Verkšų kultūros rūmai tą vakarą mirgėjo šviesomis ir pašnekesiais. Tarptautinis klasikinės muzikos festivalis, pritraukiantis žymiausius pasaulio muzikantus, ką tik prasidėjo. Žmonės, pasipuošę vakariniais drabužiais, šnekučiavosi įvairiomis kalbomis, laukdami naujų potyrių. Scenoje buvo dedikuotas vakaras Europos klasikinei muzikai: Bachas, Mocartas, Bethovenas. Žymus vokiečių pianistas Klausas Friedrichas Simmermanas, šešiasdešimtmetis meistras, ką tik baigė skambinti Mocarto 21-ąjį koncertą.
Griausmingi plojimai užpildė salę. Klausas, su nepriekaištingu juodu kostiumu ir žila, atgal sušukuota šukuosena, nusilenkė su tokia ramybe, lyg būtų įveikęs visų didžiųjų scenų areną Vieną, Berlyną ir Carnegie Hall. Bet paskutinėje eilėje, beveik pasislėpusi šešėlyje, sėdėjo jauna lietuvė Eigilė Trakytė, dvidešimt penkerių iš Užpalių. Ji vilkėjo tautinį baltą rūbą, margintą spalvingais siuviniais, o rankose laikė visiškai neįprastą instrumentą tam didingam salės atminčiai.
Tai buvo kanklės mažas styginis instrumentas, senosios lietuvių muzikos širdis. Niekas nebūtų pagalvojęs, kad tą naktį pasikeis požiūris į muziką, kas iš tiesų yra tikra muzika. Eigilė čia atsidūrė vietinių organizatorių kvietimu. Jie norėjo festivalio pabaigoje įterpti trumpą, penkių minučių pagarbos akimirką tradicinei lietuvių muzikai. Tai buvo labiau politinė, nei meninė intencija parodyti, kad Lietuva irgi turi kultūrą, kad ir tik po trijų valandų rimtos muzikos.
Eigilė užaugo Užpaliuose, tarp Šventosios ir Vyžuonos, kur kanklės ir liaudies dainos skambėjo ne tik kaip muzika, bet būdas gyventi, mylėti, švęsti ir liūdėti. Senelis Pranas buvo gerbiamiausias kaimo kanklininkas. Jis mokė Eigilę groti nuo laiko, kai ji dar sėdėdavo jam ant kelių. Kanklės grojamos ne pirštais, dukrele, sakydavo, o širdimi.
Kiekvienas plėšis pasakoja istoriją: apie mūsų žmones, mūsų žemę, mūsų protėvius iš prūsų, iš žiemgalių, iš slavų, iš visų, kas maišėsi šioje žemėje. Senelis mirė prieš pusmetį, o savo mirties patale perdavė Eigilei tas pačias kankles, kurias ji dabar spaudė drebančiomis rankomis. Išnešk jas į pasaulį, dukrele. Parodyk jiems, kad mūsų muzika verta tiek pat, kaip ir jų. Ji kitokia, bet nėra prastesnė.
Eigilė stebėjo, kaip Klausas Friedrichas Simmermanas vis sveikinosi publikai.
Vokiečių pianistas laikytas gyva legenda. Leipzig’o konservatorijoje studijavęs, grojęs su iškiliausiomis filharmonijomis, įrašęs daugiau nei 30 albumų. Daugelis laikė jo rankas Vokietijos nacionaliniu turtu. Bet kai nusileido nuo scenos ir prasilenkė su Eigile šalia grimo kambario durų, ji išgirdo klausantį direktoriaus, lietuvio, besistengiančio įtikti europietiškam maestro: Po manęs bus folkloras? paklausė Klausas, neslėpdamas paniekos.
Taip, tik pora kūrinių senosios lietuvių tradicinės muzikos, atsakė direktorius, beveik atsiprašydamas. Klausas stabtelėjo ir žvilgtelėjo į Eigilę, laikančią kankles. Jo melsvos, ledinės akys nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir buvo ten ne tik smalsumo, bet ir vos slepiamo paniekos. Kanklės… Liaudies instrumentas. Girdėjau tik nesudėtingas triukšmas, nieko rimto. Paprasti brūkštelėjimai jokios harmonijos, jokios struktūros. Netikra muzika.
Eigilei kraujas užvirė. Ji tvirtai suspaudė senelio kanklių kotą tą patį instrumentą, skambėjusį per kaimo viešas šventes pusę amžiaus, guodusią šeimas per laidotuves ir lydėjusią gimimus bei vestuves. Festivalio direktorius neryžtingai juokėsi, nežinodamas ką atsakyti. Klausas tęsė jau Eigilei tiesiai: Nepykite, panele. Esu tikras gražu, spalvinga, tokia vietinė egzotika. Liaudies muzika smagi, bet nesulyginama su tikra klasikine tam reikia metų studijų, teorijos, grynos technikos.
Eigilei drebėjo balsas ne iš baimės, o nuo apmaudo: Gerbiamas maestro, mums tai 300 metų istorija, senos šaknys, prūsų, slavų, lietuvių. Struktūra yra, sudėtingumas yra… Klausas nutraukė ją elegantišku, bet kategorišku rankos mostu: Miela, aš 40 metų mokiausi muzikos, geriausiuose Europos konservatorijose. Žinau skirtumą tarp rimtos muzikos ir pramoginės liaudies. Abi turi vertės, bet skirtingame technikos lygmenyje.
Atsigręžęs žengt link scenos, dar pridūrė: Linkiu sėkmės publika čia mėgsta vietinius dalykus. Eigilė liko stovėti apimta ašarų, kurias degino neviltis. Festivalio direktorius tyliai guodė: Nekreipk dėmesio. Tokie tie europiečiai galvoja, kad muziką išrado. Bet tos žodžiai Eigilės nepagailėjo. Ji prisiminė senelį, visas naktis, kai jis mokė ne tik groti, bet ir jausti muziką.
Užsidarė mažame grimo kambaryje, besiskiriančiame nuo maestro prabangaus kambario. Susėdo ant girgždančios kėdės, prisiglaudė kankles prie krūtinės. Vokiečio žodžiai triukšmas be technikos aidėjo galvoje. Tai buvo ta muzika, kuri laikė gyvą šeimos tradiciją, giminės šaknis.
Užmerkė akis, leido prisiminimams užlieti. Matė save septynmetę, sėdinčią senelio Prano kiemo verandoje, klausėsi, kaip kanklininkų draugai grojo iki aušros. Atmintyje žmonės rinkdavosi kaime išgirdę kanklių skambesį, šokdavo ant medžio pakylos, improvizuodavo posmus kupinus išminties, juoko ir tiesos.
Kanklės nėra tik muzika, dukra tai mūsų būdas kalbėtis su dievais, su protėviais, su pačia žeme, sakydavo senelis. Kasplayšis malda. Ritmas mūsų širdies plakimas. Eigilė atsimerkė. Ne, ji neleis arogantiškam užsieniečiui menkinti jos paveldą. Senelis mokė, kad muzikos vertė ne sudėtingose partitūrose ar diplomuose, bet gebėjime paliesti žmogaus sielą, pasakoti istorijas, vienyti bendruomenę.
Netikėtai pasibeldė organizatorė Rasa Jakutytė, vidutinio amžiaus verkšiškė, įėjo: Eigile, liko 10 minučių. Pasiruošus? Eigilė pakilo, ištiesino tautinį apdarą. Taip, esu pasiruošus. Rasa kiek sudvejojo: Girdėjau, ką sakė vokietis Nesvarbu, tvirtai atsakė Eigilė, Parodysiu, kas yra mūsų muzika. Jei nesupras jo praradimas.
Vakaro vedėjas žengė į sceną: Gerbiama publika, šį vakarą užbaigsime ypatingu, lietuviškos tradicijos muzikos pagerbimu. Maloniai kviečiame Eigilę Trakytę. Publika politeškai paplojo, bet nuotaika buvo visai kitokia negu po Klauso pasirodymo. Šiam rafinuotam publikai Eigilė buvo kaip desertinis priedas po puotos.
Eigilė lipo ant scenos, tautiniai batai atskambėjo per medines grindis. Daug kėdžių jau tuščios, dalis išėjo pertraukos metu. Likusieji šnekučiavosi, vartė telefonus, laukdami kol etnografinė dalis baigsis. Trečioje eilėje sėdėjo ir Klausas, šalia kitų festivalio žvaigždžių violončelininkės iš Prancūzijos, smuikininko iš Italijos, sopranės iš Austrijos visi atrodė visiškai abejingi.
Eigilė atsisėdo centre, scenos kėdėje neįprastoje dideliam teatrui, įpratusiam prie fortepijonų ir orkestrų. Kanklės atrodė juokingai mažos, tiesiog paprastos, lyg palygintum su prabangiu Steinway fortepijonu, ką tik griežtu. Publika apsikeitė žvilgsniais tiek ir viskas? Mergina su mažute gitarėle. Kur orkestras, kur muzikantai? Eigilė pakoregavo kankles ant kelių.
Rankos kiek drebėjo. Jautė, kad visi ją mato tik kaip smalsybę, ne kaip tikrą atlikėją. Giliai įkvėpė. Prisiminė senelį, visus kanklininkus, afrikiečių ritmus, slavų stygas, baltų ir prūsų folklorą. Tada pradėjo groti.
Pirmieji plėšiai švelnūs, tarytum nedrąsūs. Kanklių garsas, kitoks nei pianino, užpildė salę. Tai buvo ne nušlifuotas, o gyvas, natūralus, žmogiškas garsas. Klausas suglumęs stebėjo muzikantė turi kažkiek technikos, bet viskas paprasta, jokios tikros sudėties, kaip tikėjo… Staiga kažkas pasikeitė. Eigilė užmerkė akis, leido muzikai ją nunešti.
Rankos tapo drąsios, greitos, kupinos aistros. Lietuviškos kanklės pradėjo skleisti ypatingą ritmą šiek tiek iš prūsų, slavų, grynai lietuviška skambesys. Tada Eigilė pradėjo dainuoti: Per užpelkus, per laukus iškeliauju toli, jei negrįšiu šiuo gyvenimu sugrįšiu kitu.
Sopranė iš Austrijos, žiūrėdama į telefoną, pakėlė akis ta balsas turėjo kažką tikro, ryškaus, kas suėmė už širdies. Ne operos technika, ne tobulas vibrato, bet emocija, istorija, gyva siela. Eigilė tiek grojo, tiek dainavo, leisdama muzikai pasakoti tautos gimimą, trijų pasaulių susidūrimą katorgą ir laisvę, skausmą ir džiaugsmą, mirtį ir gyvybę.
Jos pirštai skraidė per kanklių stygas ypatinga technika ne akademinė, bet neabejotina. Ritminiai raštai persipynė lyg sluoksniai. Tai buvo kanklių poliritmija sudėtinga savo būdu, reikalaujanti tikro laiko ir erdvės jausmo. Klausas palinko į priekį nesuvokdamas, ką jaučia.
Eigilė atmerkė akis, tiesia žvilgsnį į publiką, rankos nesustojo, bet žvilgsnyje atsirado iššūkis kas drįs tai vadinti paprasta? Ji pradėjo improvizuoti posmus, tradicija kanklininkų vakaruose. Ponui iš Europos mano muzika triukšmas. Bet kanklės groja tai, ko pianinas jau nebėra. Publika sujudo. Prancūzė šyptelėjo temsta įdomu.
Eigilei balsas stiprėjo: Muzika ne parašyta natose ar popieriuje. Ji įrašyta senelių sielose. Klausas pajuto keistą jausmą jaunoji atlikėja improvizuodavo, kūrė poeziją ir muziką vienu metu. Tam reikia talento ne tik techninio, bet ir kūrybinio. O kada gi jis pats paskutinįkart improvizavo? Kada grojo ne iš natų, bet iš širdies?
Ritmas pasikeitė. Eigilė pagreitino tempą, jos rankos liejo hipnotinį raštą. Tai buvo ir šokio, ir džiaugsmo, ir liūdesio muzika. Šios rankos odos kaip žemė, kurią myliu. Neturi diplomų, bet žino ką groja. Rasa, stebėjusi iš užkulisių, braukė ašaras ji žinojo Eigilės skausmą ir kovas dėl muzikos pripažinimo.
Italas smuikininkas buvo visiškai įsitraukęs matė, kad tai ne technika, o autentiškumas, visai kitoks, tiesioginis ryšys su esme. Muzika keitėsi. Eigilės skambinimas tapo ne tik Užpalių, bet visos tautos kovos už pripažinimą istorija. Ji atrado ypatingą ritmą Suderintą Sėjinį, kurį senelis grodavo per laidotuves muziką išlydėjimui, bet ir šventei.
Ašaros krito Eigilei grojant. Ne dėl Klauso žodžių bet pirmąkart nuo senelio mirties jautė jo buvimą. Lyg Pranas grojo kartu, vedė rankas, šnabždėjo: Šitaip grojama iš širdies. Dainavo: Jau pro šalį iškeliavo linksmas žmogus, ir jo kapą dabar laiko vėjas. Sena laidotuvių daina, bet per Eigilės balsą vėl tapo gyva.
Kas tas linksmas žmogus? Gal senelis? O gal ji pati naivi, tikėjusi, kad bus pagarbi traktacija didžiojoje scenoje? Klausas pajuto susigraudino. Jis, scenos žvaigždė, gavęs aukščiausius apdovanojimus, nenorėjo tikėti, kad liaudies muzika gali virpinti sielą, bet pirmoji ašara riedėjo.
Prancūzė jau nebepaisė veržėsi ašaros. Austrė spaudė ranką prie krūtinės, ašaros bėgo laisvai. Italas valė akis. Visa salė buvo sutrikusi laukė linksmo priedo, o pajuto jausmą, kurio nesitikėjo. Eigilės muzika buvo toli gražu ne ideali balsas kartais drebėjo nuo jaudulio, bet tos netobulybės vertė muziką stipresne.
Atrodė, laikas sustojo. Eigilė ne salėje, o senelio verandoje, rymojo naktinių pasisėdėjimų prisiminimuose. Užuodė kavą ir šieną, vyšninių pyragų kvapą, jautė Šventosios upės srovenimą, girdėjo kanklininkų choro skambėjimą. Tai buvo tiltas tarp pasaulių tarp gyvų ir mirusių, tarp praeities ir dabarties, tarp Europos akademinės ir lietuviškos liaudies išminties be vieno užrašyto natų lapo.
Senelis niekada nemokėjo skaityti natų, staiga ištarė Eigilė, nenutraukdama skambinimo. Niekad nebuvo į kojas konservatoriją, neturėjo diplomo. Visą gyvenimą dirbo žemę sprandą sopėjo nuo vargo. Bet tas žmogus žinojo daugiau apie tikrą muziką, negu daugelis diplomuotų, nes suprato muzika gyvena ne popieriuje, o čia… (parodo į širdį), ir čia… (parodo į galvą), ir čia… (ištiesia rankas publikai erdvėje, kurią kuriam dalindami žmogiškumą).
Grįžo prie kanklių ir dainavo stipriausiai, nei dar buvo. Nereikia jūsų leidimo, kad mano daina būtų verta. Atėjau priminti visi esam broliai šiame sužeistame pasaulyje, ieškom to, kas prarasta, kelio namo. Tie žodžiai nebuvo tradiciniai jie gimė čia ir dabar, tarsi per ją skambėtų visų ignoruotų muzikantų balsai per žmogaus istoriją.
Klausas užmerkė akis, nenorėjo daugiau analizuoti, tiesiog leido ašaroms laisvai tekėti. Kulminacija Eigilė užgrojo Šešėlinį Sėjinį, vieną iš sudėtingiausių ir seniausių kanklių kūrinių. Jos pirštai skraidė žaibu, bet technika buvo ne akademinė poliritmija, kuri neįmanoma užrašyti europos natomis. Esminis momentas Eigilė atsistojo, nesustodama groti, ir pradėjo trypčioti ant scenos. Tas trypt ne triukšmas, o perkusija, instrumentas, įsikalbėjimas tarp rankų ir širdies.
Imk mano ranką, imk, leisk išgirsti. Tai buvo kvietimas šokti, bet ir kvietimas giliau. Pripažinti bendrą žmogiškumą, paleisti ego, prisiminti, kad visi nesvarbu, vokiečiai ar lietuviai, klasikai ar liaudininkai, diplomuoti ar savamoksliai esame žmonės, ieškantys ryšio.
Klausas patyrė lūžį visos idėjos apie muzikos vertę subyrėjo kaip smėlio pilis. Jis verkė, paslėpęs veidą rankose. Austrė uždėjo ranką ant peties visi salėje verkė. Eigilė baigė kūrinį paskutiniu kanklių plėšiu ir trypčiu, aidėjusiu kaip perkūnas.
Stovėjo scenoje susijaudinusi, rankose senelio kanklės, akyse ašaros. Tvyranti tyla truko 5, 10, 15 sekundžių niekas nepajudėjo, visi masiškai apkvaitę nuo to, ką tiesiog patyrė. Tuomet Klausas Friedrichas Simmermanas atsistojo. Lėtai, su ašaromis be jokių gėdos jausmų. Atrodė, galbūt išeis iš salės. Bet pradėjo ploti stipriai, nuoširdžiai, įnirtingai.
Po jo stojo austrė, prancūzė, italas visas teatras atsistojo, plojo, tarytum suokia Mozartui po Klauso pasirodymo, bet tik dar stipriau. Klausas ėjo link scenos plodamas, tarsi eiti būtų sunku. Eigilė stebėjo jį, nežinodama ko tikėtis. Ar susigrums vėl? Nesusigrums.
Klausas užlipo ant scenos, kojos drebėjo. Abudu sustojo vokiečių maestro ir jauna lietuvė, kanklininkė iš kaimo. Klausas nuleido kelią, klūpėjo prieš ją. Salė iš nuostabos sušnibždėjo. Maestro, klasikinių pianinų legenda, klūpo prieš liaudies muzikantę! Atleiskite, vos ne užspringęs kalbėjo lietuviškai, su stipriu akcentu. Buvau aklas ir kvailas. Suėmė Eigilės rankas jos vis dar drebėjo. Studijavau muziką 40 metų, bet šią naktį jauna moteris man priminė: muzika gimsta širdyje, ne diplomuose. O jūsų širdyje daugiau muzikos, nei aš kada turėjau.
Eigilė pati nenumanė, ką atsakyti. Ašaros birėjo į sceną, Klausui tebeklūpant, nė kiek nesvarbu, kad jį filmuoja. Tame momente jis buvo tiesiog žmogus ne žvaigždė. Jūsų muzika priminė, kodėl pradėjau groti penkerių metų ne dėl technikos, o dėl to, kad močiutė grojo vokiečių folklorą ant seno pianino. Ji grodavo iš klausos, kartais klysdamas, bet ten būdavo meilės. Kada ją praradau? Kada širdis tapo svarbesnė už natą?
Lėtai atsistojo, kreipėsi į publiką. Metus muziką vertinau pagal sudėtingumą, struktūrą, europietišką kilmę. Ši naktis Eigilė man parodė, kaip klydau. Eigilė atrado balsą: Maestro, niekada nesiekiau įžeisti. Tik norėjau, kad suprastumėte, jog Klausas švelniai nutraukė: Jūs ne įžeidėte, jūs davėte didžiausią muzikinį dovaną priminimą apie tiesą. O tiesa paprasta: jūsų muzikos paprastumas turi daugiau emocinės gilumos nei daugelis sudėtingų kūrinių, ką grojau.
Vėl kreipėsi į salę: Groju geriausiuose pasaulio teatruose, aplodismentų atsiėmiau iki soties bet niekada nebuvo man taip giliai.
Rasa, užkulisiuose, verkė iš pasididžiavimo. Kiti kanklininkai džiaugėsi. Klausas ištiesė ranką Eigilei: Ar galėtumėte man padėti išmokyti kanklių meno? Noriu mokytis iš jūsų. Eigilė, apstulbusi, pažvelgė į senelio kankles, į publiką vėl girdėjo Prano juoką: Matai, dukra, muzika visad randa kelią į širdį. Būtų garbė, maestro, tik su sąlyga.
Kokia? Nesakykite man mokytoja. Kanklėse nėra mokytojų ar mokinių. Esame keliautojai, dalijantys muzikinę kelionę. Klausas nusišypsojo: Keliautojai labai gražu.
Festivalio direktorius išlėkė ant scenos susijaudinęs: Ponios ir ponai, patyrėme kažką nepaprasto tiltą tarp kultūrų, tarp tradicijų, tarp širdžių. Maestro Simmermanai, ponia Trakyte, ar norėtumėte groti kartu? Publika vėl plojo. Klausas pažvelgė į Eigilę su viltimi, tarsi vaikas lauktų leidimo.
Eigilei akis nušvito: Lietuviška patarlė sako: Muzika upė, priimanti visus intakus. Jei norite pabandyti aš pasiruošus. Atnešė fortepijoną į sceną. Klausas atsisėdo, pirmąkart gyvenime iš tiesų jaudinosi nebuvo natų, nebuvo repeticijos, jis leis muzikai tekėti.
Eigilė šalia su kanklėmis: Ar girdėjote Lauželi, dujau? Tai senoji lietuvių tradicinė, brangi melancholija. Klausas linktelėjo: Girdėjau, bet niekada negrojęs. Tiesiog sekite mane. Negalvokite jauskite.
Eigilė švelniai pradėjo, kanklėmis užgrojo liūdną Lauželi, dujau motyvą, balsas pakilo aiškus, skaistus. Visi mane vadina lauželiu, lauželiu, bet švelniu, vis tiek. Klausas užsimerkė, klausė ne analizuodamas, o širdim, ir pirštai rado klavišus, papildė kanklių garsą. Nebegrojo klasiką, tiesiog muzikavo. Buvo eklektika, naujas grožis fortepijonas tapo harmonijos pagrindu, kanklės ritmo ir sielos. Du pasauliai, atskirti šimtmečius, susiejo širdies teritorijoje.
Publika visų amžių, visų tautybių žmonės verkė atvirai. Lietuvos kanklininkai buvo sužavėti matydami savo muziką derant su klasikiniu pianinu taip pagarbiai, taip gražiai. Europos festivalio muzikantai tapo liudininkais asmeninio pokyčio pamokai, kurios niekada nepamirš.
Sopranė iš Austrijos šnabždėjo prancūzei: Atvykau į festivalį galvodama, kad mokysiu lietuvius europietiškos muzikos, o pasirodo, kad jie man rodo, kas yra tikra muzika. Sugrojo, buvo akimirka visiškos tylos ir tuomet salė sprogsta plojimais ne mandagiais, bet tikrais, užplūdusiomis emocijomis ir broliško susižavėjimo šūksniais.
Klausas ir Eigilė atsistojo ir apsikabino scenoje. Tame glėbyje buvo ne tik akimirka tarp dviejų muzikų tai abiejų kultūrų, šimtmečių istorijos, atgaila ir susitaikymas. Ačiū, šnabždėjo Klausas Eigilei. Ačiū, kad nepasidavei. Ačiū, kad turėjai drąsos parodyti man mano aklumą.
Ačiū jums, atsakė Eigilė, kad turėjote drąsos pripažinti, jog klydote. Tai reikalauja didesnės jėgos nei bet kokia muzikos technika.
Festivalio direktorius, jaudindamasis, paskelbė: Siūlau, kad šis vakaras žymėtų naują mūsų festivalio epochos pradžią laiką, kai visos muzikos yra laukiamos, visos tradicijos gerbiamos. Pripažinkime tikras muzikos didingumas ne diplomuose, o gebėjime paliesti žmogaus sielą.
Po koncerto gyvenimas keitėsi. Verkšų salės istorija greitai pasklido socialiniuose tinkluose. Momentas, kai vokietis klūpojo prieš lietuvę, tapo virusiniu. Spauda rašė: Maestro iš Vokietijos išmoksta kuklumo pamoką iš lietuvių liaudies muzikos. Klasikinės muzikos pokytis: Europa susiduria su Lietuvos siela.
Klausas atšaukė likusią Europos gastroles ir dvi savaites liko Verkšuose. Kas vakarą važiavo į Užpalius, kur Eigilė kartu su kitais kanklių meistrais mokė ne tik technikos, bet filosofijos. Parodė, kas yra vakaruškos kai muzika ne spektaklis, o bendruomenės dalis. Supažindino su improvizacija poezijos kūrimu akimirkoje; su trypimu kai šokis tampa perkusija. Europoje, vieną vakarą pripažino Klausas, muziką saugom kaip muziejuje, o jūs ją kvėpuojat, leidžiat augti, keistis.
Pranas jaunesnysis senelio Prano sūnėnas, tradicijų saugotojas nusišypsojo: Muzika kaip upė, maestro. Užšaldyta miršta. Turi tekėti. Klausas pritarė, priimdamas: 40 metų tobulinau techniką, jūs parodėte be sielos tai tik prašmatnus triukšmas.
Eigilė, girdėdama pokalbį iš virtuvės, pavaišino kava: Nebūkite sau griežtas, maestro. Jūsų technika puiki. Tik reikėjo prisiminti, kam ji reikalinga kad perteiktum, ką jaučia širdis.
Per tas dvi savaites Klausas ne tik perprato muziką, bet ir keitėsi kaip žmogus. Išmoko šiek tiek groti kanklėmis, iš klaidų, bet su dideliu entuziazmu. Įvaldė keletą lietuviškų posmų ir svarbiausia išmoko iš tiesų klausytis, ne analizuoti, ne lyginti, tiesiog priimti.
Prieš išvykdamas į Vokietiją, Klausas surengė spaudos konferenciją Verkšų salėje, kur įvyko istorinis koncertas. Prieš žurnalistus ir televizijos kameras jis kalbėjo atvirai: Atvykau į Lietuvą arogantiškas, maniau mokysiąs lietuvius muzikos o buvau pats apšviestas. Buvau tamsoje.
Dešimtmečius klasikinės muzikos pasaulis skleidė melą kad europietiška muzika aukso standartas, o visa kita prastesnė, jei nėra sonatos formos, jei nėra užrašyta natomis, jei nereikia metų konservatorijos tada tai liaudies pramoga, ne muzika. Tai destruktyvus melas. Jis nutildė balsus, vertus išgirsti. Margino tradicijas, kurios vertos daugiau nei bet kurios simfonijos sakau tai aš, Beethoveną grojęs gyvenimą.
Eigilė sėdėjo pirmoje eilėje šalia kanklininkų. Klausas pažvelgė su pagarba: Ši jauna moteris ir jos bendruomenės išmokė muzika vertinama ne pagal akademinę sudėtingumą, o pagal tai, kaip sujungia širdis, pasakoja tiesą, kuria bendruomenę, saugo atmintį, duoda balsą nepasakytam.
Žurnalistas iš Europos: Maestro, sakote, kad formali muzikinė edukacija nereikalinga? Ne ji įrankis, bet ne tikslas ir ne vienintelis kelias.
Pranas Trakys, Eigilės senelis, nebuvo matęs nė vienos natos akyse, bet buvo tikras meistras. O aš, su visais diplomais tik mokinys.
Kitas klausimas: Ar tai keis jūsų karjerą? Klausas nusišypsojo: Imu metų pertrauką nuo gastrolių. Keliausiu po Baltiją, po Aziją, Afriką mokysiuos tradicijų, kurių visą gyvenimą ignoravau. Kai grįšiu į sceną būsiu tikras muzikantas, o ne technikos vergas.Eigilei spaudė širdį ne iš baimės, o iš nepaprasto džiaugsmo. Ji pažvelgė į kankles, tada į festivalio salę, pilną žmonių, kurių širdis buvo atvertos ir pakeistos. Suprato: ji buvo tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp žemės, iš kurios kilusi, ir pasaulio, kurio ilgai nedrįso pasiekti.
Po konferencijos Eigilė liko viena scenoje nutildytame kampe, kur pro langą skverbėsi vakaro šviesa. Kanklės priglaustos prie krūtinės, tarsi senelio rankos vėl laikytų. Tą akimirką ji suprato niekada daugiau jos muzika nebus tik priedas po klasikos. Ji paveldėjo atsakomybę nešti šią šviesą dar plačiau.
Iš Užpalių atvyko vaikai mažyčiais pirštais baksnojo į stygas, Eigilė juos mokė pirmų plėšių. Klausas prisijungė, mokėsi net mažiausios melodijos, juokdamasis iš savo klaidų. Nesvarbu, kaip groji, sakė Eigilė, Svarbiausia ar groji dėl to, kas tau brangu.
Verkšų salėje, šalia Eigilės, susibūrė muzikantai iš visų Europos kampų. Tą vakarą jie nebesivaržė, bet dalinosi dainomis austrė užtraukė seną Tirolio melodiją, italas grojo Alpės šokį, o lietuvių vaikai nešė dainą nuo Šventosios upės. Muzika virto bendra kalba be sienų, kur klausėsi ne tik ausys, bet ir širdys.
O Eigilė, su kanklėmis, užbaigė vakarą ramiai: Šį vakarą mes patvirtinom, jog kiekvieno žmogaus melodija verta skambėti kad ir kokia ji paprasta, kad ir kokia sena ar nauja. Visi esame tos pačios upės pritvinkę lašai kartais skubam, kartais lėtai tekam, bet visad ieškom savo krantų.
Kai šventės šurmulys išsisklaidė, Eigilė sėdo ant salės laiptų, žvelgdama į tamsėjantį dangų. Klausas atsisėdo šalia ne kaip maestro, bet kaip draugas. Ką dainuosi rytoj? paklausė. Eigilė pažvelgė į kankles: Tai, ką širdis uždainuos. O gal tai, ką dar negirdėjau. Jei muziką kvėpuojam, ji niekada nesibaigs.
Rasa, stovėdama prie durų, tyliai tarė: Šį vakarą muzika pasveiko. Tapo vėl gyva. Ir visa salė, tyliai, iš lėto traukdamasi į naktį, jautė jie dalyvavo ne tik festivalyje, bet stebukle, kuris asmeniškai pakeis kiekvieną jų.
Tuomet, paskutinį kartą, Eigilė brūkštelėjo per kanklių stygas. Tarp tylos ir šviesos, tarp užpalių žemės ir Europos didybės, gimė naujas melodijos takas laisvas nuo išankstinių nuostatų, atviras kiekvienam, kas drįsta groti iš širdies.
Ir taip Verkšų salėje, kanklių aidu, prasidėjo nauja epocha kur muzikos upė tekėjo ne tik nuo rankos iki rankos, bet ir nuo širdies iki širdies, iš amžių į amžius, iš žmogaus į žmogų užrašyta ne popieriuje, o prisiminimuose, kurios niekada neišblės.
