Visada jausdavau, kad mano gyvenimas teka šalia pagrindinio takelio, lyg traukinys jau išvažiavęs iš stoties, o aš likau ant pakartotinio bėgimo takelio. Rytais pasikeldavau maršrutiniu į statybų medžiagų sandėlį už miesto ribų, krovdavau sunkius šilumos izoliacijos ritinius, sandėliavau dokumentus, pietus valgydavau sriubą ir grikius karštoje valgykloje prie bazės, vakarus leisdavau televizoriui ir retai susitikdavau su draugais vietiniame bare šalia autobusų stoties. Man buvo trisdešimt trys, mane vadino Andrius, o visiems aplinkui man atrodė, kad viskas jau tvarkoje.
Gyvenau nuomojamoje kambaryje senos plytinės pastato prieš mokyklą, kurioje mokiausi. Šalia manęs gyveno sausas pensininkas, kuris nuolat šnekėjo apie sveikatos problemas ir vaistų kainas. Aš juokavausiu, linktelėjau, galvojau dar kur. Ant lovos viršuje kabėjo nusidėvėjęs plakatas su didžiuoju miestu stiklų bokštais, tiltu, upės šviesa, naktiniais žiburiais. Jį įsigijau po armijos, per vietinę turgų, ir nešiojau su savimi į kiekvieną nuomojamą butą. Kartais gulėdamas užsiminiau, jog vaikščiotų po šias gatves, nežinomas, laisvas kaip turistas ar kinas herojus.
Realybė buvo paprastesnė. Sandėlyje dirbau sandėlio prižiūrėtoju, atlyginimas vėlai atsidurdavo, vadovas dažnai kėsdavo balsą, o draugai vis dažniau kalbėjo apie paskolas ir hipotekas. Vieną vakarą, kai pensininkas vėl skundėsi dėl kraujospūdžio, aš pastebėjau, jog beveik jo nebelaukiu. Viduje man susiformavo sprendimas, dar neapibrėžtas žodžiais, bet įkvepiantis, kaip niekas netikėtai kanda.
Po savaitės nusipirkau bilietą traukinių į Vilnių. Pasakiau darbe, kad išeinu, radau geresnį pasiūlymą logistikos srityje. Vadovas tik pakėlė pirštą, prisijuokė ir palinkėjo sėkmės. Pensininkui pasakiau, kad važiuoju pinigams užsidirbti, jis pakėlė rankas, bet neįkandė. Turėjau tik kelias krepšius su drabužiais, seną nešiojamąjį kompiuterį, keletą knygų. Plakatą su miesto vaizdu atsargiai susiklojau ir padėjau ant viršaus.
Traukinyje sėdėjau prie lango, stebėdamas, kaip už stiklo prabėga laukai, retų kaimų, degalinių stotys. Galvoje šilko vaizdai apie ateitį darbo šūkiai, galbūt pradžioje kaip krovinininkas ar kurjeris, vėliau geresnis darbo pasiūlymas. Įsivaizdinau, kaip įsikursiu kambaryje centre, lankysiu kavines, koncertus, gal net susitiksime su kažkuo. Dideliuose miestuose, kaip man atrodė, viskas vyksta savaime.
Kai traukinys anksti ryte įvažiavo į Vilnių, Andrius prispriglaudė į stiklą. Už lango išsisklaidė pilkai pastatai, kryžiažodžiai, reklaminiai skydeliai. Dangus buvo žemas, šviesus kaip švitrinis plienas. Stotyje, ant vėjo, šaltai nušlapęs oras bei pigios kavos kvapas iš automatinės mašinos pasitiko mane. Žmonės skuba, vilki lagaminus, kalba telefonu. Niekas manęs nelaukė.
Išėjau į aikštę prieš stotelę ir trumpam pasimetau. Automobiliai, autobusai, garsūs skelbimai, žmonės, nešantys mane kaip kliūtį. Kišenėje buvau išspausdintas pigus hostelio rezervacijos lapas centre, kurį planavau pasiekti metro. Iš kuprinės ištraukiau nuspręstą metro linijų schemą, kurią dar namuose išspausdinau. Spalvotos linijos susipynė, stotys su nežinomais pavadinimais susijungė į raštą. Turėjau surasti tą, kurio pavadinimas buvo ilgas ir sudėtingas.
Metro nusileidau, šiek tiek suspaustas minioje. Vagonas perpildytas, šilta, jausiau žmonių prakaitą ir parfiumą. Balsai susilietė į šurmulį. Laikydamasis rankų turėklų, stebėjau pastatų pavadinimus ant sienų. Širdyje skambėjo jaudulys tai tas jausmas, apie kurį svajojau: esu mažytė taškas didžiuliame mieste, ir viskas tik prasideda.
Hostelis buvo siauras kiemas netoliese žiedinio kelio. Senas pastatas su nusikėlusia dažų danga, geležinė duris su kodu, viduje siauras koridorius su linoleumu ir skalbimo miltų kvapu. Administratorius lieknas berniukas su uodega priėmė mano pasą, išdavęs raktą į spintelę ir parodęs lovą bendroje patalpoje aštuonių. Virš kiekvienos lovos kabėjo užuolaida, šalia stalo stovėjo stalčiučiai su lempa.
Pirmąsias dvi dienas vaikščiojau po miestą, bandydamas įsiminti gatves. Telefonu iešiojau darbo skelbimus, skambindavau dėl skelbimų. Man sakydavo, kad perskambins arba prašo atsiųsti gyvenimo aprašymą paštui. Kojos vakare ąžuojosi, kišenėje vis mažėjo popieriaus krūva. Vakarais hostelyje gulėjau ant savo lovos, klausydavau kambario draugo traukimų, juokų iš kitos patalpos ir maniau, kad viskas gerai. Taip turi būti.
Trečią dieną nuvažiavau į darbo pokalbį logistikos įmonėje, kurios biuras stovėjo verslo centre šalia Neries. Ten pasitiko mane griežta suknelė dėvėjusi mergina, uždavusi kelis klausimus ir peržiūrėjusi mano darbo patirtį. Pažadėjo pranešti per savaitę. Išėjau iš pastato, šiek tiek stovėjau prie stiklinių durų, žiūrėdamas į vandenį, ir nusprendžiau nueiti pėsčiomis iki metro.
Pradėjo lietus, pakėliau striukės kišenę ir pagreitėjau. Kampelyje, prie vitrinų su abstrakčiais paveikslais, sustojau. Viduje buvo galerija balti sienos, ryškus šviesa, žmonės su taurėmis vyno. Per stiklus matėsi aukšta moteris juodo suknelioje, juokingai juokanti. Aš stovėjau, kaip prie televizoriaus. Mano mieste tokios galerijos nebuvo ten paveikslus rodė tik kultūros namuose, ir tai senos, dulkėtos kolekcijos.
Kai jau norėjau eiti toliau, galerijos durys plačiai atsivėrė ir ant laiptų išėjo ši moteris. Ji užkurė cigaretę, uždengė ugnį ranka. Šviesi trumpa plaukus susijungusi į neapgalvotą šuklelį, ant kaklo švytėjo plona grandinėlė. Ji pamiršo, kad žiūri mane, ir nusišypso.
Įeikite, pasakė ji. Turime atvirą dieną, įėjimas laisvas.
Aš sutrūpėjau, bet žengiau pro duris.
Aš nepasijuokiau, kad nuvytęs, murdžiau, žiūrėdamas į savo džinsus ir striukę.
Nesijaudink, ji atsijautė, nuskaidė dūmus. Čia be aprangos kodekso. Aš esu Austėja. O jūs?
Andrius.
Malonu susipažinti, Andriui. Sekime, Andriui. Menininkas džiaugsis papildomu žiūrovų porų.
Ji paėmė mane už elno, švelniai, kaip seną draugą, ir įtraukė į vidų. Odočiai vyno ir kažko pikantiško maišėsi su šviežios dažų aromatu. Žmonės stovėjo grupelėmis, diskutuodavo apie kūrinius, juokėsi. Ant sienų kabėjo didžiuliai drobės, kuriose miglotos miesto siluetai. Aš stovėjau prieš vieną iš jų, netikėtai jausdamas, kad žiūriu į save iš šono.
Patinka? Austėja šalia manęs, taip pat žiūrėdama į paveikslą.
Keista, nuoširdžiai atsakiau. Šiek tiek baisu.
Tai gerai. Baimė nuoširdi reakcija. Ji atsigręžė. Ar čia vienas?
Taip. Neseniai atvykau iš krašto.
Suprantu. Jos žvilgsnis darė įspūdį. Ką čia darote mūsų šaltame mieste?
Darau bandau rasti. Anksčiau dirbau sandėlyje, kaip prižiūrėtojas.
Romantika, šypsojosi Austėja. Aš esu kuratorė. Dirbu su menininkais, projektais, galerijomis. Tai mano smėlio dėžė.
Ji sukūrė ranką ore, parodydama erdvę.
Turite sėkmę, kad užsukote. Šiandien galite švelniai pasinerti į kultūrą.
Į mūsų prisijungė vyras juodame marškinėlyje su pilvo barzda, kurį Austėja pristatė kaip parodos kūrėją. Jie keletą kartų pasikeitė žodžiais, menininkas pasveikino mane, nusisuko prie kitų svečių, o Austėja liko šalia.
Ar seniai svajojote atvykti? paklausė ji, įpilusi balto vyno į plastikinį puodelį ir išstūmusi man.
Ilgai. Viską ruošiau, bet
Dabar susiklostė. Ji atidžiai žiūrėjo į mane. Ką čia norite rasti?
Aš kratydavau pečius, jausdama, kaip šypsosi ausys.
Nieko nesu tikras. Kažkas kitas. Ne kaip ten.
Čia rasite kitokį. Austėja šypsojosi. Klausimas ar esate pasiruošęs šiam kitokiam.
Ji sakė tai be ironijos, tik šiek tiek pavargusi. Tada jos pakvietė į grupę svečių, šypsodamasi, apkabindama. Aš likau šalia paveikslo, rankoje puodelis, viduje skubėjau. Jaučiausi svetimas, bet tuo pačiu ir dalis ko nors, ką iki šiol matė tik filme.
Kai norėjau išeiti, Austėja vėl iškrito šalia, tarsi neišėjo.
Ar turite planų vakare? paklausė ji.
Ne, grįžti į hostelį.
Skamba nuobodu. Ji nusiūno lūpas. Eikime su mumis į afterparty. Bus žmonės, muzika. Susipažinsite su ką nors, gal rasite darbą. Čia viskas vyksta per kontaktus.
Aš dvejojausi. Prisimenu kambario savininkės žodžius apie didžiuosius miestus, kur žmonės apgaudinėja. Bet šalia stovėjo Austėja ryški, gyvybinga, tarsi iš kitos pasaulio dalies. Nusišypsojau.
Gerai.
Mes išsiruošėme taksi į seną dvarą, perkonvertuotą į klubą. Viduje tamsa, elektroninė muzika, šviesos blyksniai. Žmonės gėrė, šokdavo, rūkė laiptų pakilime. Austėja vedė mane po salę, pristatydama žmones, vardus išsakodama, kaip iš mano galvos šoktelėjo. Man patiekiant vyną ar stiprų gėrimą, galva lengvėjo, ribos ištirpo.
Matai tą vaiką prie baro? šnabždėjo Austėja, nusižemindama prie ausies. Jis kolekcininkas. Pirkia jaunus, dar nepaklusčius. Jam svarbu, kad viskas atrodytų tiesa.
Ji kalbėjo apie menininkus, dotacijas, rėmėjus. Kaip viskas slypi ant ryšių, įspūdžių, istorijos, kurią sugeba pasakoti. Aš klausiausi, nesijaudindamas, kad pasiklydau šioje žodžių srove. Atrodė, tarsi esu scenos užkulisiuose.
Dienos pabaigoje išėjau į orą kvėpuoti. Drėgnas oras šaltinėjo nuo asfalto. Austėja sekė mane, įkvepė.
Kaip, nesigaili, kad atėjai? paklausė ji.
Ne. Aš priešo prie sienos atsikėliau. Keista, bet įdomu.
Prisitaikyk. Ji išpūtė dūmą. Miestas ar ją įkramtų, ar mokys tave ją įkramtyti.
Ji tai pasakė beveik neįsijautusi, lyg pakartojo kitų žodžius. Tada žvilgtelėjo į mane atidžiau.
Žinai, Andrius, man patinki. Tu tikras. Tai retas bruožas. Turiu idėją. Gal galėtum padėti, ir ir tau būtų naudinga.
Aš susigaužiau.
Kokia idėja?
Dabar ne. Esi pavargęs. Rytoj. Aš parašysiu tau. Ji paprašė mano numerio, įrašė į telefoną. Tik nepradingi. Šiame mieste pradingti lengva.
Kitą rytą pabudau hostelyje su sunkia galva. Priminimai apie naktį šviesos, veidus, juoką, frazes apie dotacijas. Ant stalo švietė telefonas. Žinutė nuo Austėjos: Vakaras pasižiūrėk į galeriją, turi pasikalbėti.
Dieną vėl skambindavau dėl darbo, atėjau į dar vieną pokalbį sandėlio įmonėje. Man pasiūlė naktines pamainas už nedidelį atlyginimą, sakiau, kad pagalvoju. Viduje augo nerimas. Pinigų liko mažai, o nuolatinio darbo vis dar nebuvo.
Vakare atvykau į galeriją. Ten buvo tyla, beveik nieko nebuvo lankytojų. Austėja sėdėjo prie aukštos stalo su nešiojamu kompiuteriu, akiniuose, plaukai susuktas į uodegą.
Sveikas, vakarais šaunus, pasakė ji nuimdama akinius. Kaip galIr taip Andrius, susidūręs su sprendimais ir neaiškia ateitimi, nusprendė pasitikėti savo instinktais ir žengti į priekį, tikėdamasis, kad sukuria naują gyvenimo puslapį, kurį patys parašys.
