O kam tau tas stiklainiukas, brangusis? tyliai klausia mama.
Vaikas nė nepakelia akių.
Kad nupirkčiau seneliui tortą… Jis juk niekada tokio neturėjo.
Žodžiai skamba taip rimtai ir nuoširdžiai, kad motinai gerklėje užstringa ašara dar prieš suvokiant, ką išgirdo.
Ant stalo vos kelios eurų monetos ir smulkūs centai, kuriuos berniukas rūpestingai dėlioja it brangiausią lobį.
Ne pinigai ją sugraudina…
O vaiko širdis, kuri dar nesupranta vertės, bet jau pažįsta dėkingumą.
Senelio gimtadienis po savaitės.
Žmogus su surambėjusiomis rankomis, tylus, mėgstantis duoti ir nieko nesitikėti mainais.
Nieko niekad neprašo.
Tik vieną vakarą, tarsi tarp kitko, buvo tarstelėjęs:
Niekada neturėjau torto tik sau
Žodžiai, kurie suaugusiajam tiesiog frazė.
Vaikui tapo užduotimi.
Ir nuo tada:
taupo monetas, neleidžia jų saldainiams;
neperka skanėstų po mokyklos;
pardavė du savo piešinius;
ir kas vakarą į stiklainiuką įmeta dar vieną monetą, kuri skamba viltingai.
Ateina sekmadienis senelio gimtadienis.
Ant stalo paprastas parduotuvės tortas.
Kreivai įsmeigta žvakutė.
Vaikas drebantis nuo jaudulio.
Ir senelis, kuris tą akimirką neatlaiko emocijų.
Jis neverkia dėl skonio.
Ne dėl dydžio.
Ne dėl sumokėtų eurų.
Verkia, nes pirmą kartą gyvenime…
kažkas nuoširdžiai apie jį pagalvojo,
su meile, maža lyg monetėlė,
bet bekrašte iš vidaus.
Nes kartais didžiausias gestas telpa į mažiausią taupyklę.
Ir tikra meilė dažnai ateina iš to,
kas turi mažiausiai…
bet jaučia giliausiai.






