Ryte Simas Petrauskas atsibudo dar prieš savo senąjį mobilųjį žadintuvą. Žadintuvas vis tiek skambėjo, tiesiog įpročio – nuo darbinės dienos, kai dirbo gamyklos linijoje ir bijojo praleisti pamainą. Dabar baimės nebuvo, bet vakare ranka pati išlinkdavosi link telefono, nustatydama laiką septyni nuliai, ir jam, atsisėjus, švelniai apsiribojo minčių ramumu, kad ryte girdės šį skambesį.
Jis dažniausiai kėlėsi pusės šeštos. Gulėjo, klausydamasis, kaip laiptinėse šokteli durys, o viršaus kambarys jaunas, skubantis į darbą numeta sunkią dėžę. Kambarys buvo vėsus, pro seną, nesutvirtintą langą šalta vasara šlapią orą darė per plonas rėmelius, nes dvigubų stiklų nebuvo perkaista per ką liko pinigų. Ant palangės stovėjo atskira puodelio likučio dėmė, sausai primindama vakar dienos arbatą. Reikėtų nuplauti, svajojo jis, sukdamas kūną į kitą pusę, truputį atidėdamas prabudimo momentą.
Namą gavo iš mirusios Zitos mainais dar devintajame dešimtmetyje. Dvi kambariai, virtuvė, siauras koridorius. Visi kampeliai pažįstami iki pačių linoleumo dėmių. Miegamojo kampe stovėjo senas spintelių šaldiklis, kuriame stovėjo indai, senos nuotraukos ir keli dokumentų segteliai. Segtelius nepalietė juose slypėjo jo gyvenimo eilutės: darbo knyga, pažymos, vadovo įsakymų kopijos, laiškai. Žiūrėdamas juos, jaučiodavosi nusilpęs.
Jis atsikėlė, užsidėjo šiltą chalatas ir nuėjo į virtuvę. Įjungė dujas, pastatė puodą. Ant palangės suspausti indeliai su gėlėmis, kurias anksčiau mylėjo Zita. Dabar jis jas laistė pagal savą grafiką ir retkarčiais kalbėjo, kai namų tyla tapdavo liūdna.
Anakaitis Domas pažadėjo vakare ateiti, padėti su telefonu ir atnešti nuotraukų su anūkės nuotraukomis USB atmintinėje. Domas visada kalbėjo greitai, įterpdydamas anglų žodžių, kurių Simas nepildžiojo, bet linktelėjo, kad neatrodytų visiškai pasenęs. Sūnus Andrius gyveno šalia, dirbo autoservisą, išvyko savaitgaliais ir visada priverstinai skubėjo su maistu.
Pensija Simui Petroviškui tik leido išgyventi. Komunaliniai mokėjimai, vaistai, maistas viskas tiksliai suskaičiuota. Kartais taupyti galėjo, nusipirkti šlaką silkų ir gabalėlį dešros. Vasarą sutaupė kelias šimtus, kad galėtų keliauti į kaimo sodybą, kuri jau seniai tapo labiau piktžalias sodo vieta nei poilsio oazė. Tačiau ten stovėjo senas kotedžas, o kai atvykdavo, jausdavo, kad galėtų dar ką nors rankomis padaryti.
Jis save laikė nekonfliktišku žmogumi. Visą gyvenimą vengė ginčų, nereikalavo papildomų dalykų. Gamykloje, kur dirbo trisdešimt metų, jį gerbė už tai, kad nesikrauna konfliktų ir visada įvykdo planą. Kai atėjo laikas tvarkyti pensiją, jis surinko paprašytą, pasirašė gautą, ir grįžo namo, neskaitysdamas smulkmenų. Kas skirta, tas skirta sakė Zitai. Mums nieko daug nebereikia.
Zitos nebėra jau šešerius metus, o jis kartais jausdavo, kad kalba su tuščia kėde priešais. Ypač vakare, kai įjungė televizorių ir sėdėjo prie vakarienės. Kėdė stovėjo ten, kur ir anksčiau, ir jis nebuvo drąsus jos perkelti ar pašalinti.
Tą dieną, kai viskas prasidėjo, jis nuėjo į polikliniką pasiimti analizės rezultatų. Žiemos metu jam stiprėjo širdis, gydytojas paskyrė tabletes ir patarė reguliariai kraują tyrinėti. Registratūroje, kaip visada, buvo eilė. Žmonės stovėjo, sėdėjo ant kietų kėdžių, kai kurie šnibždėjo, kiti tyloje žiūrėjo į grindį.
Simas užsėdo šalia sienos ir laukė. Prieš jį dvi moterys gyvai diskutuodavo. Viena, apsiauti su megztiniu, pataiso maišelį.
Peržiūrėjo ji pensiją, sakė ji. Paskaičiavo, kad dar dvylika šimtų eurų daugiau. Anksčiau neįskaitydavo, neįvertino viso stažo.
Antroji neramai paklausė:
Ar jie patys tai peržiūrėjo?
Ne, jos sūnus internete ką nors radė, pasikeitė duomenys. Parašė prašymą, kreipėsi į archyvą. Pasirodo, jos darbas kooperatinėje nebuvo įskaičiuotas. Dabar jai papildomai mokama.
Simas šiek tiek pakėlė galvą. Stažas, kooperatinė, archyvas šie žodžiai jam buvo pažįstami. Jis prisiminė, kaip jaunystėje keletą metų dirbo statybų tryste kitame mieste, kol sugrįžo į gamyklą. Kai tvarkė pensiją, jam sakė, kad dokumentų nėra, kad archyvas sudegęs, ir jis, pakeldamas pečius, pasirašė sutikimą.
Kas yra, tas yra, mintyse sugalvojo jis. Ir taip gyvensime. Tokiu būdu jis visada mąstė.
Moterys toliau šnekėjo, bet jam įstrigo dvidešimt šimtų eurų daugiau. Dvidešimt šimtų tai vienos mėnesio vaistų suma, arba šildymo mokestis žiemos metu, arba, jei labai pasistengti, kelionė į sodybą pavasarį.
Išėjęs iš poliklinikos, sniegas krito po kojos, o sustojusios automobilių stotelės žmonės spūstė. Jis įlipo į autobusą, prisitvirtino prie lango ir pradėjo skaičiuoti mėnesio išlaidas. Kiek išleidžia tablečių, kiek maisto ir kaip tas dvidešimt šimtų galėtų šiek tiek pakelti visus šiuos skaičius.
Klaidingi sumanymai, sutarė su savimi. Kiek dar liko, kad bėgčiau po įstaigas. Tikrai nevertas nervų.
Namų virtuvėje pasikaitino arbata, sėdėjo prie stalo. TV rodė šou, kuriame ginčijosi apie kainas ir tarifus. Jis nieko nežiūrėjo, bet žvilgsnis nusileido ant senos spintelės apatinės lentynos, kur gulėjo dokumentų segteliai.
Po kurio laiko jis pakėlėsi, priėjo prie spintelės ir atidarė durį. Viršuje stovėjo segtelis su užrašu «Dokumentai». Jis jį ištraukė, padėjo ant stalo ir atidarė. Geltonai nusidžiūvę lapai, tvarkingai susiūti. Darbo knyga, įsakymų kopijos, pajamų pažymos. Peržvelgė pažįstamus skyrių pavadinimus, vadovų pavardes.
Taip pat buvo lapas, išduotas pensijai. Stažas darbo metai, draudimo . Jis piršto pirštu nuėjo per eilutes, bandydamas prisiminti, kur pražuvo jo metai statybų tryste. Surado įrašą apie perkėlimą, bet po to nieko nebuvo.
Vakaras atėjo, Domas nusileido, nuvilko šaliką, įkvepė giliai ir nuėjo į virtuvę.
Seneli, sveikas. Kaip sekasi? paklausė jis.
Kaip taip, šypsojosi Simas. Gyvenimas. Domas, ar galėtum internete pažiūrėti apie pensiją, apie peržiūrą?
Domas pakėlė antakį.
Kas tai?
Simas papasakojo apie pokalbį eilėje, apie kooperatinę, apie archyvą. Domas klausėsi, nusišluostė galvos odelę.
Iš tiesų, dabar daug ką galima internetu teikti. Reikia Valstybės paslaugų portale pažiūrėti, arba į pensijų fondą eiti. Bet jie mėgsta atsiųsti.
O jei dokumentų nėra? paklausė Simas. Aš tiesiai sakau, kad statybų tryste viskas liko. Sakė, kad archyvas sudegęs.
Jei archyvas sudegęs, tai sudėtingiau, atsakė anūkas. Bet galima prašymus rašyti. Pirma miestų archyvą, kur diravai, tada kitur. Galiu padėti. Tik negreitai.
Simas linktelėjo galvą. Viduje kovojo du jausmai: vienas šnabdė nekalbėk, gyventi ramiai, kitas šnabdė kodėl tylėti? Tu diravai.
Kai Domas išėjo, jis ilgai sėdėjo prie stalo, žiūrėdamas į atvertą darbo knygą. Galiausiai sugrupiavo popierius atgal į segtelį, bet nepadėjo į spintelę, o paliko ant kėdės šalia, tarsi rytoj vėl reikės.
Po dviejų dienų jis nuvažiavo į pensijų fondą. Rytą, pasiūkus šiltas vilnas kojas ir geriausią megztinį, jis ilgai svarstė, kokius dokumentus pasiimti. Galiausiai į seną kuprinę įdėjo viską: darbo knygą, pažymas, net seną laišką iš statybų trystės, kuri padėkė užsienio darbo.
Pensijų fonde buvo daug žmonių. Viduje šiluma, dūmai ir pigi kava iš automato. Ant sienų kabėjo skelbimai, prie elektroninės eilės susirinkė žmonės, nežinantys, kur spustelėti. Simas stebėjo jauną moterį su kūdikiu, kuri bandė gauti bilietą, ir švelniai priėjo.
Pani, ar galėtumėte parodyti, kaip gauti bilietą? paklausė jis.
Ji spustelėjo kelis mygtukus, ištraukė popierėlį iš terminalo ir jam davė.
Štai, jums kortelė prie specialistų. Numeris 132.
Jis padėkojo, atsisėdo prie laisvos kėdės. Ekrane mirgėjo numeriai, balsas skambindavo kviečiant prie langų. Laikas trūko. Jis stebėjo kitus lankytojus kai kurie neramiai peržiūrėjo dokumentus, kai kurie švelniai kalbėjosi su pagyventais. Visi turėjo lygiai tą patį išsekimo ir vilties derinį.
Kai pasirodė jo numeris, jis pakilo ir priėjo prie lango. Už stiklo sėdėjo moteris apie keturiasdešimt penkias, akinėse, šukuotine plaukais. Ant antspaudo matėsi jos vardas ir pareiga. Ji linktelėjo.
Labas rytas. Jūsų bilietas.
Jis jam davė popierėlį.
Kuo galėčiau padėti?
Aš noriu sužinoti apie peržiūrą. Man pasakė, kad galbūt neįvertino visą stažą.
Ji šiek tiek nusisuko, paė jo paso, pradėjo kažką spausdinti kompiuteryje.
Pavardė, vardas, gimimo data Gerai. Pensija skaičiuojama 2006 metais. Stažas toks, koeficientas toks. Ką konkrečiai norite pakeisti?
Žodis nepatiko pasiekė jo ausį, bet jis prislopė.
Dirbau dar prieš gamyklą, statybų tryste kitame mieste. Kai tvarkiau pensiją, sakė, kad dokumentų nėra, archyvas sudegęs. Bet čia mano darbo knyga. Gal galime kaip nors atsižvelgti?
Ji paė darbo knygą, peržvelgė ir rado įrašą.
Taip, įrašas yra. Bet be patvirtinimų mes negalime įtraukti šį laikotarpį. Jums tai buvo paaiškinta?
Paaiškinta, linktelėjo jis. Bet man sakė, kad galima užklausti archyvo.
Ji vėl giliai įkvėpė, balso tonas šiek tiek pakėlė.
Užklausos archyve tai jūsų teisė. Bet mes jos nepadarome, jūs turite kreiptis į to miesto archyvą, kur dirėjote. Jei gausite patvirtinimą, atvykite čia, mes peržiūrėsime.
O jei archyvo nieko nėra? paklausė Simas.
Ji pakėlė akį per akinius.
Tuomet, deja, nieko nepadarysi. Yra nustatyta procedūra.
Simas pajuto, kaip krenta įprasta nuolankumas. Na, gerai, taip bus, sugalvojo jis. Vis tiek taip gyvensime. Bet šį kartą jo galvoje išgirdo Domo balsą: Tai tavo teisė.
Ar galiu parašyti prašymą dėl peržiūros? paklausė jis, nustebęs savo ryškumu.
Moteris pakėlė antakį.
Galite parašyti. Bet be naujų dokumentų sprendimas bus neigiamas. Jeigu norite, duosiu blanką.
Duokite, atsakė jis.
Ji jam davė lapą ir rašiklį, parodė, kur įvesti informaciją. Jis lėtai rašė raides, ranka drebuodama. Skiltyje Prašymo priežastis įrašė: Prašau įtraukti laikotarpį dirbti statybų tryste ir peržiūrėti pensiją.
Kai pasirašė ir parašė datą, ji paė prašymą, padėjo antspaudą.
Atsakymas atsiųstas paštu per mėnesį. Ir, kaip sakiau, turite kreiptis į archyvą. Adresą rasite internete arba telefonų knygoje.
Jis linktelėjo, padėkojo ir išėjo. Lauko šviesa švytėjo, oras šaltas, bet gaivus. Jis stovėjo prie įėjimo, laikydamas kuprinę, ir bandė suprasti,Jis žingsniavo atgal pro niūrią laiptinę, kur kiekviena laiptų sviga šnabždėjo jo pačių vardą, kol pasiekė duris ir jie tyliai užsidarė už jo nugaros, palikdami jį vieną su širdies plakimu, kuris dabar skambėjo kaip išgirstas svajonių varpas.
