Žinai, kaip kartais širdis tiesiog spaudžia, kai niekas nebesiklosto taip, kaip norėtum… Taip jautėsi Viktoras Petraitis, kai išėjo į balkoną Vilniuje, užsitraukė cigaretę ir prisėdo ant žemos taburetės. Jam gerklę gniaužė kartus gumulas, bandė susitvardyti, bet rankos ėmė netikėtai drebėti. Ar galėjo jis kada nors pagalvoti, kad ateis toks laikas, kai jo pačio namuose jam nebeliks vietos?
Tėti! Nereik pykti ir nervintis, į balkoną išskubėjo Viktorija, vyriausia Viktoro Petraičio dukra. Juk daug neprašau… palik mums savo kambarį ir viskas! Jei manęs negaili, pagalvok bent jau apie savo anūkus. Vaikai tuoj į mokyklą, o mes visi turime spaustis viename kambaryje…
Viktorija, aš neisiu gyventi į senelių namus, ramiai atsakė senolis. Jei tau su vaikais ankšta mano bute, galėtum persikelti pas Mykolo mamą. Ji viena gyvena trijų kambarių bute būtų ir jums, ir vaikams atskiros erdvės.
Tu žinai, kad aš su ja niekaip neišgyvensiu po vienu stogu! suriko dukra, trenkė balkono durimis ir nuėjo.
Viktoras paglostė seną šunį Rudį, kuris jiems su žmona buvo ištikimas daugelį metų, ir vėl prisiminė savo mylimą Onutę. Jam visada kaupėsi ašaros, kai prisimindavo ją prieš penkerius metus ji mirė, palikusi jį vieną. Po jos mirties jis pasijautė visišku našlaičiu. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad likus su dukra ir anūkais, jo laukia vieniša senatvė.
Viktoriją jie augino su meile ir gerumu, stengėsi įskiepyti geriausias savybes. Bet, matyt, kažkas prasilenkė… Dukra užaugo gana savanaudiška ir abejinga.
Rudis tyliai sukaukė ir atsigulė prie Viktoro kojų. Šuo jautė jo būklę ir kentėjo matydamas, kad šeimininkui blogai.
Seneli! Tu mūsų visai nemyli? atbėgo aštuonmetis anūkas.
Ką tu, kas tau tokią nesąmonę pasakė? nustebo senelis.
Kodėl nenori išsikelti? Tau gaila palikti man ir Kostui kambarį? Kodėl esi toks šykštus? berniukas žiūrėjo į senelį su pykčiu ir priekaištu.
Viktoras norėjo paaiškinti vaikui, bet suprato tai dukros žodžiai. Matyt, Viktorija jau spėjo jam pripasakoti savu.
Gerai. Aš išsikelsiu, tyliai ištarė senelis. Atiduosiu jums kambarį.
Jis jau negalėjo gyventi tokioje atmosferoje. Visus bute jautė jam priešiškus nuo žento, kuris vardu Mykolas ir su juo jau seniai nesikalbėjo, iki anūko, kurį įtikino, kad senelis atėmė iš jo kambarį.
Tikrai sutikai? su pasitenkinimu vėl įbėgo Viktorija.
Tikrai, tyliai atsakė. Pažadėk, kad rūpinsitės Rudžiu. Jaučiuosi kaip išdavikas…
Nustok, viskas bus gerai! Prižiūrėsim jį, vesim pasivaikščioti, o savaitgaliais apsilankysim pas tave kartu su Rudžiu, pažadėjo dukra. Parinkau tau geriausią senelių prieglaudą, pamatysi patiks.
Po dviejų dienų Viktoras išvyko į senelių namus. Pasirodė, kad dukra jau seniai viską suplanavo tereikėjo, kad galutinai pasiduotų. Kambaryje tvyrojo drėgmės ir blakių kvapas, ir Viktoras pasigailėjo savo sprendimo. Viktorija apgavo jį su patogiais gyvenimo sąlygomis buvo paprasti valstybiniai senelių namai, su daug nelaimingų ir likimo nuskriaustų žmonių.
Susidėjęs daiktus, Viktoras nusileido į kiemą, atsisėdo ant suoliuko ir vos nesuširpo. Žvelgė į silpnus, išsekusius senelius ir suprato, kokia vargana ateitis jo laukia.
Naujokas? paklausė šalia prisėdusi maloni pagyvenusi moteris.
Taip…, liūdnai atsiduso jis.
Viską suprantu. Pirmieji mėnesiai sunkiausi, ir man sunku buvo, kol susitaikiau. Mano vardas Valentina.
Viktoras, prisistatė. Jus irgi vaikai atvedė čia?
Ne, sūnėnas. Vaikų neturiu, butą palikau sūnėnui, bet paskubėjau… Greitai susitvarkė ir išvarė čia. Ačiū Dievui, kad bent ne į gatvę.
Jie kalbėjosi iki pat vakaro, prisiminė jaunystę, savo artimuosius. Kitą rytą vėl po pusryčių ėjo pasivaikščioti.
Valentina atnešdavo bent truputį džiaugsmo ir pokyčių į Viktoro dienas. Negalėjo ilgai būti viduje, visą laiką stengdavosi būti gryname ore. Valgyklos maistas buvo prastas, valgydavo tik tiek, kad gyventų.
Viktoras laukė dukters. Viltis, kad Viktorija susiprastų ir grįžtų jo paimti namo, vis dar ruseno viduje. Bet laikas bėgo, o dukra nesilankė. Vieną dieną nutarė paskambinti namo norėjo sužinoti, kaip Rudis, bet niekas neatsiliepė.
Tą pačią dieną prie įėjimo Viktoras pamatė kaimyną Stasį Ilgevičių. Stasys pamatė senelį, išsišiepė ir nuskubėjo prie jo.
O, tai jūs čia! nustebo vyras. Kodėl jūsų dukra melavo, kad iškėlėte gyventi į kaimą? Man iškart pasirodė įtartina. Žinojau, kad Rudį gatvėje nepaliktumėte.
Apie ką tu? nesuprato Viktoras. Kas nutiko mano šuniui?
Nepergyvenkit, jį atidavėm į prieglaudą. Kiek žinau, kas nutiko, Rudis visą dieną sėdėdavo prie laiptinės, o jūsų niekur nematyti. Paklausiau Viktorijos, ar nieko blogo nenutiko. Ji atsakė, kad nusprendėte gyventi kaime, o butą išnuomojate ir perkeliate pas vyrą. Apie šunį sakė, kad jau senas, jums nebeįdomus. Viktoras, kas čia vyksta? klausė Stasys, matydamas, kaip išbalo senelis.
Viktoras papasakojo viską kad atiduotų viską, jei galėtų sugrąžinti laiką ir nebūtų padaręs tokio žingsnio. Duktė ne tik atėmė normalią kasdienybę, bet ir Rudį išmetė lauk.
Labai norėčiau grįžti namo, sūneli, sušnibždėjo senelis.
Aš kaip tik čia dėl panašių dalykų, žinai juk esu teisininkas ir dažnai padedu vyresniems žmonėms. Dabar ginčijuosi dėl vieno senelio teisių į namus, kuriuos pasisavino kaimynai. Nesijaudinkit, ar jūs vis dar užrašyti bute? paklausė Stasys.
Taip, jei tik ji pati manęs neišregistravo. Nežinau, ką toliau tikėtis iš savo dukros…
Ruoškitės, laukiu mašinoje, pasakė Stasys. Negalima to leisti! Kokie jie artimieji po tokių darbų…
Viktoras greit susikrovė daiktus į krepšį ir nusileido žemyn. Prie durų sutiko Valentiną.
Valia, išvažiuoju, pasakė vyras. Sutikau kaimyną, sako, kad dukra išvarė Rudį ir nuomuoja butą. Tokie reikalai.
Kaip taip? nustebo moteris. O aš?
Nepergyvenk, kai tik viską sutvarkysiu, grįšiu pasiimti tavęs, pažadėjo Viktoras.
Ar tikrai? Ar manęs išvis kas nors laukia? tarė moteris liūdnai.
Atleisk, turiu skubėti manęs laukia. Nebūk liūdna, laikysiuosi žodžio.
Viktorui nepavyko patekti namo butas buvo užrakintas, o raktų neturėjo. Stasys priglaudė jį pas save. Greitai paaiškėjo, kad Viktorija jau seniai iš ten išsikraustė, persikėlė pas anytą, o butą išnuomavo.
Dėl Stasio pagalbos Viktoras gavo atgal teisę į savo būstą.
Didelis ačiū tau, dėkojo kaimynui Viktoras. Bet nežinau, kas bus toliau. Ji juk nenurims, kol visai neišvarys…
Išeitis viena, tarė Stasys. Galime parduoti butą, atiduoti Viktorijai jos dalį, o už likusius pinigus tau nupirkti būstą. Manau, rasime nedidelį namelį kaime.
Nuostabu! apsidžiaugė Viktoras. Idealus variantas.
Po trijų mėnesių Viktoras Petraitis persikėlė į naujus namus. Stasys visur jam padėjo, šįkart pasiūlė pavežti kartu su Rudžiu.
Tik užsukime dar į vieną vietą, paprašė Viktoras.
Iš tolo pamatė Valentiną, kuri sėdėjo ant suoliuko ir liūdnai žiūrėjo į tolį.
Valia! sušuko vyras. Mes su Rudžiu atvažiavome tavęs! Dabar jau turim namelį kaime grynas oras, žvejyba, uogos, grybai, viskas šalia. Važiuojam?
Kaip aš važiuosiu? susikrimto moteris.
Tiesiog atsikelk nuo suoliuko ir važiuok su mumis, nusijuokė Viktoras. Nedvejok, čia mums daugiau nėra ką veikti.
Gerai! Palauk dešimt minučių, šypsojosi Valia, net negalėdama sulaikyti ašarų.
Žinoma, palauksiu! atsakė Viktoras su šypsena.
Nepaisant žmonių nesupratingumo, abu sugebėjo išsikovoti savo laimę. Jie suprato, kad pasaulyje visada atsiras gerų žmonių, ir kad gerumo visgi yra daugiau nei blogio. Viktoras ir Valentina galų gale atrado ramybę ir džiaugsmą savo gyvenime.






