Man trisdešimt metų, ir sapne supratau, kad skaudžiausia išdavystė neturi priešų veido. Ji ateina iš tų, kurie tau kartojo: Sesute, aš šalia.
Aštuonerius metus sapno rūke šalia manęs sukosi geriausia draugė. Toks keistas draugystės portretas tarsi būtum viena šeima, tik be kraujo. Žinojo apie mane viską. Kartu verkėm, kartu juokėmės, lyg naktis būtų žemė be laiko. Dalinomės svajonėmis, baimėmis ir keistais ateities planais, kurių niekada nebūna.
Kai ištekėjau, ji buvo pirmoji, kuri mane apkabino ir kuždėjo:
Tu nusipelnei laimės. Jis geras žmogus. Saugok jį.
Tą akimirką jos žodžiai ežero ramybėje atrodė tikri.
Bet dabar, sapnuodama iš kito kranto, matau kai kurie žmonės nelinki laimės. Jie tyko, kol vanduo ims banguoti. Aš ne iš tų, kur pavydas smygi draugei, vos ji pažvelgia į mano vyrą. Visada tikėjau jei moteris turi orumo, baimė neturi vietos. Jei vyras sąžiningas, šešėliai nesiveja. Mano vyras kaip pušis tyliame miške: niekada nesuteikė pagrindo abejoti. Niekada.
Todėl tai, kas nutiko, buvo lyg šaltas lietus. Ir blogiausia tai ne sprogo, o tyliai prasiskleidė, kaip rūkas. Lėtai, per smulkmenas, kurias praleisdavau, nenorėdama pasirodyti paranojiška.
Pirmiausia kaip ji ėmė dažniau lankytis mūsų namuose. Anksčiau paprasta vakarai, kavos, šnekos. Vėliau staiga ji tapo lyg šventė: aukštakulniai, kvepalai, suknelės. Sakiau sau: moteris normalu.
Tada kita. Įžengdavo, bet pirmiausia matydavo jį. Jam pirmiau dovanodavo šypseną.
Tu vis gražėji kaip tai įmanoma?
Juokdavausi, tarsi žaidžiant.
O jis atsakydavo mandagiai:
Gerai, ačiū.
Ji klausdavo dalykų, kurie jai nepriklausė:
Vėl dirbi iki vėlumos?
Labai pavargai?
Ar ji tavimi rūpinasi?
Ji tai aš. Ne tavo žmona. Paprasčiausiai ji.
Tada, sapno tyloje, kažkas manyje susitraukė. Bet esu žmogus, kuris vengia skandalų. Tikiu padorumu. Nenorėjau patikėti, kad artimiausia draugė galėtų turėti daugiau nei draugišką ryšį.
Imu jausti smulkius pokyčius. Kai buvome trise, ji kalbėdavo lyg aš žiūrovas salėje. Lyg tarp jų būtų paslėpta gija. Baisiausia jis to nesuprato. Geras žmogus, sapno logika nieko blogo negalvojantis. Ilgai save ramindavau tuo.
Kol pasirodė žinutės. Vieną vakarą ieškojau nuotraukos jo telefone. Ne, ne iš tų, kur tikrina. Norėjau įkelti atostogų nuotrauką. Tada ekrane pamačiau pokalbį su jos vardu Eglė. Neieškojau tyčia. Ji buvo viršuje. Ir paskutinė jos žinutė:
Pasakyk atvirai jei nebūtum vedęs, ar būtum mane pasirinkęs?
Sėdėjau ant sofos, negalėdama užmigti. Skaičiau tris kartus. Tikrinau datą tą patį dieną.
Širdis plakė keistai ne stipriai, bet tuščiai, lyg viduje būtų kiaura.
Nuėjau į virtuvę, jis ten virė arbatą.
Galiu klausti?
Taip, sakyk.
Pažiūrėjau tiesiai:
Kodėl ji tau rašo tokius dalykus?
Jis sutriko:
Kokius dalykus?
Balsas ramus, net netylėjau.
Jei nebūtum vedęs, ar būtum mane pasirinkęs?
Jis išbalo.
Tu skaitei mano telefoną?
Taip. Pamačiau atsitiktinai. Bet tokio sakinio negali būti atsitiktinio. Tai nenormalu.
Jis sunerimo.
Ji ji tik juokauja.
Šyptelėjau tyliai.
Tai ne juokas. Tai testas.
Tarp mūsų nieko nėra, tikiuosi.
Gerai. O ką jai atsakei?
Jis nutyli.
Būtent tas tylėjimas mane skaudžiausiai žeidė.
Ką jai atsakei? pakartoju.
Jis nusisuko.
Parašiau, kad nebešnekėtų nesąmonių.
Parodyk.
Tada jis tarė:
Ne, nereikia.
Kai žmogus ima slėpti, tada labai reikia.
Paėmiau jo telefoną nuo stalviršio, be barnio, be triukšmo. Atidariau žinutę.
Parašyta:
Nedėk man į tokias situacijas tu žinai, kad tave vertinu.
Vertinu.
Ne baik.
Ne gerbk mano žmoną.
O vertinu.
Pažvelgiau į jį.
Supranti, kaip tai skamba?
Prašau, nepadaryk iš nieko kažko
Ne iš nieko. Tai riba. Tu jos nenubrėžei.
Jis norėjo apkabinti.
Ramiai nepykime. Ji viena, sunkus laikotarpis.
Atsitraukiau.
Neversk manęs kaltinti, kad reaguoju. Mano draugė rašo mano vyrui, kas būtų jei. Tai žeminimas.
Jis sakė:
Pasikalbėsiu su ja.
Aš patikėjau.
Nes esu iš tų, kurie patiki.
Kitą dieną ji Eglė paskambino.
Balsas tarsi liepas medus.
Brangioji, reikia susitikti. Įvyko nesusipratimas.
Susėdom mažoje Vilniaus kavinėje. Jos akys lyg ežero ledas, nekalta išraiška.
Neįsivaizduoju, ką tu prisigalvojai pradėjo. Tik rašinėjomės. Jis man draugas.
Jis tau draugas. O aš tau?
Tu viską iškreipi.
Aš neiškreipiu. Aš mačiau.
Ji atsiduso kaip spektaklyje.
Žinai, kur bėda? Tu nesaugi.
Tie žodžiai kaip peilis. Ne todėl, kad tiesa. Todėl, kad jai patogu. Klasikinė gynyba: jei reaguoji jau nenormali.
Pažiūrėjau ramiai.
Jei dar kartą peržengsi ribą mano santuokoje, kalbų nebebus. Viskas.
Ji nusišypso.
Supratau. Nebekartosiu.
Tą akimirką turėjau liautis tikėti.
Bet sapne vis tiek patikėjau.
Sapnai lengvesni, kai tikėti lengviau.
Praėjo dvi savaitės.
Ji beveik nerašė, ieškojo manęs rečiau.
Pagalvojau: viskas baigta.
Kol vieną vakarą pamačiau vaizdą, kuris nuplovė visas viltis.
Šeimos susibūrime, vyro telefonas liko ant stalo po skambučio iš jo mamos. Ekranas sumirgo. Žinutė nuo Eglės:
Vakar negalėjau užmigti. Galvojau apie tave.
Tada nebuvo bloga.
Buvo aišku.
Aišku kaip sapno šviesa.
Nesiverkiau, nešaukiau.
Tiesiog žiūrėjau į ekraną.
Lyg ne į telefoną,
o į tiesą.
Išėmiau aparatą, įsidėjau jį į rankinę.
Laukiau, kol grįšim namo.
Kai uždarėm duris, tarstelėjau:
Sėsk.
Jis nusišypso.
Kas nutiko?
Sėsk.
Jis pajuto.
Atsisėdo.
Ištraukiau telefoną ir padėjau prieš jį.
Perskaityk.
Pažiūrėjo, veidas pasikeitė.
Ne tai ne taip, kaip atrodo.
Prašau, nedaryk manęs kvaila. Sakyk tiesą.
Jis pradėjo aiškintis:
Ji rašo aš neatsakau taip ji emocinga
Pertraukiau.
Noriu matyti visą pokalbį.
Jis sukando žandikaulį.
Čia jau per daug.
Nusišypsojau.
Per daug, kai noriu tiesos iš savo vyro?
Jis atsistojo.
Netiki manimi!
Ne. Tu davei priežastį netikėti.
Pagaliau išpažino. Ne žodžiais.
Gestu.
Atvėrė pokalbį.
Ir pamačiau
mėnesiai.
Mėnesių tiltas.
Ne kasdien, ne atvirai.
Bet tie žodžiai lyg tiltas per upę, tarp dviejų.
Kaip laikaisi?
Galvojau apie tave.
Su tavimi galiu kalbėtis.
Ji manęs nesupranta kartais.
Ji vėl aš.
Baisiai jo žinutė:
Kartais pagalvoju, koks būtų mano gyvenimas, jei pirmiausia tave būčiau sutikęs.
Nepajėgiau kvėpuoti.
Jis žiūrėjo į grindis.
Nieko nepadariau murmtelėjo. Nesusitikome
Net neklausiau, ar susitiko.
Net jei ne
tai neištikimybė.
Emocinė. Tylutėli bet neištikimybė.
Atsisėdau ant kėdės, kojos drebėjo.
Sakėi, kad pasikalbėsi su ja.
Jis šnabždėjo:
Bandžiau.
Ne. Tu tikėjaisi, kad nesužinosiu.
Tada pasakė frazę, kuri galutinai mane sugriovė:
Tu neturi teisės versti mane rinktis.
Pažvelgiau į jį ilgai.
Aš neverčiu. Tu jau pasirinkai. Kai leidi tam įvykti.
Jis pradėjo verkti. Tikrai.
Atsiprašau nenorėjau
Nesiūliau barnio.
Neskriaudžiau jo.
Neatsilyginau.
Paprasčiausiai atsistojau ir nuėjau į miegamąjį.
Pradėjau krautis daiktus.
Jis atėjo paskui.
Prašau neišeik.
Nežiūrėjau į jį.
Kur? paklausa.
Pas mamą.
Tu sureikšmini
Tas sureikšmini visada ateina, kai tiesa skaudi.
Atsakiau tyliai:
Ne nesureikšminu. Negaliu gyventi trikampyje.
Jis atsiklaupė.
Užblokuosiu ją. Viską nutrauksiu. Prisiekia.
Pažvelgiau jam pirmą kartą.
Nenoriu, kad blokuotum dėl manęs. Noriu, kad blokuotum, nes turi ribas. Bet jų neturi.
Jis nutyli.
Pasiėmiau rankinę.
Stovėdama prie durų, atsisukau:
Blogiausia ne žinutės. Blogiausia kad leidai man būti draugei, kuri tyliai traukė mane šalį.
Ir išėjau.
Ne todėl, kad atsisakiau santuokos.
O todėl, kad atsisakiau kovoti viena už dalyką, kuris turėtų būti dviejų.
Pirmą kartą mintyse susapnavau:
Verčiau tegul skaudina tiesa, negu guodžia sapno melas.
Kaip jūs elgtumėtės mano vietoje ar atleistumėt, jei nebuvo fizinės neištikimybės, ar jau tapatintumėt tai su išdavyste?
