– Vėl jis laižosi! Maksimai, nuimk jį nuo manęs! Neringa nervingai žiūrėjo į Tėmą, besiblaškantį šalia kojų. Kaip mums taip „pasisekė“ su tokiu išdykėliu? Kiek daug svarstėm, rinkomės veislę, konsultavomės su kinologais… Žinojom, kad šuo – didelė atsakomybė. Galiausiai nusprendėme imti vokiečių aviganį – tikėdamiesi ištikimo draugo, sargo ir gynėjo. Kaip šampūnas – trys viename! Bet šitą „gynėją“ patiems nuo kačių saugot reikia… – Tai dar vaikas jis. Palauk, paaugęs pamatysi. – Taip, taip, laukiu nesulaukiu, kol šitas žirgas užaugs. Pastebėjai, kad jis daugiausiai iš mūsų visų suėda? Kaip mes jį išmaitinsim? Tik netrepsėk, asile, vaiko neprikelsk! – bambėjo Neringa, rinkdama žaislus, kuriuos išmėtė Tėma. Jie gyveno Vilniuje, Žvėryne, pirmame Karaliaus Mindaugo prospekto aukšte, senoviškame staliniame name, su žemai į asfaltą įaugusiais langais. Vieta gera, jei ne vienas „bet“: langai žiūrėjo į akliną, atokesnį kiemą, kur vakarais šmėžuodavo šešėliai, rinkdavosi vyrai „pasikalbėti“, būdavo ir muštynių. Beveik visą dieną Neringa būdavo viena namuose – dar su ką tik gimusia Katile. Maksimas rytais eidavo dirbti į Nacionalinę dailės galeriją, o laisvalaikiu šmirinėdavo po blusturgius ir senų knygų krautuvėles. Akylas meno žinovo žvilgsnis – tikras deimantas, kaip juokaudavo Neringa – sugebėdavo išvelkėti iš krūvos paslėptą šedevrą ar retą leidinį. Maksimas buvo nenumaldomas kolekcionierius. Nepastebimai namuose susirinko nebloga paveikslų kolekcija, bufete puikavosi Lietuvoje pagamintos porceliano lėkštės, sovietmečio skulptūrėlės ir XX a. pradžios sidabro stalo įrankiai… Neringai darėsi nejauku likti vienai su tokiu turtu ir maža dukrele, o vagysčių name pasitaikydavo nemažai. – Neringa, ką manai, kada su Tėma geriau pasivaikščioti – dabar ar po pietų? – Nežinau. Ir, šiaip, čia ne mano šuniškas reikalas! Išgirdęs žodį „pasivaikščioti“, Tėma kaip patrakęs nulėkė į prieškambarį – taip, kad net ant posūkio paslydo, griebė pavadėlį, sugrįžo ir pašoko iki lubų. Na ir žirgas – ne šuo. Jis visus myli, visus sveikina, visiems kamuoliuką tempia, tik svečiai – ant slenksčio. Atvira širdis, tikras vyrukas, o imtas juk dėl apsaugos! O jis net paskui kiemo kates nesivaiko – lekia prie jų su kamuoliuku, laimingas, lyg eis draugaut. Tai jau porą kartų gavo letena per snukį. Kiemo katės – rimta apsauga, tokią būtų reikėję imti… Rytoj vėl visa diena viena. Vyras išvyksta į Kernavę į M. K. Čiurlionio šventę, o jai ką veikt? Porcelianą saugot ir su tuo ausyliumi lakstyti? Netrūko moteriškėms rūpesčių… Auštant vyras tyliai kėlėsi, kad nežadintų žmonos. Kaip ten bebūtų! Neringa girdėjo, kaip virtuvėje užkunkuliavo virdulys, žvangtelėjo pavadėlis, kaip Maksimas šnibždėjo Tėmai, kad šis necyptų, netrepsėtų. Po šių ramybės garsų ji užsnūdo, o kai pažadino dukra, Maksimo jau nebebuvo. Diena prasidėjo kaip visada – paprastai ir ramiai. Argi ne laimė? Draugės stebėjosi: “Neringa, anksti ištekėjai: dabar plėšaisi tarp vyro ir dukros, visą dieną virtuvėj…” Bet argi buityje nėra grožio? Ir tegu nesusiklostė viskas, kaip svajojo. Nuovarį kėlė vyro dažnas nebuvimas, ankštuma, trūkumas lėšų. Ir dar ta jo aistra kolekcionuoti, kuriai sudega tiek pinigų… Dabar net bičiulį šunį atvedė, o rūpintis juo – Neringai. Bet ji žinojo: mylėti reikia mylimus žmones su visais jų pliusais ir minusais. Niekas nežadėjo tobulumo… Supratusi šią paprastą tiesą, Neringa apsiramino ir nusprendė džiaugtis tuo, ką turi, o ne graužtis dėl to, ko nėra. Ji sėdėjo vaikų kambaryje ir maitino dukrą, kuri bevalgydama užsnūsdavo, tad tekdavo laukti, kol vėl pabus, kad baigtų žįsti. Kažkas paskambino į duris, bet Neringa neatsiliepė. Nieko nelaukė, o šiaip žmonės be skambučio iš kito miesto krašto neužvažiuos. Brangios rytinės valandos, kaip ji jas mylėjo! Namuose tylu, tik senovinis laikrodis tiktaktuoja prieškambary, ir pro atvirą langą sklinda iš vaikystės pažįstamas miesto ūžesys: troleibusų gausmas, mašinų purkštelėjimai, šluotos šnarėjimas asfalte, vaikų balsai… O kur tas ausylis? Keista – jau senokai nesimato. Aišku, Tėma ne toks jau ir ausylis – ausys stačios, kaip reikiant, tik charakteris kvailokas. Kvailius, ir tiek. Tai dabar gyvenk su juo, maitink, vedžiok, o naudos – nulis. Geriau būtume prancūzų buldogą paėmę. Neringa susižavėjusi stebėjo dukrytę, kuri, pasisotinusi, it prisiurbusi pelytė, nuslydo nuo krūtinės. Oi, kokia nuostabi jų mergaitė! Auk, auk, mano auksaspalve, – tyliai šnabždėjo Neringa, guldydama dukrą. Ko dar reikia? Ir tą akimirką svetainėje nuskambėjo keistas garsas – neaišku, ar traškesys, ar čežesys. Neringa įsiklausė. Triukšmas pasikartojo. Nekvėpuodama, nusiėmė šlepetes ir slaptai nuskubėjo į svetainę. Pirmiausia ją suneramino Tėmos nugara – jis, lyg pasislėpęs už užuolaidos, skyrusios prieškambarį nuo svetainės, susigūžęs stebeilijo į gilyn į kambarį. Neringa pasekė žvilgsniu… ir nušalo: lange, tiksliau – atidarytoj fortkėje, kyšojo pusė žmogaus. Tipiška banditiška nuplikusi galva, rankos ir pečiai – jau kambaryje, ir, niurnėdamas, vyras bandė įsprausti savo sausą kūną pro langą. Neringa negalėjo patikėti, kad tai vyksta jai – negali būti! Ką daryti? Šaukti? Jau beveik visas vyras buvo viduj! Dar akimirka, ir… Ji krūptelėjo nuo riksmų. Juoda šešėlis šmurkštelėjo prie lango, ir ji ne iškart suprato, kad tai Tėma. Užšokęs ant palangės, šuo įsikibo į įsibrovėlio sprandą! „A-a-a!!!“ užriaumojęs, vyriškis išpūtė akis taip, kad atrodė, tuoj iškris. Neringa išbėgo į laiptinę, pašaukė kaimynus, o toliau jau viskas buvo žymiai paprasčiau. Suėjo žmonės, iškvietė policiją. Visi stengėsi padėti, nors nelabai žinojo, kaip – bet jau pats žmonių buvimas buvo didžiulė pagalba. Ką ji būtų dariusi viena? Įveikusi baimę, Neringa priėjo prie vyro – kad Tėma nenutrauktų jam gerklės. Tik tobetrūko! Tačiau Tėma, šaunuolis, įsikibo į apykaklę, tvirtai, bet negiliai laikė. Nei lašo kraujo! Kai įsibrovėlis bandydavo krustelėti, Tėma tik stipriau suspausdavo žandikaulius, o kai šis nurimdavo – šuo atleisdavo. Iš kur jis visa tai žinojo? Šitas kvailiukas su kamuoliuku elgėsi kaip tikras profesionalas! Ne lodamas puolė, o pasislėpė už užuolaidos ir stebėjo. Jis leido vagiui įlysti iki pusės, kad užstrigtų, paskui puolė, ir suėmė reikiamai – profesionaliai, be kraujo liejimo. Kaip sakoma, mūsų darbas – sulaikyti, o teismas tegu sprendžia. Net patys vyriausi policininkai neprisimena, kad užkluptas vagis būtų taip džiaugęsis areštu! Tas, išsigandęs Tėmos dantyse, netgi nudžiugo, kai jį paėmė pareigūnai, tuo tarpu mūsų šuo taip įsijautė į sargo vaidmenį, jog teko jį įkalbinėti paleisti grobį, kol atvažiavo kinologas. Tik šis davė komandą – ir Tėma atleido nasrus! Išspjovęs vagį, šuo ramiai atsisėdo prie lango ir ištikimai stebeilijo į kinologą – „liepkite, vykdysiu!“ Tik kad pagarbos neatsisveikino. – Oi, pasisekė jums dėl šuns, – pagarbiai paplojo Tėmai per nugarą pareigūnas ir atsidusęs pridūrė – tokių mums į paieškų skyrių! Maksimas grįžo vėlai vakare. Atsargiai pravėrė duris ir iš nuostabos sustingo. Ir buvo ko stebėtis. Pirma: Tėma drybsojo ant sofos – tai buvo GRIEŽTAI uždrausta ir niekad neleidžiama. Antra: išsikėlęs visas keturias, išsidrėbęs tingiausioje, netgi nepanašioje į padorią, pozoje, o Neringa kasė jam pilvą, lepinosi, glostė ir net pabučiuot pasiruošus buvo, murmėdama: „Tu mano džiaugsmas, višteli, mažas žirgelis. Auk sveikas! Būk džiaugsmui tėčiui ir mamai! Ir kokia aš tau neteisi buvau, tikrai nepyk, žioply…“ Šią istoriją man papasakojo viename iš Čiurlionio švenčių pats įvykių dalyvis – meno žinovas. Tėma, matyt, papasakotų dar įdomiau – kaip sekė, kaip griebė, kaip policijai perdavė! Tai buvo seniai. Bet istoriją atsimenu, vis jaučiu, kaip Tėma letena braižosi ant popieriaus, nori užrašyt – tad štai ir pasidalinu su jumis…

Vėl jis laižo! Gediminai, pasiimk jį!
Ieva su susierzinimu žvelgė į savo šunį Rūką, kuris beviltiškai lakstė aplink kojas. Ir kaip mums taip nepasisekė su tokiu išdykėliu? Taip ilgai svarstėme, kokią veislę pasirinkti, konsultavomės su šunininkais, supratome, kokia tai atsakomybė. Galiausiai nusprendėm, kad vokiečių aviganis bus puikus draugas, sargas ir gynėjas. Tarsi šampūnas trys viename. Tik šį gynėją dar pačiam reikia nuo kiemo kačių gelbėti…
Jis dar visai mažas, ramino Gediminas. Palauk, užaugs pamatysi.
Taip taip, laukiu nesulaukiu to laiko, kai šitas “arklys” užaugs. Pastebėjai, kad jis daugiau už mus abu ėda? Kaip mes jį išmaitinsim? Ir nebildėk taip, ar nematai vaiką pažadinsi! burbėjo Ieva, rinkdama po butą išmėtytus Rūko atneštus batus.

Gyvenome Pylimo gatvėje, pirmajame didelio pokario namo aukšte, su žemai į asfaltą įaugusiais langais. Vieta būtų visai gera, jei ne viena bet. Mūsų langai žvelgė į uždarą kiemą, kuriame vakarais slankiojo šešėliai, vietiniai vyrai rinkdavosi pasikalbėti, o neretai ir peštis.

Beveik visą dieną Ieva būdavo namie viena su naujagime Rasa. Aš, Gediminas, dar ryte išeidavau į Nacionalinę galeriją, o laisvalaikiu mėgdavau knistis po Kaziuko mugę ir senų knygų turgelius. Turėjau akį meno dirbiniams, retoms knygoms ar buities smulkmenoms atrasti Ieva juokavo, kad turėčiau būti ekspertas Lietuvos turtų vertinime. Taip, pamažu, mūsų namuose susikaupė neblogas paveikslų rinkinys, bufete stovėjo sovietmečio laikų porceliano lėkštės, sidabriniai stalo įrankiai ir socializmo epochos figūrėlės… Ievai buvo neramu likti vienai su tokioms vertybėmis ir mažyte dukra, kai vagys šioje vietoje nesvetimi.

Ieva, kaip manai, kada mums su Rūku išeiti pasivaikščiot dabar ar po pietų?
Nežinau… ir apskritai, tai ne mano šuns reikalas!

Išgirdęs žodį vaikščiot, Rūkas kaip pasiutęs nulėkė į prieškambarį, vos neslystelėjo posūkyje, griebė pavadėlį, ir šoko aukštyn tarsi jaunas arkliukas. Visus myli, visiems retriuša uodegą, tik svetimiems ant slenksčio. Atvira širdis, draugiškas vyrukas, nors ėmėme jį kaip sargybinį! Net paskui kiemo kates nebėga su kamuoliuku prieina, tikėdamasis žaist. Gavęs per snukį porą kartų, daugiau nebelenda. Mūsų katės kieme tikri autoritetai, jei ką, nuo jų tai gynybos reikia…

Rytą Ieva liko viena aš turėjau važiuoti į Anykščius į menininkų susitikimą, o jai liko kasdieniai rūpesčiai: prižiūrėt porcelianą, vaiką ir šitą ausytą. Lyg ir trūktų moteriai bėdų!

Paryčiais atsargiai kėliausi, kad nesukelčiau triukšmo bet Ieva viską girdėjo: kaip šnypščia virdulys, skamba pavadėlis, kaip šnibždu Rūkui, kad nelotų. Ji vėl užsnūdo ramiai, o aš jau buvau išvykęs. Dieną, kaip ir kasdien, jos laukė įprasta ramybė. Net draugės stebėdavosi: Ieva, Kaip tu taip ištekėjai, visą dieną namie, su vyru, su vaiku, ūkio vargai tave suėdė… Bet argi nėra kasdienybėje žavesio? Kad ir ne viskas, kaip svajota, nors slegia pinigų trūkumas, vyras dažnai išvykęs, buitis užspaudžia… O svarbiausia jis vis tempia namo kažką, kas kainuoja tiek eurų! Dabar dar šunį pristatė, kurio visos bėdos liko Ievai. Bet ji priėmė vieną paprastą tiesą reikia mylėti žmogų su visais jo privalumais ir trūkumais. Juk laimės nesudaro tobulybės iliuzija.

Sėdėjo ji vaikų kambaryje, maitino Rasą, kuri vis pamiegodavo žįsdama, tad reikėdavo kantriai laukti, kol vėl pabus alkanutė. Kažkas paspaudė durų skambutį, tačiau Ieva neketino atidaryti svečių nelaukia, o per miestą be skambučio niekas neskuba viešėti. Brangios tos valandos, kai tyla namuos, tik senovinis laikrodis koridoriuje spragsi ir pro atvirą orlaidę iš vaikystės girdisi miesto garsai: troleibusų ūžesys, šluotos šiaudelių čežėjimas, vaikų klegesys…

O kur tas Rūkas? Ilgokai nematyta. Žinoma, ausytu jį vadinam tik už charakterį su ausim pas jį viskas puiku. Bet naudos iš jo kaip iš balionkės. Geriau būtumėm imę buvusį pudeliuką…

Ieva dairėsi į Rasą, kuri, prisisisrbus kaip šapalas, atitrūko nuo krūtinės. Ką dar šiandien beprireiks?

Ir tada iš svetainės pasigirdo kažkoks keistas garsas lyg spragtelėjimas, lyg cyptelėjimas. Ieva sustingo. Garsas pasikartojo. Atsargiai, basomis nuėjo į svetainę, ir pirmas, kas patraukė akį, buvo Rūko nugara už užuolaidos, skiriančios prieškambarį nuo svetainės. Jis pritūpęs, išsižiojęs, įsitempęs stebėjo kažką kambaryje. Ieva sekė jo žvilgsnį ir apmirė: pro orlaidę jau raitėsi vidun vyras tipiškas banditas, plikai skusta galva, pečiai ir rankos jau viduje, ir plonytis kūnas smelkėsi į kambarį. Tai neįtikėtina! Ką daryti?! Šauktis pagalbos? Vyras tuoj įlips pilnai! Vos akimirka ir…

Staiga šoko juoda šmėkla tik po kelių sekundžių Ieva suprato, kad tai Rūkas! Šoko ant palangės, įsikabino į galvažudžio apykaklę! Tas užriko storu balsu, akis vos neiškrito iš orbitų. Ieva išbėgo į laiptinę, sušuko kaimynus, ir likusi dalis buvo lengvesnė: greit susirinko žmonės, kažkas paskambino policijai. Visi stengėsi padėti, nors ir nieko negalėjo padaryt bet jų buvimas buvo labai svarbus. Jei būtų likusi viena kas žino, kaip viskas baigtųsi? Įveikusi baimę, Ieva artinosi prie laužtuvininko: baisu, kad tik Rūkas jam gerklės neperpjaustų. Bet šuo, protingas, įsikibo į švarko apykaklę ir laikė stipriai, bet atsargiai nei lašo kraujo! Tik jei banditas kiek judindavo ranką, Rūkas suimdavo stipriau bet nepersistengdavo. Kaip jis visa tai išmoko? Tas pats žioplas šuo, kuris tik kamuoliukus temėgsta, pasirodė esąs tikras profesionalas. Vietoj lojimo apsimetė, kad nieko nėra, laukė puolimui tinkamos akimirkos, ir kai vagis įlindo tiek, kad nebebuvo kaip atgal šokt, puolė bei sulaikė tvarkingai, nekenkdamas kaip tikras pareigūnas. Kaip sakoma, mūsų darbas sulaikyti, toliau teisingumas pasirūpins.

Net seniausi policininkai, atvažiavę į įvykio vietą, neprisiminė, kad kas būtų taip džiaugęsi sulaikymu kaip tas vagis Rūko dantų išgąsdintas buvo pasiruošęs tuoj pat pasiduoti, o štai šuo pasijautė esąs didžiausias herojus, vargiai leisdamas gaujiniui išeiti. Reikėjo įkalbinėti, kol pagaliau atėjo kinologas davė komandą, ir Rūkas, kaip tikras pareigūnas, paleido dantis, atsisėdo prie lango ir su visiška ištikimybe žiūrėjo į bičiulį komandiruokit, aš pasirengęs!

Susižavėtina šuo, pagyrė kinologas, paglostęs Rūką, mums tokių į paiešką…

Vakare grįžau namo pavargęs ir pamatęs vaizdelį netekau žado. Pirma: Rūkas ant sofos, kur griežtai draudžiama. Antra: išsidrėbęs kaip karalius, keturios kojos į visas puses, o Ieva, besišypsodama, kasosi jam pilvą, glosto, bučiuoja į snukutį ir sako: Džiaugsmas tu mano, mažas elniuk, aug didelis mūsų džiaugsmui! Ir kaip aš buvau tau neteisinga tu tik nepyk…

Šią istoriją girdėjau iš paties Gedimino per menininkų renginį Anykščiuose. Rūkas tikriausiai papasakotų dar spalvingiau: kaip stebėjo, kaip gaudė, kaip atidavė pareigūnams. Tai nutiko senokai, tačiau ji iki šiol gyva atmintyje. Ir štai, nusprendžiau ją užrašyti.

Šią dieną supratau labai paprastą dalyką: nereikia iš savo artimiausių laukti stebuklų reikia juos mylėti už tai, kas jie yra. O tikrosios stiprybės paprastai išlenda tada, kai jos labiausiai reikia.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

three × 4 =

– Vėl jis laižosi! Maksimai, nuimk jį nuo manęs! Neringa nervingai žiūrėjo į Tėmą, besiblaškantį šalia kojų. Kaip mums taip „pasisekė“ su tokiu išdykėliu? Kiek daug svarstėm, rinkomės veislę, konsultavomės su kinologais… Žinojom, kad šuo – didelė atsakomybė. Galiausiai nusprendėme imti vokiečių aviganį – tikėdamiesi ištikimo draugo, sargo ir gynėjo. Kaip šampūnas – trys viename! Bet šitą „gynėją“ patiems nuo kačių saugot reikia… – Tai dar vaikas jis. Palauk, paaugęs pamatysi. – Taip, taip, laukiu nesulaukiu, kol šitas žirgas užaugs. Pastebėjai, kad jis daugiausiai iš mūsų visų suėda? Kaip mes jį išmaitinsim? Tik netrepsėk, asile, vaiko neprikelsk! – bambėjo Neringa, rinkdama žaislus, kuriuos išmėtė Tėma. Jie gyveno Vilniuje, Žvėryne, pirmame Karaliaus Mindaugo prospekto aukšte, senoviškame staliniame name, su žemai į asfaltą įaugusiais langais. Vieta gera, jei ne vienas „bet“: langai žiūrėjo į akliną, atokesnį kiemą, kur vakarais šmėžuodavo šešėliai, rinkdavosi vyrai „pasikalbėti“, būdavo ir muštynių. Beveik visą dieną Neringa būdavo viena namuose – dar su ką tik gimusia Katile. Maksimas rytais eidavo dirbti į Nacionalinę dailės galeriją, o laisvalaikiu šmirinėdavo po blusturgius ir senų knygų krautuvėles. Akylas meno žinovo žvilgsnis – tikras deimantas, kaip juokaudavo Neringa – sugebėdavo išvelkėti iš krūvos paslėptą šedevrą ar retą leidinį. Maksimas buvo nenumaldomas kolekcionierius. Nepastebimai namuose susirinko nebloga paveikslų kolekcija, bufete puikavosi Lietuvoje pagamintos porceliano lėkštės, sovietmečio skulptūrėlės ir XX a. pradžios sidabro stalo įrankiai… Neringai darėsi nejauku likti vienai su tokiu turtu ir maža dukrele, o vagysčių name pasitaikydavo nemažai. – Neringa, ką manai, kada su Tėma geriau pasivaikščioti – dabar ar po pietų? – Nežinau. Ir, šiaip, čia ne mano šuniškas reikalas! Išgirdęs žodį „pasivaikščioti“, Tėma kaip patrakęs nulėkė į prieškambarį – taip, kad net ant posūkio paslydo, griebė pavadėlį, sugrįžo ir pašoko iki lubų. Na ir žirgas – ne šuo. Jis visus myli, visus sveikina, visiems kamuoliuką tempia, tik svečiai – ant slenksčio. Atvira širdis, tikras vyrukas, o imtas juk dėl apsaugos! O jis net paskui kiemo kates nesivaiko – lekia prie jų su kamuoliuku, laimingas, lyg eis draugaut. Tai jau porą kartų gavo letena per snukį. Kiemo katės – rimta apsauga, tokią būtų reikėję imti… Rytoj vėl visa diena viena. Vyras išvyksta į Kernavę į M. K. Čiurlionio šventę, o jai ką veikt? Porcelianą saugot ir su tuo ausyliumi lakstyti? Netrūko moteriškėms rūpesčių… Auštant vyras tyliai kėlėsi, kad nežadintų žmonos. Kaip ten bebūtų! Neringa girdėjo, kaip virtuvėje užkunkuliavo virdulys, žvangtelėjo pavadėlis, kaip Maksimas šnibždėjo Tėmai, kad šis necyptų, netrepsėtų. Po šių ramybės garsų ji užsnūdo, o kai pažadino dukra, Maksimo jau nebebuvo. Diena prasidėjo kaip visada – paprastai ir ramiai. Argi ne laimė? Draugės stebėjosi: “Neringa, anksti ištekėjai: dabar plėšaisi tarp vyro ir dukros, visą dieną virtuvėj…” Bet argi buityje nėra grožio? Ir tegu nesusiklostė viskas, kaip svajojo. Nuovarį kėlė vyro dažnas nebuvimas, ankštuma, trūkumas lėšų. Ir dar ta jo aistra kolekcionuoti, kuriai sudega tiek pinigų… Dabar net bičiulį šunį atvedė, o rūpintis juo – Neringai. Bet ji žinojo: mylėti reikia mylimus žmones su visais jų pliusais ir minusais. Niekas nežadėjo tobulumo… Supratusi šią paprastą tiesą, Neringa apsiramino ir nusprendė džiaugtis tuo, ką turi, o ne graužtis dėl to, ko nėra. Ji sėdėjo vaikų kambaryje ir maitino dukrą, kuri bevalgydama užsnūsdavo, tad tekdavo laukti, kol vėl pabus, kad baigtų žįsti. Kažkas paskambino į duris, bet Neringa neatsiliepė. Nieko nelaukė, o šiaip žmonės be skambučio iš kito miesto krašto neužvažiuos. Brangios rytinės valandos, kaip ji jas mylėjo! Namuose tylu, tik senovinis laikrodis tiktaktuoja prieškambary, ir pro atvirą langą sklinda iš vaikystės pažįstamas miesto ūžesys: troleibusų gausmas, mašinų purkštelėjimai, šluotos šnarėjimas asfalte, vaikų balsai… O kur tas ausylis? Keista – jau senokai nesimato. Aišku, Tėma ne toks jau ir ausylis – ausys stačios, kaip reikiant, tik charakteris kvailokas. Kvailius, ir tiek. Tai dabar gyvenk su juo, maitink, vedžiok, o naudos – nulis. Geriau būtume prancūzų buldogą paėmę. Neringa susižavėjusi stebėjo dukrytę, kuri, pasisotinusi, it prisiurbusi pelytė, nuslydo nuo krūtinės. Oi, kokia nuostabi jų mergaitė! Auk, auk, mano auksaspalve, – tyliai šnabždėjo Neringa, guldydama dukrą. Ko dar reikia? Ir tą akimirką svetainėje nuskambėjo keistas garsas – neaišku, ar traškesys, ar čežesys. Neringa įsiklausė. Triukšmas pasikartojo. Nekvėpuodama, nusiėmė šlepetes ir slaptai nuskubėjo į svetainę. Pirmiausia ją suneramino Tėmos nugara – jis, lyg pasislėpęs už užuolaidos, skyrusios prieškambarį nuo svetainės, susigūžęs stebeilijo į gilyn į kambarį. Neringa pasekė žvilgsniu… ir nušalo: lange, tiksliau – atidarytoj fortkėje, kyšojo pusė žmogaus. Tipiška banditiška nuplikusi galva, rankos ir pečiai – jau kambaryje, ir, niurnėdamas, vyras bandė įsprausti savo sausą kūną pro langą. Neringa negalėjo patikėti, kad tai vyksta jai – negali būti! Ką daryti? Šaukti? Jau beveik visas vyras buvo viduj! Dar akimirka, ir… Ji krūptelėjo nuo riksmų. Juoda šešėlis šmurkštelėjo prie lango, ir ji ne iškart suprato, kad tai Tėma. Užšokęs ant palangės, šuo įsikibo į įsibrovėlio sprandą! „A-a-a!!!“ užriaumojęs, vyriškis išpūtė akis taip, kad atrodė, tuoj iškris. Neringa išbėgo į laiptinę, pašaukė kaimynus, o toliau jau viskas buvo žymiai paprasčiau. Suėjo žmonės, iškvietė policiją. Visi stengėsi padėti, nors nelabai žinojo, kaip – bet jau pats žmonių buvimas buvo didžiulė pagalba. Ką ji būtų dariusi viena? Įveikusi baimę, Neringa priėjo prie vyro – kad Tėma nenutrauktų jam gerklės. Tik tobetrūko! Tačiau Tėma, šaunuolis, įsikibo į apykaklę, tvirtai, bet negiliai laikė. Nei lašo kraujo! Kai įsibrovėlis bandydavo krustelėti, Tėma tik stipriau suspausdavo žandikaulius, o kai šis nurimdavo – šuo atleisdavo. Iš kur jis visa tai žinojo? Šitas kvailiukas su kamuoliuku elgėsi kaip tikras profesionalas! Ne lodamas puolė, o pasislėpė už užuolaidos ir stebėjo. Jis leido vagiui įlysti iki pusės, kad užstrigtų, paskui puolė, ir suėmė reikiamai – profesionaliai, be kraujo liejimo. Kaip sakoma, mūsų darbas – sulaikyti, o teismas tegu sprendžia. Net patys vyriausi policininkai neprisimena, kad užkluptas vagis būtų taip džiaugęsis areštu! Tas, išsigandęs Tėmos dantyse, netgi nudžiugo, kai jį paėmė pareigūnai, tuo tarpu mūsų šuo taip įsijautė į sargo vaidmenį, jog teko jį įkalbinėti paleisti grobį, kol atvažiavo kinologas. Tik šis davė komandą – ir Tėma atleido nasrus! Išspjovęs vagį, šuo ramiai atsisėdo prie lango ir ištikimai stebeilijo į kinologą – „liepkite, vykdysiu!“ Tik kad pagarbos neatsisveikino. – Oi, pasisekė jums dėl šuns, – pagarbiai paplojo Tėmai per nugarą pareigūnas ir atsidusęs pridūrė – tokių mums į paieškų skyrių! Maksimas grįžo vėlai vakare. Atsargiai pravėrė duris ir iš nuostabos sustingo. Ir buvo ko stebėtis. Pirma: Tėma drybsojo ant sofos – tai buvo GRIEŽTAI uždrausta ir niekad neleidžiama. Antra: išsikėlęs visas keturias, išsidrėbęs tingiausioje, netgi nepanašioje į padorią, pozoje, o Neringa kasė jam pilvą, lepinosi, glostė ir net pabučiuot pasiruošus buvo, murmėdama: „Tu mano džiaugsmas, višteli, mažas žirgelis. Auk sveikas! Būk džiaugsmui tėčiui ir mamai! Ir kokia aš tau neteisi buvau, tikrai nepyk, žioply…“ Šią istoriją man papasakojo viename iš Čiurlionio švenčių pats įvykių dalyvis – meno žinovas. Tėma, matyt, papasakotų dar įdomiau – kaip sekė, kaip griebė, kaip policijai perdavė! Tai buvo seniai. Bet istoriją atsimenu, vis jaučiu, kaip Tėma letena braižosi ant popieriaus, nori užrašyt – tad štai ir pasidalinu su jumis…