Aš tau mama nebūsiu ir mylėti tavęs negalėsiu, bet prižiūrėsiu kaip reikia, todėl nepyk. Juk vis tiek pas mus tau bus geriau nei vaikų namuose.
Šiandien buvo sunkiausia diena per visą dešimtmetį. Jonas palaidojo seserį. Gal ir nelabai tvarkingą, bet vis tiek savą, kraujo giminę. Penkerius metus jos nematė, ir štai taip tragedija.
Austėja, kaip mokėjo, ramino savo vyrą, stengėsi visas sunkiausias užduotis imti ant savo pečių.
Bet po laidotuvių laukė dar viena ne ką lengvesnė užduotis. Jonės, Jono sesers, liko mažas sūnus. Visi giminaičiai, kurie tą dieną susirinko atsisveikinti su Jonė, labai greitai visą atsakomybę už vaiką numetė ant Jono pečių.
Na kas, jei ne tikras dėdė turi pasirūpinti berniuku? Klausimas net nediskutuotinas čia lyg savaime suprantamas dalykas, sprendimas aiškus kaip dvi kapeikos.
Austėja puikiai viską suprato, ir labai prieš ji nebuvo, bet buvo viena detalė. Ji niekada nenorėjo vaikų. Nei savo, nei svetimų ypač.
Sprendimą be vaikų ji priėmė jau prieš gerą dešimtmetį. Prieš vestuves apie tai Jonas žinojo, bet numojo ranka: kas gi galvoja apie vaikus, kai tau vos virš dvidešimt? Ne, tai ne! tada nusprendė, gyvens sau, kaip patinka.
O dabar visai kitos salygos. Priimti svetimą vaiką alternatyvos nėra. Sūnėnas į vaikų namus? Jokiu būdu, Jonas tam neleistų, o Austėja tokios temos net nedrįstų pradėti.
Žinojo širdyje niekada neišgers meilės tam vaikui, ir mama tikrai nebūsiu jam. Berniukas protingas, gerokai vyresnių už save mintimis, tad Austėja nusprendė kalbėti tiesiai šviesiai.
Vaidotai, kur labiau norėtum gyventi pas mus, ar vaikų namuose?
Noriu namie, vienas.
Namie tau neleidžia. Tau tik septyni. Rinkis, kur nori.
Tada pas dėdę Joną.
Gerai, važiuosi su mumis. Tik žinok, aš tau mama nebūsiu ir mylėti tavęs negalėsiu, bet prižiūrėsiu kaip reikia nepyk. Pas mus tau bus geriau nei vaikų namuose.
Formalumų dalis išspręsta, pagaliau namo.
Austėja galvoja po tokio atviro pokalbio, nebereiks vaidinti rūpestingos tetos. Pakak užduočių: nuprausti, pamaitinti, padėti su pamokomis. O dėl jausmų čia bilietas ne mano pusėje.
O mažasis Vaidotas nuo tos dienos atmintyje nešiojosi tiesą: jis nemylimas ir jei nori likti, turi elgtis pavyzdingai kad tik neištremtų į vaikų namus.
Namie sprendimas priimtas: Vaidotui mažiausias kambarys. Bet pirma reikia viską perdaryti.
Austėja mėgsta tokius dalykus tapetų, baldų, dekoro rinkimas. Įsitraukė su entuziazmu kaip į konkursą. Tapetus rinktis leido Vaidotui, visa kita pati. Nors vaikų nemėgo, pinigų negailėjo kambarys gavosi lyg iš žurnalo.
Vaidotas laimingas! Gaila tik, mama nebematys, kokį kambarį sūnus gavo. Ech, jei dar Austėja galėtų jį mylėti… Ji juk gera, miela, tik vaikus nelabai mėgsta.
Vaidotas dažnai apie tai galvoja vakarais, prieš miegą.
O vaikas kaip vaikas moka džiaugtis smulkmenomis. Cirke, zoologijos sode, atrakcionų parke taip nuoširdžiai džiaugėsi, kad Austėjai pačiai prigijo malonumas stebėti jo reakcijas. Patiko vis pirma nustebinti, o paskui stebėti vaiką.
Prieš rugpjūtį su vyru planavo skrydį prie jūros, o Vaidotą dešimčiai dienų žadėjo paimti artima giminaitė.
Prieš pat kelionę Austėją tarsi kas užkabino baisiai užsimanė, kad Vaidotas pamatytų jūrą. Jonas nustebo, bet slapčia buvo be galo patenkintas juk taip prieraišiai berniuką pamėgo, kad nė pats nesuprato.
O Vaidotas beveik laimingas! Tik jei dar mylėtų… Bet ką užtat matys jūrą!
Kelionė super. Jūra šilta, vaisiai saldūs, nuotaika puiki. Bet viskas turi pabaigą atostogos baigėsi.
Prasidėjo kasdienybė: darbai, namai, mokykla. Bet kažkas pasikeitė atsirado jausmas, kad kažkokia stebuklo viltis tvyro ore gyvybė, judesys, lyg slapta džiaugsmo kibirkštėlė.
Ir štai stebuklas. Austėja iš pajūrio parsivežė naują gyvybę. Kaip taip nutiko juk visą dešimtmetį į šį siurprizą žiūrėjo skeptiškai.
Ką daryti Austėja nežinojo. Sakyt Jonui, ar spręsti viena? Po Vaidoto atsiradimo ji nebebuvo tikra ar vyras tikrai vaikams ne? Jis su Vaidotu draugavo puikiai kartu futbolą žaidė, užduotis sprendė, kaip tikras tėtis.
Vieną didvyriškumą Austėja padarė dėl antro dar nesiruošė. Sprendimą priėmė pati.
Sėdi klinikoje ir staiga skambina iš mokyklos. Vaidotą išvežė greitąja įtaria apendicitą. Kol kas sprendimus atideda.
Atlekia į ligoninę. Vaidotas guli išblyškęs, dreba, sunku. Pamato Austėją ima verkti:
Austėja, nepalyk manęs! Bijau. Būk mano mama, bent šiandien. Vieną dieną. Daugiau niekada nieko neprašysiu.
Vaikas stipriai suspaudė jos delną, ašaros rieda upeliais. Tikras drebulys Austėja niekada jo nemačiusi tokio. Net per laidotuves tiek neverkė.
Dabar viskas išėjo lauk.
Austėja priglaudė jo ranką prie savo skruosto.
Mano berniuk, pakentėk dar truputį. Gydytojas tuoj ateis, bus gerai. Aš čia, niekur neisiu.
Dieve, kaip ji jį mylėjo tą akimirką! Tas vaikas su degančiomis akimis svarbiausias dalykas jos gyvenime.
Ta be vaikų, ale filosofija tikra nesąmonė. Vakare viską papasakos Jonui: apie būsimą mažylį. Sprendimas atėjo, kai Vaidotas skausme dar stipriau įsikibo į ranką.
Praėjo dešimt metų.
Šiandien Austėjai beveik jubiliejus, tiksliai 45. Bus svečių, sveikinimų. O kol kas su kavos puodeliu užplūdo prisiminimai.
Kaip greitai prabėgo laikas. Praėjo paauglystė, jaunystė. Tapusi žmona, laiminga mama dviejų puikių vaikų. Vaidotui jau beveik aštuoniolika, Eglei dešimt. Ir ji nė dėl ko nesigaili.
Nors viena dalyka gaili siaubingai. Dėl tų savo žodžių apie nelankstumą meilėje. Kaip norėtų, kad Vaidotas jų neatsimintų, kad užmirštų.
Po ligoninės dienos stengėsi kuo dažniau sakyti, kad myli. Bet ar berniukas prisimena tuos pirmuosius jos žodžius tebėra nedrįsto paklausti…






