Dovana – Na, sūnau, papasakok, kaip sekėsi, kaip praėjo diena? Grįžęs iš darbo tėtis Vytautas pasodino penkiametį Andriuką šalia savęs ant sofos, pasišiaušė jam šviesius plaukus. Kol mama Rūta ruošė vakarienę, tėtis bendravo su mylimu ir kol kas vieninteliu sūnumi. Butas buvo šiltas, jaukus, svetainėje, tarp burzgiančio televizoriaus ir sekcijos, paslaptingai žibėjo spalvotomis lemputėmis neaukšta, bet labai puošni eglutė. Iki Naujųjų metų buvo likusi lygiai para. – Man viskas gerai! – išdidžiai pasakė Andriukas. – O mano draugui Kęstučiui – blogai. – Kas jam nutiko? – susidomėjo Vytautas. – Tas Kęstutis, iš kaimyninio laiptinės? – Taip, – linktelėjo Andriukas. – Jam šiandien dovanėlės Naujamečio rytmetyje darželyje nedavė, – pranešė iš virtuvės į rytą kvepianti vištiena mama Rūta. – Vargšas berniukas… Na, eime, vyrai, plaukite rankas, vakarienė paruošta! – Kaip jam nedavė? – nustebo Vytautas, pakildamas nuo sofos. – Visi gavo, o jam – ne? Kažkokia nesąmonė. – Taip, visi gavo, o Kęstutis ne, – patvirtino Andriukas, nušokdamas nuo sofos. – Snieguolė ir Senelis Šaltis visiems dovanas išdalijo, o jam – ne, nors jis labai laukė. – Kas per Snieguolė su Seneliu Šalčiu, kad vaiko neapdovanojo? – piktai tarė Vytautas, atsisėdęs prie stalo. – Čia ne jų kaltė, – gūžtelėjo pečiais Rūta. – Greičiausiai Kęstučio mama vėlavo sumokėti už dovaną arba tiesiog neturėjo pinigų. Taip būna. Andriukai, ar nusiplovei rankas? – Taip, buvo kartu su manim vonioje, – užtikrino tėtis, dalijantis traškią vištieną į lėkštutes. – Gerai, pinigų gal ir nepervedė. Bet kaip darželio vedėja… Kaip ją? Janina Petravičienė? Kaip ji galėjo leisti tokį berniuko pažeminimą, kad prie visų Snieguolė ir Senelis Šaltis paliko jį be dovanos? – Janina Petravičienė pati buvo Snieguolė, – išdidžiai pasakė Andriukas. – O Senelis Šaltis – mūsų ūkvedys! – Ir dar taip! – nenurimo šeimos galva. – Negi negalėjo surasti vienos dovanos šiam vargšui? Tėvai paskui būtų atsiskaitę. Kažkokia beširdiškumas! – Matyt, negalėjo, – atsiduso Rūta. – O aš jų vietoje tikrai būčiau sugalvojusi, kaip Kęstutį pradžiuginti. – O Kęstučio tėvai? Jie kaip leido, kad vaikas liktų be dovanos? – nenusiramino Vytautas. – Nesuvokiu… Beje, sūneli! Vytautas pažvelgė į Andriuką, besimėgaujantį vištienos blauzdele. – Tikiuosi, dovana pasidalinai su draugu? Sūnus pažvelgė į tėtį šiek tiek priekaištingai. – Norėjau, tėti, ir dar Seriožas, Natalija, Alikas, dar kas. Bet Kęstutis neėmė iš nieko. – Koks išdidus! – nustebo Vytautas. – Sakyk, verkė, kai dovanos negavo? – Nežinau… Nemačiau, – sąžiningai atsakė berniukas. – Šaunuolis! – vėl susižavėjo Vytautas. – Jis to tikrai nevertas. – Tikrai gaila Kęstučio, – atjaučiančiai pastebėjo Rūta. – Logiškai tuoj jam buvo labai skaudu. – Siūlau atstatyti teisybę! – netikėtai ryžtingai paskelbė Vytautas. Akivaizdu, kad jis ką sugalvojo, nes žandai paraudo, o akys sužibo ypatingai. – Kaip? – pasiteiravo Rūta, nusišluostydama burną servetėle. Andriukas taip pat smalsiai pažvelgė į tėtį. – Taip! – paslaptingai atsakė Vytautas. – Kur Kęstutis gyvena, žinot? Andriukai? – Nežinau, – papurtė kiek susimąstęs galvą Andriukas. – Niekad pas jį nebuvau. Tik lauke ir darželyje draugai. – Tikiuosi, sužinosiu, – pamąsčiusi tarė Rūta. – Mano draugė visus namo pažįsta. Pasiklausiu. Tik kam? – Pasiklausk. Ir dabar! – primygtinai paprašė Vytautas. – Gerai, – sutiko Rūta. – Tik stalą turėsit susitvarkyti patys. Ir indus išplauti! – Trisdešimt penktam bute gyvena, pavardė jų – Šitikai, – po kelių minučių pranešė Rūta. – Mamą kviečia Valentina. O tėčio nėra. Gal buvo, gal pati išvarė. Tiek žinau. Tad gyvena dviese – mama ir sūnus. – Iš kur tiek žinai? – sukikeno Vytautas. – Todėl ir vadina mano draugę Aiste – ji apie visus viską žino! – linksmai atsakė Rūta. – Jei rimtai, ji namo bendrijoje komitete. Ten visa informacija suteka. – Viskas aišku, – atsiduso Vytautas. – Andriukai, savo dovaną suvalgai? – Dar ne visai, – nusiminęs atsiduso berniukas. – Mama sakė, saldumynai nesveika. – Teisingai sako, – pritarė tėtis. – Dovanų maišelis sveikas? – Taip, – pasakė Andriukas. – Atidarė atsargiai. – Gerai, – vėl pasišiaušė plaukus sūneliui tėtis. – Gali saldainius perkelti į kitą maišelį, o šitą man duoti? – Kodėl? – sudomintas paklausė Andriukas. Vis dėlto nuėjo į kambarį ir grįžo su spalvingu dovanų maišeliu. Tuoj pat ant stalo iškratė likusius saldainius ir sausainius blizgiuose popierėliuose. Mama kurį laiką stebėjo, tada prabilo: – Supratau, vyrai, norit pradžiuginti Kęstutį. O kada? Ir kas nuneš dovaną? – Geriau šiandien! – nusprendė Vytautas. – O ką manai, Andriukai? – Žinoma! Dabar! – užsidegė sūnus. – Tada padėsiu savo saldainių? – Jei negaila, žinoma, – šiltai nusišypsojo tėtis. – Mes abu eisime? – pasiteiravo Andriukas, dėdamas saldainius atgal į maišelį. – Juk jau siūlei jam, nenorėjo. Gal padarysim kitaip… Tėtis išėjo į kambarį ir po kelių minučių pasirodė – Senelis Šaltis! Tikras lietuviškas Senelis Šaltis: baltos veltinės, raudonas paltas su baltu kailiu ir lietuviškais raštais, kepurė, ilga balta barzda, lazda vienoje rankoje, kitoje raudonas maišas su žvaigždėmis – bet maišas tuščias. Andriukas žiūrėjo nustebęs. Tada paklausė: – Tėti, tai tu praeitais metais buvai Senelis Šaltis? Ir dar prieš tai? – Taip, aš, – atskleidė Vytautas. – Atsiprašau, kad tik dabar sužinojai. Bet juk vis tiek būtum supratęs. Kartą darbe paprašė būti Seneliu Šalčiu per Naujuosius metus. Patiko visiems, jau trečius metus ‘šaltau’. Ir tave, ir mamą pasveikinu. Ar patiko praeitais metais? – Labai! – pagyrė Andriukas. – Gerai turėti savo Senelį Šaltį! Pribėgo prie tėčio ir apkabino. Rūta pridėjo saldainių, užrišo ryškią juostelę ant rieboko maišelio gerklės, Vytautas įdėjo maišelį į dovanų maišą. Pasitaisė barzdą: – Nieko prieš, jei aplankysiu nuskriaustą Kęstutį? – Ne! – kartu atsakė mama ir sūnus. – Galiu ir aš eiti, tėti? – Vietoj Snieguolės? – šyptelėjo tėtis. – Zuikučiu! – sušuko Andriukas ir nubėgo persirengti. Grįžo su balta zuikio kostiumu – tuo pačiu, kuriame darželyje šventė, su ilgomis ausimis ir pomponu. Veidą dengė kartoninė kaukė su pieštomis ūsytėmis ir nosyte. – Gerai, eikime, tikiuosi Kęstutis neatpažins tavęs, – pritarė tėtis. – Tik paltą apsivilk, nes žiema! Tėtis su sūnumi išėjo. Mama vos slėpė juoką, žiūrėdama, kaip šalia ilganugario Senelio Šalčio kojomis trepsi mažas zuikutis su ilgiomis ausimis ir velka beveik per žemę pilną maišą. Po dešimties minučių grįžo Vytautas, akivaizdžiai sutrikęs. – Kur Andriukas? – sunerimo Rūta. – Ramiai, pas Kęstutį liko, žaidžia. Po pusvalandžio grįšiu pasiimti, – atsiduso Vytautas, nušluostęs su barzda suprakaitavusį veidą. Kaip buvo persirengęs Seneliu Šalčiu, taip ir prisėdo ant sofos. Pagalvojęs tarė: – Sužinok, kas buvo! Mes su Andriuku ten buvom… šešti, atnešę Naujamečio dovaną nuskriaustam Kęstučiui! Ir dar ne paskutiniai. Prieš mus išėjo pati darželio vadovė Janina Petravičienė. Tiesa, jau be Snieguolės rūbų. – Oho, kaip ji atsiprašinėjo Kęstučio ir jo mamytės! – pasakojo Vytautas, besimovantis barzdą. – Įsivaizduok, kažkas nufilmavo tą rytmetį ir įkėlė į internetą – miesto portale. Per kelias valandas – tūkstančiai peržiūrų, ir komentarų! – Tikrai? – nustebo Rūta. – Reikės pasižiūrėti. – Bet esmė ne tai, – pastebėjo Vytautas. – Paaiškėjo, kad Kęstučio mama truputį pavėlavo sumokėti už dovanas… – Po truputį kaltė ir jos, – svariai tarė Rūta. Bet kita vertus, viena augina, pinigų kartais nėra. Darželyje galėjo sugalvoti kitą sprendimą. – O darželio vadovė neieškojo išeities, tiesiog išbraukė vaiką iš sąrašo ir… – vis dar negalėjo nusiraminti Vytautas. – Dėl to nekaltas vaikas liko skrudintas. – Ach, kad aš būčiau Janinos Petravičienės vadovė! – su liūdesiu pasakė Rūta. – Tokius beširdžius vadovus reikėtų iš darbo išmesti… – Gal ir išmes, – pritarė Vytautas. – Gal supras klaidą… Bet dirbantiems su vaikais taip būti negali. Kurį laiką tylėjo, glostydamas smakrą. Tada pakėlė akis į žmoną: – Beje, dar ką norėjau tau pasakyti: atėjo net Kęstučio tėtis! Su dovanomis, susigėdęs, vos neapsiverkė… – Tikrai? – nudžiugo Rūta. Tuomet suskambo durų skambutis. Rūta nuėjo atidaryti ir įėjo Andriukas. – Kodėl pats grįžai? – nustebo Vytautas. – Gi sakiau, ateisiu pasiimti… – Aš didelis, – supyko Andriukas. – Ir ten jau nuobodu. – Kodėl? – pasiteiravo tėtis. – Nes Kęstučio tėvai iš pradžių pykosi, paskui verkė. Mes su Kęstučiu atėjom į virtuvę, jie jau apsikabinę. Kai Kęstutis atėjo, visus tris prisiglaudė ir vėl verkė. Nenormalūs! Net nepastebėjo, kaip išėjau… Vytautas su Rūta pažvelgė vienas į kitą ir palengvėję nusijuokė. – Na, mano brangieji, einam arbatos – o kas neužmigs, sutikime Naujuosius metus – jau netrukus ateis. Tegu būna laimingi visiems! – Tegu! – dosniai sušuko Andriukas.

DOVANA

Na, sūnau, papasakok, kaip sekėsi šiandien, koks buvo tavo dienos keistas kelias?
Sugrįžęs iš darbo tėtis Vytautas pakėlė ir pasodino šalia savęs ant sofos penkerių metų Andrių, suveldamas jo šviesius, minkštus plaukus. Kol mama Paulė gamino vakarienę, tėtis bendravo su mylimu ir kol kas vieninteliu sūnumi. Butas buvo jaukus, šiltas, o svetainės kampe tarp tyliai šnekančio televizoriaus ir knygų lentynos mistiškai spindėjo nedidelė, bet puošni eglutė jos spalvotos lemputės žybsėjo kaip užmiršti žiemos deimančiukai. Liko lygiai para iki Naujųjų metų.

Man viskas gerai! paskelbė paveldėtojas. O mano draugui Kostui blogai.
Kas gi nutiko tavo draugui? pasiteiravo Vytautas. Tas Kosta iš kaimyninio laiptinės, tiesa?
Taip, jis linktelėjo Andrius.
Jam šiandien darželyje per naujametinį rytmetį nedavė dovanos, tarstelėjo iš virtuvės Paulė, visa apsupta skrudintos vištienos aromato debesim. Vargšas berniukas Na, visi rankas plaunam ir prie stalo vakarienė laukia.
Kaip tai nedavė? nustebo Vytautas, pakildamas nuo sofos. Visus apdovanojo, bet būtent Kostui nieko? Kažkas čia ne taip.
Taip, visiems davė, o jam nieko, patvirtino Andrius, pamažu slysdams nuo sofos paskui tėtį. Snieguolė ir Senelis Kalėda visiems išdalino dovanas, o jam ne. O jis visą laiką laukė…
Ką gi tie Snieguolė su Seneliu Kalėda per žmonės, kad apvylė vaiką? jau pyktelėjęs sakė Vytautas. Jis trūktelėjo kėdę prie stalo ir atsisėdo.
Čia ne jų kaltė, gūžtelėjo pečiais Paulė. Gal Kostos mama pamiršo sumokėti už dovaną, arba tiesiog nebuvo eurų. Taip nutinka. Andriau, ar nusiplovei rankas?
Taip, kartu su manim buvo vonioje, užtikrino tėtis, dalindamas rausvą vištieną į lėkštes. Na gerai, tarkime nepamokėjo. Bet kaip darželio vadovė… kaip ten ją, Onutė Petronytė? Kaip ji galėjo leisti vaikui likti be dovanos, tiesiai visų akyse?
Onutė Petronytė ir buvo Snieguolė, pranešė Andrius. O Senelis Kalėda mūsų ūkvedys.
Juolab! vis dar negalėjo nurimti šeimos galva. Ar tikrai negalėjo vienos dovanos surasti tam vargšui vaikui? Tada jau su tėvais būtų atsiskaitę. Kur žmoniškumas?
Matyt, nesugebėjo, atsiduso Paulė. Nors aš jų vietoje tikrai būčiau radusi išeitį jam dovana įteikti.
O tie Kostos tėvai? Kaip galėjo leisti savo vaikui likti be dovanos? nenurimo Vytautas. Keista Beje, sūnau!
Vytautas pažvelgė į Andrių, godžiai kramsnojantį vištienos blauzdelę.
Ar bent pasidalinai dovana su Kostu?
Sūnus su priekaištu pažiūrėjo į tėtį.
Taip, tėti, norėjau pasidalinti. Dar Saulius, Rasa, Algis ir kiti bandė. Bet Kosta neėmė iš nieko.
Koks išdidus! nustebo Vytautas. O dar nesakyk, kad neverkė, kai liko be dovanos.
Nežinau Nemačiau, sąžiningai atsakė berniukas.
Vertas pagarbos! vėl susižavėjo Vytautas. Ne, jis to nenusipelnė.
Tikrai gaila to Kosto, atjautė Paulė. Įsivaizduoju, kaip jam skaudu.
Siūlau atstatyti teisybę! netikėtai ryžtingai tarė Vytautas. Matyt, jau buvo sugalvojęs ką daryti, nes žandai paraudo, o akys sužibo.
O kaip? pasiteiravo Paulė, valydama lūpas servetėle. Andrius taip pat klausė laukdamas tėčio žodžio.
Štai taip! paslaptingai atsakė Vytautas. Kas žino, kur gyvena tas Kosta? Andriau, tu žinai?
Ne, pakratė galvą berniukas. Niekada nebuvau jo namuose, tik kieme ir darželyje draugaujame.
Na, galėsiu sužinoti, po pauzės tarė Paulė. Turiu draugę, ji apie visus mūsų name žino. Paskambinsiu, išsiaiškinsiu. Tik kam?
Skambink. Ir dabar pat! primygtinai prašė Vytautas.
Gerai, sutiko Paulė. Bet patys stalą susitvarkysit. Ir indus išplauksit!
Trisdešimt penktam gyvena, pavardė jų Šitėnai, po kelių minučių pranešė Paulė. Mama Valentina. Tėčio nėra. Tiksliau, buvo ir išėjo. Neaišku tiksliai ar pats, ar išvyti. Matyt, buvo už ką. Taigi tik dviese mama ir sūnus.
Iš kur tiek žinai? nusijuokė Vytautas.
Ne veltui mano draugė Laimė ji žino viską! nusišypsojo Paulė. Ji namo komitete, jai visi pasakoja kas vyksta.
Aišku, patraukė Vytautas. Andriau, suvalgai visą dovaną?
Ne dar, atsiduso berniukas. Mama sakė per daug saldumynų kenkia.
Teisingai daro, pritarė tėtis. Tai pakuotę nuo dovanos palikai sveiką?
Taip, palinksėjo Andrius. Atsargiai išpakavau.
Gerai, vėl paglostė jo plaukus tėtis. O gali saldainius sudėti į kitą maišelį, kad duotum man tuščią?
Kodėl? mielai klausė Andrius, bet nuskubėjo į kambarį, sugrįžo su ryškiu dovanų maišeliu, apčiuopiamai lengvesniu. Saldainiai ir sausainiai nudardėjo ant stalo.
Mama kurį laiką tylomis stebėjo judesį ir pagaliau tarė:
Suprantu, vyrai, kad ketinate vis tik pradžiuginti Kostą dovana? Kada? Ir kas jam ją nuveš?
Geriau jau šiandien! atsakė Vytautas. Ką manai, Andriau?
Žinoma! Dabar! užsidegė idėja sūnelis. Galėtų šiek tiek savo saldainių jam įdėti?
Jeigu tau negaila, pritarė Vytautas.
O kartu įteiksim? klausė Andrius, besidedant saldžius džiaugsmus atgal į pakuotę.
Bet juk jau siūlei jam, o jis neėmė, dvejojo tėtis. Panašu, kad labai išdidus. Gal padarykim kitaip
Jis nuėjo į kambarį, po trijų minučių pasirodė Senis Šalčia! Tikras baltuose veltiniuose, raudoname švarke su baltu kailiu, karališkomis siuvinėtomis žvaigždėm, kepurėje, barzda, lazda rankoje ir dideliu raudonu, žvaigždėmis siuvinėtu maišu dovanoms. Maišas, tiesa, kol kas tuščias.
Andrius žiūrėjo nustebęs, ir galiausiai klausia:
Tėti, tai tu buvai Senis Šalčia praeitais metais? Ir dar anksčiau?
Taip, prisipažino Vytautas. Atsiprašau, kad tik dabar tau pasakiau. Vis tiek būtum supratęs anksčiau ar vėliau. Vieną kartą man darbe paprašė būti Seniu Šalčiu, sutikau. Patiko visiems, ir jau treti metai, kai šaltys šaldau. Ir tave sveikinu kartu su mama. O tau patiko pernai Senis Šalčia?
Labai! pagyrė tėtį Andrius. Smagu, kad savą turim!
Jis apsikabino tėčio kojas.
Paulė pridėjo daugiau saldainių, užrišo kaspiną ant išpampusio maišelio, Vytautas padėjo jį į dovanų maišą. Pirštu pataisė barzdą, sakydamas:
Tai ką, neprieštaraujat, jei aplankysiu nuliūdusį Kostą?
Ne! suskambo dviese iš Paulės ir Andriaus lūpų.
Sūnelis prašė:
Gal galiu su tavim eiti pas Kostą, tėti?
Vietoj Snieguolės? šyptelėjo tėtis.
Kiškiais! nudžiugo Andrius, nuskubėjo į savo kambarį. Tėvai susižvalgė ir nusijuokė. Sūnus jau buvo pasipuošęs Kiškio kostiumu, tuoj pat baltas kombinezonas, didelės stovinčios ausys, pomponinis uodegiukas, ant veido kartoninė kaukė su akytėmis ir pieštomis ūsytėmis žemiau nosies.
Gerai, einam, tikiuosi, Kosta tavęs nepažins susitaikė tėtis. Tik švarkelį užsidėk, kad ir baltas kiškis, bet laukia žiema!
Tėtis su sūnumi patraukė link durų. Paulė vos sulaikė juoką, stebėdama, kaip ilgakojis Senis Šalčia, žvangindamas lazda, lėtai eina, o šalia striksi mažas kiškis su ilgom baltom ausim ir vilkdamas dovanų maišą.
Po dešimties minučių grįžo vienas Vytautas, kiek susigėdęs.
Kur Andrius? susirūpino Paulė.
Viskas gerai, pas Kostą liko, žaidžia ten. Po pusvalandžio pasiimsiu paaiškino Vytautas, barzda valydamas raudoną veidą.
Nusileido į sofą su šalčio kostiumu ir sumurmėjo:
Kas per naktis!
Pradėjo pasakoti, kas įvyko ten, kur ką tik buvo: tą vakarą jie su Andriumi buvo jau šešti, atnešę dovanas nelaimingam berniukui Kostui! Ir, rodos, ne paskutiniai. Prieš juos išėjo darželio vadovė Onutė Petronytė. Nebebuvo ji Snieguolė.
Kaip ji atsiprašinėjo prieš Kostą ir jo mamą, atgailavo dėl dovanos, atsisveikindama, pasakojo Vytautas, nusimovęs apsiaustą ir nusiėmęs barzdą. Įsivaizduok, kažkas nufilmavo rytmetį ir įkėlė į Kauno portalą! Po kelių valandų tūkstančiai peržiūrų ir tokie komentarai!
Tikrai? stebėjosi Paulė. Reikės pažiūrėti.
Bet čia ne svarbiausia, tęsė Vytautas. Pasirodo, Kostos mama tik truputį vėlavo sumokėti už dovaną
Mama, aišku, iš dalies pati kalta, pertraukė Paulė. Bet viena augina, pinigų ne visada. Darželyje galėjo ką nors sugalvoti.
O darželio vadovai neieškojo sprendimo tiesiog išbraukė sūnų iš sąrašo, kas gauna dovanas, vėl pasipiktino Vytautas. Ir liko nekaltas vaikas nuskriaustas.
Ech, būtų mano valia tą Onutę iš darbo! atsiduso Paulė. Tokie beširdžiai vadovai neturi dirbti su vaikais
Gal išmes, pritarė Vytautas. O gal susipras ir pasitaisys Bet, mano nuomone, kas su vaikais dirba, toks dalykas negali būti.
Jis patylėjo, glostydamas smakrą, pakėlė akis į žmoną ir tarė:
Dar ką pasakyti turėjau: atėjo ir Kosto tėtis! Su dovanomis, galva nuleista, vos neverkė…
Tiesą sakai? nudžiugo Paulė.
Staiga skambutis į duris. Paulė atidarė. Tai buvo Andrius.
Kaip čia pats sugrįžai? nustebo Vytautas. Juk sutarta aš parnešiu
Nejau aš kūdikis? supyko Andrius. Ir ten man pasidarė neįdomu.
Kodėl? pasiteiravo tėtis.
Nes Kosto tėvai vis pyko, paskui verkė. Mes su Kostu atėjom į virtuvę, o jie jau apsikabinę, paaiškino Andrius. O kai Kosta prisijungė, tada visi trise ėmė verkti ir vėl glėbesčiuotis. Keisti kažkokie! Net nepastebėjo, kad išėjau
Vytautas su Paule susižvalgė, palengvintai nusijuokė.
Na, brangieji, eime gerti arbatos, tarė Paulė. Kam nemiega, lauksime Naujuosius. Tegu jie visiems atneša laimę!
Tebūnie! dosniai sutiko Andrius.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

three + 9 =

Dovana – Na, sūnau, papasakok, kaip sekėsi, kaip praėjo diena? Grįžęs iš darbo tėtis Vytautas pasodino penkiametį Andriuką šalia savęs ant sofos, pasišiaušė jam šviesius plaukus. Kol mama Rūta ruošė vakarienę, tėtis bendravo su mylimu ir kol kas vieninteliu sūnumi. Butas buvo šiltas, jaukus, svetainėje, tarp burzgiančio televizoriaus ir sekcijos, paslaptingai žibėjo spalvotomis lemputėmis neaukšta, bet labai puošni eglutė. Iki Naujųjų metų buvo likusi lygiai para. – Man viskas gerai! – išdidžiai pasakė Andriukas. – O mano draugui Kęstučiui – blogai. – Kas jam nutiko? – susidomėjo Vytautas. – Tas Kęstutis, iš kaimyninio laiptinės? – Taip, – linktelėjo Andriukas. – Jam šiandien dovanėlės Naujamečio rytmetyje darželyje nedavė, – pranešė iš virtuvės į rytą kvepianti vištiena mama Rūta. – Vargšas berniukas… Na, eime, vyrai, plaukite rankas, vakarienė paruošta! – Kaip jam nedavė? – nustebo Vytautas, pakildamas nuo sofos. – Visi gavo, o jam – ne? Kažkokia nesąmonė. – Taip, visi gavo, o Kęstutis ne, – patvirtino Andriukas, nušokdamas nuo sofos. – Snieguolė ir Senelis Šaltis visiems dovanas išdalijo, o jam – ne, nors jis labai laukė. – Kas per Snieguolė su Seneliu Šalčiu, kad vaiko neapdovanojo? – piktai tarė Vytautas, atsisėdęs prie stalo. – Čia ne jų kaltė, – gūžtelėjo pečiais Rūta. – Greičiausiai Kęstučio mama vėlavo sumokėti už dovaną arba tiesiog neturėjo pinigų. Taip būna. Andriukai, ar nusiplovei rankas? – Taip, buvo kartu su manim vonioje, – užtikrino tėtis, dalijantis traškią vištieną į lėkštutes. – Gerai, pinigų gal ir nepervedė. Bet kaip darželio vedėja… Kaip ją? Janina Petravičienė? Kaip ji galėjo leisti tokį berniuko pažeminimą, kad prie visų Snieguolė ir Senelis Šaltis paliko jį be dovanos? – Janina Petravičienė pati buvo Snieguolė, – išdidžiai pasakė Andriukas. – O Senelis Šaltis – mūsų ūkvedys! – Ir dar taip! – nenurimo šeimos galva. – Negi negalėjo surasti vienos dovanos šiam vargšui? Tėvai paskui būtų atsiskaitę. Kažkokia beširdiškumas! – Matyt, negalėjo, – atsiduso Rūta. – O aš jų vietoje tikrai būčiau sugalvojusi, kaip Kęstutį pradžiuginti. – O Kęstučio tėvai? Jie kaip leido, kad vaikas liktų be dovanos? – nenusiramino Vytautas. – Nesuvokiu… Beje, sūneli! Vytautas pažvelgė į Andriuką, besimėgaujantį vištienos blauzdele. – Tikiuosi, dovana pasidalinai su draugu? Sūnus pažvelgė į tėtį šiek tiek priekaištingai. – Norėjau, tėti, ir dar Seriožas, Natalija, Alikas, dar kas. Bet Kęstutis neėmė iš nieko. – Koks išdidus! – nustebo Vytautas. – Sakyk, verkė, kai dovanos negavo? – Nežinau… Nemačiau, – sąžiningai atsakė berniukas. – Šaunuolis! – vėl susižavėjo Vytautas. – Jis to tikrai nevertas. – Tikrai gaila Kęstučio, – atjaučiančiai pastebėjo Rūta. – Logiškai tuoj jam buvo labai skaudu. – Siūlau atstatyti teisybę! – netikėtai ryžtingai paskelbė Vytautas. Akivaizdu, kad jis ką sugalvojo, nes žandai paraudo, o akys sužibo ypatingai. – Kaip? – pasiteiravo Rūta, nusišluostydama burną servetėle. Andriukas taip pat smalsiai pažvelgė į tėtį. – Taip! – paslaptingai atsakė Vytautas. – Kur Kęstutis gyvena, žinot? Andriukai? – Nežinau, – papurtė kiek susimąstęs galvą Andriukas. – Niekad pas jį nebuvau. Tik lauke ir darželyje draugai. – Tikiuosi, sužinosiu, – pamąsčiusi tarė Rūta. – Mano draugė visus namo pažįsta. Pasiklausiu. Tik kam? – Pasiklausk. Ir dabar! – primygtinai paprašė Vytautas. – Gerai, – sutiko Rūta. – Tik stalą turėsit susitvarkyti patys. Ir indus išplauti! – Trisdešimt penktam bute gyvena, pavardė jų – Šitikai, – po kelių minučių pranešė Rūta. – Mamą kviečia Valentina. O tėčio nėra. Gal buvo, gal pati išvarė. Tiek žinau. Tad gyvena dviese – mama ir sūnus. – Iš kur tiek žinai? – sukikeno Vytautas. – Todėl ir vadina mano draugę Aiste – ji apie visus viską žino! – linksmai atsakė Rūta. – Jei rimtai, ji namo bendrijoje komitete. Ten visa informacija suteka. – Viskas aišku, – atsiduso Vytautas. – Andriukai, savo dovaną suvalgai? – Dar ne visai, – nusiminęs atsiduso berniukas. – Mama sakė, saldumynai nesveika. – Teisingai sako, – pritarė tėtis. – Dovanų maišelis sveikas? – Taip, – pasakė Andriukas. – Atidarė atsargiai. – Gerai, – vėl pasišiaušė plaukus sūneliui tėtis. – Gali saldainius perkelti į kitą maišelį, o šitą man duoti? – Kodėl? – sudomintas paklausė Andriukas. Vis dėlto nuėjo į kambarį ir grįžo su spalvingu dovanų maišeliu. Tuoj pat ant stalo iškratė likusius saldainius ir sausainius blizgiuose popierėliuose. Mama kurį laiką stebėjo, tada prabilo: – Supratau, vyrai, norit pradžiuginti Kęstutį. O kada? Ir kas nuneš dovaną? – Geriau šiandien! – nusprendė Vytautas. – O ką manai, Andriukai? – Žinoma! Dabar! – užsidegė sūnus. – Tada padėsiu savo saldainių? – Jei negaila, žinoma, – šiltai nusišypsojo tėtis. – Mes abu eisime? – pasiteiravo Andriukas, dėdamas saldainius atgal į maišelį. – Juk jau siūlei jam, nenorėjo. Gal padarysim kitaip… Tėtis išėjo į kambarį ir po kelių minučių pasirodė – Senelis Šaltis! Tikras lietuviškas Senelis Šaltis: baltos veltinės, raudonas paltas su baltu kailiu ir lietuviškais raštais, kepurė, ilga balta barzda, lazda vienoje rankoje, kitoje raudonas maišas su žvaigždėmis – bet maišas tuščias. Andriukas žiūrėjo nustebęs. Tada paklausė: – Tėti, tai tu praeitais metais buvai Senelis Šaltis? Ir dar prieš tai? – Taip, aš, – atskleidė Vytautas. – Atsiprašau, kad tik dabar sužinojai. Bet juk vis tiek būtum supratęs. Kartą darbe paprašė būti Seneliu Šalčiu per Naujuosius metus. Patiko visiems, jau trečius metus ‘šaltau’. Ir tave, ir mamą pasveikinu. Ar patiko praeitais metais? – Labai! – pagyrė Andriukas. – Gerai turėti savo Senelį Šaltį! Pribėgo prie tėčio ir apkabino. Rūta pridėjo saldainių, užrišo ryškią juostelę ant rieboko maišelio gerklės, Vytautas įdėjo maišelį į dovanų maišą. Pasitaisė barzdą: – Nieko prieš, jei aplankysiu nuskriaustą Kęstutį? – Ne! – kartu atsakė mama ir sūnus. – Galiu ir aš eiti, tėti? – Vietoj Snieguolės? – šyptelėjo tėtis. – Zuikučiu! – sušuko Andriukas ir nubėgo persirengti. Grįžo su balta zuikio kostiumu – tuo pačiu, kuriame darželyje šventė, su ilgomis ausimis ir pomponu. Veidą dengė kartoninė kaukė su pieštomis ūsytėmis ir nosyte. – Gerai, eikime, tikiuosi Kęstutis neatpažins tavęs, – pritarė tėtis. – Tik paltą apsivilk, nes žiema! Tėtis su sūnumi išėjo. Mama vos slėpė juoką, žiūrėdama, kaip šalia ilganugario Senelio Šalčio kojomis trepsi mažas zuikutis su ilgiomis ausimis ir velka beveik per žemę pilną maišą. Po dešimties minučių grįžo Vytautas, akivaizdžiai sutrikęs. – Kur Andriukas? – sunerimo Rūta. – Ramiai, pas Kęstutį liko, žaidžia. Po pusvalandžio grįšiu pasiimti, – atsiduso Vytautas, nušluostęs su barzda suprakaitavusį veidą. Kaip buvo persirengęs Seneliu Šalčiu, taip ir prisėdo ant sofos. Pagalvojęs tarė: – Sužinok, kas buvo! Mes su Andriuku ten buvom… šešti, atnešę Naujamečio dovaną nuskriaustam Kęstučiui! Ir dar ne paskutiniai. Prieš mus išėjo pati darželio vadovė Janina Petravičienė. Tiesa, jau be Snieguolės rūbų. – Oho, kaip ji atsiprašinėjo Kęstučio ir jo mamytės! – pasakojo Vytautas, besimovantis barzdą. – Įsivaizduok, kažkas nufilmavo tą rytmetį ir įkėlė į internetą – miesto portale. Per kelias valandas – tūkstančiai peržiūrų, ir komentarų! – Tikrai? – nustebo Rūta. – Reikės pasižiūrėti. – Bet esmė ne tai, – pastebėjo Vytautas. – Paaiškėjo, kad Kęstučio mama truputį pavėlavo sumokėti už dovanas… – Po truputį kaltė ir jos, – svariai tarė Rūta. Bet kita vertus, viena augina, pinigų kartais nėra. Darželyje galėjo sugalvoti kitą sprendimą. – O darželio vadovė neieškojo išeities, tiesiog išbraukė vaiką iš sąrašo ir… – vis dar negalėjo nusiraminti Vytautas. – Dėl to nekaltas vaikas liko skrudintas. – Ach, kad aš būčiau Janinos Petravičienės vadovė! – su liūdesiu pasakė Rūta. – Tokius beširdžius vadovus reikėtų iš darbo išmesti… – Gal ir išmes, – pritarė Vytautas. – Gal supras klaidą… Bet dirbantiems su vaikais taip būti negali. Kurį laiką tylėjo, glostydamas smakrą. Tada pakėlė akis į žmoną: – Beje, dar ką norėjau tau pasakyti: atėjo net Kęstučio tėtis! Su dovanomis, susigėdęs, vos neapsiverkė… – Tikrai? – nudžiugo Rūta. Tuomet suskambo durų skambutis. Rūta nuėjo atidaryti ir įėjo Andriukas. – Kodėl pats grįžai? – nustebo Vytautas. – Gi sakiau, ateisiu pasiimti… – Aš didelis, – supyko Andriukas. – Ir ten jau nuobodu. – Kodėl? – pasiteiravo tėtis. – Nes Kęstučio tėvai iš pradžių pykosi, paskui verkė. Mes su Kęstučiu atėjom į virtuvę, jie jau apsikabinę. Kai Kęstutis atėjo, visus tris prisiglaudė ir vėl verkė. Nenormalūs! Net nepastebėjo, kaip išėjau… Vytautas su Rūta pažvelgė vienas į kitą ir palengvėję nusijuokė. – Na, mano brangieji, einam arbatos – o kas neužmigs, sutikime Naujuosius metus – jau netrukus ateis. Tegu būna laimingi visiems! – Tegu! – dosniai sušuko Andriukas.