Labai noriu namo, sūnau Petraitis išėjo į balkoną, užsirūkė papirosą ir prisėdo ant žemos taburetės. Gerklėje susiformavo kartus gumuliukas, bandė save suvaldyti, bet rankos išdavikiškai sudrebėjo. Negi jis kada nors galėjo pagalvoti, kad ateis tokia diena, kai jam nebeliks vietos savo pačio bute… — Tėti! Nepyk ir neįsižeisk! — į balkoną įbėgo Larisa, vyriausia Viktoro Petraičio dukra. — Aš juk daug neprašau… Palik mums savo kambarį ir viskas! Jei manęs negaila, pagalvok bent jau apie savo anūkus. Jiems tuoj į mokyklą, o dabar turi gyventi kartu su mumis viename kambaryje… — Laura, aš tikrai nenoriu gyventi senelių namuose, — ramiai atsakė senolis. — Jei jums su vaikais per ankšta mano bute, galite persikelti pas Michailo mamą. Ji viena gyvena trijų kambarių bute. Turėsite atskirus kambarius ir jūs, ir vaikai. — Tu juk žinai, kad niekaip nesugyvensiu su ja po vienu stogu! — riktelėjo dukra ir stipriai trinktelėjo balkono durimis. Petraitis paglostė seną šunį, kuris jam ir žmonai ištikimai tarnavo daugelį metų, prisiminė savo Nadą ir pravirko. Jis nuolat apsiverkdavo prisiminęs žmoną – ji mirė prieš penkerius metus, palikusi jį vieną. Vyras pasijuto visišku našlaičiu po jos išėjimo. Visą gyvenimą jie ėjo drauge – negi galėjo įsivaizduoti, kad turės patirti vienišą senatvę turėdamas ir dukrą, ir anūkus. Larisą su žmona augino su meile ir gerumu, stengėsi perteikti dukrai pačias geriausias savybes. Bet, matyt, vis dėlto kažką praleido… Dukra užaugo žiauri ir savimyla. Barsas tyliai sudejavo ir atsigulė prie šeimininko kojų. Šuo jautė jo sielvartą ir kentėjo kartu. — Seneli, tu mus visai nemyli? — į kambarį įėjo aštuonmetis anūkas. — Kas tau tokią kvailystę pasakė? — nustebo senolis. — Kodėl nenori išvažiuoti nuo mūsų? Gaila palikti man ir Kostui kambarį? Kodėl toks šykštus? — berniukas žiūrėjo į senelį su panieka ir pykčiu. Viktoras bandė kažką paaiškinti, bet suprato, kad vaikas kartoja dukros žodžius. Matyt, Larisa jau spėjo paveikti sūnų. — Gerai. Išvažiuosiu, — be gyvybės balse atsakė senolis. — Atiduosiu jums kambarį. Jis jau nebegalėjo būti tokioje aplinkoje. Jautė, kad šitame name jo visi nekenčia — nuo žento, su kuriuo jau seniai nesišneka, iki anūko, kuriam buvo įdiegta, kad senelis atėmė jo kambarį. — Tėtuk, tikrai sutikai? — džiugiai įbėgo Larisa. — Tikrai, — tyliai ištarė senolis. — Pažadėk, kad neversi Barso kentėti. Jaučiuosi išdavikas… — Liaukis! Mes juo rūpinsimės, vedžiosim lauke kiek tik norėsis. O savaitgaliais ateisime tavęs aplankyti, su Barsu, — pažadėjo dukra. — Išrinkau tau geriausią pensioną, pamatysi, tau ten patiks. Po dviejų dienų Petraitis išvyko į senelių namus. Kaip paaiškėjo, dukra jau buvo viską sutarusi ir laukė, kada tėvas galiausiai pasiduos. Atėjęs į tvankią kambarį, persismelkusią drėgme ir blusomis, senolis pasigailėjo savo sprendimo. Larisa apgavo, žadėdama patogias sąlygas. Ten buvo ne privatus pensionas, o paprasti senelių namai, kur gyveno vargšai, pamiršti žmonės. Susidėjęs daiktus, nuėjo žemyn. Atsisėdęs ant suoliuko, vos nesusigraudino. Žiūrėdamas į bejėgius senukus įsivaizdavo, kokia liūdna ateitis jo laukia. — Naujas? — paklausė maloni vyresnio amžiaus moteris, prisėdusi greta. — Taip…, — sunkiai atsiduso senolis. — Nesijaudinkite… Man irgi pradžioje buvo baisu, verkiau, bet paskui susitaikiau. Aš Valentina. — Viktoras, — prisistatė vyras. — Jus irgi čia atvežė vaikai? — Ne, sūnėnas. Dievas vaikų nedavė, visą butą palikau sūnėnui, bet paskubėjau… Jis pasiėmė butą, o mane čia atvežė. Gerai bent, kad ne į gatvę… Jie kalbėjosi iki vėlyvo vakaro, prisiminė jaunystės metus, savo antrąsias puses. Kitą rytą vėl kartu išėjo pasivaikščioti. Ši moteris įnešė bent kažkiek džiaugsmo į Petraičio gyvenimą. Senolis negalėjo būti tame kambaryje, laiką leido lauke. Valgykloje maistas buvo prastas – valgė tik tiek, kad palaikytų jėgas. Petraitis laukė dukros. Tikėjosi, kad Larisa persigalvos, pasiilgs ir parsiveš namo. Bet laikas ėjo, o dukra nesilankė. Vieną dieną senolis nusprendė paskambinti namo, pasiteirauti, kaip Barsas, bet niekas neatsiliepė. Kartą prie įėjimo Petraitis sutiko kaimyną Stasį. Stasys irgi pamatė senolį, nustebo ir pasileido prie jo. — Tai jūs čia! — nustebo vyras. — O kodėl jūsų dukra meluoja, kad išvykote į kaimą? Iškart pajutau, kad kažkas negerai. Žinojau, kad niekada nepaliktumėte Barso gatvėje. — Apie ką? — nesuprato Viktoras Petraitis. — Kas atsitiko su mano šunimi? — Nesijaudinkite, jo atidavėm į prieglaudą. Aš pats nežinau, kas įvyko. Mačiau, Barsas sėdi visą laiką prie jūsų laiptinės, o jūsų niekur. Sutikau Larisą, paklausiau, ar viskas gerai. Ji sakė, kad išvykote į kaimą, o ji parduoda butą ir kraustosi pas vyrą. Dėl šuns aiškino, kad jis jau senas ir jūs nebenorite su juo vargti. Kas čia vyksta, Petraitis? — paklausė Stasys, kai pamatė, kaip išbalo senolis. Petraitis papasakojo viską. Kad būtų atidavęs viską, jeigu būtų galima atsukti laiką atgal ir nepadaryti lemtingos klaidos. Ne tik dukra atėmė iš jo orią būtį, bet ir Barsą išvarė į gatvę. — Labai noriu namo, sūnau, — sušnibždėjo senukas. — Aš čia kaip tik panašiu reikalu — juk esu teisininkas, dažnai ginu senelių teises. Dabar tvarkau vieno senuko bylą, kaimynai atėmė namą. Jūs nesijaudinkite. Jūs juk nespėjote išsiregistruoti? — paklausė vyras. — Ne. Nebent ji pati mane išregistravo. Nebežinau, ką tikėtis iš savo dukros… — Ruoškitės, lauksiu mašinoje, — pasakė Stasys. — Negalima taip! Kokia ji dukra po tokių dalykų… Petraitis greitai susikrovė daiktus ir nusileido žemyn. Prie durų sutiko Valentiną. — Valyte, išvažiuoju. Kaimyną sutikau, sako, kad dukra išvarė Barsą ir parduoda butą. Štai tokie reikalai, — ištarė vyras. — Kaip gi taip? — sutriko moteris. — O aš? — Nesirūpink, baigsiu viską tvarkyti ir grįšiu pasiimti tavęs, — pažadėjo Petraitis. — Sakyk tokius žodžius… Kam aš reikalinga? — liūdnai tarė moteris. — Atsiprašau, manęs laukia. Neliūdėk, tikrai ištesėsiu pažadą. Viktorui Petraičiui nepavyko sugrįžti namo. Butas buvo užrakintas, o raktų neturėjo. Stasys jį paėmė gyventi pas save. Greitai paaiškėjo, kad Larisa pati jau nebegyvena bute — prieš kelias dienas persikėlė pas anytą, o butą išnuomojo. Dėka Stasio senoliui pavyko apginti teisę į savo namus. — Ačiū tau, — padėkojo senolis. — Bet nežinau, kaip toliau gyventi. Ji juk nesustos, kol visiškai mane išvys… — Yra tik vienas sprendimas, — atsakė Stasys. — Galime parduoti butą, atiduoti Larisai jos dalį, o už likusius pinigus nupirkti tau būstą. Greičiausiai galėtų būti namelis kaime. — Puiku! — apsidžiaugė vyras. — Tobulas variantas. Po trijų mėnesių Viktoras Petraitis persikėlė į naujus namus. Stasys jam viskuo padėjo, ir dabar pasiūlė juos pervežti su Barsu. — Tik dar užsukime į vieną vietą, — paprašė Petraitis. Senolis iš tolo pamatė Valentiną. Ji sėdėjo ant jų suoliuko ir liūdnai žiūrėjo į tolį. — Vale! — pašaukė moterį. — Mes su Barsu tavęs atvažiavome. Dabar turime namelį kaime. Grynas oras, žvejyba, uogos, grybai, viskas šalia. Važiuojam? — nusišypsojo Petraitis. — O kaip gi aš važiuosiu? — sutriko moteris. — Tiesiog atsistok nuo suoliuko ir eik su mumis, — nusijuokė vyras. — Pasiryžk! Čia mums nėra ką veikti. — Gerai! Palauk dešimt minučių? — nusišypsojo Valentina, negalėdama sulaikyti ašarų. — Žinoma, palauksiu! — šypsodamasis atsakė vyras. Nepaisydami aplinkinių piktavališkumo, šie du žmonės sugebėjo apginti savo laimės teisę. Abu suprato, kad pasaulyje yra daugybė gerų žmonių, o blogų — daug mažiau. Viktoras ir Valentina patys įsitikino. Senoliai sugebėjo kovoti dėl savęs ir pagaliau surado ramybę ir laimę gyvenime…

Oi, žinai, tiesiog noriu namo, sūnau…

Toksai Vytautas Jankauskas išėjo į balkoną, užsirūkė senovišką žiguliuką, atsisėdo ant mažos medinės kėdutės. Gerklę užgulė skaudus gumulas nors stengėsi laikytis, rankos vis tiek pradėjo drebėti. Negi kada nors būtų pagalvojęs, kad ateis diena, kai jam pristigs vietos nuosavame bute…

Tėveli! Nekelk pykčio ir nesižemink, pribėgo į balkoną vyresnioji dukra Giedrė. Juk daug neprašau… Palik mums savo kambarį ir viskas! Jei ne gaila manęs, bent jau pagalvok apie savo anūkus. Vaikai tuoj į mokyklą, o visi trys spaudžiamės vienam kambary…

Giedre, aš nevažiuosiu į senelių namus, ramiai atsakė senukas. Jei jums per ankšta su vaikais čia, kraustykitės pas Mykolo mamą ji viena gyvena trijų kambarių bute. Turėsit atskirą kampą ir jūs, ir vaikai.

Juk žinai, kad su ja negalėčiau pakęsti nė savaitės! sušuko dukra, trinktelėjo balkono durimis.

Vytautas paglostė seną savo šunį Pupį, kuris ištikimai tarnavo jiems su žmona daugybę metų, ir, prisiminęs Aldoną, pradėjo tyliai verkti. Visada ašaros kaupėsi, kai atmintyje iškildavo žmonos veidas jau penkeri metai, kaip ją neteko, liko visiškai vienas. Po jos mirties pasijuto kaip našlaitis, nors šalia liko ir dukra, ir anūkai… Visą gyvenimą ėjo kartu, neįmanoma buvo patikėti, kad jo laukia tokia vienatvė tarp savų žmonių.

Giedrę augino su meile, viską darė dėl jos norėjo užauginti dorą žmogų. Bet kažkas vis tiek prasilenkė, matyt… Dukra išėjo savotiška, egoistiška, šalta.

Pupis tyliai suinkštė ir atgulė jam prie kojų. Šuo jautė šeimininko širdies sopulį, pats dėl to liūdėjo.

Seneli, tu mūsų nemyli? į kambarį įėjo aštuonmetis anūkas Jonas.

Ką tu, Jonai, kas tau taip pasakė? nustebo senukas.

Kodėl nenori išeiti? Negi tau gaila man ir Kostui atiduoti savo kambarį? Kodėl toks šykštus? žiūrėjo su panieka ir įsiūčiu.

Vytautui norėjosi viską paaiškinti, bet suprato vaikas kartoja mamos žodžius. Giedrė, matyt, jau buvo pripudrinusi vaikui galvą.

Gerai. Išeisiu, be gyvybės balse pasakė senukas. Pasiimkit tą mano kambarį.

Jis nebegalėjo daugiau būti toje įtemptoje atmosferoje jautė, kad namuose jo niekas nebenori: žentas jau seniai su juo nešneka, anūkas pyksta, ir visi įtikinėjo, kad būtent jis užgrobė kambarį.

Tėvelis! Tikrai sutinki?! džiugiai pribėgo Giedrė.

Taip… tyliai ištarė. Tik pažadėk, kad Pupio nenuskriausi. Jaučiuosi išdavikas…

Bus gerai, pasakė dukra. Prižiūrėsim Pupį, vesim pasivaikščioti. O savaitgaliais pas tave abu su šuniu būtinai atvažiuosim. Geriausią senelių namą išrinkau patiks tau, pamatysi!

Po poros dienų Vytautas buvo jau senelių namuose. Pasirodo, Giedrė viską seniai susitarė, laukė, kol tėvas palūš. Įėjęs į tvankų, drėgmės ir blakių prasmelktą kambarį, Vytautas nusivylė savo sprendimu. Giedrė apgavo sakydama, kad būs geros sąlygos ne privatus pensijatas, o eiliniai valstybiniai senelių namai, su vargstančiais, pamirštais žmonėmis.

Trumpai susipakavęs daiktus, Vytautas nusileido žemyn, atsisėdo ant suolelio ir vos nepradėjo garsiai verkti. Apžiūrinėdamas bejėgius senelius, įsivaizdavo varganą ateitį…

Naujas? paklausė simpatiška pagyvenusi moteris, prisėsdama šalia.

Taip…, sunkiai atsiduso.

Nebūk toks liūdnas, ramino ji. Aš pati pradžiai verkiau kiekvieną dieną, paskui susitaikiau. Vai, mano vardas Valentina.

Vytautas, prisistatė. Jus ir vaikai čia atvežė?

Ne, sūnėnas. Vaikų Dievas nedavė. Palikau sūnėnui butą, bet jis jį pasisavino, o mane čia atvarė. Gerai dar, kad ne į gatvę…

Kalbėjosi iki vėlyvo vakaro prisiminė jaunystę, savo antruosius. Kitą dieną po pusryčių vėl ėjo pasivaikščioti.

Valentina tapo Vytautui šviesuliu bent kiek linksmybės ir prasmės įsižiebė toje kasdienybėje. Viduje būti negalėjo visą laiką leisdavo kieme. Valgyti irgi neskanu tiesiog trupinį dėdavo į burną, kad neprarastų jėgų.

Vytautas vis laukė dukros. Tikėjosi, gal Giedrė atsibos, pasiilgs tėvo ir pasiims gyventi atgal. Bet dienos slinko, niekas nesilankė. Kartą nusprendė paskambinti namo, sužinoti, kaip Pupis bet niekas nepakėlė telefono.

Vieną dieną prie durų Vytautas pamatė seną pažįstamą kaimyną Steponą Petrauską. Stepas iškart priėjo:

Tai va kur jūs dingot! nustebo vyras. O dukra jūsų sako, kad į kaimą išvažiavot… Manęs iškart tai suglumino. Juk Pupį niekad neišvarytumėt…

Apie ką jūs? nesuprato Vytautas. Kas su mano šuneliu?

Ramiai, Pupį priglaudėm prieglaudoje. Nežinojau, kas vyksta žiūriu, šuo ištisas dienas laukia jūsų prie laiptinės, bet jūs neatsirandat. Sutikau Giedrę, paklausiau, gal kas nutiko. Sako, kad jūs išvažiavot į kaimą ir butą jau parduoda, o šuo per senas, neva jums rūpintis nebeįdomu. Vytautai, kas čia dedasi? Steponas pastebėjo, kaip senukas išbalo.

Vytautas viską jam išpasakojo pasakė, kad padarytų bet ką, kad tik galėtų atsukti laiką ir daugiau neprarasti to, ką turėjo. Dukra atėmė iš jo ir normalų gyvenimą, ir Pupį.

Labai noriu namo, sūneli… tyliai pridūrė senukas.

Aš ir atėjau dėl tokio reikalo. Pats esu advokatas, dažnai ginu senolių teises; dabar kito seno žmogaus namus iš kaimynų reikia atgauti. Nebijokit. Tik ar dar nespėjot išsirašyti? pasitikslino Steponas.

Ne, nebent ji pati tyliai mane išregistravo jau nebežinau, ko iš savo dukros tikėtis…

Ruoškite daiktus, laukiu jūsų mašinoje, paskatino Steponas. Negalima taip! Negi čia dukra…

Vytautas per akimirką susikrovė daiktus, nulipo žemyn. Prie durų susitiko Valentiną.

Valio, išvažiuoju. Sutikau kaimyną, sakė, kad dukra Pupį išvijo ir butą parduoda. Toks gyvenimas… pasakė Vytautas.

Kaip gali būti… O ką aš? sunerimo moteris.

Nesirūpink, kai tik viską sutvarkysiu, grįšiu pasiimti ir tavęs, pažadėjo Vytautas.

Papasakok tokią kam aš reikalinga? nuliūdusi ištarė moteris.

Atleisk, manęs laukia. Nebūk liūdna, išlaikysiu pažadą.

Į namus Vytautas nesugrįžo butas buvo užrakintas, raktų neturėjo. Steponas priėmė pas save. Po kurio laiko paaiškėjo Giedrė seniai išsikraustė pas anytą, o butą išnuomojo.

Steponui pavyko apginti Vytauto teisę į būstą.

Ačiū tau, dėkojo Vytautas. Tik nežinau, kaip gyventi toliau. Ji nesustos, kol mane visiškai išvys…

Yra vienas kelias, pasiūlė Steponas. Galime parduoti butą, Giedrei atiduoti jos dalį, iš likusio nusipirkti tau namelį kaime. Rasim nedidelį, užteks abiem su Pupiu.

Tobula! nudžiugo Vytautas. Geriausia išeitis.

Po trijų mėnesių Vytautas kraustėsi į naujus namus. Steponas visur padėjo ir šį kartą su Pupiu vežė Vytautą.

Tik dar užsukime vienur, paprašė Vytautas.

Iš toli pamatė Valentiną ji sėdėjo ant jų suolelio, liūdnai žvelgė į tolį.

Valentina! pašaukė. Mes su Pupiui už tavęs. Dabar jau turim namelį kaime švarus oras, ežeras, uogos, grybai, viskas netoli. Važiuojam? nusišypsojo Vytautas.

O kaip aš važiuosiu? sutriko moteris.

Tiesiog stok nuo suolelio ir eik su mumis, nusijuokė Vytautas. Spręsk! Čia mums nėra ką veikti.

Gerai! Palauk dešimt minučių? šypsodamasi, vos sulaikydama ašaras, pasakė Valentina.

Žinoma! atšoko Vytautas.

Nepaisant visų nesąmonių, jie sugebėjo apginti savo laimę. Pamatė, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, o jų daugiau nei piktų. Vytautas ir Valentina tuo įsitikino patys pagyvenę žmonės išmoko kovoti už save ir pagaliau atrado ramybę bei džiaugsmą…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

five × 2 =

Labai noriu namo, sūnau Petraitis išėjo į balkoną, užsirūkė papirosą ir prisėdo ant žemos taburetės. Gerklėje susiformavo kartus gumuliukas, bandė save suvaldyti, bet rankos išdavikiškai sudrebėjo. Negi jis kada nors galėjo pagalvoti, kad ateis tokia diena, kai jam nebeliks vietos savo pačio bute… — Tėti! Nepyk ir neįsižeisk! — į balkoną įbėgo Larisa, vyriausia Viktoro Petraičio dukra. — Aš juk daug neprašau… Palik mums savo kambarį ir viskas! Jei manęs negaila, pagalvok bent jau apie savo anūkus. Jiems tuoj į mokyklą, o dabar turi gyventi kartu su mumis viename kambaryje… — Laura, aš tikrai nenoriu gyventi senelių namuose, — ramiai atsakė senolis. — Jei jums su vaikais per ankšta mano bute, galite persikelti pas Michailo mamą. Ji viena gyvena trijų kambarių bute. Turėsite atskirus kambarius ir jūs, ir vaikai. — Tu juk žinai, kad niekaip nesugyvensiu su ja po vienu stogu! — riktelėjo dukra ir stipriai trinktelėjo balkono durimis. Petraitis paglostė seną šunį, kuris jam ir žmonai ištikimai tarnavo daugelį metų, prisiminė savo Nadą ir pravirko. Jis nuolat apsiverkdavo prisiminęs žmoną – ji mirė prieš penkerius metus, palikusi jį vieną. Vyras pasijuto visišku našlaičiu po jos išėjimo. Visą gyvenimą jie ėjo drauge – negi galėjo įsivaizduoti, kad turės patirti vienišą senatvę turėdamas ir dukrą, ir anūkus. Larisą su žmona augino su meile ir gerumu, stengėsi perteikti dukrai pačias geriausias savybes. Bet, matyt, vis dėlto kažką praleido… Dukra užaugo žiauri ir savimyla. Barsas tyliai sudejavo ir atsigulė prie šeimininko kojų. Šuo jautė jo sielvartą ir kentėjo kartu. — Seneli, tu mus visai nemyli? — į kambarį įėjo aštuonmetis anūkas. — Kas tau tokią kvailystę pasakė? — nustebo senolis. — Kodėl nenori išvažiuoti nuo mūsų? Gaila palikti man ir Kostui kambarį? Kodėl toks šykštus? — berniukas žiūrėjo į senelį su panieka ir pykčiu. Viktoras bandė kažką paaiškinti, bet suprato, kad vaikas kartoja dukros žodžius. Matyt, Larisa jau spėjo paveikti sūnų. — Gerai. Išvažiuosiu, — be gyvybės balse atsakė senolis. — Atiduosiu jums kambarį. Jis jau nebegalėjo būti tokioje aplinkoje. Jautė, kad šitame name jo visi nekenčia — nuo žento, su kuriuo jau seniai nesišneka, iki anūko, kuriam buvo įdiegta, kad senelis atėmė jo kambarį. — Tėtuk, tikrai sutikai? — džiugiai įbėgo Larisa. — Tikrai, — tyliai ištarė senolis. — Pažadėk, kad neversi Barso kentėti. Jaučiuosi išdavikas… — Liaukis! Mes juo rūpinsimės, vedžiosim lauke kiek tik norėsis. O savaitgaliais ateisime tavęs aplankyti, su Barsu, — pažadėjo dukra. — Išrinkau tau geriausią pensioną, pamatysi, tau ten patiks. Po dviejų dienų Petraitis išvyko į senelių namus. Kaip paaiškėjo, dukra jau buvo viską sutarusi ir laukė, kada tėvas galiausiai pasiduos. Atėjęs į tvankią kambarį, persismelkusią drėgme ir blusomis, senolis pasigailėjo savo sprendimo. Larisa apgavo, žadėdama patogias sąlygas. Ten buvo ne privatus pensionas, o paprasti senelių namai, kur gyveno vargšai, pamiršti žmonės. Susidėjęs daiktus, nuėjo žemyn. Atsisėdęs ant suoliuko, vos nesusigraudino. Žiūrėdamas į bejėgius senukus įsivaizdavo, kokia liūdna ateitis jo laukia. — Naujas? — paklausė maloni vyresnio amžiaus moteris, prisėdusi greta. — Taip…, — sunkiai atsiduso senolis. — Nesijaudinkite… Man irgi pradžioje buvo baisu, verkiau, bet paskui susitaikiau. Aš Valentina. — Viktoras, — prisistatė vyras. — Jus irgi čia atvežė vaikai? — Ne, sūnėnas. Dievas vaikų nedavė, visą butą palikau sūnėnui, bet paskubėjau… Jis pasiėmė butą, o mane čia atvežė. Gerai bent, kad ne į gatvę… Jie kalbėjosi iki vėlyvo vakaro, prisiminė jaunystės metus, savo antrąsias puses. Kitą rytą vėl kartu išėjo pasivaikščioti. Ši moteris įnešė bent kažkiek džiaugsmo į Petraičio gyvenimą. Senolis negalėjo būti tame kambaryje, laiką leido lauke. Valgykloje maistas buvo prastas – valgė tik tiek, kad palaikytų jėgas. Petraitis laukė dukros. Tikėjosi, kad Larisa persigalvos, pasiilgs ir parsiveš namo. Bet laikas ėjo, o dukra nesilankė. Vieną dieną senolis nusprendė paskambinti namo, pasiteirauti, kaip Barsas, bet niekas neatsiliepė. Kartą prie įėjimo Petraitis sutiko kaimyną Stasį. Stasys irgi pamatė senolį, nustebo ir pasileido prie jo. — Tai jūs čia! — nustebo vyras. — O kodėl jūsų dukra meluoja, kad išvykote į kaimą? Iškart pajutau, kad kažkas negerai. Žinojau, kad niekada nepaliktumėte Barso gatvėje. — Apie ką? — nesuprato Viktoras Petraitis. — Kas atsitiko su mano šunimi? — Nesijaudinkite, jo atidavėm į prieglaudą. Aš pats nežinau, kas įvyko. Mačiau, Barsas sėdi visą laiką prie jūsų laiptinės, o jūsų niekur. Sutikau Larisą, paklausiau, ar viskas gerai. Ji sakė, kad išvykote į kaimą, o ji parduoda butą ir kraustosi pas vyrą. Dėl šuns aiškino, kad jis jau senas ir jūs nebenorite su juo vargti. Kas čia vyksta, Petraitis? — paklausė Stasys, kai pamatė, kaip išbalo senolis. Petraitis papasakojo viską. Kad būtų atidavęs viską, jeigu būtų galima atsukti laiką atgal ir nepadaryti lemtingos klaidos. Ne tik dukra atėmė iš jo orią būtį, bet ir Barsą išvarė į gatvę. — Labai noriu namo, sūnau, — sušnibždėjo senukas. — Aš čia kaip tik panašiu reikalu — juk esu teisininkas, dažnai ginu senelių teises. Dabar tvarkau vieno senuko bylą, kaimynai atėmė namą. Jūs nesijaudinkite. Jūs juk nespėjote išsiregistruoti? — paklausė vyras. — Ne. Nebent ji pati mane išregistravo. Nebežinau, ką tikėtis iš savo dukros… — Ruoškitės, lauksiu mašinoje, — pasakė Stasys. — Negalima taip! Kokia ji dukra po tokių dalykų… Petraitis greitai susikrovė daiktus ir nusileido žemyn. Prie durų sutiko Valentiną. — Valyte, išvažiuoju. Kaimyną sutikau, sako, kad dukra išvarė Barsą ir parduoda butą. Štai tokie reikalai, — ištarė vyras. — Kaip gi taip? — sutriko moteris. — O aš? — Nesirūpink, baigsiu viską tvarkyti ir grįšiu pasiimti tavęs, — pažadėjo Petraitis. — Sakyk tokius žodžius… Kam aš reikalinga? — liūdnai tarė moteris. — Atsiprašau, manęs laukia. Neliūdėk, tikrai ištesėsiu pažadą. Viktorui Petraičiui nepavyko sugrįžti namo. Butas buvo užrakintas, o raktų neturėjo. Stasys jį paėmė gyventi pas save. Greitai paaiškėjo, kad Larisa pati jau nebegyvena bute — prieš kelias dienas persikėlė pas anytą, o butą išnuomojo. Dėka Stasio senoliui pavyko apginti teisę į savo namus. — Ačiū tau, — padėkojo senolis. — Bet nežinau, kaip toliau gyventi. Ji juk nesustos, kol visiškai mane išvys… — Yra tik vienas sprendimas, — atsakė Stasys. — Galime parduoti butą, atiduoti Larisai jos dalį, o už likusius pinigus nupirkti tau būstą. Greičiausiai galėtų būti namelis kaime. — Puiku! — apsidžiaugė vyras. — Tobulas variantas. Po trijų mėnesių Viktoras Petraitis persikėlė į naujus namus. Stasys jam viskuo padėjo, ir dabar pasiūlė juos pervežti su Barsu. — Tik dar užsukime į vieną vietą, — paprašė Petraitis. Senolis iš tolo pamatė Valentiną. Ji sėdėjo ant jų suoliuko ir liūdnai žiūrėjo į tolį. — Vale! — pašaukė moterį. — Mes su Barsu tavęs atvažiavome. Dabar turime namelį kaime. Grynas oras, žvejyba, uogos, grybai, viskas šalia. Važiuojam? — nusišypsojo Petraitis. — O kaip gi aš važiuosiu? — sutriko moteris. — Tiesiog atsistok nuo suoliuko ir eik su mumis, — nusijuokė vyras. — Pasiryžk! Čia mums nėra ką veikti. — Gerai! Palauk dešimt minučių? — nusišypsojo Valentina, negalėdama sulaikyti ašarų. — Žinoma, palauksiu! — šypsodamasis atsakė vyras. Nepaisydami aplinkinių piktavališkumo, šie du žmonės sugebėjo apginti savo laimės teisę. Abu suprato, kad pasaulyje yra daugybė gerų žmonių, o blogų — daug mažiau. Viktoras ir Valentina patys įsitikino. Senoliai sugebėjo kovoti dėl savęs ir pagaliau surado ramybę ir laimę gyvenime…