Kaip gi aš galėčiau užkrauti jums tokią naštą? Net mano tėvas su Vitalija nesutiko jo imti.
Laima, dukra, susivok! Už ko ištekėti sumanei! šaukė mama, tvarkydama ant manęs nuometą.
Paaiškink bent jau, kuo tau Donatas netinka? sutrikau nuo jos ašarų.
Kaipgi? Motina jo pardavėja dirba, visus iš tolo apšaukia. Tėvas nežinia kur išgaravo, o jaunystėje tik gėrė ir pramogavo.
Mūsų senelis irgi gėrė, močiutę po kaimą gainiojo. Ir kas?
Senelis buvo mokytas žmogus, seniūnijoje pirmas galvas turėjo.
Tik močiutei nuo to lengviau nebuvo. Dar vaikystėje prisimenu, kaip ji jo bijojo. O mums, mamyt, su Donatu viskas gerai bus. Negalima žmonių vertinti tik pagal jų tėvus.
O kai turėsite vaikų, suprasi! piktai tarė mama, o aš tik atsidusau.
Nebus lengva gyventi, jei mama savo nuomonės apie Donatą nepermainys. Visgi mudu su Donatu surengėme linksmą vestuvę ir pradėjome gyventi savo šeimoje. Laimė, Donatas kaime turėjo namą iš senelio su močiute, tų pačių žuvusių tėvų, vieno, kuris niekur nieko dingęs.
Donatas namą pamažu atnaujino ir greitai mūsų būstas tapo tikru šiuolaikiniu sodybos namu taip aš jį vadindavau. Su visais patogumais, džiaugiesi ir gyvenk. Toks vyras mano rankose, o mama jį peikė…
Praėjus metams po vestuvių atsirado sūnus Vytenis, po dar ketverių dukra Mintautė. Tačiau užtekdavo vaikams susirgti ar kažką pridirbti, tuojau prisistatydavo mama su savo Aš gi tau sakiau!. Ir dar pridengdavo: Maži vaikai maži vargai! Užauks, dar tau parodys, su tokiu paveldimu charakteriu!
Žinoma, stengiausi nekreipti dėmesio į jos priekaištus. Jai tiesiog įprasta burbėt. Juk dukra dėl jos valios nuėjo savo kelią.
Mama toks žmogus: jai patinka, kai viskas pagal jos norus. Gal jau susitaikė su mano pasirinkimu ir giliai širdyje matė, kad Donatas iš visų pusių grynas auksas.
Bet to viešai niekad nepripažintų. Juk reikštų, kad kadaise buvo neteisi. O juk neįmanoma! Absoliučiai neįmanoma! O kalbas apie anūkus ji sakydavo, gal baimindamasi iš tiesų juos beprotiškai mylėjo. Jei kas nutiktų pirmoji į Nerį šoktų, o prieš tai visus plaukus sau išraukytų dėl tų pačių žodžių.
Vis dėlto kartais imdavau bijoti tų didelių bėdų, kaip iš praeities, kurios neišvengiamai ateina kartu su vaikų suaugimu.
Vaikai neišvengiamai augo. Štai jau Vytenis baigė dvylika klasių ir ketino išeiti į savarankišką gyvenimą. Turi pradėti mokslus prestižiniame Vilniaus universitete, tiktai šimtas keturiasdešimt kilometrų nuo namų.
Bet motinos širdžiai tie šimtas keturiasdešimt kilometrų prilygo atstumui tarp Žemės ir Merkurijaus. Tolima, žodžiu!
Pirmas keturias naktis visai nemiegojau galvojau, kaip mano sūnui sekasi! O jeigu kas skriaus? O jeigu prastai pavalgė? O gal Vilnius jį sugadins, juk toks geras jaunuolis!
Iš pradžių Vytenis gyveno bendrabučio kambaryje, skirtame kaimo vaikams. Tačiau mano motiniška širdis neišlaikė įkalbėjau vyrą išnuomoti sūnui butą Vilniuje. Vytenis nutarė dalį nuomos apmokėti pats ir pradėjo dirbti per internetą jis mano protingas!
Važinėdavau į sostinę kiekvieną savaitgalį: tikrinti, kaip Vytenis laikosi, padėti, sutvarkyti, pagaminti. Nors bute nuolat būdavo švaru.
Namuose Vytenis niekad netvarkydavo, priešingai mėgdavo klasikinį chaosą. O visada rasdavau ir pamiegojimą, ir šviežiai virtus kotletus, ir troškinį. Sakau gi ne vaikas, o šviesuolis!
Greitai mano išvykos pradėdavo erzinti Donatą.
Laima, gana už sijono laikyti Vytenį! Neduei jam laisvai kvėpuoti! Ir man laiko visiškai nebeskiri! Pasisiūlysiu bent jau Eglei paštininkei, ji visiems gera žinosi!
Juokavo, aišku, bet išgąsdino. Kaipgi aš be savo vyro, jei jis pas Eglę išeitų? Negalima! Donatas buvo teisus, laikas buvo paleisti sūnų.
Dar kurį laiką elgiausi kaip višta su viščiuku, po truputį ėmiau mokytis gyventi su mintimi, jog sūnus užaugo. Pagaliau daviau jam laisvę ir nesiėmiau globoti, bet paskui paaiškėjo, kad visiškai veltui.
Vieną kartą paskambino iš universiteto pranešė, kad mano sūnus praleidžia paskaitas, vos neišmestas! Ar tikrai neapsiriko? Mano Vytenis? Negali būti! Kudakavau ir, paėmusi kelias laisvas dienas darbe, nulėkiau į miestą. Donatas nesugebėjo sustabdyti, šįkart tapau tikru tanku.
Sūnus nesitikėjo mano atvykimo. Ir gerai, jog neparuošė nieko nespėjo paslėpti pačios priežasties, kodėl praleidinėjo paskaitas.
O priežastis buvo mergina Jorūnė. Graži, angeliška, atrodo.
Na ir gerai sūnus turi merginą, juk anksti ar vėlai taip bus. Tačiau bute buvo ir mažas vaikas. Vienerių metų berniukas, tiksliau.
Viskas paaiškėjo. Vadinasi, ta mergina su kūdikiu nusprendė apvynioti mano Vytenį aplink pirštą ir priversti jį vesti.
Žinoma, laikai dabar kitokie, nestebina, bet juk Vyteniui dar ne laikas, juolab auginti svetimus vaikus. O Jorūnei, sprendžiant pagal išvaizdą, gal vos aštuoniolika metų. Kada spėjo pagimdyti?
Viduje siautėjo audra, bet save sulaikiau. Su Jorūne tik pasisveikinau, o su Vyteniu užsidariau virtuvėje rimtam pokalbiui.
Vyteni, ar rimtai esi įsimylėjęs? bandžiau šypsotis, bet nelabai pavyko.
Labai, mama, taip pat šyptelėjo Vytenis.
O kaip dėl mokslo? prikabinėjau, atsargiai lyg minų lauku žengianti.
Suprantu, mama, truputį apleidau, bet tuo laikotarpiu buvo sunku. Dabar viską pataisysiu.
Tai koks tas laikotarpis? Papasakosi?
Negaliu dabar, mama, ne mano paslaptis. Gal vėliau, kai su Jorūne geriau susipažinsit.
Nežinojau, ką daryti, kad sūnaus neatitolinčiau. Pasiėmiau pauzę ir grįžau namo.
Visa kalta tu! užsipuoliau Donatą, atidavei laisvę sūnui! Ir kas dabar bus?
O kas gi nutiko? pasiteiravo optimistiškai Donatas. Kuo tau nepatinka vaikas? Jei Vytenis jį myli, vadinasi, nėra svetimas.
Ir tu pasiruošęs tapti seneliu?
O kodėl ne? Kai tik vaikai atsirado, supratau, kad ateis ir senelio laikas.
Bet ne svetimam vaikui!
Laima! Man atrodo, kad kalbu ne su tavimi. Vaikas negali būti svetimas! Pagalvok pati.
Vyras išėjo į kitą kambarį, o aš pusę nakties vaikščiojau po tuščią miegamąjį. Iš pradžių pykau ant visų ir ant gyvenimo, vėliau nusiraminau ir supratau Donatas vėl teisus.
Vaikas niekuo nekaltas. Ir Jorūnė, tikriausiai, taip pat nutinka juk visko. Paryčiais pabariau save, išsiverkiau ir prisiglaudžiau prie vyro, miegančio svetainėje.
Donatai, atleisk man! Supratau… labai jus visus myliu!
Eik čia, kvaila moterie! Donatas pakėlė kaldra, ir aš atsiguliau greta.
Taip ir užmigome, o mano lūpose sušvito laiminga šypsena. Dabar būsiu senelė! Kas čia tokio? Tas berniukas bute, tikras stebuklas! Mykolu jį vadina.
Vis dėlto viskas nebuvo taip paprasta. Po kurio laiko Vytenis pranešė, kad pereina į vakarinį universiteto skyrių, ir su Jorūne nori tuoktis.
Šįkart neskubėjau, pirmiau viską apgalvojau. Tik tada su vyru savaitgalį išvykome į Vilnių. Žinojau, Donatas mums padės nesuklysti, nors viduje norėjosi daryti klaidų tiek žiemai malkų būtų užtekę!
Prieškambary pasitiko Jorūnė, nušluostė ašarą ir tarė:
Atleiskite man! Nenoriu, kad Vytenis taip darytų, bet jis užsispyręs, žinote?
Užsispyręs kaip ožys, sumurmėjo Donatas nusiaudamas batus, bet kvailas tikrai ne. Jei taip nusprendė vadinasi, būtina. Nurimk, Jorūne, pasikalbėsim…
Perėjome į virtuvę. Vytenio dar nebuvo.
Vytenis nubėgo pieno, tuoj bus, tarė Jorūnė.
Kam vis atleidimo prašai? Donatas kreipėsi į merginą, dar net nesupratom, kad ką blogai padarei. Pirmiau viską išsiaiškinkim. Arbatos gal įpilsim? Tik ką šimtą keturiasdešimt kilometrų už vairo atbuvau.
Oi, atleiskite, sumetė Jorūnė.
Donatas, išgirdęs dar sykį atleiskite, tik pavartė akis, Jorūnė nusišypsojo. Supratau vyras jau pritarė sūnaus pasirinkimui, ir, bejėgiškai atsidususi, pasiėmiau arbatos ir pati.
Kai kvapni arbata garavo puodeliuose, o vyras jau triaukštelėjo trečią naminį sausainį (pripažinti, sūnus jo iškepti nemokėjo!), parėjo Vytenis iš parduotuvės.
Sūnus rimtu veidu sukrovė produktus ant stalo. Bet pastebėjau akyse kažką naujo, vyriško, griežto supratau, kad nebeturiu teisės nurodinėti tam vyrui savo suaugusiam sūnui.
Taigi, tuoksitės? paklausė Donatas, kai atsisėdome prie stalo.
Taip, nesvarstysim to, tvirtai atsakė sūnus.
Suprantu. Tik norisi žinoti, kas toks skubėjimas? Ar laukiatės dar vaiko?
Ne, ne! greit sumosavo galva Jorūnė, net paraudo.
Galvoje pasirodė keista mintis gal sūnus su Jorūne dar nė nemiegojo drauge. Keista, bet
Tai ko taip skubate tuoktis?
Kitaip Mykolą paims į vaikų namus, nuleidusi akis, paaiškino Jorūnė.
Kodėl gali paimti? griežtai paklausė Donatas.
Nes mama išėjo beveik pašnibždomis tarė Jorūnė ir lūpos sudrebėjo.
Jorūne, nebūtina aiškinti! sunerimo Vytenis. Mama, tėvai supraskit ir priimkit tai, ką pranešiau telefonu. Viskas kita mūsų reikalas!
Vyteni, palauk, pertraukė sūnų Jorūnė. Jei mes kartu, tai ir jūsų šeima mano šeima. Nenoriu nieko slėpti.
Ji trumpam nutilo, mudu su vyru pažvelgėm vienas kitam.
Jorūne, ar Mykolas ne tavo sūnus? ryžausi paklausti.
Ne, ką jūs! Mykolas mano broliukas, tik iš mamos pusės.
Tą akimirką buvau pasirengusi visus išbučiuoti! Bet susilaikiau, net neparodžiau. Jorūnė tęsė:
Mama mirė kalėjime, turėjo širdies ydą nuo gimimo. Dar ilgai gyveno, sakė gydytojai. Likimas jai nestebuklingas tiesiog buvo aštri, nevaldoma, kaip koks žvirblis.
Jorūnė gurkštelėjo arbatos, giliai atsiduso. Sunkiai sekėsi kalbėti, bet vis tiek nesustojo, nors ir mūsų ir ypač Vytenio akyse buvo matyti nerimas.
Pirmą kartą mama į kalėjimą pateko po susikirtimo su mano tėvu partrenkė senutę per perėją. Apie tai rašė net Lietuvos rytas.
Kai mamą pasodino, tėtis pasiėmė mane į savo namus. Dar iki mamos laisvės, tėtis vėl vedė. Naujai žmonai, Vitalijai, buvau dėkinga ji švelni, gerai sutarėm, gal dėl to mano gyvenimas buvo ramus. Jie mane augino, juos laikau tikrąja šeima.
Jorūnė vėl trumpam nutilo. Pamačiau su Vyteniu po stalu tvirtai susikibo rankomis. Supratau baisiausia dalis dar prieš akis.
Prieš trejus metus mama įsimylėjo, visai pakvaišo. Renaldas buvo už ją dešimt metų jaunesnis. Tada gimė Mykolas. Džiaugiausi broliu, dažnai svečiuodavausi. Pas juos barnių nemačiau, bet kaimynai per teismą sakė nuolat girdėję rietenas, lėkščių skambesį ir panašiai.
Vieną kartą, kaip vėliau sužinojau, mama ir Renaldas smarkiai susipyko pavydėjo. Per barnius mama pastūmė Renaldą. Jis užkliuvo už pleduko ir, krisdamas, trenkėsi galva į žurnalinio stalo kampą. Po dviejų dienų jį ligoninėje palaidojo, mamą sulaikė.
Jorūnė įkvėpė ir, lyg skubėdama, pridūrė:
Mama mirė areštinėje, net nesulaukusi teismo. Širdis sustojo. Prašau, neišteiskit jos griežtai! Ji buvo kaip kolibris gyvybinga, drąsi, bet širdies nesuvaldė. Aš ją mylėjau.
Dabar tu mum atleisk, Jorūne, tarė Donatas, kai ji užtildė. Už priverstus pasakojimus. Bet tu teisi: dabar mes viena šeima, turim laikytis kartu.
Gėda prisipažinti bet man norėjosi sušukti: Kaip, sūnau, ką darai! Vyteni, sustok! Tokios giminės mums nereikia! Mes šeimoj niekada nusikaltėlių neturėjom!
Bet susilaikiau prieš akis išniro, kaip vestuvinėje suknelėje mama mane atkalbinėjo nuo tekėjimo už Donato.
Mintyse save pamaigiau per skruostus, sakydama: Laima, nespręsk apie žmones pagal jų tėvus! Tu juk pati perėjai tą patį!
Tas savęs pabraukimas sukūrė stebuklą. Staiga galvon šovė beprotiška, bet tobula mintis. Pažvelgiau į vyrą jis šypsojosi. Suprato! Ir pritarė!
Donatas, lyg patvirtindamas, palinksėjo:
O kaip toks variantas? Mes su mama prisiimame globą Mykolui, o jūs palauksite su santuoka, baigsite mokslus.
Kaip tai? nustebo Jorūnė.
Tėti, baik! sušuko Vytenis.
Mykolui kaime bus gera, prisimink, kokia tavo vaikystė buvo. Be to, bet kada galėsit pasiimti atgal.
Mes su mama be tavęs, Vyteni, labai tušti. Su džiaugsmu prižiūrėsim Mykolą.
Tavo sesė jau daugiau vaikinais rūpinasi, nei tėvais.
Jorūne, žiūrėjau jai į akis, spręsti tau, niekam kitam.
Kaip gi galėčiau užkrauti jums tokią naštą? Net mano tėtis su Vitalija nesutiko jo imti.
Tą akimirką mažasis Mykoliukas prabudo ir atbėgo į virtuvę tiesiai prie Donato rankų.
Oi, kokia sunki našta, juokdamasis tarė Donatas, paimdamas Mykolą ant rankų.
Donatai, tau dar puikiai sekasi būti tėvu, o ne seneliu, juokiausi aš.
Palauk, pagrasino kumščiu, naktį pamatysi tikrą senelį!
Vaikai truputį pasipriešino, bet galų gale sutiko, kad Mykolą globosime mudu su Donatu. Globos formalumus sutvarkėme paprastai.
Socialinė darbuotoja sakė, dabar dažna mūsų amžiaus šeimos imasi mažų vaikų. Savų jau užaugino, bet meilės ir švelnumo dar liko pilnos kišenės. Mes su Donatu atjaunėjom rūpindamiesi Mykolu.
Tiek džiaugsmo naktimis keldamasi pas jį, kad ne vieną ašarą iš laimės išliejau.
Mama, kaip visada, peikė mus už tą sprendimą. Peikė, peikė, o paskui pati labiausiai Mykolą pamilo, o jis ją taip pat.
Oi, Laima! Ką jūs darote! skųsdavosi mama, o kreipdamasi į Mykoluką meiliai kalbindavo, Kas čia užmerkia akytes, kas nori miegučio?
O paskui vėl:
Apie ką tik mąstot, Laima! Kas čia tokius mažus pirštelius išsitepė? O, kaip jūs dabar gyvensit? Kur Mykolas pasislėpė?!






