Užmiršk mane visam laikui šauksmių blyksnis, kurį iššuko mano dukra Aistė, kai šaltai pasišnekėjo: Pamiršk, kad turėjai dukrą, taip garsu išgirdo mano vidų, kaip nulėmtas aštrus peilis. Visiškai nesutrikdė savo takų įprastos mūsų šeimos buvome laikomi skaidrių, mylinčių, vieni kitų bet viskas nuplūdo per naktį.
Aistė tuomet tik vos sušokė penkiolika, paauglystės audros metu. Tėvas išėjo pas kitą moterį, ir jaunuolis, pasiduodamas šiam skausmui, atskyrė ją nuo žemės. Įžeidimai, nepatikimi vaikai, alkoholio rūkas ji slydo žemyn kalnelio, o aš stovėjau be žinių, kokiu keliu eiti su grįžtančiu buvusiu vyru: išvaryti ar atleisti? Kaip gyventi toliau, kai širdis nuolat apkaklės kaltės?
Saulys mano draugas nuo mokyklos suolų. Jis buvo tikras džiovinto medaus šaltinis, švelnus, charizmatiškas, man sukėlė meilę iki ausų. Nesvarbu, koks būtų kitas vyras, niekas neįsibrovė į mano širdį; Saulius ir tik jis. Tėvai patvirtino mano pasirinkimą geriausio švitrio nebus rasti. Mes sukūrėme šventą vestuvių šventę, kurią norėjome įamžinti visam gyvenimui.
Kasdienybė įsivėlė, o Saulius visada stengėsi ją papuošti. Vieną vakarą grįžus iš darbo, matome mūsų lovą padengtą rožų žiedų krūva.
Po kokios šventės šitas grožis? švelniai bučinu jo skruostą.
Prisimink, Meda, kaip aš prisėdinau už tavo stalo ir susipažinau su tavimi, juokiasi Saulius.
O dieve, nepasakyk man! šypsojuosi, bet širdis džiaugiasi. Jo prisiminimai mažos gyvenimo detalės daro jį mano auksu.
Saulius sugrįžo iš komandiruotės su krūva veido kremų.
Meda, aš perskaitydavau etiketes, kiekvienai talpytei žinau, ką daryti. Palik keptuvės, aš noriu, kad tu būtum ne tik virtuvės karalienė, bet ir puošni draugė, jam sėdėti šalia manęs ant sofos pasirodė kaip šiltas apsikabinimas.
Metai prabėgo, Saulius liko švelnus, rūpestingas ir atsakingas. Aistė jį dievino, o mūsų bendras verslas klestėjo. Iškeliavome į Vilnių, kur susidūrėme su naujomis galimybėmis. Palikome namus Kaune, nešdami tik svajones, ir pradėjome kurti didesnį verslą, net susipažinome su verslų mergina Indre, kurios įmonė atrodė perspektyvi. Jei dabar žinočiau, kaip baigsis šis ryšys, galbūt niekada nepasuktų galvos šalia jos.
Planuodami šeimos plėtrą, nusprendėme turėti antrą vaiką svajonių planas, kol staiga Aistė grįžo iš mokyklos su nerimastingu klausimu:
Maman, ar tikrai tėtis dar komandiruotėje?
Žinoma, kas galėtų būti kita, atsakiau be įtarimų.
Tik Vika pamatė jį prekybos centre, galbūt ji suklydo, ištraukiau dukrai savo patikimas žodžius.
Viktorija, Aistės draugė, dažnai lankė mūsų namus. Skambinau ją:
Labas, Vika, ar šį rytą susitikai su tėvu Sauliu prekybos centre?
Taip, ponomos, matėme jį su kokia nors mergina, jie apsikabinė ir juokėsi iš širdies, pasakojo ji, piešiant spalvingą sceną.
Saulys dėl to dar buvo penktadienį išvykęs. Laikiau, kad lauksiu, kol visa išaiškės. Po trijų dienų jis grįžo, išsekęs, bet su šypsena.
Kokios komandos?, paklausiau, bandydama išgauti atsakymą.
Visi gerai, trumpai atsakė.
Aš žinau, Sauli, kad nebuvo jokios komandiruotės! Tu meluoji! iššaukiu.
Iš ko tai, Meda? jis bandė ginti.
Aš radau liudytojus tavo melui, skambiai reaguoju.
Meda, geriau pamaitink vyriuką, o ne šaipytis, jis šypsosi, bandydamas nušauti situaciją.
Aš norėjau, kad tai būtų tik juokas, bet tiesa krito kaip srautas. Ji ne tik ištraukė iš mano gyvenimo mylimą vyriuką, bet ir mane atvedė į skausmingą, netikėtą skyrių praleistą nėštumą ir iškritimą į ligoninę. Gydytojas paaiškino, kad stresas sukėlė iškritimą. Jaučiuosi kaip nusiplaukusi elektros linija.
Saulio rankos atskilo nuo šeimos jis netrukus išėjo pas Indrę, dar ir sparčiai, kaip įgandytas vėjas. Likome tik aš ir Aistė, verkėme ir verkėme, kol žemė trūko po kojų. Jei ne Aistė, nebūčiau išgyvenusi norėjau išmokti gyventi be jos. Ji prižiūrėjo mane, ir mes susibliskojo tarpusavyje.
Po dviejų metų iškeliavo buvęs vyras, bet nebegalėjau jo žiūrėti jis tapo man rūgštus ir nepakeliamas. Jo sukeltas skausmas Aistei ir man nebuvo atleidžiamas. Aš priėmiau jį į namus, bet jie tapo tik šešėliais, kaip vanduo, prarandantis kraštą.
Kaip gyvenu, Meda? šmaikščiai paklausė Saulius, susirinkęs prie mūsų.
Ir tau ką? Kodėl prisiminė apie mus? atsiveržiau sarkastiškai.
Ar Aistė namie? bandė ieškoti paguodos per dukrą.
Aistė išėjo iš kambario, sulenkė rankas ir žiūrėjo į tėvą su pyktimi.
Aistė, dukrele, atsiprašau, saulys prašė, verkdamas.
Pamiršk, kad turėjai dukrą, Aistė grįžo į savo kambarį.
Pakartoti? aš šukuojau jo žodžius.
Mūsų bendri pažįstami pasakojo, kad Indrės įtaka atėmė Sauliui visą verslą, todėl jis grįžo prie mūsų, tikėdamasis atleidimo. Po trijų metų Aistė studijavo universitete, aš dirbau didelėje įmonėje, gyvenome ramiai, be aistros ir skausmo. Svajojau vesti Aistę su gera vaikinu ir laukti pensijos, planavau nusipirkti katinėlį ar šuniuką, kad turėčiau kam širdį glostyti. Buvo 37 metų, bet likimas nusijuokė.
Tūrioje Lietuvos įmonėje dažnai lankėsi turkiški delegacijų nariai, o vienas, vardu Fatih, pradėjo rodyti neabejotiną dėmesį. Jis dovanė man gėlės, šiltas žodžius, net supaustą rožių lapą aš pasiduodu likimo svajonei. Turėjęs auksinę širdį, išradingą ir gražų, mes greitai santuokėjome. Fatih sužavėjo mano tėvus jie iš pradžių buvo sušuktę, bet jis jiems kepė turkiškas skanėstas, juokavo, kvietė į Ankarą, ir jie suteikė savo palaiminimą.
Mano dukra Aistė taip pat suteikė savo palaiminimą, kai, matydama, kaip aš spinduliu ir myliu Fatih, sutiko įsidrausti.
Mamus ir Fatih, būkite laimingi amžinai! šaukiau.
Vėliau Aistė atleido mano buvęs tėtį už jo klaidas ir net pakvietė į savo vestuves. Myriada emocijų, skausmo ir vilties susivienijo į vieną, galingą lietuvišką šeimos istoriją.
