padėti ir būti šalia.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

4 × 1 =

Pažadas Denisas ramiai laikė vairą ir užtikrintai vedė automobilį greitkeliu, šalia sėdėjo draugas Kęstutis, jie grįžo iš kaimyninio miesto – viršininkas buvo išsiuntęs juos į komandiruotę dviem dienoms. – Kęsti, kaip šauniai viską sutvarkėm, ir sutartį pasirašėm didžiulei sumai, šefas tikrai bus patenkintas, – linksmai šypsojosi Denisas. – Taip, tikrai pasisekė mums, – patvirtino bendradarbis, abu dirbo viename biure. – Smagu grįžti namo, kai žinai, kad tavęs laukia, – sakė Denisas, – mano Aušrinė laukiasi, skundžiasi pykinimu. Man jos labai gaila, bet abu labai norėjom vaiko, todėl ji sakė, kad viską iškęs dėl mūsų mažylio. – Vaikas – gerai, o mums su Marina niekaip nesiseka, ji negali išnešioti vaiko. Dabar ruošiamės jau antram IVF bandymui, pirmas nesėkmingas buvo, – dalinosi Kęstutis, su Marina buvo kartu jau septynis metus ir labai laukė vaikų, bet… Denisas vėlai vedė – būdamas trisdešimt dvejų. Moterų pasitaikydavo, bet niekada neapkvaišdavo iš meilės. Tik sutikęs Aušrinę pametė galvą, tuoj pat suprato, kad be jos kitų moterų net nemato. Kai Denisas pristatė draugui Aušrinę, vėliau pakvietė būti pabroliu jų vestuvėse, Kęstutis truputį pavydo draugui. Aušrinė buvo tikrai graži, švelni – jis suprato Denisą, į tokią lengva įsimylėti. Mažas rudens lietus barbeno į automobilio langus, draugai linksmai šnekučiavosi. Staiga paskambino Deniso telefonas, jis atsiliepė. – Sveika, Aušrinuke, taip, važiuojam, maždaug už poros valandų būsim namuose. Kaip laikaisi? Viskas tas pats? Nepakelk nieko sunkaus, grįšiu – viską padarysiu, bučiuoju, iki, mylimoji. Kęstutis klausėsi ir mintyse įsivaizdavo Aušrinę, kaip ji laukia draugo, jaudinasi ir galvojo: – Mana Marina net neskambina, niekada dėl manęs nesijaudina, mano, kad jau stipriai prisirišęs esu. Ji visai kitokia nei Deniso Aušrinė – pas ją viskas griežta, darbas, namai. Staiga Denisas smarkiai pasuko vairą, į juos lėkė mikroautobusas – susidūrimas neišvengiamas, bet paskutinę akimirką jie rėžėsi į stulpą iš Deniso pusės ir nuskriejo nuo kelio. Kęstutis atgavo sąmonę – skaudėjo galvą, rankoje kraujas, automobilis stovėjo ant ratų – jo pusės durys atviros. Pažvelgė į Denisą – tas nejudėjo. Pribėgo žmonės, automobilių vairuotojai stojo šalikelėje. Kęstutis pamažu atsigavo, labai skaudėjo ranką, galvą. Jis gulėjo ant šlapios žolės šalia automobilio. Laukė greitosios. Denisą ištraukė iš mašinos ir paguldė ant neštuvų, Kęstutis pasilenkė prie draugo, o tas tyliai pašnabždėjo: – Padėk Aušrinei… Juos išvežė į ligoninę, Kęstučiui – rankos lūžis ir stiprus smegenų sutrenkimas. Jis buvo sąmoningas, vis klausinėjo gydytojų: – Kaip Denisas, kaip mano draugas? Po to slaugytoja pranešė: – Denisas mirė… Kęstutį ištiko sąstingis. Į laidotuves eiti negalėjo. Marina atvažiavo ir pasakojo, kad Deniso žmona labai verkė, niekaip negalėjo patikėti, kad vyro nebėra, vos galėjo atsistoti prie karsto. Po ligoninės Kęstutis su Marina nuvažiavo į kapines – ilgai stovėjo prie draugo kapo, mintyse pažadėjo jam: – Nesijaudink, drauge, tavosios žmonos nepaliksiu, padėsiu, kaip prašei… Po poros dienų nuvyko pas Aušrinę, pasibeldė į duris, pamačiusi Kęstutį ji pravirko. – Kaip gyventi be jo? Nesugebu susitaikyti, kad Deno daugiau nėra… – Aušrine, aš pažadėjau tavo vyrui tau padėti. Kartu įveiksim viską. Skambink man, sakyk, ko reikia – lankysiu tave. Laikas bėgo. Aušrinė po truputį raminosi, labai bijojo, kad dėl išgyvenimų nutrūks nėštumas, gydytoja irgi perspėjo. Kęstutis ją dažnai lankydavo, atveždavo produktų iš prekybos centro, pirkdavo vitaminų, kartais nuveždavo į kliniką ar kitur, kur reikėjo. Aušrinė nepuolė piknaudžiauti jos gerumu, kreipdavosi retai. – Kęsti, man nepatogu, kad tu tiek dėmesio man skiri… – Negi sunku, be to – pažadėjau Denui. Kęstutis jautė mišrius jausmus Aušrinei. Ji buvo jo svajonių moteris, visad apie tokią svajojo… Bet situacija jį glumino. Kol Aušrinė kentė negalavimus, Kęstutis ir Marina vėl ėjo pas gydytojus, darė tyrimus, grafikai, nusivylimas… Bevaikystė buvo jų nuolatinis skausmas. Marina nežinojo, kad vyras padeda Aušrinei – ji nieko nesuprato. Jo telefone Aušrinė figūravo kaip „Labdara“, kad nesužinotų, jog ji skambina. Po antro nesėkmingo bandymo susilaukti vaiko, sutuoktiniai vis labiau tolsta. Marina manė, kad kaltas Kęstutis, o jis jau nieko nebegalvojo. Marina pastebėjo, kad vyras tapo keistas, išsiblaškęs, kartais irzlus, išvykdavo kažkur. Tiesa, variantas dėl neištikimybės atrodė neįtikėtinas – santykiai intymūs buvo normalūs, šaltumo nesijautė. Kęstutis suvokė – jo asmeninis gyvenimas stringa, užtat darbe sekasi puikiai. Vėl prisijungė prie projekto, kurį kažkada pradėjo su Denisu, projektą užbaigė ir gavo labai sėkmingą sutartį. Aušrinei, artėjant gimdymui, vis sunkiau sekėsi tvarkytis. Jos tėvai gyveno toli, Aukštaitijoje, o mieste artimųjų neturėjo. Kankino galvos skausmai, tinimo kojos, tačiau nesiskundė Kęstučiui. Kartą Kęstutis atvyko su produktais ir rado ją ant kopėčių – Aušrinė bandė kabinti naujas užuolaidas. – Na, nulipk iš čia! – piktai paliepė, matydamas didelį pilvą – nukrisi, pražudysi mažylį, kokias nesąmones darai? Padėjo Aušrinei nulipti, jie pasisveikino, ir Kęstutis pajuto kūnu bėgantį šiurpuliuką. – Ačiū, Kęsti, – ir nuskubėjo į vonią, vėl prasidėjo pykinimas. Kęstutis atsiduso, nusivalius prakaitą, mintyse pagalvojo: – Ar mato Denisas iš ten, kur dabar yra? Pats prašė padėti… Kitą kartą Aušrinė paklausė: – Denisai, gal padėtum vaikų kambarį įrengti? Vėliau nebeturėsiu laiko. Mačiau gražius tapetus vaikiškam kambariui… Kęstučiui teko imtis remonto kambaryje – negalėjo leisti, kad vienui vienas viską darytų laukiančioji moteris. Remontavo abu, tik Aušrinė labiau palaikė morališkai. Remontas baigtas. Kęstutis jautėsi tarp dviejų ugnių: viena – niūri, nusivylusi žmona, vėl ir vėl kalbanti apie nevaisingumą, kita – Aušrinė, kuriai visai netrukus lauks gimdymas. Marina nujautė, kad norint išsaugoti šeimą, reikia griebtis darbo. Ji rašė straipsnius žurnalams. Vienas žinomas leidinys pasiūlė vesti nuolatinę rubriką – Marina su džiaugsmu ėmėsi, reikėjo atitraukti mintis. Už šį darbą gavo solidų honorarą. Namie grįžo laiminga, su pilnu krepšiu skanėstų ir pora butelių vyno. – O, šventė? – nustebo Kęstutis, grįžęs iš darbo. – Taip, gavau gerą atlyginimą, reikia paminėti. Seniai laukiau šios sutarties. Per televizorių rodė jų mėgstamą filmą. Marina bandė susigrąžinti šilumą santykiuose, ši namų šventė buvo viena iš pastangų. Padengė stalą, patiekė užkandžius, atidarė vyną – kartu žiūrėjo filmą. Netikėtai Kęstučiui suskambo telefonas. Marina žvilgterėjo per petį, ekrane „Labdara“. Vyras skubiai nuėjo į virtuvę. – Kas nutiko? – paklausė tyliai. – Kęsti, atleisk, bet man atrodo – prasideda gimdymas… Kvietė greitąją. – Bet juk dar per anksti… – Na, septyni mėnesiai – pasitaiko ir taip, – jautė, kad ji kalba prisiversdama per skausmą. – Gerai, važiuoju į gimdymo namus. Greitai apsirengė, žmona su nerimu žiūrėjo: – Tikrai išvažiuoji? – Taip, – skubėjo, iš karto sugalvodamas legendą. – Kas skambino? – Šefas vėl vėlai paskambino, reikia aptarti labdaros reikalus, vėliau paaiškinsiu, tikrai reikia… Bet Marina netikėjo. – Kokie čia labdaros reikalai, koks šefas, mulkina mane Kęstutis… Kęstutis išskubėjo, sėdo į automobilį ir nulėkė į gimdymo namus – jie buvo toli. Atvykęs sužinojo, kad Aušrinę jau atvežė. Laukė dvi valandas, kol seselė pranešė – Aušrinė pagimdė sūnų. Atsiduso palengvėjęs, išsekęs važiavo namo, galvodamas: – Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, labai jaudinausi… Marina nemiegojo, iš karto įdėmiai pažvelgė į vyrą – matė, kad jis nuvargęs ir palaužtas. – Tau ta labdara atėmė visas jėgas, – piktai paklausė. Kęstutis sunkiai nukrito ant sofos, net nenusirengęs. – Taip, Marina. Taip… Aušrinė ką tik pagimdė sūnų, aš pažadėjau Denisui padėti jai. Ji visiškai viena, – atvirai prisipažino. – Aišku, viskas susidėliojo… – tyliai tarė žmona. – O dabar sekantis etapas – padėsi Aušrinei su naujagimiu, taip? – Taip, – nuoširdžiai atsakė Kęstutis. – Na, žinai… manęs tokia situacija netenkina, netoleruosiu, kad savo laiką skirsi svetimam vaikui, tuo labiau, kai mes patys vaiku niekaip nesusilaukiam ir, atrodo, jau nebesusilauksim. Taigi, kreipsiuosi dėl skyrybų, o tu, kaip nori. Gal dar spėsiu sutikti kitą vyrą ir su juo pagimdysiu. Kęstutis nustebęs pažvelgė į žmoną – jau galutinai buvo nurašiusi jį – laikė jį kaltu, kad neturi vaikų. – Tavo teisė, Marina, nesiginsiu. Privalau padėti Aušrinei su kūdikiu. Praėjo laikas. Marina padavė skyrybas. Kęstutis išsikraustė pas Aušrinę, padėjo su mažuoju sūneliu Domantu. Po kiek laiko susituokė, o dar po dvejų metų susilaukė dukrytės. Ačiū, kad skaitėte, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės Jums gyvenime!