Kai išlipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant grindinio ir prašančią išmaldos. Mano vyras ir aš likome tarsi suakmenėję. Niekas neturėjo nė menkiausio supratimo, kad taip vyksta.
Man yra 43-eji, mamai 67-eri. Gyvename tame pačiame mieste, tačiau skirtinguose jo kraštuose. Kaip ir daug kitų vyresnio amžiaus žmonių, mano mama reikalauja nuolatinės priežiūros, bet atsisako atsikelti pas mane dėl vienos priežasties jos bute knibždėte knibžda keturios katės ir trys šunys. Ji maitina dar ir visas valkatas iš aplinkinių kiemų. Kiekvieną eurą, kurį jai duodu išleidžia vaistams arba gyvūnų maistui. Maistą ir būtiniausias prekes vežu jai pati, nes žinau, kad jai pinigai nėra skirti kažkam kitam, tik gyvūnams.
Neseniai su vyru buvome svečiuose pas bičiulį ir nutarėme palikti mašiną to draugo kieme, o namo grįžinėti autobusu. Įsivaizduokite mano sumišimą vos išlipus pamačiau mamą, besisupančią ant šaligatvio plytelių, rankoje ištiestą seną skarelę, prašant keleivių monetos. Nebuvau savimi. Mano vyras buvo taip pat be žado. Jis juk žinojo, kad iš mūsų bendro biudžeto skiriu dalį pinigų mamos išlaikymui.
Logiškai, jam kilo klausimas, kam skiriami tie pinigai. Paaiškėjo, jog mama renka pinigus savo šunims ir katėms jų maistui ir skiepams.
Visa ši scena atrodė kaip iš netikros, sapniškos tikrovės, bet ką pagalvotumėte sužinoję, kad jūsų mama atsidūrė tokioje padėtyje? Ką kalbėtų giminės, bičiuliai, pažįstami? Jie juk pamanytų, kad aš, bejausmė dukra, palikau mamą likimo valiai ir atidaviau ją skurdui. Dabar einu per lietingas Vilniaus gatves ir vis ieškau jos šešėlio. Žinau, kad net ir rėkdama jos neįkalbinčiau dabar ji tik slepiasi nuo manęs geriau nei anksčiau. Viskas, kas realu, čia susimaišė su sapnu, kur motinos meilė gyvūnams tapo svarbesnė už viską.






