20241103, vėlyvas vakaras
Rašau šį dienoraštį, kai dar stovi šaltas vėjas šalia namų ir mintys sukasi kaip senas grįžtančio vilko uodega. Vėl prisiminiau, kaip šį vakarą, kai Aistė jau ruožėsi miegoti, sklido nepaaiškinamas spustelėjimas į duris. Aš ištraukiau šiltą chalčius, pasuko ir nuėjau kartu su ja. Prie slenksčio stovėjo kaimyno berniukas Mikas, kurio tėvas mano seniai žinomas sūkrys, ne visai draugas, bet pakankamai geras, kad laiko jo įkvepimą.
Dėdeli Steponai, įeikite, šnabždėjo Mikas, mama nori pasakyti ką nors svarbaus.
Aš įsivilkinau švarką ir, nors nevisiškai džiugiai, nuėjau į Gintarės Miko mamos namus. Vartais darau įdomų triuką su savimi: Ką jos nori iš manęs? galvoju, vaikščiodamas per siauromą kiemą. Kai įsijungiau į jų bendrinę kambarį, užklausiau kėdę ir atsisėdinėjau šalia lovos, kurioje juokingai ir švelniai sėdėjo Gintarė, jos veidas šaltas kaip žiemos rytas.
Neilgai man liks, Steponai, prabilo ji lėtai, nuoširdžiai. Greitai mane nebus… Turiu tau pasakyti paslaptį…
Man širdis trumpai sustojo, nesuvokiau, kokios paslapties kalbama. Aš buvau jaunas, aš buvo išskirtinis vaikinas iš kaimo, bet mano pasaulio šviesa visada sukosi aplink vieną Aistę. Mylėjau ją nuo mokyklos laikų, nuo pirmų žingsnių iki šio ryšio, kai kartu augome ir sukūrėme šeimą su trimis vaikais: mažuoju Jurgiuku, švelniau išaugusiu Kęstučiu ir mūsų mažiausia Urtute, dar vos trijų metų, žiedine akimi ir mėlynomis akimis, panašiai kaip mama.
Aš visada sakiau, kad mano rankos tvirtos kaip ąžuolo šaknys, o širdis švari kaip šviesus rytas. Darbo dienos nuolat sukosi: Ūkininkavimas, lauko šienavimas, medžių pjovimas, kad galėtume aprūpinti šeimą. Kai tik atvykdavo nauji drabužiai iš Kauno parduotuvių ar blizgantys parfūmai iš Vilniaus, neškdavau juos namo, kad Aistė galėtų juos išsiversti šviesiame veidrodyje. Ji, apsirenkusi baltais marškiniais, plaukus susuktų į plaukelį, ir aš negalėjau nepasileisti: jos grožis užplūdo mano mintis kaip šviesus spindulys per vakaro žibintą.
Kiekvieną rytą, kai stovėjau šalia lovos, rankas uždeldavau galvos viršuje, žiūrėdamas į ją ir jausdama tą neaprašomą džiaugsmą širdyje. Ji švariai tvarkydavo namus, pusryčius, pietus ir vakarienę, o daržas visada puikiai prižiūrimas. Nors visas sunki darbas buvo ant mano pečių, vaikai ir Aistė puikiai jį padėjo, neišvengiant šypsenos, kai matome, kaip jų rankos išmoksta tvarkytis ir gerbti vienas kitą.
Nedidelis, bet svarbus prisiminimas kai Jurgiukas, mano vyresnysis sūnus, susikirtė su kaimo draugu Mikeliu. Konfliktas buvo aštrus, o Aistė sirgo, kai jam taikė šaldymo kompresus, kad padėtų sumažinti skausmą. Ši diena man primena, kaip prie kaimo kiemo stovėjo Mikas, liūdnas ir nusiminęs, sėdėdamas ant skardžio. Jo žvilgsnis susidūrė su mano, ir aš pajutau aštrų jausmą ar tai gailestis, ar pyktis, ar gynyba savo sūnaus.
Mikas, nežiūrėk taip. Žinai, kad esi kaltas?, sakiau jam tyliai, bet ryškiai, kol mes sėdėjome šalia. Jis susimokėjo galvą, bet aš jam ištiesiau ranką: Nespausk mano vaikų, supranti?. Jis nuliesto galvą ir aš patikrinau, kaip Gintarė stebėjo mus per pluoštą. Vėliau aš negrįžau namo, bet pasidėjau į mišką, kur mintys susiskaldė kaip šakos per žiemos sniegą.
Mūsų vaikai tapo aštuoniolika metų amžiaus, baigė mokyklą, o mūsų kaimo mokykloje įvyko išlaipų šventė tiek mūsų, tiek kaimynų. Šventiniame vakare staliai buvo pilni limonado, pyragėlių ir šokiai su tradicine liaudies muzika. Aistė atrodė kaip karalienė balta su siužetine medžiaga, ilgos aukštelės ir plaukai iki šlaunų. Aš, širdyje neramiai, prisiminiau, kaip penktos klasės dienomis ją pavydinau, kad mano jausmai dar įsiminę, nors ir žinojau, kad greitu metu turėsiu pasiųsti ją į kariuomenę. Tai nebuvo vienas mano nusivylimas man taip pat atkreipė dėmesį mokyklos direktoriaus sūnus Vladimiras, kuris ilgą laiką stebėjo Aistę.
Vakaras prabėgo, šviesūs baletai, sūkuriai, o aš stovėjau šalia, kol Aistė su Vladimiro šokdavo waltzą. Staiga, kai šokiai baigėsi, Marija, mano šaliai gimusio sutuoktinis priėjo ir pasiūlė man ranką šokti. Aš pasidariau ir su džiaugsmu šokiau iki ryto. Mes kartu sėdėjome prie upės, kol žvaigždės žibėjo, bet mano mintys liko tik apie Aistę.
Rudenį, dar prieš išvykimą į kariuomenę, išgirdau, kad Aistė susituokia su Vladimiru. Aš verkiau aštrų skausmą, bet net nebuvo galimybės ją išvengti. Nuo tos dienos visą kaimą lydėjo dainos ir šokiai, bet mano širdis liko uždarų durų šalyje, kur Aistė nebuvo. Tėvai rašė man laiškus, bet retai, ir jie pranešė, kad Aistė ištekėjo į vedybas, o Gintarė išvykė studijuoti į miestą.
Praėjus metams, grįžau į kaimą su trumpais plaukais, barzdėle, kuri priminė spygliukų krūmą. Aistė turėjo vaiką Miską, ir dar vieną, dar dar laukiamą. Jos veidas spindėjo, kai paklausiau: Kaip gyveni, Aistė?. Ji atsakė: Gerai, nieko nėra dėl ko skųstis. Visižinau, kad Vladimiras jau nebe dirba mokytojo pareigomis, o gyvenimo sunkumai jo šeimai sukėlė didžiules problemas. Kai Jurgiuko gyvenimas susidūrė su tragedija jo brolis išvyko į upę ir neteko nelaimės, aš išsiruošiau su sūnumi į miestą, bet niekas nepavyko išgelbėti.
Aš susituokiau su likusia mergina, kuri išliko vieniša, ir kartu su dviem vaikais pastatėme naują namą, kuris kvėpėjo medienos dūmais. Mūsų šeima lėtai augo, vaikai mokėsi ir augo, o aš kartais kalbėdavau su Marija apie jos sutuoktinę, kuri išėjo iš miesto, turėjo vaiką ir kartais lankėsi prie mūsų. Ši deryba su jos bendražyde nebuvo džiugus laukas, bet leido man suprasti, kad mano prisiminimai apie Aistę, apie jos buvimą mano širdyje, niekada neišblės.
Ziemą pakelė sniegas, ir visi vaikų kova atsirado kaip švelnos ledo skaidrumas darau, kad nesiprieštume vienas kitam. Mikas, Marijos sūnus, tapo rimtu, susimąstymų pilnu žmogumi. Visi kartais prisiminėme, kaip Gintarė, jos širdis nukenčia, o ji liko neįveikta.
Šį vakarą, kai vėl girdėjau spaudimą į vartus, vėl Aistė nupjautė chalčius ir nuėjo atidaryti. Aš sekiau ją, džiaugdamasis, kad nors viskas keičiasi, šios durys vis dar gali atverti naują skyrių mano atmintyje. Mikas stovėjo ant slenksčio, švelniai sakydamas: Dėdeli Steponai, ateikite, mama nori pasakyti ką nors svarbaus. Aistė pakvietė jį į savo namus, o aš įsivilkinau švarką ir nuėjau pas Gintarę.
Ko jai reikia iš manęs? sumušiau kelią, kai ji stovėjo ant aukštų pagalvių, pusiau sėdėjusi, ir jos kūnas atrodė silpnas. Aš pasėdžiau kėdę šalia jos ir žiūrėjau į ją.
Nelaukiu ilgai, Steponai, pradėjo ji tyliai. Netrukus mane nebus… turiu pasakyti vieną paslaptį
Man širdis sustojo, kai ji tęsė: Prašau, nesiimk Miko. Ar prisimenai tą naktį po mano išvadavimo į tarnybą? Jis žinojo, kad aš buvau nėščia, ir priėmė mane kaip žmoną. Todėl mes nesusituokėme.
Jos žodžiai išplaukė per mano sielą, aš pradėjau verkti be garsų, o aš grįžau namo su širdimi sunkiu ir skausmu, kaip po rūko. Visi kaimo žmonės palaidojo ją, o po laidotuvių aš suimiau Miką rankų ir nuvedžiau jį namo.
Mikas gyvens su mumis, paskelbiau, o Aistė sėdėjo ant kėdės, susikryžiusi rankas prieš krūtį. Niekas nieko nepaaiškino, tik sakiau, kad Gintarė taip prašė, jog nepaliktume jo vaikystės namuose, nes jis galėtų pasiklysti ten. Mes pasirūpinome viskuo, kaip tikrai didelė šeima.
Urtė prižiūrėjo trijų brolų, tėvas dirbo, Aistė rūpinosi namais, o vaikai po mokyklos atlikdavo visus namų darbus. Aš priėmiau, kad mano sūnus ir mano paties atspindys yra tas, kuris galėtų būti mano pamokų objektas, jei atkreipti dėmesį. Patikrinimų mes niekada neklausėme, nes mūsų širdys buvo švarios ir tikros.
Vis tiek niekas nesukeltų jausmo palikti vaiką, net jei jis nebūtų mano. Ši diena baigėsi su manimi krintančiu į lovą, išsekusiu, bet su ramybe, kad viskas vyko taip, kaip turėjo.
