Vyras mano pinigus leido savo buvusiai turėjau nustatyti ribas.
Nuo pat pradžių žinojau apie jo buvusią. Jonas niekada neslėpė, kad buvo vedęs, turi dukrą ir moka alimentus. Man tai atrodė teisinga kilnu. Gerbiau jį už tą atsakomybę.
Bet po truputį pradėjau suprasti, kad už to slypi kur kas sunkesnė našta: ne atsakomybė, o nuolatinė, slegianti, visa užgožianti kaltė. Kaltė, kuri kabėjo virš Jono kaip neregimas debesis ir kurią labai gudriai kas nors išnaudojo.
Alimentai būdavo mokami reguliariai. Sumos nemažos. Bet be jų didžiulis papildomų išlaidų pasaulis.
Reikėjo naujo kompiuterio mokslams. Seni lūžinėjo, o visi klasės vaikai turėjo geresnius. Jonas atsidusdavo ir nupirkdavo.
Prireikė kalbų stovyklos. Be jos dukra atsiliktų nuo bendraamžių. Jonas vėl nusileisdavo nors tam teko paaukoti visą mūsų atostogų biudžetą.
Dovanų reikia Kalėdoms, gimtadieniui, Motinos dienai, o kartais šiaip sau Ir viskas turėjo būti gražiausia, brangiausia, įspūdingiausia. Nes tėtis turi būti geras.
Buvusioji žinojo reikiamus žodžius. Skambindavo su truputi gedulu balse:
Liepa labai nusivils na, juk supranti? Viena nebesusitvarkysiu.
Ir Jonas suprasdavo.
Suprasdavo taip giliai, kad nustojo matyti dabartį. Mūsų gyvenimą. Kur mes planavome, svajojome, tikėjomės.
Tik tie mūsų svajonių pinigai kap po lašo vis nutekėdavo į praeitį, kurios niekas nenorėjo įveikti.
Bandžiau kalbėtis.
Tau neatrodo, kad jau per daug? Ji turi viską. O mes jau antrą mėnesį negalim įsigyti skalbimo mašinos. Pabusk
O jis žiūrėjo kaltai:
Bet ji vaikas negaliu atsakyti. Sako, tokio amžiaus sunku. Turiu palaikyti.
O mano savijauta? Mūsų gyvenimas? klausiau vis griežčiau.
Jis tik pasimetęs:
Tai ką pavydi? Vaikui?
Tai ne pavydas.
Tai teisingumas.
Gyvenome tarsi nuolatinėje krizėje nuolat finansavome skubias, tačiau nesibaigiančias buvusios poreikius.
Mūsų skalbimo mašina skendėjo paskutiniuose atodūsiuose. Dusino, šokinėjo, sustodavo vidury skalbimo ciklo. Svajojau apie paprastą, ramią skalbimo mašiną. Taupiau iš algos, radau gerą pasiūlymą. Ir pagaliau atėjo pirkimo diena.
Jau mintimis mačiau save, paleidžiančią skalbinius be baimės, kad viskas vėl sugrius.
Rytą Jonas vaikštinėjo tylus, tarytum kažko ieško grindyse.
Ir kai jau buvau beužsiseganti rankinę, jis tarė:
Paėmiau pinigus skalbimo mašinai.
Man nutirpo pirštai.
Ką paėmei?
Dukrai. Skubiai dantims gydyti. Buvusioji naktį paskambino, panika sakė, kad vaikas verkia iš skausmo, kad reikia privataus gydytojo, o ten labai brangu Negalėjau atsisakyti
Atsirėmiau į durų staktą.
Ir padėjo?
Taip, taip! atgyjo jis, tarsi blogiausia jau praeityje. Viskas gerai! Sakė, kad puikiai.
Žiūrėjau kelias sekundes tyliai tariau:
Paskambink jai dabar.
Ką? Kodėl?
Skambink. Paklausk, kaip Liepa jaučiasi ir kuris dantis jai skaudėjo.
Jonas suirzo, bet surinko numerį. Pakalbėjo trumpai. Kol klausėsi, mačiau jo veidas keičiasi iš pasitikėjimo į nemalonų sumišimą.
Baigė.
Na, viskas tvarkoj. Skausmas praėjo.
Kuris dantis? pakartojau.
Nesvarbu
KURIS DANTIS? balsas buvo griežtas, lyg ne mano.
Jis atsiduso:
Sakė, kad neskaudėjo. Kad buvo suplanuota. Balinimas. Nuo tokio amžiaus jau galima. Ir Liepa laukė visus metus
Tuo momentu tiesiog atsisėdau virtuvėje ant kėdės.
Mūsų normaliam gyvenimui skirti pinigai išėjo dantų balinimui, nes kažkas taip užsimanė.
Ir baisiausia
Jonas net nepasidomėjo. Patikėjo. Davė. Kaltė blogas patarėjas bet puikus šantažo įrankis.
Po to namuose įsikūrė tyla. Leda, stingdanti.
Beveik nieko nekalbėjau. Jonas bandė pataisyti viską smulkmenomis, bet tai buvo lyg pleistras ant milžiniškos žaizdos.
Supratau aš ne kovoju su jo buvusia.
Aš kovoju su praeities šešėliu.
Su šešėliu nepavykusios santuokos. Nuolatiniu jausmu, kad nepakankamai davė. Kad turi kompensuoti.
Šešėlis buvo alkanas.
Vis slapta reikalavo aukų pinigų, laiko, nervų, pažeminimo.
Kulminacija Liepos gimtadienis.
Peržengiau ribą, nupirkau gerą, kokybišką, bet kuklią knygą tą, apie kurią Liepa buvo užsiminusi.
O didžiosios dovanos nuo mamos ir tėčio: naujas telefonas, kokį turi tik turtingiausi vaikai mokykloje.
Buvusioji it žurnalo viršelio žvaigždė. Sutinka svečius kaip ponia. Mielai šypsosi bet pavojinga.
Kai atėjo dovanų metas, ir Liepa paėmė mano knygą, ji garsiai, visai salei, šypsodamasi pareiškė:
Štai, mieloji kas tikrai tave myli, dovanoja tai, apie ką svajoji. ir parodė blizgantį telefoną. Na, o tai niekinamai linktelėjo į knygą tiesiog tetos dovana. Tokia dėlvario.
Salė nuščiuvo.
Akys nukrypo į mane.
Paskui į Joną.
Ir jis nekalbėjo.
Negynė. Netaisė. Nieko.
Žiūrėjo žemyn. Į lėkštę. Į save. Sukniubęs, lyg norėtų išnykti.
Jo tyla garsesnė už pliaukštelėjimą.
Tai buvo sutikimas.
Atlaikiau gimtadienį akmeniniu veidu. Šypsojausi, linktelėjau bet viduje jau viskas buvo baigta.
Ne pabaiga. Ne krizė.
Punktas.
Grįžusi nesukėliau scenos. Scenos tiems, kurie dar kovoja.
Nuėjau į miegamąjį, nukėliau seną, dulkėtą lagaminą nuo spintos tą, su kuriuo Jonas kažkada pas mane atėjo.
Pradėjau tvarkyti jo drabužius.
Lėtai. Tvarkingai. Nesudrebėjus rankai.
Marškiniai. Kelnės. Kojinės. Viskas sudėta.
Išgirdęs triukšmą, Jonas užėjo. Pamatė lagaminą sustingo.
Ką darai?
Padedu tau susidėti daiktus, kalbėjau ramiai.
Kam? Kur? Kas čia per nesąmonės? Dėl šiandien? Ji visada tokia
Ne dėl jos, pertraukiau. Dėl tavęs.
Padėjau paskutinį drabužį.
Tu gyveni praeityje. Kiekvienas tavo euras, mintis, tyla ten. O aš gyvenu dabar. Dabar, kur nėra pinigų skalbimo mašinai, nes jie atiduoti dantų balinimui pagal kažkieno užgeidimą. Dabar, kur viešai mane žemina, o vyras tyli.
Užsegiau lagaminą. Pastatiau.
Ir žvilgtelėjau jam tiesiai į akis.
Eik. Eik pas ją. Padėk su viskuo. Su dantim, pamokomis, amžinais dramom ir manipuliacijom. Atpirkinėk savo kaltę, jei taip ją jauti. Bet daryk tai ten, ne čia. Atlaisvink šią vietą.
Kokią vietą?
Vyrui mano gyvenime. Ji užimta. Užimta kitos moters šešėlio. Pavargau dalintis lovą, pinigus ir ateitį su juo.
Pasiėmiau lagaminą, nunešiau prie lauko durų ir palikau.
Jis pasiėmė ir išėjo.
Nežiūrėjau į duris.
Pirmą kartą po daugelio metų pajutau, kad oras priklauso man.
Kad namai mano.
Kad sielai pagaliau yra vietos.
Po dviejų mėnesių oficialiai nutraukėme santuoką.
