Nereikalingas vaikas – Kaip norėsite pavadinti savo mažylę? – Pagyvenęs gydytojas su profesionalia šypsena žiūrėjo į jauną pacientę. – Dar nesugalvojome vardo, – įsiterpė pokalbyje šalia lovos sėdinti Natalija. – Tai labai svarbus sprendimas, Darijai reikia gerai apgalvoti. – Niekai nenoriu vadinti, – netikėtai visiems pasakė pati jaunoji mama. – Aš net neketinu jos imti. Pasirašysiu atsisakymą. – Ką tu čia kalbi? – pašoko moteris, niršdama pažvelgusi į merginą ir kreipdamasi į gydytoją. – Ji nesupranta, ką sako. Žinoma, mažylę pasiimsime. – Aš dar vėliau užsuksiu, pailsėkite, – gydytojui visiškai nebuvo įdomu stebėti šeimos konfliktą. Vos tik vyras uždarė duris, motina puolė merginą priekaištais. – Kaip tu drįsti taip kalbėti? Ką žmonės apie mus pagalvos? Jau ir taip reikėjo keltis į šį miestą, bandant viską padaryti tyliai. Šis vaikas turi likti mūsų šeimoje. – O kas dėl to kaltas? – Darija įsmeigė akis į moterį. – Jei būtum tada manęs paklausiusi, nieko nebūtų nutikę. Būčiau ramiai baigusi mokyklą ir įstojusi kur norėjau. Jei tau tas vaikas reikalingas – imk jį pati. Mergina nusisuko į sieną, taip parodydama, kad pokalbis baigtas. Natalija dar kelias minutes bandė įtikinti dukrą, bet tada įėjo slaugytoja ir paprašė ją išeiti – pacientei reikia ramybės. Darija liko viena palatoje. Tyliai verkė į pagalvę ir meldėsi, kad visa tai greičiau baigtųsi. Atsargus beldimas į duris privertė merginą nusivalyti ašaras. Giliai įkvėpusi, ji tarė: – Įeikite. Darija tikėjosi pamatyti kurį nors personalo narį, blogiausia atveju – tėvą. Tačiau atėjusi moteris jai buvo visiškai nepažįstama. – Kuo galiu jums padėti? – kas galėjo žinoti, kaip sunku buvo išlaikyti ramybės kaukę! – Aš čia atsitiktinai… Gydytojai kalbėjosi šalia mano palatos… – moteris smarkiai dvejojo, nedrįsdama užduoti klausimo. – Taip, aš noriu atsisakyti vaiko. Tiesa. Jūs to norite paklausti? – Mačiau, kaip tavo mama… – Ji man ne mama! – staiga pareiškė Darija, tuojau prarandama ramybės maskę. – Tik pamotė, per daug apie save mananti. Mano mama užsienyje dirba. – Atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti, – galiausiai suglumo moteris. – Tiesiog aš turiu tris vaikus, man sunku suprasti tavo poelgį. Bet ir vaikystę savo praleidau vaikų namuose. Labai bijau dėl tavo mažylės. Ji gi niekuo nekalta! – Tokias mažyles greit įsivaikina, taip sakė. – gūžtelėjo Darija pečiais. – Neįstengiu net ant rankų paimti, ką jau kalbėti apie kažką daugiau. Jei nebūtų Natalijos, manęs čia apskritai nebūtų. – Bet juk esi jau pilnametė? Tau daugiau nei penkiolika? – Oi, gėda! – dramatiškai pavartojo akis Darija, pamėgdžiodama pamotę. – Kaip mes į akis žmonėms žiūrėsime! – Nesuprantu… – Papasakosiu, – mergina iškreipė šypseną. – Gal tada nebesmerksi manęs. ********************************************** Paskutiniai Darijos metai mokykloje buvo labai nesėkmingi. Ne tik todėl, kad jos mylimą Paulių pašaukė į kariuomenę, bet ir todėl, kad į jų klasę atėjo naujas vaikinas. Sostinės „panų viliotojas“, kurį tėvas už nuodėmingus poelgius „ištremė“ į provinciją, užkabino visas mergaites. Jam santykių nereikėjo – tik eilinės „užskaitos“. Beje, tėvas jį dėl to ir ištremė: gadino reputaciją. Makaras dovanojo brangias dovanas, vežiojo į klubus, restoranus. Viena po kitos merginos pasiduodavo, tikėdamosis tapti jo nuotaka. Uoliausia atsilaikė Darija. Ji buvo įsimylėjusi ir nieko daugiau nereikėjo, tik Pauliaus. Galiausiai klasės draugas lyg ir suprato, jog daugiau šansų neturi, ir permetė dėmesį kitoms. Kaip ji klydo! Gruodžio pabaigoje vienai draugei buvo gimtadienis. Susirinko visa klasė, Makaras irgi atėjo. Tik jo tikslas buvo ne pasveikinti jubiliatę. Į vakarėlio įkarštį mergina sulaukė skambučio ir išėjo pakalbėti į koridorių, o grįžusi pamatė šalia savo vietos sėdintį Makarą. Iš pradžių nekreipė dėmesio, bet vėliau pasijuto blogai. Ryte Darija vos pravėrė akis. Šalia gulėjo besišypsantis Makaras. – Va matai, atsidavei, – tarė jis, lyg nieko nenutiko. – Štai tau kompensacija. Net nustebau. Jūsų Paulius – ne koks herojus. Darijai namo pareiti buvo be galo sunku. Svaigo galva, raibuliavo akyse. Praeiviai žiūrėjo su panieka. Raktų ji net neišsitraukė, tik paskambino. Gerai žinojo, kad pamotė namie. – Kur klaidžiojai? – supykusi, vos pamačiusi, sušnibždėjo Natalija. – Nenakvojai, į telefoną neatsakinėjai, o kokia dar būklė! Jei tėvas tave tokią pamatytų… – Iškviesk gydytoją ir policiją, – pertraukė pamotę mergina. – Noriu parašyti pareiškimą. Tegul jį uždaro. Natalija įsitempė, susietino viską ir atėjo išvados. – Kas? – Juk Makaras, kas kitas, – net žodžius sakyti buvo sunku. – Daugiau niekas neišdrįstų. Kviesk ar pati paskambinsiu. – Palauk. – moteris susimąstė, bandydama ieškoti naudos. – Jį vis tiek „atmazys“. Padarysim kitaip. Susisieksiu su jo tėvu, tegul moka kompensaciją. – Tu išprotėjai?! – mergina netikėjo savo ausimis. – Kokios kompensacijos? Aš dabar pati eis į policiją! – Niekur tu neisi! – Natalija griebė merginą už rankos ir nutempė į kambarį. Darijai nebuvo jėgų priešintis. – Tu pati kalta liksi, visas kaimas pirštais rodys. Aš viską pati sutvarkysiu. Darija neturėjo telefono – jį prarado tą naktį arba paliko pas draugę. Išeiti negalėjo – pamotė užrakino duris. Galva sukosi vis stipriau… Po kelių dienų ji išvyko pas močiutę, kuri gyveno už šimto kilometrų. Nenorėjo brangios močiutės liūdinti, tad elgėsi lyg viskas gerai. Po mėnesio sužinojo baisiausią naujieną. Ta naktis paliko pėdsaką. Gims vaikas. Natalija džiaugėsi, nes šis vaikas turėjo užtikrinti joms gerą gyvenimą. Senelis dosniai sumokės ir dar skirs stipendiją. Niekas neklausė, ko nori Darija. Išgirdusi apie norą atsisakyti vaiko, Natalija sukėlė didelį skandalą ir pradėjo ypač stebėti merginą, nepalikdama jos vienos. Būsimasis senelis nebuvo sužavėtas situacija, bet pinigus davė ir pažadėjo remti toliau. ************************************************ – Dabar suprantate? – Darija nusivalė ašaras. – Kiek dėl to vaiko atkentėjau. Paulius mane paliko, draugės nusisuko, teko persikelti. Net mokyklos nebaigiau! – Atleisk, kad kaltinau, nieko nežinodama, – moteris prisipažino. – Tačiau mažylė vis tiek nekalta. – Darija, mums reikia rimtai pasikalbėti! – palatą užtikrintai įėjo Natalija, iš paskos vedinas vyras. – Svetimus prašau išeiti, tai šeimos reikalas! Moteris su užuojauta pažvelgė į merginą ir išėjo, sandariai uždarius duris. – Neleisiu tau sugriauti mano tobulo plano. Jei paliksi vaiką ligoninėje, namo nebegrįši. Kur eisi? Mylima močiutė mirė, jos butą paveldėjo dėdė. Liksi benamė? – Ne, ji išvažiuos su manimi, – palatoje pasirodė elegantiškai apsirengusi moteris. Darijos akys sužibo. – Mama! Tu atvažiavai! – Žinoma, atvažiavau. Negalėjau tavęs palikti bėdoje, – Albina tvirtai apkabino dukrą. – Jeigu būtum anksčiau man viską papasakojusi, būčiau tave jau seniai parsivežusi pas save. Maniau, kad čia tau bus lengviau baigti mokyklą. – Galvojau, kad tavęs nereikalinga, – Darija pravirko. Juk vis tik dar vaikas. – Kai kas sakė, kad nenori su manimi bendrauti. Dovanos buvo grąžinamos neatidarytos, paskambinti nepavyko. Pagalvojau, kad nebegali manęs atleisti. Nieko tokio, – moteris šypsojosi, šluostydama ašaras. – Išvažiuosime, viską pamirši… ******************************************************** Darija išvyko. Vaiką pasiėmė Natalija, tikėdamasi lengvo gyvenimo. Bet… Kai įtakingas senelis apie tai sužinojo, atvažiavo ir pasiėmė mažylę pas save. Makarui teko oficialiai pripažinti vaiką, nors ir nenorėjo. Darija dabar laiminga. Ji su brangiausiu žmogumi, kuris visada padės ir niekada neišduos…

Nereikalingas vaikas

Kaip norėsite pavadinti savo mažylę? Senyvas gydytojas su profesionalia šypsena žvelgė į jaunąją pacientę.

Vardo dar nesugalvojome, įsiterpė į pokalbį Natalija, sėdinti šalia lovos. Tai atsakingas reikalas, Giedrei reikia gerai pagalvoti.

Vardyti nenoriu. Netikėtai ištarė pati jaunoji mama. Aš jos visai neketinu pasiimti. Rašysiu atsisakymą.

Ką tu šneki? pašoko moteris, piktai žvilgtelėjusi į merginą ir kreipėsi į gydytoją. Ji nesupranta, ką kalba. Žinoma, mažylę mes pasiimsime.

Užsuksiu vėliau, pailsėkite. Gydytojas neturėjo noro dalyvauti šeimos konflikte, tad maloniai pasišalino.

Vos tik vyras uždarė duris, motina puolė dukrą priekaištais.

Kaip tu gali taip kalbėti? Ką žmonės pasakys? Jau ir taip turėjom persikelti į šį miestą, kad viską padarytume ramiai. Tas vaikas turi likti mūsų šeimoje.

O kas dėl to kaltas? Giedrė tiesiai pažiūrėjo į moterį. Jei būtum tada mane išklausiusi, dabar to nebūtų. Būčiau ramiai baigusi mokyklą ir kažkur įstojusi. Jei tau to vaiko reikia, pati ir augink.

Mergina nusigręžė į sieną, aiškiai parodydama pokalbis baigtas. Dar kelias minutes Natalija bandė perkalbėti dukrą, bet pro duris jau žvilgterėjo slaugytoja: pacientei reikia poilsio.

Giedrė liko viena palatoje. Tyliai raudojo pagalvėje, mintyse maldaudama, kad visa tai greičiau pasibaigtų.

Nedrąsus beldimas į duris privertė merginą nusivalyti ašaras. Giliai įkvėpė ir ištarė:

Prašom.

Giedrė tikėjosi išvysti personalo narį ar, blogiausiu atveju, tėvą. Bet įėjusi moteris jai buvo visai nepažįstama.

Gal galėčiau kuo padėti? kas žinojo, kaip sunku jai buvo laikytis ramybės!

Netikėtai išgirdau… Gydytojai kalbėjo šalia mano palatos, moteris nejaukiai nuleido žvilgsnį, bandydama nedrąsiai paklausti.

Taip, noriu atsisakyti kūdikio. Tiesa. Juk dėl to čia ir atėjote?

Mačiau, kaip tavo mama…

Ji ne mano mama! staigiai ir šaltai ištarė Giedrė. Tik pamotė, kuri save laiko labai išmintinga. O mano mama užsienyje dirba.

Atsiprašau, neketinau tavęs žeisti, dar labiau sumišo moteris. Turiu tris vaikus ir nesuprantu tavo sprendimo motyvų. Ir pati augau vaikų namuose, labai bijau dėl tavo dukrytės. Juk ji nekalta.

Sakė, tokius mažučius greitai įsivaikina, gūžtelėjo pečiais Giedrė. O aš negaliu prisiversti net paimti jos ant rankų. Jei toji Natalija nebūtų įsikišusi, dabar čia nė nebūčiau.

Juk jau suaugusi, galėjai pati spręsti. Juk daugiau nei penkiolika metų?

Gėda kokia! pamėgdžiodama pamotę tarė Giedrė. Kaip mes į žmonių akis pažiūrėsim?

Nežinau, ar suprantu…

Papasakosiu, kreivai šyptelėjo mergina. Gal tuomet bent nustos man priekaištauti.

**************************************************

Giedrei paskutiniai mokslo metai buvo be galo sunkūs. Pirmiausia jos mylimąjį Paulių paėmė į kariuomenę, o dar į klasę atsiuntė naujoką vilnietį Augustą, atsiųstą į provinciją tėvo valia dėl blogo elgesio. Vaikinui nereikėjo santykių, tik dar vienos pergalės sąraše. Už tuos dalykus ir buvo išsiųstas gadino tėvui vardą.

Augustas dovanodavo brangias dovanas, vežė į klubus, restoranus. Merginos pasidavė viena po kitos, vildamosi būti princese.

Atkakliausia buvo būtent Giedrė ji buvo įsimylėjusi ir reikėjo tik Pauliaus. Atrodė, lyg Augustas susitaikė su pralaimėjimu ir nusisuko į kitas. Bent jau taip manė Giedrė.

Kaip ji klydo!

Gruodžio gale Giedrės draugė šventė gimtadienį. Visi susirinko, Augustas irgi atėjo. Tačiau jo tikslas buvo visai ne pasveikinti šventės kaltininkę.

Vakarėlio metu Giedrei paskambino telefonas. Ji išėjo į koridorių pakalbėti, o grįžusi prie savo vietos pamatė Augustą. Iš pradžių nesureikšmino, bet netrukus pasidarė bloga…

Rytą Giedrė sunkiai pramerkė akis. Greta gulinėjo Augustas, patenkintas kaip niekad.

Štai, tu ilgai nesileidai, lyg oras nieko nesitiktų tarė jis. Tai tau kaip kompensacija. Tavo Paulius, matyt, visai ne koks.

Giedrė vos parvilko kojas iki namų. Ji svirduliavo, sukosi galva. Praeiviai žiūrėjo iš aukšto.

Negalėjo net raktų išsitraukti, tiesiog paspaudė skambutį. Gerai žinojo pamotė namuose.

Kur lakstei? širdo Natalija, vos tik pamatė. Naktį nakvoji, į skambučius neatsakai. Ką jau apie tavo būklę kalbėti! Jei tėvas tave tokia pamatytų…

Kviesti gydytoją ir policiją, pertraukė Giedrė. Rašysiu pareiškimą. Tegul jį pasodina.

Natalija įdėmiai nužvelgė Giedrę, nusprendusi, kas čia įvyko.

Kas?

Augustas, kas gi kitas, kalbėti sunku buvo net Giedrei. Užtektų drąsos tik jam. Kviečiam ar pati skambinsiu.

Palauk, neskubėk, sutriko Natalija visada ieškojo sau naudos. Vis tiek nieko nebus, išteisins jį. Bus geriau, jei susisieksiu su jo tėvu ir paprašysiu kompensacijos.

Tu juokauji? Giedrė negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Kokios dar kompensacijos? Aš einu pas pareigūnus dabar pat!

Niekur neisi! griežtai pagriebė merginą už rankos ir nuvedė į kambarį. Nebuvo jėgų priešintis. Visi manys, kad pati kalta. Aš pati viską sutvarkysiu.

Giedrė neturėjo telefono buvo pametusi kažkur pakeliui arba palikusi pas draugę. Išeiti ji irgi negalėjo pamotė užrakino duris. Galva sukosi, lova viliojo…

Po kelių dienų Giedrė išvyko pas močiutę. Ši gyveno šimtą kilometrų nuo miestelio ir buvo jau senyva. Kad nesukeltų nerimo, teko apsimesti, jog viskas gerai.

Po mėnesio Giedrę pasiekė baisi žinia. Ta naktis turėjo pasekmių ji laukėsi.

Natalija buvo ekstazėje šis vaikas užtikrins jiems sotų gyvenimą! Senelis sumokės ne vieną tūkstantį eurų, kaip jau ne kartą dengė sūną. Svarbiausia neišduoti iki penkto mėnesio.

O ko nori Giedrė, niekam nerūpėjo. Vos tik užsiminus apie norą atsisakyti vaiko, Natalija surengė skandalą ir akylai stebėjo merginą, neleisdama nė akimirkai likti vienai.

Būsimasis senelis nebuvo patenkintas situacija, bet sumokėjo. Pažadėjo remti ir toliau.

*******************************************

Dabar suprantate? Dėl šio vaiko tiek iškentėjau. Mane Paulius paliko, netikėjo pasakojimais. Draugės nusisuko, reikėjo persikelti. Net mokyklos baigti nebeleido!

Atsiprašau, kaltinau nežinodama visos tiesos, sumurmėjo moteris. Tačiau mažylė juk niekuo dėta.

Giedre, mums rimtai reikia pasikalbėti! į palatą tvirtu žingsniu įėjo Natalija, tempdama paskui vyrą. Pašaliniams išeiti, čia šeimos reikalas!

Moteris užjaučiamai nusišypsojo ir išeidama uždarė duris.

Negriauk mano tobulo plano. Jei paliksi vaiką čia, namo negrįši. Kur dingsi? Mylima močiutė mirus, jos butą pasiėmė dėdė. Kaulysi duonos?

Ne, ji važiuos su manimi. Elengantiška moteris žengė į palatą. Giedrės akys sužibo iš džiaugsmo.

Mama! Tu atvažiavai!

Žinoma, kad atvažiavau, juk negalėjau tavęs palikti vienos, Albina stipriai apsikabino dukrą. Jei būtum anksčiau viską pasakiusi, būčiau tave iš karto pasiėmusi pas save. Maniau, kad čia tau bus lengviau baigti mokyklą.

Galvojau, kad tau nereikalinga, ašaras sulaikyt sunkiai sekėsi Giedrei. Vis tiek ji dar vaikas.

Vienas žmogus tvirtino, kad nenori su manimi bendrauti. Dovanos grįždavo neatsišifruotos, prisiskambinti nepavykdavo. Maniau, kad neatleidi. Na, nieko, ryžtingai tarė moteris, šluostydama dukros ašaras. Išvažiuosim ir viską užmirši…

**********************************************

Giedrė išvyko. Vaiką pasiėmė Natalija, tikėdamasi gero gyvenimo. Tačiau kai įtakingas senelis apie tai sužinojo, pats atvažiavo ir pasiėmė mažylę. Augustui teko pripažinti vaiką, kad ir nenorėjo.

O Giedrė laiminga. Ji šalia brangiausio žmogaus, kuris visuomet padės ir nepaliks.

Ši patirtis mane išmokė svarbiausia būti šalia tų, kurie myli ir supranta; joks pinigas ar aplinkinių nuomonė to neatstos.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

10 − two =

Nereikalingas vaikas – Kaip norėsite pavadinti savo mažylę? – Pagyvenęs gydytojas su profesionalia šypsena žiūrėjo į jauną pacientę. – Dar nesugalvojome vardo, – įsiterpė pokalbyje šalia lovos sėdinti Natalija. – Tai labai svarbus sprendimas, Darijai reikia gerai apgalvoti. – Niekai nenoriu vadinti, – netikėtai visiems pasakė pati jaunoji mama. – Aš net neketinu jos imti. Pasirašysiu atsisakymą. – Ką tu čia kalbi? – pašoko moteris, niršdama pažvelgusi į merginą ir kreipdamasi į gydytoją. – Ji nesupranta, ką sako. Žinoma, mažylę pasiimsime. – Aš dar vėliau užsuksiu, pailsėkite, – gydytojui visiškai nebuvo įdomu stebėti šeimos konfliktą. Vos tik vyras uždarė duris, motina puolė merginą priekaištais. – Kaip tu drįsti taip kalbėti? Ką žmonės apie mus pagalvos? Jau ir taip reikėjo keltis į šį miestą, bandant viską padaryti tyliai. Šis vaikas turi likti mūsų šeimoje. – O kas dėl to kaltas? – Darija įsmeigė akis į moterį. – Jei būtum tada manęs paklausiusi, nieko nebūtų nutikę. Būčiau ramiai baigusi mokyklą ir įstojusi kur norėjau. Jei tau tas vaikas reikalingas – imk jį pati. Mergina nusisuko į sieną, taip parodydama, kad pokalbis baigtas. Natalija dar kelias minutes bandė įtikinti dukrą, bet tada įėjo slaugytoja ir paprašė ją išeiti – pacientei reikia ramybės. Darija liko viena palatoje. Tyliai verkė į pagalvę ir meldėsi, kad visa tai greičiau baigtųsi. Atsargus beldimas į duris privertė merginą nusivalyti ašaras. Giliai įkvėpusi, ji tarė: – Įeikite. Darija tikėjosi pamatyti kurį nors personalo narį, blogiausia atveju – tėvą. Tačiau atėjusi moteris jai buvo visiškai nepažįstama. – Kuo galiu jums padėti? – kas galėjo žinoti, kaip sunku buvo išlaikyti ramybės kaukę! – Aš čia atsitiktinai… Gydytojai kalbėjosi šalia mano palatos… – moteris smarkiai dvejojo, nedrįsdama užduoti klausimo. – Taip, aš noriu atsisakyti vaiko. Tiesa. Jūs to norite paklausti? – Mačiau, kaip tavo mama… – Ji man ne mama! – staiga pareiškė Darija, tuojau prarandama ramybės maskę. – Tik pamotė, per daug apie save mananti. Mano mama užsienyje dirba. – Atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti, – galiausiai suglumo moteris. – Tiesiog aš turiu tris vaikus, man sunku suprasti tavo poelgį. Bet ir vaikystę savo praleidau vaikų namuose. Labai bijau dėl tavo mažylės. Ji gi niekuo nekalta! – Tokias mažyles greit įsivaikina, taip sakė. – gūžtelėjo Darija pečiais. – Neįstengiu net ant rankų paimti, ką jau kalbėti apie kažką daugiau. Jei nebūtų Natalijos, manęs čia apskritai nebūtų. – Bet juk esi jau pilnametė? Tau daugiau nei penkiolika? – Oi, gėda! – dramatiškai pavartojo akis Darija, pamėgdžiodama pamotę. – Kaip mes į akis žmonėms žiūrėsime! – Nesuprantu… – Papasakosiu, – mergina iškreipė šypseną. – Gal tada nebesmerksi manęs. ********************************************** Paskutiniai Darijos metai mokykloje buvo labai nesėkmingi. Ne tik todėl, kad jos mylimą Paulių pašaukė į kariuomenę, bet ir todėl, kad į jų klasę atėjo naujas vaikinas. Sostinės „panų viliotojas“, kurį tėvas už nuodėmingus poelgius „ištremė“ į provinciją, užkabino visas mergaites. Jam santykių nereikėjo – tik eilinės „užskaitos“. Beje, tėvas jį dėl to ir ištremė: gadino reputaciją. Makaras dovanojo brangias dovanas, vežiojo į klubus, restoranus. Viena po kitos merginos pasiduodavo, tikėdamosis tapti jo nuotaka. Uoliausia atsilaikė Darija. Ji buvo įsimylėjusi ir nieko daugiau nereikėjo, tik Pauliaus. Galiausiai klasės draugas lyg ir suprato, jog daugiau šansų neturi, ir permetė dėmesį kitoms. Kaip ji klydo! Gruodžio pabaigoje vienai draugei buvo gimtadienis. Susirinko visa klasė, Makaras irgi atėjo. Tik jo tikslas buvo ne pasveikinti jubiliatę. Į vakarėlio įkarštį mergina sulaukė skambučio ir išėjo pakalbėti į koridorių, o grįžusi pamatė šalia savo vietos sėdintį Makarą. Iš pradžių nekreipė dėmesio, bet vėliau pasijuto blogai. Ryte Darija vos pravėrė akis. Šalia gulėjo besišypsantis Makaras. – Va matai, atsidavei, – tarė jis, lyg nieko nenutiko. – Štai tau kompensacija. Net nustebau. Jūsų Paulius – ne koks herojus. Darijai namo pareiti buvo be galo sunku. Svaigo galva, raibuliavo akyse. Praeiviai žiūrėjo su panieka. Raktų ji net neišsitraukė, tik paskambino. Gerai žinojo, kad pamotė namie. – Kur klaidžiojai? – supykusi, vos pamačiusi, sušnibždėjo Natalija. – Nenakvojai, į telefoną neatsakinėjai, o kokia dar būklė! Jei tėvas tave tokią pamatytų… – Iškviesk gydytoją ir policiją, – pertraukė pamotę mergina. – Noriu parašyti pareiškimą. Tegul jį uždaro. Natalija įsitempė, susietino viską ir atėjo išvados. – Kas? – Juk Makaras, kas kitas, – net žodžius sakyti buvo sunku. – Daugiau niekas neišdrįstų. Kviesk ar pati paskambinsiu. – Palauk. – moteris susimąstė, bandydama ieškoti naudos. – Jį vis tiek „atmazys“. Padarysim kitaip. Susisieksiu su jo tėvu, tegul moka kompensaciją. – Tu išprotėjai?! – mergina netikėjo savo ausimis. – Kokios kompensacijos? Aš dabar pati eis į policiją! – Niekur tu neisi! – Natalija griebė merginą už rankos ir nutempė į kambarį. Darijai nebuvo jėgų priešintis. – Tu pati kalta liksi, visas kaimas pirštais rodys. Aš viską pati sutvarkysiu. Darija neturėjo telefono – jį prarado tą naktį arba paliko pas draugę. Išeiti negalėjo – pamotė užrakino duris. Galva sukosi vis stipriau… Po kelių dienų ji išvyko pas močiutę, kuri gyveno už šimto kilometrų. Nenorėjo brangios močiutės liūdinti, tad elgėsi lyg viskas gerai. Po mėnesio sužinojo baisiausią naujieną. Ta naktis paliko pėdsaką. Gims vaikas. Natalija džiaugėsi, nes šis vaikas turėjo užtikrinti joms gerą gyvenimą. Senelis dosniai sumokės ir dar skirs stipendiją. Niekas neklausė, ko nori Darija. Išgirdusi apie norą atsisakyti vaiko, Natalija sukėlė didelį skandalą ir pradėjo ypač stebėti merginą, nepalikdama jos vienos. Būsimasis senelis nebuvo sužavėtas situacija, bet pinigus davė ir pažadėjo remti toliau. ************************************************ – Dabar suprantate? – Darija nusivalė ašaras. – Kiek dėl to vaiko atkentėjau. Paulius mane paliko, draugės nusisuko, teko persikelti. Net mokyklos nebaigiau! – Atleisk, kad kaltinau, nieko nežinodama, – moteris prisipažino. – Tačiau mažylė vis tiek nekalta. – Darija, mums reikia rimtai pasikalbėti! – palatą užtikrintai įėjo Natalija, iš paskos vedinas vyras. – Svetimus prašau išeiti, tai šeimos reikalas! Moteris su užuojauta pažvelgė į merginą ir išėjo, sandariai uždarius duris. – Neleisiu tau sugriauti mano tobulo plano. Jei paliksi vaiką ligoninėje, namo nebegrįši. Kur eisi? Mylima močiutė mirė, jos butą paveldėjo dėdė. Liksi benamė? – Ne, ji išvažiuos su manimi, – palatoje pasirodė elegantiškai apsirengusi moteris. Darijos akys sužibo. – Mama! Tu atvažiavai! – Žinoma, atvažiavau. Negalėjau tavęs palikti bėdoje, – Albina tvirtai apkabino dukrą. – Jeigu būtum anksčiau man viską papasakojusi, būčiau tave jau seniai parsivežusi pas save. Maniau, kad čia tau bus lengviau baigti mokyklą. – Galvojau, kad tavęs nereikalinga, – Darija pravirko. Juk vis tik dar vaikas. – Kai kas sakė, kad nenori su manimi bendrauti. Dovanos buvo grąžinamos neatidarytos, paskambinti nepavyko. Pagalvojau, kad nebegali manęs atleisti. Nieko tokio, – moteris šypsojosi, šluostydama ašaras. – Išvažiuosime, viską pamirši… ******************************************************** Darija išvyko. Vaiką pasiėmė Natalija, tikėdamasi lengvo gyvenimo. Bet… Kai įtakingas senelis apie tai sužinojo, atvažiavo ir pasiėmė mažylę pas save. Makarui teko oficialiai pripažinti vaiką, nors ir nenorėjo. Darija dabar laiminga. Ji su brangiausiu žmogumi, kuris visada padės ir niekada neišduos…