Katino širdis tyliai mušė krūtinėje, mintys blaškėsi, sielą spaudė skausmas. Kas galėjo nutikti tokio, kad šeimininkė atidavė jį svetimiems, kodėl ji jį paliko? Kai Leisai naujakurio proga padovanojo visiškai juodą britą, ji kelias minutes buvo tarsi ištikta šoko… Kukli vieno kambario antrinės rinkos butukas, kurį ji sunkiai sutaupė, dar visai neįrengtas, o problemų, reikalaujančių dėmesio, netrūksta. Ir štai – katinas. Atsigavusi iš šoko, Leisa pažvelgė į gintarines kačiuko akis, giliai atsiduso, nusišypsojo ir paklausė dovanojusio svečio: – Katinas ar katė? – Katinas! – Gerai, būsi Barsis, – kreipėsi ji į kačiuką. Tas atsivėrė mažą burnytę ir klusniai sučirškė „Miau“… ***** Paaiškėjo, jog britai – išties jaukūs padarai. Taip jau trečius metus Leisa ir Barsis gyvena sielų harmonijoje. Be to, kartu gyvenant išryškėjo, kad Barsis turi jautrią sielą ir didelę širdį. Jis su džiaugsmu pasitinka šeimininkę iš darbo, šildo ją naktimis, žiūri filmus prisiglaudęs šalia, sekioja paskui ją tvarkant namus. Su katinu gyvenimas nusidažė ryškiomis spalvomis. Smagu, kai kas nors tavęs laukia namuose, su kuo gali ir juoktis, ir liūdėti. O svarbiausia – supranta iš pusės žodžio. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis, tačiau… Pastaruoju metu Leisa ėmė jausti skausmą dešiniajame šone. Iš pradžių manė, jog nepatogiai pasisuko ar patempė raumenį, vėliau kaltino riebų maistą. Skausmui stiprėjant, apsilankė pas gydytoją. Išgirdusi diagnozę ir gydymo perspektyvą, Leisa verkė visą vakarą į pagalvę. Barsis, jausdamas jos būklę, ramiai prisiglaudė ir bandė nuraminti švelniu murkimu. Nepajutusi užsnūdo su Barsio murkimu šalia. Ryte, susitaikiusi su likimu, nusprendė nepranešti artimiesiems apie ligą, kad išvengtų gailesčio ir nepatogių pagalbos siūlymų. Liko maža viltis, jog gydytojai pagerins jos būklę. Pasiūlė gydymo kursą, galintį padėti. Iškilo klausimas – kur apgyvendinti katiną? Viduje susitaikiusi su galimu tragišku ligos baigčių, ėmė ieškoti Bar­siui naujų namų ir gerų šeimininkų. Internete paskelbė skelbimą, kad atiduoda grynaveislį katiną į geras rankas. Pirmasis paskambinęs paklausė, kodėl ji nori atsisveikinti su suaugusiu gyvūnu, ir Leisa, pati nesuprasdama kodėl, davė suprasti, jog laukiasi, o nėštumo metu paaiškėjo alergija katės kailiui. Po trijų dienų Barsis su visa manta iškeliavo pas naujus šeimininkus, o Leisa atsigulė į ligoninę… Po dviejų dienų ji paskambino naujiesiems Barsio globėjams ir pasiteiravo apie katiną – jai, šimtą kartų atsiprašant, atsakė, kad Barsis tą patį vakarą pabėgo ir jų surasti jam nepavyksta. Jos impulsyvia reakcija būtų buvusi pabėgti iš ligoninės ir ieškoti katino. Net kreipėsi į budinčią slaugytoją, prašydama išleisti, tačiau ši griežtai papriekaištavo ir liepė grįžti į palatą. Palatos kaimynė, pastebėjusi jaunos moters jaudulį, pasiteiravo, kas nutiko. Leisa, apverkusi viską, išpasakojo: – Palauk, vaikeli svarstyti liūdnai, – tarė smulkaus sudėjimo vyresnio amžiaus moteris, – rytoj turėtų atvažiuoti labai geras gydytojas iš Vilniaus. Man diagnozė irgi bloga, sūnus – verslininkas, norėjo perkelti į privačią kliniką, bet atsisakiau. Kaip susitarė, nežinau, bet pavyko. Paprašysiu, kad ir tave apžiūrėtų, gal viskas ne taip blogai, – švelniai glostė Leisą per petį. **** Išlipęs iš pernešimo, Barsis suprato, kad atsidūrė svetimuose namuose. Čia kažkas nepažįstamas ištiesė ranką glostyti… Katino nervai neištvėrė, ir jis stipriu smūgiu tvėrė už rankos letena, pasileido į tamsų kampą. – Pavelai, neliesk jo kol kas, tegul apsipranta, – Barsis išgirdo švelnų moters balsą, bet tai nebuvo šeimininkės balsas. Katino širdis tyliai mušė krūtinėje, mintys blaškėsi, sielą spaudė skausmas. Kas galėjo taip nutikti, kad šeimininkė atidavė jį svetimiems, kodėl paliko? Gintarinės akys išsigandę žvalgėsi po kambarį, pastebėjo pravirą langą – juoda šmėkla Barsis praskriejo per kambarį ir iššoko lauk! Laimei, tai buvo vos antras aukštas, po langu – prižiūrėta veja. Nuo jos ir prasidėjo kelias atgal namo… ***** Į palatą atėjo gydytoja, vardu Marija Paulavičienė, kiek per keturiasdešimt, malonaus veido. Atidžiai išstudijavo gydymo kortelę, paprašė Leisos atsigulti ant kušetės, atsisukti į kairį šoną. Kruopščiai apčiuopė, paklausinėjo, atliko tyrimus aparatu. Leisa nieko gero nelaukė. Sugrįžo į palatą pas palatos kaimynę. – Na, ką sakė? – paklausė ji. – Kol kas nieko, žadėjo užsukti vėliau. – Aišku. O man, deja, diagnozę patvirtino, – liūdnai pranešė moteris. – Man labai gaila, ir ačiū Jums už viską, – atsakė Leisa, nežinodama, kaip paguosti žmogų, kuris žino, kad netrukus iškeliaus. Po pusvalandžio į palatą atėjo Marija Paulavičienė su kitais gydytojais. – Leisa, turiu jums gerų naujienų. Jūsų liga puikiai gydoma, paskyriau kursą, pagulėsit dvi savaites, po gydymo būsite sveika! – nusišypsojusi pranešė ji. Po vizito kaimynė prabilo: – Tai ir puiku, džiaugiuosi, kad dar spėjau padaryti gerą darbą. Būk laiminga, vaikeli, – pridėjo ji. ***** Barsis neturėjo vedančiosios žvaigždės – jam tereikėjo grįžti namo pagal katinišką nuojautą. Kelias namo buvo kupinas nuotykių ir išbandymų. Niekada nežinojęs miesto gatvių, per dieną orus britas tapo aršiu plėšrūnu, kurio instinktai paaštrėjo. Vengdamas triukšmingų gatvių, Barsis bėgdamas, slinkdamas, lėkdamas žemai (taip jam atrodė, kai bėgo nuo šunų), staigiai šokdamas į medį – ėjo savo keliu… Viename kieme, pasislėpęs nuo kelio triukšmo, Barsis akis į akį susitiko su patyrusiu katinu. Tas nė kiek nesibodėjo, iškart atpažino Barsį kaip svetimą. Su garsiu miauksėjimu šoko ant brito, bet Barsis, iš aristokrato pavirtęs į pašėlusį banditą, neatsitraukė. Mūšis truko neilgai. Kiemo bosas gėdingai pasislėpė krūmuose, palikęs plėštą ausį atminimui. Ir kaip kitaip? Katinas tik puikavosi savimeile, norėdamas parodyti, kas čia šeimininkas. Barsis grįžo namo – niekas negalėjo jam kelią užkirsti. Kelionė tęsėsi, Barsis prisiminė protėvius – išmoko miegoti medyje, rinkdamas patogią šakų vietą snauduliui. O, kaip sunku prisipažinti, Barsis išmoko ėsti iš šiukšlyno, vogti maistą iš kačių, kurias šelpia liūdni gyventojai. Kartą susidūrė su šunų gauja – jie įkėlė Barsį į krūmyną, bandė jį gauti, lojo ir šoko į medį. Žmonės, susirinkę dėl triukšmo, nuvijo šunis. Viena moteris nusprendė Barsį priglausti, priviliojo gabaliuku skanios dešros. Alkis ir baimė užtemdė Barsio galvą, išdrįso nusileisti, net leido prisiglausti. Tačiau… Įšilęs ir pasisotinęs, Barsis atsiminė, kur eina – iššoko moteriai iš glėbio į laiptinę ir, pasitaikius progai, spruko pro laiptinės duris, tęsė kelionę namo… ***** Išrašyta iš ligoninės, Leisa grįžo namo. Mintyse vis skambėjo moters žodžiai: „Būk laiminga.“ Ji buvo be galo laiminga, jog diagnozė nepasitvirtino. Bet širdį spaudė Barsio ilgesys. Ji nebeįsivaizdavo, kaip grįš į tuščią butą, kur niekas jos nepasitiks. Vos įžengusi į namus, Leisa paskambino tiems, kurie buvo priglaudę Barsį, išsiaiškino tikslų adresą. Nuvažiavusi, sužinojo, kaip Barsis pabėgo, apie jo dingimą, ir nusprendė eiti ieškoti katino. Sakė, kad nerealu – praėjo dvi savaitės, mažai šansų, jog naminis katinas būtų išgyvenęs mieste, bet Leisa nenorėjo tuo tikėti. Ji ėjo pėsčiomis, dairėsi kone į kiekvieną kiemą, žvalgėsi skveruose, garažuose. Bandė mąstyti kaip katinas, niekada buvęs lauke. Šaukė Barsio vardą, žvelgė į rūsio tamsą. Artėdama prie namų suprato – katinas dingo be pėdsako. Jam, nežinančiam miesto, buvo nerealu pasiekti namus, kuriuos ji pati pėsčiomis su sustojimais pasiekė per dvi valandas. Į savo kiemą įėjo nuleidusi galvą, akyse kaupėsi ašaros, siela buvo sužeista ir skausminga. Pro miglą prieš akis pamatė, jog kita šaligatvio pusė ją pasitinka juodas katinas. „Juodas katinas!“ – švystelėjo galvoje. Leisa sustojo ir, įsižiūrėjusi, suprato. Ji išbėgo su šūksniu „Barsy!“ O katinas nebėgo priešais ją, jam tiesiog nebuvo jėgų – atsisėdo ir laimės prisimerkęs švelniai subliovė: „Parėjau!“

Katino širdis sunkiai dunksėjo krūtinėje, mintys blaškėsi, siela skaudėjo. Kaip nutiko, kad šeimininkė jį atidavė svetimiems, kodėl ji taip lengvai paliko?

Kai į mano naujos vieno kambario buto įkurtuves draugė padovanojo grynai juodą britų veislės kačiuką, kelias minutes stovėjau lyg suakmenėjęs.

Tas butas, už kurį vargais negalais sukaupiau pinigų vos įrengtas, dar tik pradžia, tiek visko laukia. Trūko ir baldų, ir jaukumo, o gyvenime rūpesčių nestinga.

Ir štai, kačiukas. Prasiblaškęs po netikėtumo, pažiūrėjau į jo gintarines akis, atsidusau ir šyptelėjau, paklausiau draugės:

Čia katinas ar katė?

Katinas!

Gerai, katine, būsi Juodis, tariau jam.

Tas pravėrė miniatiūrinę burną ir kukliai sucypsėjo: Miau
*****
Paaiškėjo, kad britų katinai labai jaukūs padarai. Jau trečią metus kartu gyvename aš ir Juodis. Negana to, per tuos metus supratau, kokia jautri jo širdis, koks didelės sielos.

Juodis džiugiai mane pasitinka grįžus, naktimis šildo šalia, žiūri su manimi filmus, prisiglaudęs šonui, lėkioja paskui per buto tvarkymą.

Gyvenimas su katinu tapo spalvingas. Malonu, kai tavęs kas nors laukia namie, su kuo galima ne tik pasijuokti, bet ir pasikalbėti liūdnai. Svarbiausia supranta iš pusės žodžio.

Atrodytų, gyventi ir džiaugtis, tačiau

Pastaruoju metu pradėjau pastebėti skausmą dešinėje pusėje. Iš pradžių maniau, kad pavargau, nepatogiai pasisukau, vėliau kaltinau riebų maistą. Skausmams stiprėjant, apsilankiau pas gydytoją.

Diagnozė mane sukrėtė, gydytoja paaiškino, kas laukia. Visą vakarą praverkiau į pagalvę, o Juodis, jaučiantis mano nuotaiką, tyliai prisiglaudė ir mėgino nuraminti minkštu, melodingu murkimu.

Nuraminta katino murkimo net nepastebėjau, kaip užmigau. Ryte, susitaikiusi su likimu, nusprendžiau apie ligą niekam nesakyti, nenorėjau graudžių žvilgsnių ar nepatogių pagalbos siūlymų.

Giliai viduje dar ruseno viltis, kad gydytojai sugebės padėti. Pasiūlė gydymo kursą, galintį pagerinti būklę.

Iškilo klausimas: kur dėti katiną? Susitaikiusi, kad liga gali baigtis liūdnai, nutariau Juodžiui ieškoti naujų namų ir gerų šeimininkų.

Internete įdėjau skelbimą: Britų katinas dovanojamas į geras rankas.

Pirmas paskambino ir paklausė, kodėl noriu atsisveikinti su suaugusiu gyvūnu. Net pati nesuprantu kodėl, pasakiau, kad laukiuosi ir nėštumo metu atsirado alergija katės plaukui.

Po trijų dienų Juodis kelioninėje dėžėje su visais žaislais iškeliavo pas naujus šeimininkus, o aš atsiguliau į ligoninę

Praėjus dviem paroms, paskambinau naujiems šeimininkams pasiteirauti apie Juodį. Šimtas atsiprašymų, bet pasakė, kad katinas išbėgo tą patį vakarą ir jų nebesurado.

Pirmas impulsas buvo bėgti iš ligoninės ir ieškoti katino. Prašiau budinčios slaugytojos išleisti, ji griežtai pabarė ir įsakė grįžti į palatą.

Palatos kaimynė, pastebėjusi mano jaudulį, pasiteiravo, kas nutiko. Aš, pravirkusi, išpasakojau viską.

Neverk taip, mergyt, paguodė smulkutė pagyvenusi moteris, rytoj čia atvažiuos profesorius iš Vilniaus, mano sūnaus rūpesčiu. Ir pati sergu sunkiai, sūnus verslininkas, norėjo mane pervežti į kitą kliniką, bet atsisakiau. O jis viską išsiderėjo. Paprašysiu, kad ir tave tas medikas pažiūrėtų, gal viskas nėra taip blogai, kalbėjo ji, švelniai paglostydama mano petį.
****
Išlipęs iš dėžės, Juodis suvokė, kad yra svetimuose namuose. Kažkas nepažįstamas tiesė ranką paglostyti

Katinui neatlaikė nervai, ir jis iš visos širdies pagriebė letena, metėsi į tamsų kampą.

Povilai, kol kas neliesk jo, tegu įpranta, išgirdo Juodis moterišką balsą, bet tai nebuvo šeimininkės balsas.

Katino širdis sunkiai dunksėjo krūtinėje, mintys blaškėsi, siela skaudėjo. Kaip galėjo nutikti, kad jį paliko?

Gintarinės akys tyrinėjo kambarį išsigandusiu žvilgsniu. Pastebėjo pravirą langą. Juoda šviesa katinas praskriejo pro kambarį ir iššoko laukan!

Laimė tik antras aukštas, po langu tvarkingai prižiūrėta veja. Nuo jo ir prasidėjo kelionė Juodžio atgal į namus
*****
Profesorius pasirodė gerų penkiasdešimt metų, maloni moteris. Prisistatė Marija Paulavičienė, įdėmiai peržiūrėjo mano popierius, paprašė atsigulti ant kušetės, lėtai apžiūrinėjo.

Gan ilgai apčiupinėjo, paklausė, kur skauda, koks skausmas, vėl skaitė kortelę. Papildomi tyrimai.

Laukiau blogiausio. Sugrįžau į palatą, kaimynė jau ilsėjosi.

Na, ką sakė, mergyt? paklausė ji.

Kol kas nieko, žadėjo dar ateiti.

Supratau. Man patvirtino blogą diagnozę, liūdnai pasakė moteris.

Labai gaila, ačiū jums už viską, atsakiau, nežinodama, kuo galėčiau paguosti žmogų, kuris žino, kad ilgai neturės.

Po pusvalandžio į palatą įėjo Marija Paulavičienė su kitais gydytojais.

Ole, turiu gerų žinių. Tavo liga išgydoma, jau paskyriau kursą. Pagulėk porą savaičių, gydyklis, ir būsi sveika, nusišypsojo ji.

Gydytojams išėjus, prabilo palatos kaimynė:

Na ir puiku. Džiaugiuosi, kad dar spėjau padaryti gerą darbą. Būk laiminga, mergyt.
*****
Juodis neturėjo žvaigždės, jis tiesiog ėjo namo vedamas kačiško instinkto. Kelias buvo pilnas pavojų bei juokingų nutikimų.

Niekada nepažinęs gatvių, vieną dieną britas tapo laukiniu plėšrūnu, pasitelkusiu visus instinktus.

Vengdavo triukšmingų gatvių, lakstydavo bėgte, šliauždavo, šokdavo nuo žemės (taip jam atrodė bėgant nuo šunų), skubiai šokdavo į medžius žingsniavo link namų.

Viename ramių kiemų, kur užsuko, išsigandęs kelio triukšmo susitiko snukiu su vietiniu patyrusiu katinu.

Pastarasis iškart suprato, kad Juodis ateivis. Visa jėga užmaukė ant brito, bet Juodis, tapęs iš švelnaus aristokrato į įsiutusį banditą, nenusileido.

Kovos truko neilgai. Bosui teko gėdingai sprukti į krūmus palikus šiek tiek įkirstą ausį.

Juk kitaip negalėjo būti vietinis norėjo parodyti kas čia valdovas, Juodis grįžti namo, niekas negalėjo jam sutrukdyti.

Kelionė tęsėsi. Prisimindamas protėvius, Juodis išmoko užmigti ant medžių, rinkdavosi patogią šaką ar išsišakojimą.

Ak, gėda, bet net valgė iš šiukšliadėžės ir vogė maistą iš kitų kiemo kačių, kurias šėrė gailestingos gyventojos.

Kartą prieš jį stvėrė šunų būrys. Juodį užvarė ant varganos obelaitės ir, baisiai lojant, stengėsi pasiekti pašokdami ir purtydami.

Susirinkę žmonės nubaidė šunis. Viena moteris nutarė priglausti Juodį, priviliojo skaniu dešros gabalėliu.

Alkis ir baimė aptemdė Juodžiui protą, jis leidosi glostomas ir pakeltas ant rankų. Bet

Pailsėjęs, pasisotinęs šilumoje, Juodis prisiminė namų kelią, iššoko paskui moterį į laiptinę ir pro laiptinės duris, kurios šauniai pravėrė tęsė kelionę namo
*****
Išsiprašęs iš ligoninės, grįžau namo. Galvoje vis skambėjo tos moters linkėjimas būti laimingam. Aišku, buvau be galo laimingas, kad liga neišsipildė ir esu sveikas.

Bet širdį spaudė Juodis. Sunku įsivaizduoti, kad grįžus į tuščią butą niekas nepasisveikins.

Vos pravėręs buto duris, paskambinau tiems, kurie paėmė mano Juodį, prašiau tikslaus adreso. Nuvažiavęs, sužinojau, kaip jis pabėgo, nusprendžiau eiti katino pėdsakais.

Jie aiškino, kad tai nerealu, juk praėjo dvi savaitės, turbūt katinas iš gatvės neišgyveno, bet nenorėjau tikėti tuo.

Eidamas pėsčiomis, apžiūrinėjau kiekvieną kiemą, žvalgiau skverus, garažus. Stengiausi galvoti kaip katinas, kuris niekada negyveno lauke. Šaukiau Juodį, žiūrėjau į tamsą palei rūsių langus.

Jau visai prie namų aptemęs idėjomis, supratau katinas galėjo dingti visam laikui. Juk jis nežino miesto, o aš pėsčiomis užtrukau dvi valandas.

Į savo kiemą įžengiau nuleidęs galvą, ašaros kaupėsi, sieloje gili liūdna tuštuma. Pro miglą akyse pastebėjau, kad priešais, šaligatviu, lėtai eina juodas katinas.

Juodas katinas šmėkštelėjo galvoje. Sustojau, įsižiūrėjau. Paaiškėjo. Išbėgau su šūksniu: Juodi!

O katinas nebėgo, paprasčiausiai neturėjo jėgų, atsisėdo ir, prisimerkęs iš laimės, tyliai sucypsėjo: Parėjau!

Ši patirtis išmokė mane, kad jokios baimės ar sunkumai neįveiks tikros draugystės. Jei grįžta kas nors, kas tau brangus, vadinasi, gyvenimas ne veltui.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

17 − fourteen =

Katino širdis tyliai mušė krūtinėje, mintys blaškėsi, sielą spaudė skausmas. Kas galėjo nutikti tokio, kad šeimininkė atidavė jį svetimiems, kodėl ji jį paliko? Kai Leisai naujakurio proga padovanojo visiškai juodą britą, ji kelias minutes buvo tarsi ištikta šoko… Kukli vieno kambario antrinės rinkos butukas, kurį ji sunkiai sutaupė, dar visai neįrengtas, o problemų, reikalaujančių dėmesio, netrūksta. Ir štai – katinas. Atsigavusi iš šoko, Leisa pažvelgė į gintarines kačiuko akis, giliai atsiduso, nusišypsojo ir paklausė dovanojusio svečio: – Katinas ar katė? – Katinas! – Gerai, būsi Barsis, – kreipėsi ji į kačiuką. Tas atsivėrė mažą burnytę ir klusniai sučirškė „Miau“… ***** Paaiškėjo, jog britai – išties jaukūs padarai. Taip jau trečius metus Leisa ir Barsis gyvena sielų harmonijoje. Be to, kartu gyvenant išryškėjo, kad Barsis turi jautrią sielą ir didelę širdį. Jis su džiaugsmu pasitinka šeimininkę iš darbo, šildo ją naktimis, žiūri filmus prisiglaudęs šalia, sekioja paskui ją tvarkant namus. Su katinu gyvenimas nusidažė ryškiomis spalvomis. Smagu, kai kas nors tavęs laukia namuose, su kuo gali ir juoktis, ir liūdėti. O svarbiausia – supranta iš pusės žodžio. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis, tačiau… Pastaruoju metu Leisa ėmė jausti skausmą dešiniajame šone. Iš pradžių manė, jog nepatogiai pasisuko ar patempė raumenį, vėliau kaltino riebų maistą. Skausmui stiprėjant, apsilankė pas gydytoją. Išgirdusi diagnozę ir gydymo perspektyvą, Leisa verkė visą vakarą į pagalvę. Barsis, jausdamas jos būklę, ramiai prisiglaudė ir bandė nuraminti švelniu murkimu. Nepajutusi užsnūdo su Barsio murkimu šalia. Ryte, susitaikiusi su likimu, nusprendė nepranešti artimiesiems apie ligą, kad išvengtų gailesčio ir nepatogių pagalbos siūlymų. Liko maža viltis, jog gydytojai pagerins jos būklę. Pasiūlė gydymo kursą, galintį padėti. Iškilo klausimas – kur apgyvendinti katiną? Viduje susitaikiusi su galimu tragišku ligos baigčių, ėmė ieškoti Bar­siui naujų namų ir gerų šeimininkų. Internete paskelbė skelbimą, kad atiduoda grynaveislį katiną į geras rankas. Pirmasis paskambinęs paklausė, kodėl ji nori atsisveikinti su suaugusiu gyvūnu, ir Leisa, pati nesuprasdama kodėl, davė suprasti, jog laukiasi, o nėštumo metu paaiškėjo alergija katės kailiui. Po trijų dienų Barsis su visa manta iškeliavo pas naujus šeimininkus, o Leisa atsigulė į ligoninę… Po dviejų dienų ji paskambino naujiesiems Barsio globėjams ir pasiteiravo apie katiną – jai, šimtą kartų atsiprašant, atsakė, kad Barsis tą patį vakarą pabėgo ir jų surasti jam nepavyksta. Jos impulsyvia reakcija būtų buvusi pabėgti iš ligoninės ir ieškoti katino. Net kreipėsi į budinčią slaugytoją, prašydama išleisti, tačiau ši griežtai papriekaištavo ir liepė grįžti į palatą. Palatos kaimynė, pastebėjusi jaunos moters jaudulį, pasiteiravo, kas nutiko. Leisa, apverkusi viską, išpasakojo: – Palauk, vaikeli svarstyti liūdnai, – tarė smulkaus sudėjimo vyresnio amžiaus moteris, – rytoj turėtų atvažiuoti labai geras gydytojas iš Vilniaus. Man diagnozė irgi bloga, sūnus – verslininkas, norėjo perkelti į privačią kliniką, bet atsisakiau. Kaip susitarė, nežinau, bet pavyko. Paprašysiu, kad ir tave apžiūrėtų, gal viskas ne taip blogai, – švelniai glostė Leisą per petį. **** Išlipęs iš pernešimo, Barsis suprato, kad atsidūrė svetimuose namuose. Čia kažkas nepažįstamas ištiesė ranką glostyti… Katino nervai neištvėrė, ir jis stipriu smūgiu tvėrė už rankos letena, pasileido į tamsų kampą. – Pavelai, neliesk jo kol kas, tegul apsipranta, – Barsis išgirdo švelnų moters balsą, bet tai nebuvo šeimininkės balsas. Katino širdis tyliai mušė krūtinėje, mintys blaškėsi, sielą spaudė skausmas. Kas galėjo taip nutikti, kad šeimininkė atidavė jį svetimiems, kodėl paliko? Gintarinės akys išsigandę žvalgėsi po kambarį, pastebėjo pravirą langą – juoda šmėkla Barsis praskriejo per kambarį ir iššoko lauk! Laimei, tai buvo vos antras aukštas, po langu – prižiūrėta veja. Nuo jos ir prasidėjo kelias atgal namo… ***** Į palatą atėjo gydytoja, vardu Marija Paulavičienė, kiek per keturiasdešimt, malonaus veido. Atidžiai išstudijavo gydymo kortelę, paprašė Leisos atsigulti ant kušetės, atsisukti į kairį šoną. Kruopščiai apčiuopė, paklausinėjo, atliko tyrimus aparatu. Leisa nieko gero nelaukė. Sugrįžo į palatą pas palatos kaimynę. – Na, ką sakė? – paklausė ji. – Kol kas nieko, žadėjo užsukti vėliau. – Aišku. O man, deja, diagnozę patvirtino, – liūdnai pranešė moteris. – Man labai gaila, ir ačiū Jums už viską, – atsakė Leisa, nežinodama, kaip paguosti žmogų, kuris žino, kad netrukus iškeliaus. Po pusvalandžio į palatą atėjo Marija Paulavičienė su kitais gydytojais. – Leisa, turiu jums gerų naujienų. Jūsų liga puikiai gydoma, paskyriau kursą, pagulėsit dvi savaites, po gydymo būsite sveika! – nusišypsojusi pranešė ji. Po vizito kaimynė prabilo: – Tai ir puiku, džiaugiuosi, kad dar spėjau padaryti gerą darbą. Būk laiminga, vaikeli, – pridėjo ji. ***** Barsis neturėjo vedančiosios žvaigždės – jam tereikėjo grįžti namo pagal katinišką nuojautą. Kelias namo buvo kupinas nuotykių ir išbandymų. Niekada nežinojęs miesto gatvių, per dieną orus britas tapo aršiu plėšrūnu, kurio instinktai paaštrėjo. Vengdamas triukšmingų gatvių, Barsis bėgdamas, slinkdamas, lėkdamas žemai (taip jam atrodė, kai bėgo nuo šunų), staigiai šokdamas į medį – ėjo savo keliu… Viename kieme, pasislėpęs nuo kelio triukšmo, Barsis akis į akį susitiko su patyrusiu katinu. Tas nė kiek nesibodėjo, iškart atpažino Barsį kaip svetimą. Su garsiu miauksėjimu šoko ant brito, bet Barsis, iš aristokrato pavirtęs į pašėlusį banditą, neatsitraukė. Mūšis truko neilgai. Kiemo bosas gėdingai pasislėpė krūmuose, palikęs plėštą ausį atminimui. Ir kaip kitaip? Katinas tik puikavosi savimeile, norėdamas parodyti, kas čia šeimininkas. Barsis grįžo namo – niekas negalėjo jam kelią užkirsti. Kelionė tęsėsi, Barsis prisiminė protėvius – išmoko miegoti medyje, rinkdamas patogią šakų vietą snauduliui. O, kaip sunku prisipažinti, Barsis išmoko ėsti iš šiukšlyno, vogti maistą iš kačių, kurias šelpia liūdni gyventojai. Kartą susidūrė su šunų gauja – jie įkėlė Barsį į krūmyną, bandė jį gauti, lojo ir šoko į medį. Žmonės, susirinkę dėl triukšmo, nuvijo šunis. Viena moteris nusprendė Barsį priglausti, priviliojo gabaliuku skanios dešros. Alkis ir baimė užtemdė Barsio galvą, išdrįso nusileisti, net leido prisiglausti. Tačiau… Įšilęs ir pasisotinęs, Barsis atsiminė, kur eina – iššoko moteriai iš glėbio į laiptinę ir, pasitaikius progai, spruko pro laiptinės duris, tęsė kelionę namo… ***** Išrašyta iš ligoninės, Leisa grįžo namo. Mintyse vis skambėjo moters žodžiai: „Būk laiminga.“ Ji buvo be galo laiminga, jog diagnozė nepasitvirtino. Bet širdį spaudė Barsio ilgesys. Ji nebeįsivaizdavo, kaip grįš į tuščią butą, kur niekas jos nepasitiks. Vos įžengusi į namus, Leisa paskambino tiems, kurie buvo priglaudę Barsį, išsiaiškino tikslų adresą. Nuvažiavusi, sužinojo, kaip Barsis pabėgo, apie jo dingimą, ir nusprendė eiti ieškoti katino. Sakė, kad nerealu – praėjo dvi savaitės, mažai šansų, jog naminis katinas būtų išgyvenęs mieste, bet Leisa nenorėjo tuo tikėti. Ji ėjo pėsčiomis, dairėsi kone į kiekvieną kiemą, žvalgėsi skveruose, garažuose. Bandė mąstyti kaip katinas, niekada buvęs lauke. Šaukė Barsio vardą, žvelgė į rūsio tamsą. Artėdama prie namų suprato – katinas dingo be pėdsako. Jam, nežinančiam miesto, buvo nerealu pasiekti namus, kuriuos ji pati pėsčiomis su sustojimais pasiekė per dvi valandas. Į savo kiemą įėjo nuleidusi galvą, akyse kaupėsi ašaros, siela buvo sužeista ir skausminga. Pro miglą prieš akis pamatė, jog kita šaligatvio pusė ją pasitinka juodas katinas. „Juodas katinas!“ – švystelėjo galvoje. Leisa sustojo ir, įsižiūrėjusi, suprato. Ji išbėgo su šūksniu „Barsy!“ O katinas nebėgo priešais ją, jam tiesiog nebuvo jėgų – atsisėdo ir laimės prisimerkęs švelniai subliovė: „Parėjau!“