Meilė ne dėl akių
Raminta išėjo iš trobos nešina pilnu kibiru pašaro kiaulėms, piktai prasilenkdama su vyru Rimantu, kuris jau trečią dieną krapštėsi prie šulinio. Užsimanė jis drožinėtų ornamentų, gražiau, mat, būtų! Lyg ir nebūtų rimtesnių darbų! Žmona namus ir ūkį prižiūri, gyvulius šeria, o jis stovi su kaltu rankose, visas skiedrom apibyrėjęs, šypsosi jai tarsi užkerėtas. Koks gi čia vyras likimas jai paskyrė? Nei švelnaus žodžio, nei stalo kumščiu netrenkia, tyliai sau dirba, tik retkarčiais prieina, žvilgteli į akis ir ranka švelniai per storą šviesią jos kasą perbraukia va tau ir visa meilė. O taip norėtus kada nors išgirsti saulutė mano, gulbute mano…
Nusviro Ramintai širdis, bebeeidama vos neužkliuvo už senojo šuns Rudžio. Čia pat Rimantas šoko, pagauna žmoną, griežtai į šunį žvilgt
Ko po kojom lendi, dar šeimininkę sužeisi.
Rudis nuleido ausis, uodegą į tarpkojį ir pamažu dingt į būdą. Raminta vėl stebisi kaip jos vyrą gyvuliai supranta! Kartą teiravosi, o jis atkirto ramiai:
Myliu gyvūnus, tai ir jie myli mane.
Raminta ir pati svajoja apie meilę kad ant rankų nešiotų, į ausį šnibždėtų švelnius žodžius, kasryt gėlytę ant pagalvės padėtų… Bet Rimantas šykštus švelnumui; jau ima abejot, ar bent kiek ją myli?
Dieve padėk, kaimynėlės, pro tvorą pasviro Algirdas, Rimantai, tai vis dar su tom savo nesąmonėm? Kam tie raštai reikalingi?
Noriu, kad mano vaikai gražumą suprastų, žiūrėdami į grožį užaugtų gerais žmonėm.
O tai dar vaikų pagimdyti reikia, nusijuokė kaimynas ir pamerkė Ramintai.
Rimantas liūdnai žvilgteli žmonai, o Raminta susigėdusi pasuka į trobą. Neskuba ji vaikų planuot jauna, graži, dar sau gyvent noris, vyras mat nei šilta, nei šalta. Kaimynas štai koks! Aukštas, pečiais plačiais, Rimantas šiaip irgi neblogas, bet Algirdas tikras gražuolis. Kai sutinka prie vartų, kalba tokiais maloniais žodžiais, lyg lietaus lašai per vasaros pievą: Rasytė mano… saulės spindulėli… Širdis apsąla, kojos linksta, bet nuo jo Raminta visados sprunka, nepasiduoda vilionėms. Ištekėjo gi žadėdama būti ištikima žmona, tėvai visą gyvenimą sutarę pragyveno, ją irgi šeimos vertybių mokė.
Bet kodėl taip traukia pro langą žvilgtelt ir sutikti kaimyno žvilgsnį?
Kitą rytą Raminta varė karvę į ganyklą ir sustiko prie vartelių Algirdą:
Ramintėle, žvaigždele mano, ko taip manęs vengies? Gal bijai? Akys tau tokios gražios, žiūriu ir galva svaigsta.
Užsuk pas mane saulei tekant. Kai tavo Rimantas išsiruoš žvejot, tu ateik. Aš tave tokiai laimei išmylėsiu…
Raminta sutriko, skruostai užkaito, širdis pašoko bet nieko neatsakė, greitai praėjo pro šalį.
Aš tavęs lauksiu, sušnibždėjo jis pavymui.
Visą dieną Raminta apie jį galvojo. Norėtų ji ir meilės, ir švelnumo, o kaimynas toks gražus, žvilgsniu išdegina, bet pasiryžti vis neranda jėgų. Dar iki aušros laiko yra, gal…
Vakare Rimantas sušildė pirtelę, kaimyną pašaukė kartu pasikaitinti. Algirdui tik džiaugsmas savos kurti nereikia, malkų taupyt nereik. Girgždėjo beržiniai vantos, laukais ėjo garai, vyrai kaifavo. Išsikaitino, išėjo prieangin atsigauti. Raminta ten jau padėjusi degtinės grafiną, užkandėlę sustatė, bet prisiminė, jog rūsyje dar agurkėliai laukia. Nusileido į rūsį, pasėmė agurkų, o užlipus pakštelėjo, prie atdarų durų išgirdo vyrišką šnektelėjimą:
Rimantai, ko toks neryžtingas esi, kuždėjo tyliai Algirdas, eime, pamatysi, ten našlės… visa meilė jų ten, gražuolės, akys džiaugias pažiūrėjus! O tavo Raminta, kaip peliukė pilka.
Ne, drauguži, išgirdo Raminta vyro tylų, bet tvirtą balsą, man jokių gražuolių nereikia, net pagalvot nenoriu. O mano žmona ne pilka peliukė, o gražiausia žemėj. Nėra tokios gėlės, nėra tokios uogos kaip ji. Kai žiūriu į ją, saulės nematau vien mylimas akis, liemenį grakštų. Meilė manyje kaip pavasario upė užtvinda, tik bėda, nemoku aš švelnių žodžių kalbėt, negaliu jai pasakyti, kaip stipriai ją myliu. Jaučia ji, kad liūdi dėl to, kaltas esu, labai bijau ją prarasti juk nė dienos be jos neiškęsčiau, nė gurkšnio oro be jos negalėčiau įkvėpti…
Raminta klausėsi, sustingusi vietoje, tik širdis plakė smarkiai, ašara nusirito skruostu. Pakėlė galvą, nuėjo į prieangį, garsiai tarė:
Eik tu, kaimyne našlėms liūdesį vyt, o mes su vyru svarbesnių reikalų turim. Juk dar nėra kam grožėtis tais Rimanto išdrožtais raštais. Atleisk, vyruti brangus, už kvailas mintis ir už savo neregėjimą laimę rankose laikiau, o nepastebėjau. Eikim, per daug laiko veltui prašvaisinom…
Rytą, saulei kylant, Rimantas žvejot neišėjo.






