Rinkis: tavo šuo ar aš! Pavargau kvėpuoti šunelio kvapu! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė Rekso į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa be galo mylėjo savo vyrą, Edgarą. Jie gyveno kartu penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksį – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš sutikdama Edgarą. Reksis buvo šeimos narys – protingas, ištikimas, suprantantis be žodžių. Metai darė savo: šuniui skaudėjo kojas, iš jo sklido nemalonus kvapas, vilna slinko kuokštais. Edgaras ilgai kentė. Bet kai Reksis, nespėjęs laiku, padarė balą koridoriuje ant naujo parketo, Edgaro kantrybė trūko. – Viskas! Gana! – suriko jis, brukdamas seną šunį nosimi į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, vilna maiste, o dabar dar ir balos! Neringa, rinkis: aš ar ta griūvanti šunė? – Edgarai, kur gi jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, apkabindama kaltą šunelį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man nerūpi! – atrėžė vyras. – Jei iki vakaro jo čia nebus – išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne valytis paskui tavo blusinį “vaikelį”! Neringa buvo silpna: bijojo vienatvės, bijojo prarasti Edgarą, kuris rūpinosi šeima, su kuriuo jie planavo atostogas, būsto paskolą… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksį už miesto. Šuo sunkiai įlipo į mašiną, inkšdamas iš skausmo, bet nulaižė jai ranką. Jis galvojo, jog važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji paliko jį prie medžio, už dvidešimties kilometrų nuo namų. Pririšo prie medžio, kad nebėgtų paskui. – Atleisk man, Reksi… Atleisk… – šnabždėjo ji ir bijojo pažvelgti į ištikimas, senatvės apsiblaususias akis. Reksis nesipriešino. Jis atsisėdo ir žiūrėjo. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su ėdalu, įlipo į mašiną ir greitai išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodyje matė, kaip šuo, pamiršęs apie skausmą, bandė bėgti, įsitempė pavadį ir sulojo – gaudžiai, beviltiškai. Tas lai su ja buvo visą kelią namo. Grįžo namo palūžusi: akys – ištinusios nuo ašarų. Edgaras buvo namuose ir kraunasi daiktus. – Tu… ką čia darai? – nesuprato ji. – Viską padariau. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Edgaras su šaltu šypsniu pažiūrėjo į ją. – Šaunuolė, greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Tu ją žinai – iš buhalterijos. Mes jau pusmetį draugaujame. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis apsisuko. – Bet… juk pati žinai – “arba aš, arba šuo”… Kam viso to reikėjo? – Tikrinausi, – ciniškai tarė Edgaras. – Norėjau sužinoti, ar tu išdrįsi pastovėti už savo. O tu… Išdavei draugą dėl kelnių. Su tavim net gyventi baisu – jei dešimt metų tave dievinusį šunį palikai miške, tai mane, susirgusį, tu į konteinerį išmesčiau… Jis užtrenkė lagamino užtrauktuką. – Sudie, Neringa. Ir žinok – Reksis buvo vienintelis tikras vyras šiuose namuose. O tu – išdavikė. Kai durys užsivėrė, Neringa prapliupo. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuriam ji buvo nesvarbi, ji pražudė tą, kuris ją mylėjo be ribų. Ji pagriebė raktus ir lėkė atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Ji atvyko ten, kur paliko. Pavadis perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nėra. – Reksi! Reksi! Mano berniuk! – šaukė ji, lakstydama po šlapią mišką, braukdama nuo veido šakas. Ji jo ieškojo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ieškojote aviganio? Rastas panašus prie plento. Partrenkė sunkvežimis. Neringa atvažiavo atpažinti. Tai buvo jis. Reksis, matyt, perkando pavadį ir nubėgo ieškoti jos. Bėgo namo. Per skausmą, per baimę. Bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nesulaukęs. Neringa palaidojo Reksį. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena ir daugiau niekuo nepasitiki – nei žmonėmis, nei savimi. Edgaras – laimingas su nauja žmona ir vaikeliu. Apie Neringą jis nė neprisimena – jam tai buvo tik “išbandymas”, patogi proga išeiti, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba senų gyvūnų prieglaudoje. Plauna jiems gardus, valo, gydo žaizdas. Taip atpirkia savo kaltę. Kiekvieną naktį sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksis žiūri į ją. Ji kviečia, bet jis neateina. Tik stebi. Be pykčio. Su begaline gyvūniška ilgesio kančia. Ir jo žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus prieš ultimatumą. Tikras mylintis žmogus niekada neverčia rinktis. Jei verčia – jis jau išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą pabaigą, darydami klaidą, kurią sunku atleisti.

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Pavargau nuo šuns kvapo! suriko vyras. Ji pasirinko vyrą, nuvežė šunį į mišką… O vakare jis pranešė išeinantis pas kitą.

Aš mylėjau savo žmoną, Saulę, iki išprotėjimo. Drauge jau pragyvenome penkerius metus, vaikų dar neturėjome, tačiau turėjome Barį seną vokiečių aviganį, kurį Saulė rado dar visai mažą, dar iki mūsų pažinties.

Baris mums buvo kaip šeimos narys. Protingas, ištikimas, žinantis viską be žodžių. Tačiau metai bėgo šuniui skaudėdavo kojas, pradėjo nemaloniai kvepėti, jo kailis byrėjo kuokštais.

Aš ilgai kentėjau. Bet kai Baris, nesulaikęs, paleido balą koridoriuje ant naujo parketo, kantrybė trūko.

Gana! surikau, laikydamas seno šuns nosį virš balos. Aš gyvenu tvartelyje! Smarvė, plaukai maiste, o dabar dar ir šlapimas! Saulė, rinkis: aš ar šitas griuvėsis!

Kur aš jį padėsiu? Jam dvylika… verkė Saulė, apkabinusi kaltą šunį.

Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyt! Man vienodai! atrėžiau. Jei iki vakaro jo čia nebus išeinu. Noriu gyventi normaliai, o ne rinkti tavo išlepinto vaikelio mėšlą!

Ji buvo silpna. Ji paniškai bijojo vienatvės. Bijodavo prarasti mane, kuris aprūpindavau mūsų namus, su kuriuo planavome atostogas, banko paskolą…

Ji pasirinko mane.

Ji nuvežė Barį už miesto.

Šuo sunkiai įsiropštė į automobilį, inkšdamas nuo sąnarių skausmo, bet nulaižė jai ranką. Jis manė, kad važiuoja pasivaikščioti.

Saulė visą kelią verkė.

Ji paleido Barį pamiškėje, kokius dvidešimt kilometrų nuo Kauno. Pririšo pavadėliu prie eglės, kad nebėgtų paskui mašiną.

Atleisk man, Bari… Atleisk… kuždėjo, bijodama pažvelgti į jo ištikimas, amžiaus išvargintas akis.

Baris nesipriešino. Jis tiesiog atsisėdo ir žiūrėjo. Jis viską suprato.

Saulė paliko jam dubenėlį ėdalo, sėdo į automobilį ir paspaudė gazą. Galinio vaizdo veidrodėlyje matė, kaip šuo, pamiršęs apie skaudančias kojas, šoko paskui ją, tempė pavadį ir lojosi. Dusliai, įkyriai.

Tą lojimą girdėjo visą kelią atgal.

Saulės akys buvo išverktos, kai sugrįžo namo.

Aš buvau namie. Rinkausi daiktus.

Tu… Ką darai? nesuprato ji. Aš viską padariau. Bario nebėra. Nuvežiau jį…

Aš pažiūrėjau į ją su šaltu šypsniu.

Šaunuolė. Greita. Tačiau vis tiek išeinu.

Kaip išeini?! Kur?!

Pas Liną. Žinai ją buhalterė. Susitikinėjam jau pusmetį. Ji laukiasi.

Saulė susmuko ant kėdės. Akys aptemo.

Bet… Tu juk iškėlei ultimatumą… Šuo arba tu… Kam viskas?

Norėjau patikrinti, ciniškai mestelėjau. Ar turi stuburą. Tikėjausi, gal nors kartą parodysi charakterį. O tu… Sugebėjai išduoti draugą dėl kelnių. Žinai, net baisu su tavimi būti. Jei šunį, mylėjusį tave dešimt metų, galėjai išmesti, tai mane sergantį išmesi į konteinerį.

Susikroviau lagaminą.

Sudie, Saule. Ir žinok… Baris buvo vienintelis vyras šiame name. O tu tiesiog išdavikė.

Kai užsidarė durys, Saulė pradėjo klykti.

Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuris jos nemylėjo, ji išdavė tą, kuris ją dievino.

Nuo skausmo, ji griebė raktus ir skubėjo į mišką.

Jau buvo naktis. Lijo.

Ji atvažiavo prie eglės.

Pavadis buvo perkąstas. Dubenėlis apverstas. Bario nebuvo.

Bari! Bari! Mano berniuk! šaukė ji, bėgiodama po šlapią mišką, braukdama veidą į šakas.

Ji ieškojo jo tris dienas. Skelbė skelbimus, rašė savanoriams. Nemiegojo, nevalgė.

Ketvirtą dieną jai paskambino.

Ieškojote aviganio? Radome tokį šalia plento. Partrenkė sunkvežimis.

Saulė atvyko atpažinti.

Tai buvo jis.

Matyt, Baris prakando pavadį ir bėgo ieškoti jos. Bėgo namo. Per skausmus, per baimę, per pavojus. Paskui tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo šalikelėje, nesulaukęs.

Saulė Barį palaidojo.

Praėjo du metai.

Ji gyvena viena. Nebebuvo nė su vienu vyru nebegali pasitikėti nei jais, nei savimi.

Aš su Linoslaimingas, turiu vaiką. Saulę pamiršau kaip blogą sapną. Man tai buvo tik patikrinimas, patogi proga išeiti, perkeliant kaltę ant jos.

O Saulė… Saulė savanoriauja senų šunų prieglaudoje. Plauna jiems narvus, valo klojimus, gydo žaizdas. Ji nuolat bando išpirkti savuosius kaltes.

Kiekvieną naktį ją aplanko tas pats sapnas: ji stovi prie eglės, o Baris žiūri į ją. Ji šaukia jį, tačiau jis neateina. Jis tik žiūri. Be pykčio. Su nesibaigiančiu šuns ilgesiu.

Ir tame žvilgsnyje jos nuosprendis.

Pamoka: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato ultimatumą. Mylintis žmogus niekada neverčia rinktis. Jei privertė jis jau jus išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą, darydami siaubingą klaidą.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × 1 =

Rinkis: tavo šuo ar aš! Pavargau kvėpuoti šunelio kvapu! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė Rekso į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa be galo mylėjo savo vyrą, Edgarą. Jie gyveno kartu penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksį – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš sutikdama Edgarą. Reksis buvo šeimos narys – protingas, ištikimas, suprantantis be žodžių. Metai darė savo: šuniui skaudėjo kojas, iš jo sklido nemalonus kvapas, vilna slinko kuokštais. Edgaras ilgai kentė. Bet kai Reksis, nespėjęs laiku, padarė balą koridoriuje ant naujo parketo, Edgaro kantrybė trūko. – Viskas! Gana! – suriko jis, brukdamas seną šunį nosimi į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, vilna maiste, o dabar dar ir balos! Neringa, rinkis: aš ar ta griūvanti šunė? – Edgarai, kur gi jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, apkabindama kaltą šunelį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man nerūpi! – atrėžė vyras. – Jei iki vakaro jo čia nebus – išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne valytis paskui tavo blusinį “vaikelį”! Neringa buvo silpna: bijojo vienatvės, bijojo prarasti Edgarą, kuris rūpinosi šeima, su kuriuo jie planavo atostogas, būsto paskolą… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksį už miesto. Šuo sunkiai įlipo į mašiną, inkšdamas iš skausmo, bet nulaižė jai ranką. Jis galvojo, jog važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji paliko jį prie medžio, už dvidešimties kilometrų nuo namų. Pririšo prie medžio, kad nebėgtų paskui. – Atleisk man, Reksi… Atleisk… – šnabždėjo ji ir bijojo pažvelgti į ištikimas, senatvės apsiblaususias akis. Reksis nesipriešino. Jis atsisėdo ir žiūrėjo. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su ėdalu, įlipo į mašiną ir greitai išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodyje matė, kaip šuo, pamiršęs apie skausmą, bandė bėgti, įsitempė pavadį ir sulojo – gaudžiai, beviltiškai. Tas lai su ja buvo visą kelią namo. Grįžo namo palūžusi: akys – ištinusios nuo ašarų. Edgaras buvo namuose ir kraunasi daiktus. – Tu… ką čia darai? – nesuprato ji. – Viską padariau. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Edgaras su šaltu šypsniu pažiūrėjo į ją. – Šaunuolė, greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Tu ją žinai – iš buhalterijos. Mes jau pusmetį draugaujame. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis apsisuko. – Bet… juk pati žinai – “arba aš, arba šuo”… Kam viso to reikėjo? – Tikrinausi, – ciniškai tarė Edgaras. – Norėjau sužinoti, ar tu išdrįsi pastovėti už savo. O tu… Išdavei draugą dėl kelnių. Su tavim net gyventi baisu – jei dešimt metų tave dievinusį šunį palikai miške, tai mane, susirgusį, tu į konteinerį išmesčiau… Jis užtrenkė lagamino užtrauktuką. – Sudie, Neringa. Ir žinok – Reksis buvo vienintelis tikras vyras šiuose namuose. O tu – išdavikė. Kai durys užsivėrė, Neringa prapliupo. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuriam ji buvo nesvarbi, ji pražudė tą, kuris ją mylėjo be ribų. Ji pagriebė raktus ir lėkė atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Ji atvyko ten, kur paliko. Pavadis perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nėra. – Reksi! Reksi! Mano berniuk! – šaukė ji, lakstydama po šlapią mišką, braukdama nuo veido šakas. Ji jo ieškojo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ieškojote aviganio? Rastas panašus prie plento. Partrenkė sunkvežimis. Neringa atvažiavo atpažinti. Tai buvo jis. Reksis, matyt, perkando pavadį ir nubėgo ieškoti jos. Bėgo namo. Per skausmą, per baimę. Bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nesulaukęs. Neringa palaidojo Reksį. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena ir daugiau niekuo nepasitiki – nei žmonėmis, nei savimi. Edgaras – laimingas su nauja žmona ir vaikeliu. Apie Neringą jis nė neprisimena – jam tai buvo tik “išbandymas”, patogi proga išeiti, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba senų gyvūnų prieglaudoje. Plauna jiems gardus, valo, gydo žaizdas. Taip atpirkia savo kaltę. Kiekvieną naktį sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksis žiūri į ją. Ji kviečia, bet jis neateina. Tik stebi. Be pykčio. Su begaline gyvūniška ilgesio kančia. Ir jo žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus prieš ultimatumą. Tikras mylintis žmogus niekada neverčia rinktis. Jei verčia – jis jau išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą pabaigą, darydami klaidą, kurią sunku atleisti.