Į naują gyvenimą — Mama, kiek galima sėdėti šitam pelkėj? Mes net ne provincijoje, o provincijos-provincijoje, — niūniavo dukra grįžusi iš kavinės. — Maša, šimtą kartų sakiau: čia mūsų namai, mūsų šaknys. Niekur aš nevažiuosiu, — ištarė mama, išsitiesusi ant sofos „Lenino-gimnasto“ poza. — Kiek tu gali apie tas šaknis? Dar dešimt metų — ir tavo botva nuvys, o tada dar koks nors kolorado vabalas atsiras, kurį man siūlysi vadinti tėvu. Po tų skaudžių žodžių mama atsistojo ir nuėjo prie veidrodžio, įmontuoto į spintą. — Puiki mano botva, nereikia čia šmeižti… — Kol kas puiki, bet dar kiek — ir viskas, rinkis: ridikas, moliūgas ar batatas — kas skaniau šefei. — Dukra, jei taip nori, pati kraustykis. Jau dveji metai kaip viską gali pagal įstatymus. Kam aš tau ten? — Sąžinei, mama. Jei išvažiuosiu į geresnį gyvenimą, kas tavim pasirūpins? — Draudimas, pastovus atlyginimas, internetas, nu ir koks vabalas atsiras, pati sakei. Tau lengva kraustytis — jauna, šiuolaikiška, supranti šių laikų gyvenimą, tave paauglių elgesys dar nežeidžia, o aš jau pusiaukelėj į Perkūno, tfu, Valhalą. — Matai! Tu juokauji kaip mano draugai, o tau tik keturiasdešimt… — Kam čia viešai apie amžių? Dieną sugadinai. — O jei per katinus skaičiuot — tik penkeri, — greit pataisė dukra. — Atleista. — Mama. Kol nevėlu, šokime į traukinį ir važiuokime. Čia gi niekas mūsų nelaiko. — Prieš mėnesį iškovojau, kad pavardę mokesčiuose rašytų teisingai, o dar mes prie poliklinikos pririštos, — išdėstė paskutinius argumentus mama. — Su polisu visur priims, o namų parduoti nebūtina. Jei nepavyks — bus kur grįžti. Tave greit į šviesą išvesiu ir parodysiu, kaip gyvenama. — Daktaras per echoskopiją sakė: „ramybės neduos“. Galvojau — juokauja. Neprašovė, po to „Aiškeriarių mūšyje“ bronzą laimėjo. Gerai, važiuojam, bet jei neišeis, pažadėk, kad be dramų ir scenų mane paleisi atgal. — Žodis duotas! — Tavo gimimo bendraautorius tą pat žadėjo santuokų rūmuose, o rezus faktorius juk tas pats, — nusijuokė mama. *** Maša su mama neliko ties rajono centru — iškart patraukė užkariauti Vilniaus. Per trejus metus sukauptus pinigus investavo į studiją miegamajame rajone tarp turgaus ir stoties, nuomai už keturis mėnesius iš anksto. Pinigai pasibaigė net nespėjus jų tinkamai išleisti. Maša energijos nestokojo ir puolė į kūrybinį bei naktinį sostinės gyvenimą — greit rado naujų draugų, išmoko kalbėti ir rengtis kaip vietinė, tarsi niekada nebūtų gyvenusi „už pasaulio ribų“. Tuo tarpu mama gyveno tarp rytinio raminamųjų ir vakarinio migdomųjų. Užuot ėjusi pasivaikščioti, ėmėsi darbo paieškų — pasiūlos ir atlyginimo skirtumai sostinėje gąsdino. Po neilgos analizės padarė pranašystę: pusmetis maksimum, po to grįšim. Ji įsidarbino virėja privačioje mokykloje, o vakarais plovė indus kavinėje prie namų. — Mama, vėl visą parą prie puodų! Lyg niekur nebūtum išvykus. Neparagausi miesto džiaugsmų. Gal būtum studijavus ką moderniau: dizainą, vyno ar bent jau antakių meistrą. Metro važinėtum, kavą gertum, adaptuotumeisi. — Maša, dar nesiruošiu mokytis. Nepergyvenk, viską spėsiu, adaptuosiuosi. Tu tik pati įsitaisyk, kaip norėjai. Maša įsitaisė. Sėdėdavo kavinėse, kur už ją mokėdavo jauni vaikinai iš provincijų, psichologiškai susidraugavo su miestu, kaip rekomendavo žymi runologė, ir bendravo su tais, kuriems rūpėjo tik pinigai ir sėkmė. Darbo neskubėjo ieškot, rimtų santykių — taip pat. Po keturių mėnesių mama jau iš nuosavo atlyginimo apmokėjo nuomą, metė indų plovimą, pradėjo gaminti dar vienai mokyklai. Maša per tą laiką spėjo mesti kelis kursus, klausytis radijo darbo pasiūlymų, filmuotis studentiškame filme už makaronus su troškiniu ir pasimatyti su dviem „bremeno muzikantais“ — vienas pasirodė visai asilas, o kitas — nenorintis sėslaus gyvenimo „daugiavaikis katinas“. *** — Mama, nori šiandien kažkur išeiti? Gal picą užsisakykim, filmą pažiūrėkim? Pavargau baisiai, niekur nesinori, — žiovavo Maša, įsitaisiusi „Lenino-gimnasto“ pozoj, kai mama ruošėsi prie veidrodžio. — Užsisakyk, pervesiu tau pinigus. Man palikti nereikia, turbūt nealkana būsiu grįžus. — Kokiu būdu grįžus? Kur eisi? — sunerimo dukra. — Mane vakarienei pakvietė, — išraudusi šyptelėjo mama. — Kas toks? — nemaloniai nustebo Maša. — Mūsų mokykloj vyko patikrinimas. Komisijos vadovas paragavęs mano kotletukų norėjo susipažinti su „šefe“. Juokavom, kad šefas mokykloj juokinga idėja. O dabar einam kavos, kaip pati rekomendavai. O šiandien jis pasikvietė namų vakarienės. — Tu ką, pas svetimą vyrą į svečius vakarienės?! — O kas čia tokio? — Negalvojai, kad jam ne vakarienė rūpi? — Dukra, man keturiasdešimt, aš ne ištekėjusi, jam keturiasdešimt penki, gražus, protingas, vienišas. Man bus malonu bet kas, ko jis lauks. — Tu kalbi kaip tipinė provincijos moteris, tarsi jokio kito pasirinkimo neturėtum. — Neatpažįstu tavęs. Juk pati čia tempiai, kad gyvenimą gyvenčiau, o ne tūnočiau. Po tokių argumentų net Maša nerasdavo ką atsakyti. Tą vakarą ji užsisakė didžiausią picą ir iš nevilties prisikimšo. Naktį mama grįžo žvilgančiom akim, net šviesos nedegė. — Na kaip? — burbtelėjo Maša. — Vabaliukas geras ir visai lietuviškas, ne kokis koloradinis, — sukikeno mama ir nuėjo į dušą. Po to mama dažniau ėjo į pasimatymus: į teatrą, standupą, džiazo koncertą, gavo skaitytojo pažymėjimą, įstojo į miesto arbatos klubą ir tapo prisirašiusi prie čia esančios poliklinikos. Po pusmečio pradėjo kvalifikacijos kėlimo kursus, gavo krūvą sertifikatų ir išmoko gaminti prabangius patiekalus. Maša taip pat nesnaudė. Nenorėdama gyventi ant mamos sprando bandė įsidarbinti prestižinėse įmonėse, bet vis kliūdavo. Draugai, nenorintys už ją tiesiog šiaip mokėti, pamažu dingo. Galiausiai Maša tapo barista, vėliau — naktinio baro barmene. Kasdienybė išsekino, prisidėjo mėlynės po akimis. Asmeninis gyvenimas irgi nesisekė — bare nuobodūs vyrai nieko bendra su „tyra meile“ neturėjo. Maša viskam pavargo. — Mama, tu buvai teisi, čia nėra ko veikti. Atsiprašau, kad tave atsitempiau, reikia grįžt, — pasakė Maša, grįžusi po eilinės sunkios pamainos. — Ką tu? Kur grįžt? — klausė mama, kraudama lagaminą. — Namooo! Ten, kur pavardę sąskaitose rašo taisyklingai ir prie poliklinikos mes prisirašę. Tu nuo pradžių buvai teisi. — Aš čia jau prisirašiusi, be to, nenoriu niekur važiuot, — sustabdė mama ir įdėmi žvelgė Mašai į paraudusias akis. — O aš ne! Ir noriu namo! Man čia nepatinka: durnas tas metro, kava brangi kaip mėsa, bare visi užrietę nosis. Manęs čia niekas nelaiko, o tu pati, matau, jau ir daiktus krauniesi. — Aš kraustausi pas Žygį, — netikėtai ištarė mama. — Ką reiškia „kraustausi pas Žygį“?! — Pagalvojau, jau esi savarankiška, moka už butą pati. Maša, dovanojau tau gyvenimą: graži, su darbu, gyveni sostinėj. Tau perspektyvos kaip upelis teka. Už viską dėkinga, jei ne tu — būčiau susenusi „pelkėj“. Čia gi gyvenimas verda! Ačiū tau! — mama pabučiavo abi dukros žandus, bet šįkart Maša nedžiūgavo. — Mama, o kaip aš?! Kas manim pasirūpins?! — nusigręžė į sieną, nebeslėpdama ašarų, Maša. — Draudimas, pastovus atlyginimas, internetas, nu ir koks vabalėlis atsiras, — pakartojo mama. — Tai palieki mane! Tiesiog taip? — Ne, pati žadėjai be dramų, prisimeni? — Prisimenu… Duok namų raktus. — Yra rankinėj. Turiu tik vieną prašymą. — Kokį? — Močiutė irgi kraustytis nusprendė. Su ja jau viską sutariau telefonu. Užsuk, padėk jai pasiruošti. — Močiutė čia atvažiuos?! — Taip. Irgi prikalbėjau viską apie geresnį gyvenimą, vabalus ir pelkes. Kaip tik čia pašte operatorės reikia, o mūsų senolė — tikra paštininkė, bet kurį laišką iki Šiaurės ašigalio išsiųs. Tegul ir ji pabando, kol botva dar žaliuoja.

Į naują gyvenimą

Mama, nu kiek galima gyvent šitam užkampy? Mes juk net ne miestelyje, o miestelio užkampy, užtraukia mėgstamą giesmelę dukra Aušrinė, grįždama iš kavos namų.

Aš tau, Aušrine, šimtą kartų sakiau: čia mūsų namai, mūsų šaknys. Aš niekur nesikelsiu, atsako mama Viktorija, įsitaisiusi ant sofos ir užkėlusi pavargusias kojas ant pagalvės. Šitą patogią pozą ji vadina Leninas-gimnastas.

Nu kiek galima apie tas šaknis. Mama, dar dešimt metų ir tavo lapija nudžius, o tada vėl atsiras koks nors bulvių-maišų krautuvės darbuotojas, kurį siūlysi man vadinti tėčiu

Po tokių kandžių žodžių, mama atsistoja ir, priėjusi prie veidrodžio spintoje, patikrina, ar tikrai jos lapija dar gyva.

Normali mano lapija, nesinervuok.

Tai aš ir sakau, kol normali, bet dar šiek tiek ir viskas: bus arba ropė, arba moliūgas, arba batatas rinkis, kas kaip virėjai patinka labiau.

Aušrine, jei jau taip nori važiuok pati. Tau jau seniai viskas galima pagal įstatymus. Aš tau kam reikalinga?

Sąžinei, mama. Jeigu aš išvažiuosiu į geresnį gyvenimą, kas čia tavim pasirūpins?

Draudimas yra, stabili alga, internetas veikia, o ir koks vabalas dar atsiras, pačiai sakei. Tau lengva išvažiuoti jauna, šiuolaikiška, su kitais žmonėmis randi bendrą kalbą, dar net neįsiūtina paauglių. O aš jau pusę kelio į Perkūno valdas.

Matai! Net juokauji kaip mano draugai, o tau tik keturiasdešimt

Tai kam reikėjo garsiai sakyti? Sugadinai man nuotaiką.

O jei pagal katinų metus tik penkeri, greitai išsisuka dukra.

Atleista.

Mama, kol nevėlu, šokam į Lietuvos geležinkelių traukinį ir išrūkstam! Nėra čia nieko, kas mus laikytų.

Prieš mėnesį išsikovojau, kad mūsų pavardę užrašytų teisingai ant Ignitis sąskaitos, be to, turim prisirašymą prie poliklinikos, išsako paskutinius mamai svarbius argumentus.

Su draudimu visur priims, o namo nebūtina parduoti. Nepavyks galėsim grįžt. Greitai tave įvesiu į šviesą ir parodysiu, kaip reikia gyvent.

Gydytojas per echoskopiją sakė, kad ramybės negausiu. Galvojau, juokauja. Ne veltui vėliau Ekstrasensų mūšyje bronzą laimėjo. Gerai, važiuojam, bet jei nesiseks, pažadėk, kad be dramų leis man grįžti.

Žodį duodu!

Tą pat pati tėvas žadėjo santuokų rūmuos, o Rh faktorius juk irgi vienodas buvo.

***
Aušrinė su mama ilgai negaišo mintimis apie Kauną ar Šiaulius iškart išvyko užkariauti Vilniaus. Surinko visas per trejus metus sutaupytas eurus, išsinuomojo studijos tipo butuką tarp Kalvarijų turgaus ir autobusų stoties, iš karto apmokėjo keturiems mėnesiams. Pinigai baigėsi dar nepradėjus jų išleisti.

Aušrinė, kupina energijos, nė neskubėdama iškrauti daiktų, iškart įsitraukia į Vilniaus gyvenimą bohemišką, kultūrinį ir naktinį. Ji greitai susiranda naujų pažįstamų, pramoksta vietinį žargoną, puikiai prisitaiko prie sostinės stiliaus ir manierų, tarsi visą laiką čia gyvenusi, o ne kažkur Žemaitijos glūdumoj užaugusi.

Mama Viktorija tuo metu balansuoja tarp rytinių valerijonų ir vakarinių migdomųjų. Jau pirmą dieną, galvodama apie ateitį, ima ieškoti darbo sostinė siūlo daug keistų skelbimų, kur atlygis su reikalavimais vis neina išvien, o apgavysčių kaip grybų po lietaus. Greitai imasi skaičiuoti: pinigų užteks pusmečiui, tada grįšim.

Nepaisydama dukros pažangos ir pastabų, Viktorija laikosi savo įsidarbina virėja privačioje mokykloje, o vakarais tvarko indus kaimynystės kavinukėje.

Nu mama, vėl prie puodų visą parą! Kaip ir niekur neišvažiavai. Taip juk neparagausi tikro miesto malonumų. Galėjai gi pasimokyti kokio dizaino ar baristos meno, jau nekalbant apie antakių meistrą. Važinėtum metro, gertum kavą, prisitaikytum.

Aušrine, aš nepasirengusi dabar mokytis. Tu nesirūpink manimi, prisitaikysiu ir pati. Tu geriau susitvarkyk taip, kaip norėjai.

Pastenėjusi apie mamos konservatyvumą, Aušrinė tvarkosi savaip. Ji patogiai įsitaiso kavinėse, kur už ją moka tos pačios likimo draugės; psichologiškai stengiasi susidraugauti su miestu, kaip patarė populiarus runologas; įsilieja į įvairias kompanijas, kur kalba tik apie sėkmę ir pinigus, bet rimto darbo ar santykių dar neieško. Ji turėjo priprasti prie miesto lygiai taip pat, kaip ir miestas prie jos.

Po keturių mėnesių, Viktorija jau iš uždirbtų pinigų sumoka už nuomą, meta indų plovėjos darbą ir pradeda gaminti jau kitam mokyklos filialui. Aušrinė iki tol jau spėja mesti kelis kursus, nueiti į radijo atranką, pabūti statistėje studentų kino filmavime, kur už darbą atsilygino makaronais ir konservais, o su dviem muzikantais spėjo pakeliauti po naktinį Vilnių: vienas pasirodė asilu, kitas daugkartinis tėvas, vis dar mažai suinteresuotas šeimos gyvenimu.

***
Mama, eisi šiandien kur nors? Gal užsisakom picą, pažiūrim filmą? Taip nusivarėm, niekur eiti nesinori, žiovauja vieną vakarą Aušrinė, atsidūrusi pozicijoje Leninas-gimnastas, o mama tuo metu prie veidrodžio ruošiasi.

Užsakyk, pervesiu tau į kortelę. Man nieko neužsakyk, nežinia ar būsiu alkana grįžus

Kaip suprast? Iš kur grįžusi? atsisėda Aušrinė ir stebi mamą.

Pakvietė mane čia vakarieniaut, atsako mama vos sulaikydama juoką, lyg mokinukė.

Kas pakvietė? neaiškiai nudžiunga Aušrinė.

Buvo pas mus mokykloj patikra. Maitinau komisiją tais kotletukais, kuriuos tu nuo mažens mėgsti. Komisijos vadovas paprašė supažindinti su šef-virėja. Pasijuokiau, tipo mūsų šefui būtų linksma. Gėrėm kavą, kaip tu mokei. Šiandien einu pas jį į svečius vakarieniauti.

Tu rimtai? Į svečius pas nepažįstamą vyrą? Vakarieniauti?

O kas čia tokio?

Tau neatrodo, kad vakarienės jis laukia iš tavęs ne vienos?

Aušrine, man keturiasdešimt, ištekėjus nesu. Jam keturiasdešimt penkeri, išvaizdus, protingas, irgi be žmonos. Man patiks viskas, ko jam reikės!

Nu jau kalbi kaip provincijos višta. Lyg neturėtum pasirinkimų.

Nepažįstu tavęs pati mane čia tempėi, kad gyvenčiau, o ne egzistuočiau.

Prie tokių argumentų sunku ginčytis. Aušrinei staiga šauna galvon: jos su mama apsikeitė vietomis. Užsakė didžiausią picą ir visą vakarą kankino save persivalgymu. Saviplaka baigėsi vos prieš vidurnaktį tada sugrįžo laiminga mama. Net šviesos neįjungė prieškambary.

Na, kaip? niūriai klausia Aušrinė.

Gera bulvė, visai ne kolorado vabalas, savas vyras, nusijuokia mama ir skuba į dušą.

Mama pasidarė aktyvesnė: lankėsi teatre, stand-upe, ėjo į džiazo koncertą, užsirašė į biblioteką, prisijungė prie arbatos klubo, prisirašė prie naujos poliklinikos, o už pusmečio ir pati stojo į kvalifikacijos kėlimo kursus, pasidarė sertifikatų ir išmoko gaminti iki tol nematytus patiekalus.

Aušrinė irgi nestovėjo vietoje. Nepanorusi sėdėti mamos kakle, bandė įsidarbinti prestižinėse sostinės įmonėse, bet kad ir kiek stengėsi, šios ją nuolat atmesdavo. Niekur rimtai neprigijusi, praradusi draugus, kurie nebenorėjo už ją mokėti, Aušrinė tapo barista po dviejų mėnesių jau dirbo naktine barmene.

Kasdienybė įtraukė, po akimis atsirado mėlynės, laikas bei jėgos tirpo. Asmeninis gyvenimas irgi nesisekė: bare visi sumigę klientai kartais kabindavo, bet meilė ten ne guli. Galų gale viskas Aušrinei įgriso.

Mama, buvai teisi nėra čia ką veikti. Atleisk, kad pritempiau čia tave, reikia grįžti, pareiškė Aušrinė po dar vienos sunkios naktinės pamainos.

Apie ką tu? Kur grįžti? klausia mama, kraudama lagaminą.

Namooo! Kur dar? Aušrinė nervingai sukasi po butą, griebdama daiktus. Ten, kur pavardę ant sąskaitų teisingai rašo, ir poliklinikon prisirašiusios. Tu visada buvai teisi.

Aš jau čia prisirašiau ir visai nenoriu išvykti, ramiai atsako mama ir akimis ieško priežasties ką gi su dukra darosi.

O aš ne! Aš noriu namo! Ne prie šito metro, kur kava kainuoja kaip kiauliena, ir baro snobų veidai surūgę Čia manęs niekas nelaiko. O, žiūriu, ir tu daiktus krauni!

Aš kraustausi pas Kęstutį, staiga pareiškia mama.

Kaip tą suprast? Kraustaisi PAS Kęstutį?

Galvojau, jau esi savarankiška ir gali nuomą mokėt pati. Aušrine, čia tau dovana! Suaugusi, graži, turi darbą, gyveni Vilniuj čia perspektyvos eina per čiaupą! Labai tau dėkinga už tai, kad išvežei. Jei ne tu, būčiau užpelkėjus. O dabar gyvenimas verda! Ačiū tau! mama apkabina dukrą, bet ši neskuba džiaugtis.

Mama, bet KAIP aš viena? Kas manim rūpinsis?! neslėpdama ašarų, paklausia Aušrinė.

Draudimas, stabili alga, internetas, ir dar koks vabalas atsiras, pašiepia mama pati save.

Tai palieki mane? Paprastai?

Nepalieku, bet gi pažadėjai be dramų prisimeni?

Prisimenu… Na, duok raktus nuo namų.

Imk iš rankinės. Ir viena prašymą tau turiu.

Kokį?

Močiutė irgi ruošias kraustytis. Su ja viską telefonu sutariau. Užsuk pas ją, padėk susidėti daiktus.

Močiutė kraustosi ČIA?!

Taip, pagal tavo scenarijų: apie geresnį gyvenimą, vabalus ir pelkes prikūriau, o kaip tik pašte darbo atsilaisvino, o mūsų močiutė keturiasdešimt metų tame versle bet kokį laišką be pašto ženklo ant Šiaurės poliaus išsiųstų, ir jis vis tiek nueitų. Tegul ir ji pabando, kol lapija žaliuojaAušrinė akimirką stovėjo be žado, įsivaizduodama, kaip trys vienos šeimos moterys, skirtingo amžiaus, temperamentų ir svajonių, užims visą butą Vilniuje o gal ir gyvenimą. Mintyse girdėjo močiutės skaudų juoką, šnikę apie gyvenimo pelkes ir vabalus, mamą, besijuokiančią iš netikėtai iškeptų patiekalų, ir save dar ieškančią vietos po sostinės dangum. Visi jų nauji gyvenimai staiga atrodė panašūs į kava užpilamą makaronų sriubą: chaotiškai maišomos, bet vis tiek savos, gardžios.

Gerai, pagaliau išleido orą Aušrinė ir nusišypsojo. Jei močiutė vėl atneš lašinių, atsinešiu naują kavos malūnėlį. Vilnius bus per siauras visoms trims!

Niekada nebus per siauras, atsitiko mama slaptu šypsniu. Svarbiausia kartu gaminti, kartu gyventi.

Atidarius langą į vakarėjantį kiemą, miesto šviesos atrodė nė kiek ne svetimos. Kažkur toli traukinio signalas nusklendė pro Kalvarijų turgų, tarsi primindamas: gyvenimas, kaip ir traukiniai, visada juda pirmyn, bet durys būna atviros ilgiau, nei atrodo.

Tai ką, lauksim močiutės? sušuko Aušrinė, pajutusi naują nuotykių kvapą.

Žinoma, linktelėjo mama. Jau žinai, kaip ją sutikti: lašinių, kavos ir daug juoko. O Vilnių pasidalinsim.

Ir trys moterys netrukus vėl pradėjo naują gyvenimą, kurio šaknys kasdien prasiskleidė vis platesniu medžiu į vakarėjančias gatves, po dulkėtu miesto dangum, tarp laikinų nuomų, amžinų dramų ir devynių gyvenimų, kaip kokiam miesto katinui nes svarbiausia buvo ne vieta, o tai, ką atsineši į naują gyvenimą: šiek tiek meilės, truputį bulvinių kotletų, ir daug nesibaigiančio tikėjimo, kad viskas iš tikrųjų tik prasideda.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fifteen − fifteen =

Į naują gyvenimą — Mama, kiek galima sėdėti šitam pelkėj? Mes net ne provincijoje, o provincijos-provincijoje, — niūniavo dukra grįžusi iš kavinės. — Maša, šimtą kartų sakiau: čia mūsų namai, mūsų šaknys. Niekur aš nevažiuosiu, — ištarė mama, išsitiesusi ant sofos „Lenino-gimnasto“ poza. — Kiek tu gali apie tas šaknis? Dar dešimt metų — ir tavo botva nuvys, o tada dar koks nors kolorado vabalas atsiras, kurį man siūlysi vadinti tėvu. Po tų skaudžių žodžių mama atsistojo ir nuėjo prie veidrodžio, įmontuoto į spintą. — Puiki mano botva, nereikia čia šmeižti… — Kol kas puiki, bet dar kiek — ir viskas, rinkis: ridikas, moliūgas ar batatas — kas skaniau šefei. — Dukra, jei taip nori, pati kraustykis. Jau dveji metai kaip viską gali pagal įstatymus. Kam aš tau ten? — Sąžinei, mama. Jei išvažiuosiu į geresnį gyvenimą, kas tavim pasirūpins? — Draudimas, pastovus atlyginimas, internetas, nu ir koks vabalas atsiras, pati sakei. Tau lengva kraustytis — jauna, šiuolaikiška, supranti šių laikų gyvenimą, tave paauglių elgesys dar nežeidžia, o aš jau pusiaukelėj į Perkūno, tfu, Valhalą. — Matai! Tu juokauji kaip mano draugai, o tau tik keturiasdešimt… — Kam čia viešai apie amžių? Dieną sugadinai. — O jei per katinus skaičiuot — tik penkeri, — greit pataisė dukra. — Atleista. — Mama. Kol nevėlu, šokime į traukinį ir važiuokime. Čia gi niekas mūsų nelaiko. — Prieš mėnesį iškovojau, kad pavardę mokesčiuose rašytų teisingai, o dar mes prie poliklinikos pririštos, — išdėstė paskutinius argumentus mama. — Su polisu visur priims, o namų parduoti nebūtina. Jei nepavyks — bus kur grįžti. Tave greit į šviesą išvesiu ir parodysiu, kaip gyvenama. — Daktaras per echoskopiją sakė: „ramybės neduos“. Galvojau — juokauja. Neprašovė, po to „Aiškeriarių mūšyje“ bronzą laimėjo. Gerai, važiuojam, bet jei neišeis, pažadėk, kad be dramų ir scenų mane paleisi atgal. — Žodis duotas! — Tavo gimimo bendraautorius tą pat žadėjo santuokų rūmuose, o rezus faktorius juk tas pats, — nusijuokė mama. *** Maša su mama neliko ties rajono centru — iškart patraukė užkariauti Vilniaus. Per trejus metus sukauptus pinigus investavo į studiją miegamajame rajone tarp turgaus ir stoties, nuomai už keturis mėnesius iš anksto. Pinigai pasibaigė net nespėjus jų tinkamai išleisti. Maša energijos nestokojo ir puolė į kūrybinį bei naktinį sostinės gyvenimą — greit rado naujų draugų, išmoko kalbėti ir rengtis kaip vietinė, tarsi niekada nebūtų gyvenusi „už pasaulio ribų“. Tuo tarpu mama gyveno tarp rytinio raminamųjų ir vakarinio migdomųjų. Užuot ėjusi pasivaikščioti, ėmėsi darbo paieškų — pasiūlos ir atlyginimo skirtumai sostinėje gąsdino. Po neilgos analizės padarė pranašystę: pusmetis maksimum, po to grįšim. Ji įsidarbino virėja privačioje mokykloje, o vakarais plovė indus kavinėje prie namų. — Mama, vėl visą parą prie puodų! Lyg niekur nebūtum išvykus. Neparagausi miesto džiaugsmų. Gal būtum studijavus ką moderniau: dizainą, vyno ar bent jau antakių meistrą. Metro važinėtum, kavą gertum, adaptuotumeisi. — Maša, dar nesiruošiu mokytis. Nepergyvenk, viską spėsiu, adaptuosiuosi. Tu tik pati įsitaisyk, kaip norėjai. Maša įsitaisė. Sėdėdavo kavinėse, kur už ją mokėdavo jauni vaikinai iš provincijų, psichologiškai susidraugavo su miestu, kaip rekomendavo žymi runologė, ir bendravo su tais, kuriems rūpėjo tik pinigai ir sėkmė. Darbo neskubėjo ieškot, rimtų santykių — taip pat. Po keturių mėnesių mama jau iš nuosavo atlyginimo apmokėjo nuomą, metė indų plovimą, pradėjo gaminti dar vienai mokyklai. Maša per tą laiką spėjo mesti kelis kursus, klausytis radijo darbo pasiūlymų, filmuotis studentiškame filme už makaronus su troškiniu ir pasimatyti su dviem „bremeno muzikantais“ — vienas pasirodė visai asilas, o kitas — nenorintis sėslaus gyvenimo „daugiavaikis katinas“. *** — Mama, nori šiandien kažkur išeiti? Gal picą užsisakykim, filmą pažiūrėkim? Pavargau baisiai, niekur nesinori, — žiovavo Maša, įsitaisiusi „Lenino-gimnasto“ pozoj, kai mama ruošėsi prie veidrodžio. — Užsisakyk, pervesiu tau pinigus. Man palikti nereikia, turbūt nealkana būsiu grįžus. — Kokiu būdu grįžus? Kur eisi? — sunerimo dukra. — Mane vakarienei pakvietė, — išraudusi šyptelėjo mama. — Kas toks? — nemaloniai nustebo Maša. — Mūsų mokykloj vyko patikrinimas. Komisijos vadovas paragavęs mano kotletukų norėjo susipažinti su „šefe“. Juokavom, kad šefas mokykloj juokinga idėja. O dabar einam kavos, kaip pati rekomendavai. O šiandien jis pasikvietė namų vakarienės. — Tu ką, pas svetimą vyrą į svečius vakarienės?! — O kas čia tokio? — Negalvojai, kad jam ne vakarienė rūpi? — Dukra, man keturiasdešimt, aš ne ištekėjusi, jam keturiasdešimt penki, gražus, protingas, vienišas. Man bus malonu bet kas, ko jis lauks. — Tu kalbi kaip tipinė provincijos moteris, tarsi jokio kito pasirinkimo neturėtum. — Neatpažįstu tavęs. Juk pati čia tempiai, kad gyvenimą gyvenčiau, o ne tūnočiau. Po tokių argumentų net Maša nerasdavo ką atsakyti. Tą vakarą ji užsisakė didžiausią picą ir iš nevilties prisikimšo. Naktį mama grįžo žvilgančiom akim, net šviesos nedegė. — Na kaip? — burbtelėjo Maša. — Vabaliukas geras ir visai lietuviškas, ne kokis koloradinis, — sukikeno mama ir nuėjo į dušą. Po to mama dažniau ėjo į pasimatymus: į teatrą, standupą, džiazo koncertą, gavo skaitytojo pažymėjimą, įstojo į miesto arbatos klubą ir tapo prisirašiusi prie čia esančios poliklinikos. Po pusmečio pradėjo kvalifikacijos kėlimo kursus, gavo krūvą sertifikatų ir išmoko gaminti prabangius patiekalus. Maša taip pat nesnaudė. Nenorėdama gyventi ant mamos sprando bandė įsidarbinti prestižinėse įmonėse, bet vis kliūdavo. Draugai, nenorintys už ją tiesiog šiaip mokėti, pamažu dingo. Galiausiai Maša tapo barista, vėliau — naktinio baro barmene. Kasdienybė išsekino, prisidėjo mėlynės po akimis. Asmeninis gyvenimas irgi nesisekė — bare nuobodūs vyrai nieko bendra su „tyra meile“ neturėjo. Maša viskam pavargo. — Mama, tu buvai teisi, čia nėra ko veikti. Atsiprašau, kad tave atsitempiau, reikia grįžt, — pasakė Maša, grįžusi po eilinės sunkios pamainos. — Ką tu? Kur grįžt? — klausė mama, kraudama lagaminą. — Namooo! Ten, kur pavardę sąskaitose rašo taisyklingai ir prie poliklinikos mes prisirašę. Tu nuo pradžių buvai teisi. — Aš čia jau prisirašiusi, be to, nenoriu niekur važiuot, — sustabdė mama ir įdėmi žvelgė Mašai į paraudusias akis. — O aš ne! Ir noriu namo! Man čia nepatinka: durnas tas metro, kava brangi kaip mėsa, bare visi užrietę nosis. Manęs čia niekas nelaiko, o tu pati, matau, jau ir daiktus krauniesi. — Aš kraustausi pas Žygį, — netikėtai ištarė mama. — Ką reiškia „kraustausi pas Žygį“?! — Pagalvojau, jau esi savarankiška, moka už butą pati. Maša, dovanojau tau gyvenimą: graži, su darbu, gyveni sostinėj. Tau perspektyvos kaip upelis teka. Už viską dėkinga, jei ne tu — būčiau susenusi „pelkėj“. Čia gi gyvenimas verda! Ačiū tau! — mama pabučiavo abi dukros žandus, bet šįkart Maša nedžiūgavo. — Mama, o kaip aš?! Kas manim pasirūpins?! — nusigręžė į sieną, nebeslėpdama ašarų, Maša. — Draudimas, pastovus atlyginimas, internetas, nu ir koks vabalėlis atsiras, — pakartojo mama. — Tai palieki mane! Tiesiog taip? — Ne, pati žadėjai be dramų, prisimeni? — Prisimenu… Duok namų raktus. — Yra rankinėj. Turiu tik vieną prašymą. — Kokį? — Močiutė irgi kraustytis nusprendė. Su ja jau viską sutariau telefonu. Užsuk, padėk jai pasiruošti. — Močiutė čia atvažiuos?! — Taip. Irgi prikalbėjau viską apie geresnį gyvenimą, vabalus ir pelkes. Kaip tik čia pašte operatorės reikia, o mūsų senolė — tikra paštininkė, bet kurį laišką iki Šiaurės ašigalio išsiųs. Tegul ir ji pabando, kol botva dar žaliuoja.