Mano istorija kitokia. Anyta žinojo, kad jos sūnus man neištikimas su kaimyne – ir slėpė tai nuo manęs. Sužinojau, kai ji pastojo… tuomet šeima nebegalėjo slėpti tiesos. Šešerius metus buvau ištekėjusi, kol viskas subyrėjo. Gyvenome kartu, dirbome, dar neturėjome vaikų. Nebuvome tobuli, bet tikėjau, kad esame šeima. Beveik kiekvieną sekmadienį lankydavome jo tėvus. Vakarieniaudavome, kalbėdavomės, padėdavau virtuvėje. Jaučiausi tos namų dalimi. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad prie to paties stalo sėdi žmonės, žiūri man į akis… ir slepia tokią paslaptį. Kaimynė nuolat su jais būdavo – ji ne šiaip moteris „iš laiptinės“, ji buvo artima, beveik kaip giminaitė. Užeidavo dažnai, kartais netikėtai, kartais likdavo valgyti, kartais užsibūdavo iki vėlumos. Niekada nieko neįtariau, buvau įsitikinusi, kad šeima turi ribas. Net neturėjau minčių, jog įmanoma, kad tokioje normalioje šeimoje galėtų vykti tokie dalykai… visų akivaizdoje. Anyta visada ją gindavo. Jei kas nors ką nors pasakydavo – ji pateisindavo. Jei kaimynė ko nors prašydavo – anyta pirmoji padėdavo. O vyras… jis irgi visada būdavo „užimtas“. Mačiau tai, bet tikėjau – „negalvosiu blogai, nesąmonė“. Tik keliais mėnesiais prieš viską susivokiau – kažkas ne taip. Vyras vis labiau nebūdavo namie: sakydavo, esą pas tėvus, padedąs, dirbąs. Niekada jo neseku – nesu ta, kuri seka ir tikrina. Bet anyta pradėjo keistai elgtis: šaltesnė, tolimesnė, mažiau maloni. Pajutau – tarsi ji elgiasi kaltai. Dieną, kai paaiškėjo tiesa, nebuvau pasiruošusi. Paskambino vyro teta. Ne iš karto. Pirmiausia pasiteiravo, kaip man sekasi, kaip darbe, kaip mudu su vyru. Tada – tyla, ir klausimas: „Ar dar gyvenat kartu?“ Atsakiau „taip“. Vėl tyla. Ir tada: „O tu nieko nežinai… apie kaimynę?“ Sąstingis per visą kūną. „Ką kalbate?“ – klausiu. Ir ji pasako tiesiai: „Ji laukiasi. Tavo vyras – tėvas.“ Sakė, kad visa tai jau „vieša paslaptis“ šeimoje. Kad mėnesiais bandė „suvaldyti situaciją“, bet niekas nedrįso man pasakyti. Padėjau ragelį ir atsisėdau lovos krašte. Vyras dar nebuvo grįžęs. Kai parėjo, aš jo jau laukiau. Paklausiau tiesiai: „Nuo kada tu su kaimyne?“ Jis – nepagailėjo. Tik nuleido galvą: „Nebuvo planuota…“ „Kiek laiko?“ „Daugiau nei metai.“ Griūva pasaulis. „Kas žino?“ Tada baisiausia: „Mama žino jau kelis mėnesius.“ Tą momentą – didžiausias smūgis. Kitą dieną nuėjau pas anytą. Įėjau be perspėjimo. Man nerūpėjo, ar jai patogu. Klausiau tiesiai: „Kodėl nepasakei?“ Ji žiūri ramiai. Be ašarų. Be virpesių. Tarsi žmogus, kuris nusprendė, kad jis – teisus: „Norėjau išvengti skandalo. Tikėjausi, jis išspręs viską su tavimi.“ Netikėjau. „Slepti, kad sūnus man neištikimas su kaimyne – ar tai vadini, kad mane ‘saugai’?“ „Nenorėjau sugriauti jūsų santuokos.“ Supratau paprastą dalyką: niekada nebuvau saugoma. Buvau patogi. Apgauta visų. Tada šeima pradėjo „padėti“. Kištis, aiškinti, raginti nebūti „kategoriska“. „Nedaryk skandalo“, sakė. Lyg problema – ne išdavystė, o mano reakcija. Pasirašiau skyrybas. Kaimynė kuriam laikui išvyko pas savo mamą. Anyta nustojo su manimi bendrauti. Buvęs vyras tapo tėvu su ja. Likau viena – ne tik be vyro, bet ir be šeimos, kurią maniau turinti. Blogiausia – ne tik neištikimybė. Tai – kolektyvinė išdavystė. Skyrybų dieną jau buvau palaužta ne tik dėl vyro išdavystės, o dėl to, kad mane išdavė visa jo šeima. Šešerius metus sekmadieniais ėjau pas juos – gaminau, padėjau, juokiausi, švenčiau. Maniau, kad mane myli. O tiesa – jie žiūrėjo man į akis ir žinojo. Žinojo. Tylėjo. Saugodavo jį. O manęs – niekada. Anyta mane išdavė ne tą dieną, kai sužinojo. Ji išdavė kiekvieną kartą, kai apkabindavo ir sakydavo „viskas gerai“, kai jos sūnus manė vaiką kitai. Ir tada supratau – yra skausmas didesnis už partnerio išdavystę: šeimos stalo išdavystė… keičia žmogų amžiams. ❓ Klausimas jums: Kaip jūs manote – jei antroji pusė jumis nesirūpina, o jo šeima žino ir tyli – ar jie bendrininkai, ar „tai ne jų reikalas“? Ir ką darytumėte mano vietoje?

Mano istorija kaip iš kokio serialo, tik deja ne komedija.

Mano anyta seniai žinojo, kad jos sūnus su kaimyne suka romaną.
Ir slėpė tai nuo manęs.
Sužinojau, kai kaimynė pastojo… Nebeliko kur pasislėpti, šeimos konspiracija subyrėjo kaip pigus siūlas.
Šešerius metus buvau ištekėjusi, kai viskas sugriuvo.
Gyvenome kartu, dirbome, vaikų dar neturėjom rimtam reikalui vis laukėm palankaus žvaigždžių išsidėstymo.
Nebuvom tobuli, bet aš maniau, kad bent jau esam komanda.
Kiekvieną sekmadienį nešdavomės auką pas jo tėvus.
Valgydavom drauge, šnekėdavom, aš padėdavau cepelinus sukti ar bulves skusti.
Jausdavausi beveik kaip nuosava dukra iki valgio prisidėdavau, kartais net pokštą iškrėsdavau.
Kas galėjo įsivaizduoti, kad tie žmonės, kurie sėdi drauge prie stalo, žvelgia tau į akis… ir laiko burnoje tokią bombą.

Kaimynė mūsų buvo visada netoliese, niekada nebuvo tik viena iš laiptinės.
Ji su šeima bendraudavo lyg giminaitė kartais užeidavo neplanuotai, pasilikdavo vakarienės, užsibūdavo iki pat Lietuvos tūkstantmečio žinių.
Aš nieko neįtarinėjau. Tikrai.
Juk išaugau šeimoje, kur riba tarp mano ir ne mano buvo aiški kaip elektra, ir uždraudimų vykdavo daugiau nei Joninių laužų.
Niekuomet nesupratau, kaip normalioje šeimoje galėtų kažkas panašaus vykti po nosimi visiems.
Anyta ją užstodavo, jei kas nors pajudindavo temą.
Jei kaimynė kažko prireikdavo anyta pirmoji su šluotele atbėgdavo į pagalbą.
O mano vyras? Amžinai paslaugos režime.
Aš viską matydavau, bet sau sakydavau: Nereikia paranojos, juk čia Lietuva, viskas tvarkoje.
Tik kai liko keli mėnesiai iki sprogimo, pradėjau justi, kad kažkas ne taip.
Vyras vis dingdavo kai prireikdavo palikti mamai tvarkyti obuolių, kai neva padėti tėčiui varžtus sukti, kai lyg ir darbe užsilaikydavo.
Nesekiau, nesu ta, kuri slapta stebi ar tikrina telefono pokalbius.
Bet anyta staiga tapo šaltesnė šypsenos liko kaip per šalčius, žodžiai lyg ledinės braškės.
Jautėsi, lyg ji kažko gėdytųsi.
Kai išlindo tiesa šovė lyg ugnis.
Visko net nelaukiau paskambino vyro tetulė.
Viskas prasidėjo įprastai: kaip laikaisi, kaip darbas, kaip gyvena jauniedu.
Bet tada pauzė, ilgesnė nei ieškant pinigų, kai pamiršti portmonę.
Galiausiai išdrožė:
O jūs dar kartu gyvenate?
Aš sakau: Taip.
Vėl pauzė.
Ir tada bum:
Tu nieko nežinai… apie kaimynę?
Man per nugarą nuėjo šiurpas.
Apie ką jūs… susigūžiau.
Tada išrėžė be užuolankų, kaip per kalėdinį sveikinimą:
Ji laukiasi. O tėvas tavo vyras.
Sako: Šeimos paslaptis jau ne paslaptis, visi apie tai kalba, tik tau mandagiai niekas nesako.
Išjungiau telefoną, atsisėdau ant lovos krašto, kojos virpėjo kaip rudenį per bulviakasį.
Vyras dar negrįžęs. Kai parėjo, jau laukiau lyg mokesčių inspektoriaus vizito.
Paklausiau tiesiai:
Nuo kada su kaimyne?
Jis tik nuleido galvą ir pabudo graudu režimas.
Nesuplanuota…
Kiek laiko?
Daugiau nei metai.
Man po kojom grindys suskeldėjo it per šalnų.
Klausiu kas dar žino, ir čia praskriejo baisiausia:
Mama žino jau seniai.
Šis sakinys kaip iš galingo lietuviško filmo, tik be geros pabaigos.

Kitą dieną tiesiai į anytos butą patyliukais duris atidariau be kvietimo, pasakiau tiesiai:
Kodėl nesakei?
Pažiūrėjo ramiai kaip į senių pasaką, jokių ašarų, jokio drebėjimo.
Norėjau išvengti skandalo. Galvojau, kad sūnus išspręs atkalbės arba sutvarkys.
Tikėjau, kad šeimos situacija išsispręs, o ne kad būsiu pribaigta kaip silkė per Kūčias…
Slėpti, kad sūnus manęs nevertina, vadinasi mane saugoti? paklausiau.
O anyta:
Nenorėjau griovimo, norėjau ramybės.
Tada supratau liūdną dalyką aš niekada nebuvau saugoma.
Buvau patogi kaip senas šviestuvas, kurį neišmeti, nors jis nebešviečia.

Kiti šeimos nariai staiga gelbėti pradėjo aiškino, kad nereikia būti pernelyg radikalia, nepulti į kraštutinumus, nesielgti drastiškai.
Lyg problema tai, kad aš reaguoju, o ne kad šeima pamynė ne tik mano savigarbą, bet ir lietuvišką draugiškumo kodą.
Pasirašiau skyrybas lyg žmogus, kuriam institucijos atėmė paskutinį kreditą. Kaimynė išskrido pas mamą pailsėti.
Anyta nutraukė ryšius. O buvęs vyras tapo tėvu naujoje laiptinėje.
Likau viena. Be vyro. Be šeimos, apie kurią svajojau.
Liūdniausia, kad ne tribūnose išduota, o kolektyviai, prie sekmadienio stalo, kur prancūziškas sviestas tepamas ant lietuviškos duonos.
Šeima manęs ne tik neapgynė, bet tiesiog nutarė, kad nieko nematyti pats patogiausias pasirinkimas.

Anyta manęs ne tik neišdavė vieną kartą išduodavo kas sekmadienį, kai glėbesčiavo ir ramino: Viskas gerai, o sūnus kepė bulves kitai moteriai.
Tuomet supratau partnerio išdavystę išgyventi galima.
Bet kai tave išduoda visa šeimos taryba lieki pusiau tuščia lukšto, nors visą gyvenimą svajojai bent valandą būti laiminga.
O kaip jūs manot jeigu partnerio šeima žino, kad jus apgaudinėja, bet tyli jie jau bendrininkai? O ką jūs darytumėt mano vietoje?

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

8 + fourteen =

Mano istorija kitokia. Anyta žinojo, kad jos sūnus man neištikimas su kaimyne – ir slėpė tai nuo manęs. Sužinojau, kai ji pastojo… tuomet šeima nebegalėjo slėpti tiesos. Šešerius metus buvau ištekėjusi, kol viskas subyrėjo. Gyvenome kartu, dirbome, dar neturėjome vaikų. Nebuvome tobuli, bet tikėjau, kad esame šeima. Beveik kiekvieną sekmadienį lankydavome jo tėvus. Vakarieniaudavome, kalbėdavomės, padėdavau virtuvėje. Jaučiausi tos namų dalimi. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad prie to paties stalo sėdi žmonės, žiūri man į akis… ir slepia tokią paslaptį. Kaimynė nuolat su jais būdavo – ji ne šiaip moteris „iš laiptinės“, ji buvo artima, beveik kaip giminaitė. Užeidavo dažnai, kartais netikėtai, kartais likdavo valgyti, kartais užsibūdavo iki vėlumos. Niekada nieko neįtariau, buvau įsitikinusi, kad šeima turi ribas. Net neturėjau minčių, jog įmanoma, kad tokioje normalioje šeimoje galėtų vykti tokie dalykai… visų akivaizdoje. Anyta visada ją gindavo. Jei kas nors ką nors pasakydavo – ji pateisindavo. Jei kaimynė ko nors prašydavo – anyta pirmoji padėdavo. O vyras… jis irgi visada būdavo „užimtas“. Mačiau tai, bet tikėjau – „negalvosiu blogai, nesąmonė“. Tik keliais mėnesiais prieš viską susivokiau – kažkas ne taip. Vyras vis labiau nebūdavo namie: sakydavo, esą pas tėvus, padedąs, dirbąs. Niekada jo neseku – nesu ta, kuri seka ir tikrina. Bet anyta pradėjo keistai elgtis: šaltesnė, tolimesnė, mažiau maloni. Pajutau – tarsi ji elgiasi kaltai. Dieną, kai paaiškėjo tiesa, nebuvau pasiruošusi. Paskambino vyro teta. Ne iš karto. Pirmiausia pasiteiravo, kaip man sekasi, kaip darbe, kaip mudu su vyru. Tada – tyla, ir klausimas: „Ar dar gyvenat kartu?“ Atsakiau „taip“. Vėl tyla. Ir tada: „O tu nieko nežinai… apie kaimynę?“ Sąstingis per visą kūną. „Ką kalbate?“ – klausiu. Ir ji pasako tiesiai: „Ji laukiasi. Tavo vyras – tėvas.“ Sakė, kad visa tai jau „vieša paslaptis“ šeimoje. Kad mėnesiais bandė „suvaldyti situaciją“, bet niekas nedrįso man pasakyti. Padėjau ragelį ir atsisėdau lovos krašte. Vyras dar nebuvo grįžęs. Kai parėjo, aš jo jau laukiau. Paklausiau tiesiai: „Nuo kada tu su kaimyne?“ Jis – nepagailėjo. Tik nuleido galvą: „Nebuvo planuota…“ „Kiek laiko?“ „Daugiau nei metai.“ Griūva pasaulis. „Kas žino?“ Tada baisiausia: „Mama žino jau kelis mėnesius.“ Tą momentą – didžiausias smūgis. Kitą dieną nuėjau pas anytą. Įėjau be perspėjimo. Man nerūpėjo, ar jai patogu. Klausiau tiesiai: „Kodėl nepasakei?“ Ji žiūri ramiai. Be ašarų. Be virpesių. Tarsi žmogus, kuris nusprendė, kad jis – teisus: „Norėjau išvengti skandalo. Tikėjausi, jis išspręs viską su tavimi.“ Netikėjau. „Slepti, kad sūnus man neištikimas su kaimyne – ar tai vadini, kad mane ‘saugai’?“ „Nenorėjau sugriauti jūsų santuokos.“ Supratau paprastą dalyką: niekada nebuvau saugoma. Buvau patogi. Apgauta visų. Tada šeima pradėjo „padėti“. Kištis, aiškinti, raginti nebūti „kategoriska“. „Nedaryk skandalo“, sakė. Lyg problema – ne išdavystė, o mano reakcija. Pasirašiau skyrybas. Kaimynė kuriam laikui išvyko pas savo mamą. Anyta nustojo su manimi bendrauti. Buvęs vyras tapo tėvu su ja. Likau viena – ne tik be vyro, bet ir be šeimos, kurią maniau turinti. Blogiausia – ne tik neištikimybė. Tai – kolektyvinė išdavystė. Skyrybų dieną jau buvau palaužta ne tik dėl vyro išdavystės, o dėl to, kad mane išdavė visa jo šeima. Šešerius metus sekmadieniais ėjau pas juos – gaminau, padėjau, juokiausi, švenčiau. Maniau, kad mane myli. O tiesa – jie žiūrėjo man į akis ir žinojo. Žinojo. Tylėjo. Saugodavo jį. O manęs – niekada. Anyta mane išdavė ne tą dieną, kai sužinojo. Ji išdavė kiekvieną kartą, kai apkabindavo ir sakydavo „viskas gerai“, kai jos sūnus manė vaiką kitai. Ir tada supratau – yra skausmas didesnis už partnerio išdavystę: šeimos stalo išdavystė… keičia žmogų amžiams. ❓ Klausimas jums: Kaip jūs manote – jei antroji pusė jumis nesirūpina, o jo šeima žino ir tyli – ar jie bendrininkai, ar „tai ne jų reikalas“? Ir ką darytumėte mano vietoje?