Ana, tai ne aš turiu sūnų. Mano kaimynė, Birutė, turėjo. Tavo vyras pas ją dažnai užsukdavo, tai ir parsinešė nuo jo vaiką. Tas pats ugninis plaukų sruogas ir strazdanotas veidas kaip tėvas, nė nereikia jokių tyrimų daryti.
O ko iš manęs norite? Mano vyras neseniai amžinybėn išėjo, aš nė nežinau, su kuo jis ten bendravo
Ta Birutė irgi jau amžinatilsį Plaučių uždegimas ją pakirto. O vaikui našlaičio dalia.
Birutė neturėjo nei tėvų, nei seserų atvykėlė buvo, dirbo mūsų krautuvėlėj pardavėja
Gaila vaiko, kelias vienas į vaikų namus.
Bet aš juk savo vaikų turiu, dvi dukras sutvertas santuokoje, beje! Jūs ką, norite, kad aš tą vaiką paimčiau? Drąsos jums nestinga, prieiti prie žmonos ir siūlyti priglausti svetimą vaiką
Juk jis jūsų dukroms brolis, visgi kraujo. Berniukas geras, švelnus Dabar ligoninėj, dokumentus ruošia
Tik nereikia man ant sąžinės spausti Nesuprasi, kiek tas mano vyras vaikų paliko, ar visus auginti turiu?
Svarbu pasakiau, rinktis tau
Nijolė išėjo. Aš užsipyliau puodelį arbatos ir susimąsčiau
***
Su Juozapu susipažinau iškart po mokslų baigimo. Su draugėmis šventėm, kai priėjo vaikinai susipažinti.
Juozapas išsiskyrė savo ugniniais plaukais ir pilnu veidu strazdanų.
Linksmuolis, nuolat juokavo, eilėraščius deklamavo, anekdotus pasakodavo. Pasiūlė palydėti namo.
Ir štai taip tapome vyru ir žmona.
Apsigyvenome močiutės troboje, kuri, mirus, liko mums. Atsirado dukra Aldona, po metų Ona. Gyvenom kukliai, piniginė nuolat tuščia.
Ir dabar Juozapas pradėjo gerti. Kad ir kiek kovojau su jo ydinga aistra veltui. Kartais visai prapuldavo. Darbo neteko, aišku, tad man teko dviejose vietose triūsti.
Nusprendžiau skirtis.
Galvojau su dukrom į miestą, seniai vieniša teta kvietė, darbą rasčiau, išgyvensim.
Ir tada Juozapas, būdamas neblaivus, pakliuvo po vežimą. Dėl tokio dalyko tuoj mirė.
Buvo gaila verkiau taip, kaip moteris gali verkti virš vyro karsto. Ir dukros verkė, visgi tėvas
O dabar, pasirodo, vaikelį kitoje šeimoje liko
Namo grįžo vyresnioji dukra Aldona. Išstypusi, grakšti, motinai panaši, bet plaukai kaip tėvo.
Mama, ką valgyti? Mes su merginom į kiną ruošiamės, aš alkana! Kodėl liūdna tu?
Dabar naujieną apmąstau. Pasakė man, kad tėvas sūnų paleido, kitoje šeimoje, trejų metų. Motinos jau nebėra, o berniuką ruošia vaikų namams. Siūlė jį priglausti
Oho Ir kas ta motina, žinojai ją?
Ne. Ji atvykėlė Birutė vardu, pavardės nežinau
Ką darysi? Kur dabar tas berniukas? Artimųjų neturi?
Sako, neturi. Ligoninėj, dokumentus tvarko Sako, ugninis, kaip tėvas Na, imk bulvių su dešrelėm.
Aldona puolė valgyti. Netrukus ir Ona grįžo, prisėdo šalia. Žiūrėjau į jas ir šypsojausi abi kaip tėvas ugninio plauko štai genai
Kitą dieną Aldona pranešė:
Mama, mes su Ona buvom ligoninėj Pažiūrėjom įbroliuką. Juokingas toks, stambus o jau ugninė galva Labai panašus į mus. Verkia, mamos nori
Atnešėm obuolį ir apelsiną. Stovi lovelėj, rankas ištiesęs. Seselė leido pažaisti. Mama, gal paimkime jį? Juk brolis mūsų
Pyktelėjau ant dukros.
Prisigalvojai! Tėvas jūsų vaikštinėjo aplink, o aš dabar turiu viską taisyti? Pačiai lengva sakyti pasiimk
Svetimų vaikų žmonės priglaudžia, o čia gi kraujo mūsų Jis nekaltas, kad taip nutiko. Yra sakoma vaikai tėvų nuodėmių nenešioja!
Kur mums dar vieną burną? Ir taip plėšausi: iš daržo pardavinėju daržoves, sukausi kiek galiu, o dar tu ant sprando man jį užkabint
Tau juk įstoti kitąmet, pinigų reikia, ir Onai vis kas nors
Jei globą užregistruosi pašalpą esą duoda Mama, moteris esi, nejau vaiko negaila? Tėvas blogai padarė, bet jis mūsų kraujo.
Pykau ir ant vyro, ir ant dukros. Patogu, kai svetimą bėdą ant pečių krauni
Bet ryžausi pamatyti tą berniuką. Kitądien jau stovėjau ligoninės koridoriuje.
Laba diena. Sakykit, o kur tas berniukas Mikas, trejų metų, ruošia vaikų namams? klausiau budinčios seselės.
O kas jūs jam? Ko norite?
Noriu pamatyti. Tai mano vyro vaikas. Nuo kitos moters Taip jau išėjo
Pasižiūrėkit Jūsų dukros vakar lankėsi, su juo žaidė. Verkė po to, mamos šaukėsi
Aš tik trumpam, žvilgtelsiu, nė neimsiu ant rankų
Prašom, kas jau ten
Atidariau duris ir sustingau. Mažas Juozapas Lygiai toks pat.
Tos pačios ugninės garbanos, mėlynos akys. Gražus berniukas. Sėdėjo lovytėje ir žaidė su kaladėlėmis. Mane pamatęs, nusišypsojo.
Teta o kur mano mama, ma-ma?..
Mamytės nebėra, Mikai
Noriu į namus
Skaudžiai suspaudėsi širdis. Priėjau prie lovytės, pasiemiau vaiką ant rankų.
Moterie, išeisit, o aš turėsiu klausytis, kaip jis rėkia! Padėkit atgal! šūktelėjo seselė.
Mikeli, neverk, mažuli
Glosčiau jam galvą, šluosčiau ašaras.
Pasiimk mane Noriu valgyt, ir nė su kuo pažaisi
Nusiramink, Mika, aš grįšiu. Pažadu. Tik neverk, gerai?
Namo parėjau jau žinodama berniuką paimsiu. Visi pyktis išgaravo, kai pamačiau tą nelaimingą, bejėgį taip į mano dukras panašų
***
Praėjo penkiolika metų.
Mikui laikas iškeliauti mokytis į Kauną. Užaugo sūnus Kaip greitai prabėgo metai
Skambink, sūnau, dažnai grįžk Och, širdis nerimsta Dabar sunkūs laikai
Mama, viskas bus gerai! Nepavesiu, žinok! Du metai prabėgs, baigsiu technikumą!
Paskui dirbti eisiu, Paulius Navickas sako, dėdė jo gerai uždirba automobilių servise, o man širdis prie variklių limpa, diplomas bus mechaniko.
Mano meistreli perbraukiau ranka per jo ugnines, auskarines garbanas
***
Gyvenimas tarsi siauras takelis pelkėje nuveda į netikėčiausias vietas.
Galvojau, kad likimas man užkrovė dar vieną kryžių, dar vieną moterišką sopulį po vyro išdavystės.
Bet pasirodė tarp spyglių slypėjo gležnas daigas berniukas, kuris niekuo nekaltas, tik tuo, kad gimė.
Kartais širdis mato tai, ko akys nemato.
Širdis Mikuje įžvelgė ne svetimą kraują, o vienišą sielą, alkstančią šilumos.
Ji išgirdo ne svetimo vaiko šauksmą, o tylų prašymą: Mama.
Ir aš, nepaisydama baimių, nuovargio, neteisybės, išskėčiau rankas.
Po metų supratau gerumas nėra auka, tai dovana. Mikas netapo dar viena burna jis tapo tuo, kuris nešė vandenį iš šulinio, kol aš piktžoles roviau.
Tuo, kuris juokais pralinksmindavo seseris, kai širdis buvo liūdna. Tuo, kuris užaugęs kartodavo: Ačiū, mamyte ir tuose žodžiuose aidėjo visas pasaulis.






