Sūnus dar nepribrendo tėvystei… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!“ — šaukė mama dukrai Natalijai, kiek tik gerklė leido. Suapvalėjęs dukros pilvelis nė kiek nestabdė motinos pykčio — tik dar labiau jį kurstė. „Eik iš namų ir nesugrįžk! Kad daugiau tavęs čia nematyčiau!“ Mama iš tikrųjų išvarė ją iš namų. Tai buvo ne pirmas kartas — anksčiau už įvairius nusižengimus ją irgi mesdavo pro duris. O už tai, kad „prisidarė“, pasakė, jog namo galės grįžti tik tada, kai viskas bus baigta. Su ašaromis akyse, nešdama nedidelį lagaminą, Natalija atėjo pas mylimąjį — sumišusį vaikiną. Paaiškėjo, kad Nazaras net neprisipažino tėvams, kad Natalija nuo jo laukiasi. Nazaro mama iškart paklausė — ar dar nevėlu ką nors daryti. Žinoma, buvo per vėlu — pilvas jau gerokai matėsi. Natalija buvo visiškai sukrėsta, pasiruošusi bet kam, tik kad kas padėtų. Nors dar prieš mėnesį griežtai priešinosi mamos idėjoms, dabar ją draskė neviltis ir baimė dėl ateities. — Mano sūnus dar nepribrendo būti tėvu, — ryžtingai tarė Nazaro mama. — Jis jaunas, tu sugadinsi jam gyvenimą. Žinoma, padėsime kiek galėsim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad padėtų tave apgyvendinti reabilitacijos centre tokioms kaip tu — niekam nereikalingoms besilaukiančioms kvailėms. Centre Natalijai paskyrė kambarį. Pagaliau galėjo atsikvėpti, nurimti ir tinkamai pailsėti. Jos niekas nebare, morališkai ir fiziškai ruošė gimdymui, dirbo psichologas. Ir kai atėjo lemiama akimirka, į rankas jai įdavė mažą ryšulėlį — kūdikį, Natalija išsigando, pradėjo panikuoti. Kai atsigavo, ėmė stebėti — kas per nepažįstamas stebuklas jos rankose — mažoji dukra. Artėjo Kalėdos, bet vietoje džiugios naujienos Nataliją perspėjo — turėsi ieškotis kitos vietos, nes tavo vietai jau laukia kita eilėje. Su mėnesiu amžiaus Evute ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip toliau gyventi, kur gauti pinigų, pas ką glaustis nakvynei. Motinos širdis neatitirpo — anūkės net nenorėjo pamatyti, abi išbraukė iš savo gyvenimo. — Na ką gi, mažute, liūdnas mums Kūčių vakaras… — tyliai ištarė dukrai Natalija. Ji juk taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės bėgdavo giedoti kalėdaičių, mokėjo visas kalėdines dainas, visada tuo metu užsidirbdavo nemažai, kartu su kiemo vaikais išbėgiodavo visą rajoną. Taip norėjosi vėl pajusti tą jausmą — eiti nuo namų prie namų, giedoti kalėdaičių, justi šventės dvasią. „O kodėl gi ne?“ — pagalvojo jauna mama. — Vaikelis ramus, tylus, suvyniosiu ją, prisisegsiu sau, paeisiu, pagiedosiu, iš širdies. O kas neduos įeiti — tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramią nuosavų namų gatvelę kalėdaičių žygiui. Kaip ir nujautė, į duris tokiai netipiškai kalėdotojai atidarydavo nenoriai — visi laukė pagal tradiciją vyrų. Tačiau kai kur pavykdavo patekti vidun, o tuomet Natalija taip nuoširdžiai, su jausmu giedojo, kad šeimininkai ją dosniai atlydavo — ne tik pinigėliais, bet ir gardumynais. O ypač švelniai tiesdavo ranką jos naujagimiui. Žmonės suprato, kad ne iš geros dalios moteris su kūdikiu vaikšto per šventes. Nuo namų prie namų žingsniuoti buvo nelengva. „Užsuksiu dar į tą vilą, paskutinį kartą. Ten gyvena turtingi, gal kas gero atseks“, — pagalvojo Natalija. Kišenėje susikaupė nemaža suma, jau ramiau pasidarė širdyje. — Galima pakalėdoti! — tarė, kai šeimininkas pakvietė įeiti. Tačiau tolesnis nepažįstamojo elgesys nustebino Nataliją. Įsileidęs į namus, vyras įsistebeilijo į jos veidą, paskui – į kūdikį. Išbalo, sukliko, neramiai nusėdo ant sofos. — Nadežda? — sušnabždėjo. — Ką? … Ne, aš Natalija… Turbūt mane su kažkuo supainiojote. — Natalija? .. Kaip tu panaši į mano žmoną… — vos išlemeno vyras. — Ir šitas vaikas. Mergaitė? — Taip. — O aš irgi turėjau tokią dukrelę… Bet jos žuvo… autoavarijoje. Prieš kelias dienas sapnavau, kad žmona ir dukra sugrįžta… O dabar štai jūs… argi taip būna? — Aš… neturiu ką pasakyti… — Užeikit, nesidrovėkit! Papasakokit, kaip jūs gyvenate… Iš pradžių Natalijai pasirodė keistas, perdėtai emocingas nepažįstamasis. Bet pagalvojo: vis tiek neturi kur eiti. Įėjo į erdvų kambarį, kur gyveno vienišas vyras. Ant sienos – nuotrauka su vaiku ir moterimi, ir tikrai – mirusi žmona panaši į ją… Ir Natalija pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Kalbėjo nesustodama, iki pat smulkmenų. Pagaliau atsirado bent vienas, kuriam ji rūpėjo. O vyras tylėjo, klausė, gaudė kiekvieną žodį. Kartais akimirkai pažvelgdavo į saldžiai miegantį kūdikį, kuris svajingai šypsojosi sapnuose. Regis, ir ji jautė — sugrįžo į namus, kurie labai greitai taps tikraisiais…

Sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu…

Padugnė! Nedėkinga kiaulė! rėkė motina dukrai Saulei iš visų jėgų. Apvalėjantis dukters pilvukas nė kiek nešvelnino motinos įniršio tik dar labiau jį kurstė. Eik iš mano namų ir daugiau nesirodyk! Kad akių tau nebematytų!

Motina tikrai išvarė ją iš namų. Jei anksčiau ji taip elgdavosi už smulkesnius nusikaltimus, šįsyk už tai, kad užsikabino vaikelį, pasakė daugiau nebegrįžti, nebent viskas pasibaigs.

Apsiašarojusi, su mažu lagaminu, Saule patraukė pas savo mylimąjį sutrikusį vaikiną. Pasirodė, kad Mantas net nesakė tėvams, kad Saulė nuo jo laukiasi. Manto motina iškart paklausė, ar dar ne per vėlu kažką daryti. Žinoma, buvo per vėlu pilvas jau gerai matėsi. Saulė jautėsi it anapus realybės, buvo pasiruošusi bet kam, tik kad kas nors padėtų. Nors prieš mėnesį kategoriškai prieštaravo motinos siūlymui, dabar ją kankino neviltis ir baimė dėl ateities.

Mano sūnus dar nepasiruošęs būti tėvu, tvirtai ištarė Manto mama. Jis jaunas, tu sugadintum jam gyvenimą. Be abejo, padėsime kiek galėsime. O dabar paprašiau pažįstamos, kad tave priimtų į socialinės pagalbos namus tokioms kaip tu niekam nereikalingoms besilaukiančioms kvailėms.

Socialiniame centre Saulei paskyrė nedidelį kambarėlį. Tik ten ji galėjo giliai atsidusti, nusiraminti ir pailsėti. Niekas netrukdė, psichologė padėjo jai emociškai ir fiziškai ruoštis gimdymui. O kai atėjo valanda ir į rankas padavė mažytį kūdikio ryšulėlį, Saulei užgriuvo panika. Atsipeikėjusi ji pradėjo įdėmiai žvelgti į stebuklingą būtybę savo mažąją dukrą.

Artėjo Kūčios, bet vietoj džiaugsmo Saulei pranešė tu turi ieškotis pastogės, nes tavo vietoje laukia kitos. Su mėnesio amžiaus mažyle Ieva, nailoniniame vystyklėlyje, Saulė sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip gyventi toliau: iš kur gauti pinigų, kur glaustis nakčiai. Motinos širdis neatitirpo ji net nenorėjo pažvelgti į anūkę, tiesiog išbraukė abi iš savo gyvenimo.

Ak, mažute, koks liūdnas mums šis Kūčių vakaras… tyliai atsiduso Saulė savo dukrai. Ji labai mylėjo šią šventę. Nuo vaikystės lakstydavo su kiemo vaikais po namus giedot kalėdines giesmes ir visada per šventes nemažai užsidirbdavo aplankydavo visą kvartalą. Ją apėmė noras atgaivinti tą jausmą eidama nuo durų prie durų dainuoti kalėdų giesmių pajusti tikrą šventės dvasią. Kodėl gi ne?, ėmė svarstyti jauna mama. Kūdikis ramus, susuksiu šiltai, pririšiu prie savęs ir nueisiu padainuoti, bent siela pasidžiaugs. O kas durų neatvers ir tiek to.

Kitą rytą po Kūčių Saulė pasirinktoje Vilniaus Senamiesčio užkaborio gatvelėje ėmė giedoti kalėdines giesmes. Kaip ir nujautė, ne visi norėjo atidaryti duris tokiai neįprastai giedotojai. Vis dar laukė tradiciškai vaikinų, tačiau viena kita šeima įsileido. O kai Saulė užtraukdavo giesmę, skambiai ir nuoširdžiai, namų šeimininkai noriai ją apdovanodavo ne vien pinigėliais, bet ir įvairiais skanumynais. Ypač sušildavo pamačius kūdikį ant rankų. Žmonės suprasdavo jei moteris su kūdikiu pasiryžo tokiems žygiams, vadinasi, jos nebėra laimingi.

Nuo namo prie namo keliauti buvo nelengva. Dar į tą namą užsuksiu matosi, turtuoliai gyvena, gal padovanos ką vertingo, pasvarstė Saulė. Kišenėje jau spėjo susikaupti nemaža suma eurų, kuri teikė šiokį tokį saugumo pojūtį.

Galima pakalėdoti? tarė ji, kai šeimininkas pakvietė į vidų. Tačiau tolimesnis vyro elgesys Saulę nustebino. Įleidęs ją, jis ilgai žvelgė į jos veidą, tada į kūdikį. Išblyško, susvyravo, netikėtai sėdo ant sofos.

Egle? tyliai paklausė.

Ką?… Ne, aš Saulė. Matyt, mane su kažkuo sumaišėt.

Saulė?.. Kaip tu panaši į mano žmoną… vos ištarė vyras. Ir vaikas moteriškos lyties?

Taip.

Ir aš turėjau tokią dukrą… Bet jie žuvo… Avarija. O man neseniai sapnavosi, kad žmona su dukra sugrįžo… O štai jūs… Ar gali būti tokie sutapimai?

Aš… Nežinau, ką ir pasakyti…

Įeikite, nesidrovėkite! Papasakokite ką nors apie save…

Iš pradžių Saulė išsigando nepažįstamo žmogaus elgesys pasirodė keistas, jautrus. Bet suprato, kad neturi kur eiti. Ji įėjo į erdvų kambarį, kuriame gyveno vienišas vyras. Ant sienos iškart pamatė moters ir vaiko nuotrauką išties mirusioji buvo panaši į ją…

Tada Saulei nesinorėjo tylėti ėmė kalbėti apie savo gyvenimą, vardydama visas detales, smulkmenas. Pirmąkart kas nors nuoširdžiai klausėsi jos istorijos. O vyras tylėdamas klausėsi, gaudė kiekvieną žodį ir žvilgtelėdavo į kūdikį, kurio veidas net miegant nušvisdavo šypsena. Regis, mažoji jautė grįžusi į namus, kurie ilgainiui tikrai taps jos tikraisiais namais…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

8 + 11 =

Sūnus dar nepribrendo tėvystei… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!“ — šaukė mama dukrai Natalijai, kiek tik gerklė leido. Suapvalėjęs dukros pilvelis nė kiek nestabdė motinos pykčio — tik dar labiau jį kurstė. „Eik iš namų ir nesugrįžk! Kad daugiau tavęs čia nematyčiau!“ Mama iš tikrųjų išvarė ją iš namų. Tai buvo ne pirmas kartas — anksčiau už įvairius nusižengimus ją irgi mesdavo pro duris. O už tai, kad „prisidarė“, pasakė, jog namo galės grįžti tik tada, kai viskas bus baigta. Su ašaromis akyse, nešdama nedidelį lagaminą, Natalija atėjo pas mylimąjį — sumišusį vaikiną. Paaiškėjo, kad Nazaras net neprisipažino tėvams, kad Natalija nuo jo laukiasi. Nazaro mama iškart paklausė — ar dar nevėlu ką nors daryti. Žinoma, buvo per vėlu — pilvas jau gerokai matėsi. Natalija buvo visiškai sukrėsta, pasiruošusi bet kam, tik kad kas padėtų. Nors dar prieš mėnesį griežtai priešinosi mamos idėjoms, dabar ją draskė neviltis ir baimė dėl ateities. — Mano sūnus dar nepribrendo būti tėvu, — ryžtingai tarė Nazaro mama. — Jis jaunas, tu sugadinsi jam gyvenimą. Žinoma, padėsime kiek galėsim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad padėtų tave apgyvendinti reabilitacijos centre tokioms kaip tu — niekam nereikalingoms besilaukiančioms kvailėms. Centre Natalijai paskyrė kambarį. Pagaliau galėjo atsikvėpti, nurimti ir tinkamai pailsėti. Jos niekas nebare, morališkai ir fiziškai ruošė gimdymui, dirbo psichologas. Ir kai atėjo lemiama akimirka, į rankas jai įdavė mažą ryšulėlį — kūdikį, Natalija išsigando, pradėjo panikuoti. Kai atsigavo, ėmė stebėti — kas per nepažįstamas stebuklas jos rankose — mažoji dukra. Artėjo Kalėdos, bet vietoje džiugios naujienos Nataliją perspėjo — turėsi ieškotis kitos vietos, nes tavo vietai jau laukia kita eilėje. Su mėnesiu amžiaus Evute ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip toliau gyventi, kur gauti pinigų, pas ką glaustis nakvynei. Motinos širdis neatitirpo — anūkės net nenorėjo pamatyti, abi išbraukė iš savo gyvenimo. — Na ką gi, mažute, liūdnas mums Kūčių vakaras… — tyliai ištarė dukrai Natalija. Ji juk taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės bėgdavo giedoti kalėdaičių, mokėjo visas kalėdines dainas, visada tuo metu užsidirbdavo nemažai, kartu su kiemo vaikais išbėgiodavo visą rajoną. Taip norėjosi vėl pajusti tą jausmą — eiti nuo namų prie namų, giedoti kalėdaičių, justi šventės dvasią. „O kodėl gi ne?“ — pagalvojo jauna mama. — Vaikelis ramus, tylus, suvyniosiu ją, prisisegsiu sau, paeisiu, pagiedosiu, iš širdies. O kas neduos įeiti — tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramią nuosavų namų gatvelę kalėdaičių žygiui. Kaip ir nujautė, į duris tokiai netipiškai kalėdotojai atidarydavo nenoriai — visi laukė pagal tradiciją vyrų. Tačiau kai kur pavykdavo patekti vidun, o tuomet Natalija taip nuoširdžiai, su jausmu giedojo, kad šeimininkai ją dosniai atlydavo — ne tik pinigėliais, bet ir gardumynais. O ypač švelniai tiesdavo ranką jos naujagimiui. Žmonės suprato, kad ne iš geros dalios moteris su kūdikiu vaikšto per šventes. Nuo namų prie namų žingsniuoti buvo nelengva. „Užsuksiu dar į tą vilą, paskutinį kartą. Ten gyvena turtingi, gal kas gero atseks“, — pagalvojo Natalija. Kišenėje susikaupė nemaža suma, jau ramiau pasidarė širdyje. — Galima pakalėdoti! — tarė, kai šeimininkas pakvietė įeiti. Tačiau tolesnis nepažįstamojo elgesys nustebino Nataliją. Įsileidęs į namus, vyras įsistebeilijo į jos veidą, paskui – į kūdikį. Išbalo, sukliko, neramiai nusėdo ant sofos. — Nadežda? — sušnabždėjo. — Ką? … Ne, aš Natalija… Turbūt mane su kažkuo supainiojote. — Natalija? .. Kaip tu panaši į mano žmoną… — vos išlemeno vyras. — Ir šitas vaikas. Mergaitė? — Taip. — O aš irgi turėjau tokią dukrelę… Bet jos žuvo… autoavarijoje. Prieš kelias dienas sapnavau, kad žmona ir dukra sugrįžta… O dabar štai jūs… argi taip būna? — Aš… neturiu ką pasakyti… — Užeikit, nesidrovėkit! Papasakokit, kaip jūs gyvenate… Iš pradžių Natalijai pasirodė keistas, perdėtai emocingas nepažįstamasis. Bet pagalvojo: vis tiek neturi kur eiti. Įėjo į erdvų kambarį, kur gyveno vienišas vyras. Ant sienos – nuotrauka su vaiku ir moterimi, ir tikrai – mirusi žmona panaši į ją… Ir Natalija pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Kalbėjo nesustodama, iki pat smulkmenų. Pagaliau atsirado bent vienas, kuriam ji rūpėjo. O vyras tylėjo, klausė, gaudė kiekvieną žodį. Kartais akimirkai pažvelgdavo į saldžiai miegantį kūdikį, kuris svajingai šypsojosi sapnuose. Regis, ir ji jautė — sugrįžo į namus, kurie labai greitai taps tikraisiais…