Nepakelk praeities dulkių Vis dažniau Toma susimąsto apie savo gyvenimą, peržengusi penkiasdešimtmečio slenkstį. Savo šeimyninio gyvenimo laimingu ji vadinti negali – dėl vyro Juozo. Atrodo, jaunystėje tuokėsi iš meilės ir abu vienas kitą mylėjo. Tik kai su vyru viskas apsivertė, ji net nepastebėjo, kada tai įvyko. Gyveno kaime, vyro motinos Onos name. Stengėsi, kad namuose būtų ramybė, gerbė uošvę, o ši ją labai šiltai priėmė. Tomas motina gyveno gretimame kaimelyje su jaunesniu sūnumi, dažnai sirgdavo. – Ona, ar gerai su savo marti Tomute sugyveni? – dažnai kaimo moterys klausinėdavo jos prie šulinio ar parduotuvėje, o kartais ir tiesiog pakeliui. – Apie Tomą nieko blogo negaliu pasakyti, pagarbi, namų darbus moka, ūkį gerai tvarko, visur man padeda, – uošvė visada atsakydavo. – Oi, negi patikėsim, kad pas jus taika ir ramybė, retai būna, kad uošvė girdina marti, – abejodavo kaimo moterys. – Čia jūsų reikalas, – ir nueidavo toliau Ona. Toma pagimdė dukrą Viltę, visi džiaugėsi. – Tomute, Viltė panaši į mane, – ieškojo uošvė savo bruožų anūkėje, o marti tik juokėsi, jai buvo nesvarbu, į ką panaši dukra. Kai Viltė sulaukė trejų, Tomai gimė sūnus. Vėl daug džiaugsmingų rūpesčių. Juozas dirbo, Toma su vaikais namuose, uošvė labai gerai padėdavo. Gyveno kaip visi, gal net geriau – ramiai, tyliai, vyras negėrė, kaip kai kurie kaimynai. O tie kai kurie moterys dažnai savo vyrus surasdavo po klubu, kur šie prisigerdavo iki žemės grumstų, žmonos vos juos parvilkdavo namo, keikdamos ir priekaištaudamos. Kai Toma buvo nėščia trečiu vaiku, išgirdo, kad vyras ją apgaudinėja. Kaime niekas nepaslėpta, greitai pasklido žinia apie Juozą ir tokią Vandą našlę. Kaimynė Valentina nepagailėjo ateiti pas Tomą. – Tomute, tu nešioji trečią Juozo vaiką, o jis… – labai grubiai išsireiškė, – nedėkingas, blaškosi po svetimas moteris. – Valia, nejaugi? Nieko įtartino nepastebėjau, – nustebo Toma. – Žinoma, kada tau pastebėt: du vaikai, trečias pakeliui. Namai, uošvė, ūkis. O jam – vien malonumai. Visi kaime žino, kad jie susitikinėja, o Vanda net neslepia. Nuliūdo Toma, uošvė irgi žinojo, bet tylėjo – bijojo, kad marti sužinos, gaila buvo. Ne kartą barė sūnų, o šis greitai nuramindavo. – Mama, ką tu kalbi, gal mažai kaimo moterys šneka, jų darbas – liežuvauti. Vieną dieną vėl atbėgo Valentina. – Tomute, tavo Juozas ką tik įbėgo į Vandos kiemą, pati mačiau, kaip iš parduotuvės ėjau. Nori likti viena su trim vaikais? Eik pas tą be gėdos Vandą – ištempk ją už plaukų. Tu nėščia, Juozas nedrįs pakelti rankos prieš tave, – kalbėjo kaimynė. Toma žinojo – drąsos stoti į peštynes su Vanda neturės, juolab ją pažinojo: triukšminga ir drąsi, vyras jos nuskendo upėje nuo girtuokliavimo, gyveno blogai, amžini barniai – ta užsigrūdusi, moka už save pastovėti. Bet visgi nusprendė eiti. – Nueisiu, į akis vyrui pažiūrėsiu, viską išklausiu. Jis niekada neprisipažins, sako, kad tai moterų paskalos, – sakė uošvė, kuri ją bandė atkalbėti. – Tomute, kam eisi su pilvu? Pasisaugok… Jau vėlyvas ruduo, sutemę. Pakrapščiusi į Vandos langą, laukė kol ši išeis, bet iš už uždarų durų išgirsta: – Ko tau reikia, ko beldi į langus? – Atidaryk, įleisk mane. Žinau, kad mano Juozas pas tave, žmonės pasakė, – garsiai ištarė Toma. – Na, jau, atsidarysiu, dabar čia visus įleisčiau, eik namo, nesijuokink su kaimu, – Toma išgirdo, kaip kita nusijuokė. Pabandžiusi dar pastovėti nuėjo namo – neįleis. Vyras grįžo po vidurnakčio, girtas. Juozas gerdavo retai – bet kartais. Toma nemiegojo. – Kur buvai? Žinau, kad pas Vandą slankiojai, kartu gėrėt. Aš buvau, durų neatidarė… Žinai visą tą istoriją. – Ką tu išsigalvoji, – piktinosi vyras, – nei buvau ten. Su Giedriu klipu gėrėm, prisėdėjom, net šviesai nepastebėjom, kaip laikas pralėkė. Toma nepatikėjo, bet tylėjo, pykčio nekėlė – vėlai, o ji nesipykstanti. Ir ką gi galėtų pakeisti – „nepagautas – nevagis“. Bet visą naktį galvojo: – Kur man eiti su dviem vaikais ir trečiu pakeliui? Mama serga, o brolis ten su šeima, trim vaikais – namie ankšta. Kaip tilpsim visi? Mama visada sakė Tomai, kai ši pasiskųsdavo vyro neištikimybe: – Kentėk, dukra, jei ištekėjai, vaikų pagimdei – kentėk. Man su tavo tėčiu lengva nebuvo: gėrė ir vaikė, pameni kaip pas kaimynus slapstėmės? Dievas savaip nusprendė, pasiėmė jį pas save. Bet aš kentėjau, tavo Juozas bent dažnai negeria ir rankos prieš tave nekelia. Moterų dalia – kentėti. Nors Toma su mama ne viskuo sutiko, bet suprato – negalės palikti vyro. Uošvė irgi ramino. – Dukrele, kur tu su vaikais, tuoj trečias gimtų. Kartu susitvarkysim su Juozu. Trečiąkart gimė dukra Austė, gimė silpna, dažnai sirgo – turbūt dėl Tomos išgyventų stresų nėštumo metu. Po truputį vaikas rimsta, uošvė daug dėmesio jai skyrė. – Tomute, girdėjai naujieną? – vėl prisibėgo kaimynė, lyg varna, gandus ir žinias po kaimą nešiojanti, – Vanda priėmė gyventi Mantą – žmona jį išvarė. – Priėmė ir priėmė, tegu jai Dievas padeda, – atsakė Toma, pati slapta apsidžiaugė, nebebėgios ten vyras. Bet po mėnesio vėl atskuba Valentina. – Mantas išėjo nuo Vandos, pas žmoną grįžo, – greitai išpliurpė naujieną, – Vanda vėl vyro ieškos, tokia ji… O savo Juozą laikyk arčiau, nežinia kada jos meilė sugrįš, – patarė kaimynė. Toma su vyru vėl gyveno ramiai, uošvė irgi džiaugėsi. Bet jeigu vyre jau velniukas tūno, sunku prie žmonos išsėdėti. Ona iš parduotuvės sutikusi seną draugę Anicetą. – Ona, į ką tavo Juozas panašus? Tomutė – gera ir graži žmona, mama, pati ją giri, ką jam dar? – Ką Aniceta, gal Juozas vėl blaškosi? – Blaškosi, ir kaip! Gyvena kaip pas Kristų užantyje – viskas padaryta, šiltai, gardžiai. Su Veronika iš valgyklos mudu… Ona Tomai nesakė, sūnų slaptai barė, prašė susimąstyti. Bet užmarštyje nieko nepaslėpsi. Ir vėl žmona sužinojo apie vyro nuotykius, vėl ta pati kaimynė pranešė. Tomos ašaros ir maldavimai rezultatų nedavė. Juozas, nors į šoną vaikščiojo, apie išėjimą niekad negalvojo – žinojo, niekada neatiduos žmonos ir vaikų. Tik ištikimas būti nenorėjo. Jam patogu: namie žmona, vaikai, motina, tvarka, o kitur – moterys linksmybei. Ona jau atvirai barė sūnų, bandė įtikinti, bet vyriškis ar klausys susenusių motinos pamokų? Rėkė, kad nelįstų į jo reikalus. – Mama, stengiuosi dėl šeimos, dirbu, pinigus nešu, o jūs abi tik kaltinat. Tikit paskalomis, – gynėsi Juozas. Nevartojo žalingų – gėrimą visiškai metė Metai bėgo. Vaikai užaugo. Vyriausia Viltė išėjo už vyro rajone, ten mokėsi kolegijoje, ten liko su šeima. Sūnus baigė institutą mieste ir ten vedė vietinę merginą. Mažoji Austė eina į mokyklą, ruošiasi irgi į rajoną studijuoti. Juozas nurimo, niekur nebevaikšto: darbas ir namai, dažniau ant sofos pasėdi, sveikatą silpnina. Gėrimų nebenaudoja – ir anksčiau kentėjo retai, o dabar visai metė. – Tomute, kažką su širdimi netvarkoje, lyg į nugarą skauda, – vėl skundžiasi, – Tomute, sąnariai skauda, kas galėtų būti, gal į rajoną pas gydytoją reiktų. Tomai vyro gaila nėra. Jos širdis seniai sustingusi – kiek ašarų ir nusivylimų pragyventų, kol vyras apsiramino. – Sveikata silpsta, todėl sėdi namie skundžiasi, – mintyse svarsto, – tegul eina pas buvusias, tegul jos juo rūpinasi. Ona jau mirusi, palaidota šalia vyro. Juozo ir Tomos namuose įsivyravo ramybė. Kartais atvažiuoja vaikai ir anūkai – abu džiaugiasi. Tėtis dėl sveikatos skundžiasi, net žmoną kaltina, kad ji jo negydo. Vyriausia dukra vaistų atveža, rūpinasi tėčiu, sukasi apie jį, dar ir mamai sako: – Mama, nepyk ant tėčio, jis serga, – Tomai skaudu – dukra tėvui palanki. – Dukra, jis pats kaltas, jaunystė įaudrinta, o dabar nori, kad jį visi gailėtų. Aš ne geležinė, sveikatą praradau dėl jo, – bandė paaiškinti. Sūnus irgi palaiko tėvą, kai atvažiuoja, su juo daugiau bendrauja – vyriška. Vaikai lyg nesupranta motinos, kai ši aiškino, jog tėvas apgaudinėjo ją, o ji kentėjo dėl jų. Kaip galėjai palikti vaikus be tėvo? Kaip sunku ir skaudu buvo. O ką jie atsakydavo: – Mama, nekapstyk praeities, negraušk tėčio, – sakydavo duktė, sūnus pritardavo. – Mama, kas buvo, tas praėjo, – ramindavo sūnus, paglostydavo petį. Nors ir skaudu Tomai, kad vaikai tėvo pusėje, bet supranta juos, labai nekaltina – toks gyvenimas. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės ir jums gyvenime!

Praeities geriau nejudinti

Dažnai, peržengusi penkiasdešimties metų ribą, Teresė prisėda apgalvoti savo gyvenimą. Laimingos šeimos gyvenimo ji negali pavadinti vyras Juozas daug sielvarto atnešė. Abu jaunystėje iš didelės meilės susituokę, mylėjo vienas kitą, bet kažkada Juozas pradėjo keistis, o Teresė tą momentą praleido nepastebėjusi.

Gyveno jie mažame kaime, vyro motinos Onos namuose. Teresė stengėsi, kad namuose būtų ramybė, visada gerbė uošvę, o ši ją mylėjo lyg dukrą. Teresės mama gyveno už poros kilometrų kitame kaimelyje, su jaunėliu sūnumi ir dažnai sirgo.

Ona, kaip sutari su savo marti Terese? pasiteiraudavo kaimo moterys prie šulinio ar parduotuvėje, kartais tiesiog eidamos pro šalį.

Nė vieno blogo žodžio apie Teresę nepasakysiu, darbšti, rūpestinga, visus namų reikalus puikiai išmano, padeda man, atsakydavo Ona ramiai.

Gandų pilnas kaimas, sunku tikėti tokiu draugiškumu, šmaikštaudavo kaimynės.

Kaip norit, pasakydavo Ona ir nueidavo savo keliu.

Teresė susilaukė dukros Ramutės, visas kaimas džiaugėsi. Uošvė ieškodavo savų bruožų anūkėje, o Teresė tik juokdavosi jai nesvarbu, į ką panaši dukra.

Kai Ramutei sukako treji, Teresė pagimdė sūnų. Vėl rūpesčiai, bet geri. Juozas dirbo, Teresė namuose su vaikais, uošvė daug padėdavo. Gyveno geriau nei daugelis vyras negėrė, kaip kiti kaimo vyrai, kurie dažnai nušliauždavo į klubą pasiilsi, prigeria tiek, jog žmonos vos parnešdavo namo, pykdamos ir prakeikdamos viską.

Jau laukdamasi trečio, Teresė išgirdo skaudžią žinią vyras jai neištikimas. Kaimas juk mažas, viskas tuoj pat išlenda į viešumą Juozas bėgiojo pas kaimo našlę Valentiną. Atėjo moteris pas Teresę:

Tere, tu dabar Juozui trečią kūdikį nešioji, o jis tau šitaip pasišlykštėjusi pasakė, bėgioja pas kitas.

Ar tikrai? nustebo Teresė. Nieko nepastebėjau

Kaip pastebėsi, kai tiek vaikų, ūkis, namai. O jis sau pats, valandomis pas Valentiną sėdi ir net neslepia.

Teresė nusiminė, Ona irgi žinojo, bet mylėjo marti bijojo ją skaudinti, užtat Juozą išbarė ne kartą, šis tik numodavo ranka.

Mama, mažiau klausyk paskalų, moterys tam ir šnekos.

Vieną vakarą kaimynė vėl pribėgo:

Tere, ką tik Juozas pas Valentiną į kiemą įsmuko, mačiau savo akimis, grįždamas iš parduotuvės! O tu liksi viena su trim vaikais? Nueik, apgink save, striuka ji bijos. Laukiesi, rankos prieš tave nepakels.

Teresė žinojo, jog peštis su ta moterim nepajėgs valdingas, barnių pripratusi, vyrą savo prarado dėl girtuoklystės, užsigrūdinusi gyventi viena. Vis galvojusi, galiausiai nuėjo.

Nueisiu, pažiūrėsiu Juozui į akis, nors jis viską neigs, sakė uošvei, ši bandė atkalbėti.

Terese, kur tu su pilvu eini? sielvartavo Ona.

Buvo rudens vakaras, jau visiškai sutemę. Beldėsi Teresė Valentinai, laukė, kad ši išeitų, bet tik iš už uždarų durų išgirdo:

Ko tau reikia? Ko beldiesi?

Atidaryk duris, žinau, kad Juozas pas tave, visi sako.

Dabar, tuoj pat tau atidarysiu Grįžk namo, žmonės juoksis, suironizavo Valentina.

Teresei teko tyliai pasitraukti akivaizdu, kad jos neįleis. Vyras grįžo gerokai po vidurnakčio, girtas. Retai gerdavo, bet kartais užpuldavo. Teresė nemiegojo.

Kur buvai? Žinau, pas Valentiną. Ėjau, nes kalbos visur jau sklinda.

Viską išsigalvoji, piktinosi Juozas. Nebuvau ten, su Genadijumi gėriau, laikas nepastebėtas prabėgo.

Teresė netikėjo, bet tylėjo, skandalų nekelia. Ir ką ji galėtų nepagavai, nevogė, kaip sakoma. Naktį nemiegojo, galvojo:

Kur man eiti su vaikais ir dar būsimu kūdikiu? Mama serga, brolis ir jo šeima jau ankštai gyvena, mes ten tiesiog nesutilpsim.

Mama jai visada sakydavo, kai skųsdavosi dėl vyro neištikimybės:

Tylėk ir kentėk, dukra, jei jau vaikus pagimdei ir ištekėjai. Man su tavo tėvu irgi ne pagarbos pilnas gyvenimas buvo gėrė, mus vijo iš namų, pas kaimynus slėpdavomės. Dievas jį pasišaukė sau, bet aš kentėjau, o tavo Juozukas bent nekilnoja rankos ir taip stipriai negeria. Moters dalia kentėti.

Nors Teresė su mama ne visuomet sutikdavo, bet žinojo iš šeimos neišeis. Mintį palaikė ir uošvė:

Dukra, kur tu su mažyla, greit trečią gims. Dvi moterys geriau gal suvaldys Juozą.

Trečią gimė dukra Saulutė, silpna ir dažnai sirgo. Matyt, iš Teresės išgyvenimų nėštumo metu. Bet ilgainiui dukrelė stiprėjo, uošvė jai daug dėmesio skyrė.

Tere, ar girdėjai naujieną, vėl pribėgo kaimynė, Valentina priėmė į namus Mykolą, žmona jį išvarė.

Tegul priėmė, atsakė Teresė, ir pati palengvėjo mazė bėgiojimų iš vyro.

Bet po mėnesio vėl žinia:

Mykolas išėjo, grįžo pas žmoną. Dabar Valentina vėl vyro ieškos. Saugok savo Juozą nesunku vėl įklimpti, pamokė kaimynė.

Kurį laiką Teresė su Juozu gyveno ramiai, Ona džiaugėsi. Bet jeigu jau velnias į vyro šoną įsėdo, ramiai šalia žmonos nebus.

Iš miesto grįždama Ona sutiko seną bičiulę Anelę.

Ona, kaip čia Juozas toks užsispyręs? Teresė graži, darbšti, o tu ir pati ją giri ko jam trūksta?

Ką žinau, Anelė, ar vėl pas kitas bėgioja?

Dar kaip! Pas Veroniką, skyrium gyvenančią, stoja į kavinę, ten ir lankosi

Ona Teresei nesakė, pati Juozą barė, prašė susiprasti. Bet kaime paskalų nepaslėpsi. Teresė apie vyro nuotykius išgirdo iš tos pačios kaimynės. Verkė ir maldavo, bet Juozas toliau klajojo. Nors šeimos palikti neketino žinojo, vaikų ir žmonos niekada neatmestų. Bet ir ištikimas nebūsi patogu: namie žmona, vaikai, motina, o šone pramogos.

Ona jau atvirai bara sūnų, prašo susivokti, bet suaugęs vyras senos motinos nepaklausys šaukia ant jos, kad nesikištų.

Mama, dirbu šeimai, pinigus nešu, o jūs mane kaltinat, paskalom tikite, pyko Juozas.

Praėjo metai, vaikai užaugo. Vyresnė Ramutė ištekėjo rajono centre, ten mokėsi kolegijoje, ten ir liko su vyru. Sūnus baigė mokslus Vilniuje, ten vedė vietinę merginą.

Mažoji Saulutė baigė mokyklą, irgi ruošiasi studijuoti centre. Juozas nurimo, nebevaikšto niekur, dirba ir namuose laikosi. Sveikata suprastėjo, visai nebegeria, nors ir anksčiau nebuvo mėgėjas, bet dabar visai atsisakė alkoholio.

Terese, kažkaip širdį skauda, grįžta į nugarą, skundėsi, keliai maudžia, sąnariai lyg duoda apie save žinoti. Gal į kliniką reikėtų.

Teresė nebejautė sūnaus gailesčio širdis jos jau seniai buvo akmeninė, per kiek ašarų, kiek nusivylimų ryte gobėsi, kol vyras apsiramino.

Dabar sėdi namie, sveikata prasta, tegu skundžia draugėms gal jos pasirūpins, galvojo ji.

Ona jau mirė. Palaidojo šalia vyro kapinėse. Juozų ir Teresės namuose stojo tyla, tik retkarčiais vaikai ir anūkai aplanko. Abu džiūgauja. Tėvas pasiguodžia vaikams dėl sveikatos, net žmoną kaltina, kad ji juo nesirūpina. Ramutė dažnai vaistų atveža, stengiasi, dar ir motinai sako:

Mama, nesipyksi su tėčiu serga jis, o Teresei skaudu dukra tėvo pusėje.

Dukra, tėvas pats kaltas jaunystėje per smarkiai maištavo, dabar nori, kad jį tik gailėtų. O ir aš sveikatą praradau, per jį raudodama, teisinosi motina.

Sūnus irgi tėvą palaiko, daugiau su juo ir šneka, aišku, vyrai

Vaikai lyg ir nesupranta motinos, kai ji jiems išsipasakoja, kad Juozas ją apgaudinėjo, o ji kentėjo dėl jų. Kaip palikti vaikus be tėvo? Kiek sunku ir skaudu buvo. Bet ką girdi atgal?

Mama, nejudink praeities, nekankink tėčio, sakė Ramutė, brolis pritarė.

Mama, kas buvo, tas praėjo, ramino sūnus, glostydamas petį.

Nors ir apmaudu Teresei, kad vaikai tėvo pusėje, ji supranta nepyksta, juk toks gyvenimas.

Ačiū, kad skaitėt, dėkoju už palaikymą ir linkiu laimės jūsų gyvenime!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

2 + 11 =

Nepakelk praeities dulkių Vis dažniau Toma susimąsto apie savo gyvenimą, peržengusi penkiasdešimtmečio slenkstį. Savo šeimyninio gyvenimo laimingu ji vadinti negali – dėl vyro Juozo. Atrodo, jaunystėje tuokėsi iš meilės ir abu vienas kitą mylėjo. Tik kai su vyru viskas apsivertė, ji net nepastebėjo, kada tai įvyko. Gyveno kaime, vyro motinos Onos name. Stengėsi, kad namuose būtų ramybė, gerbė uošvę, o ši ją labai šiltai priėmė. Tomas motina gyveno gretimame kaimelyje su jaunesniu sūnumi, dažnai sirgdavo. – Ona, ar gerai su savo marti Tomute sugyveni? – dažnai kaimo moterys klausinėdavo jos prie šulinio ar parduotuvėje, o kartais ir tiesiog pakeliui. – Apie Tomą nieko blogo negaliu pasakyti, pagarbi, namų darbus moka, ūkį gerai tvarko, visur man padeda, – uošvė visada atsakydavo. – Oi, negi patikėsim, kad pas jus taika ir ramybė, retai būna, kad uošvė girdina marti, – abejodavo kaimo moterys. – Čia jūsų reikalas, – ir nueidavo toliau Ona. Toma pagimdė dukrą Viltę, visi džiaugėsi. – Tomute, Viltė panaši į mane, – ieškojo uošvė savo bruožų anūkėje, o marti tik juokėsi, jai buvo nesvarbu, į ką panaši dukra. Kai Viltė sulaukė trejų, Tomai gimė sūnus. Vėl daug džiaugsmingų rūpesčių. Juozas dirbo, Toma su vaikais namuose, uošvė labai gerai padėdavo. Gyveno kaip visi, gal net geriau – ramiai, tyliai, vyras negėrė, kaip kai kurie kaimynai. O tie kai kurie moterys dažnai savo vyrus surasdavo po klubu, kur šie prisigerdavo iki žemės grumstų, žmonos vos juos parvilkdavo namo, keikdamos ir priekaištaudamos. Kai Toma buvo nėščia trečiu vaiku, išgirdo, kad vyras ją apgaudinėja. Kaime niekas nepaslėpta, greitai pasklido žinia apie Juozą ir tokią Vandą našlę. Kaimynė Valentina nepagailėjo ateiti pas Tomą. – Tomute, tu nešioji trečią Juozo vaiką, o jis… – labai grubiai išsireiškė, – nedėkingas, blaškosi po svetimas moteris. – Valia, nejaugi? Nieko įtartino nepastebėjau, – nustebo Toma. – Žinoma, kada tau pastebėt: du vaikai, trečias pakeliui. Namai, uošvė, ūkis. O jam – vien malonumai. Visi kaime žino, kad jie susitikinėja, o Vanda net neslepia. Nuliūdo Toma, uošvė irgi žinojo, bet tylėjo – bijojo, kad marti sužinos, gaila buvo. Ne kartą barė sūnų, o šis greitai nuramindavo. – Mama, ką tu kalbi, gal mažai kaimo moterys šneka, jų darbas – liežuvauti. Vieną dieną vėl atbėgo Valentina. – Tomute, tavo Juozas ką tik įbėgo į Vandos kiemą, pati mačiau, kaip iš parduotuvės ėjau. Nori likti viena su trim vaikais? Eik pas tą be gėdos Vandą – ištempk ją už plaukų. Tu nėščia, Juozas nedrįs pakelti rankos prieš tave, – kalbėjo kaimynė. Toma žinojo – drąsos stoti į peštynes su Vanda neturės, juolab ją pažinojo: triukšminga ir drąsi, vyras jos nuskendo upėje nuo girtuokliavimo, gyveno blogai, amžini barniai – ta užsigrūdusi, moka už save pastovėti. Bet visgi nusprendė eiti. – Nueisiu, į akis vyrui pažiūrėsiu, viską išklausiu. Jis niekada neprisipažins, sako, kad tai moterų paskalos, – sakė uošvė, kuri ją bandė atkalbėti. – Tomute, kam eisi su pilvu? Pasisaugok… Jau vėlyvas ruduo, sutemę. Pakrapščiusi į Vandos langą, laukė kol ši išeis, bet iš už uždarų durų išgirsta: – Ko tau reikia, ko beldi į langus? – Atidaryk, įleisk mane. Žinau, kad mano Juozas pas tave, žmonės pasakė, – garsiai ištarė Toma. – Na, jau, atsidarysiu, dabar čia visus įleisčiau, eik namo, nesijuokink su kaimu, – Toma išgirdo, kaip kita nusijuokė. Pabandžiusi dar pastovėti nuėjo namo – neįleis. Vyras grįžo po vidurnakčio, girtas. Juozas gerdavo retai – bet kartais. Toma nemiegojo. – Kur buvai? Žinau, kad pas Vandą slankiojai, kartu gėrėt. Aš buvau, durų neatidarė… Žinai visą tą istoriją. – Ką tu išsigalvoji, – piktinosi vyras, – nei buvau ten. Su Giedriu klipu gėrėm, prisėdėjom, net šviesai nepastebėjom, kaip laikas pralėkė. Toma nepatikėjo, bet tylėjo, pykčio nekėlė – vėlai, o ji nesipykstanti. Ir ką gi galėtų pakeisti – „nepagautas – nevagis“. Bet visą naktį galvojo: – Kur man eiti su dviem vaikais ir trečiu pakeliui? Mama serga, o brolis ten su šeima, trim vaikais – namie ankšta. Kaip tilpsim visi? Mama visada sakė Tomai, kai ši pasiskųsdavo vyro neištikimybe: – Kentėk, dukra, jei ištekėjai, vaikų pagimdei – kentėk. Man su tavo tėčiu lengva nebuvo: gėrė ir vaikė, pameni kaip pas kaimynus slapstėmės? Dievas savaip nusprendė, pasiėmė jį pas save. Bet aš kentėjau, tavo Juozas bent dažnai negeria ir rankos prieš tave nekelia. Moterų dalia – kentėti. Nors Toma su mama ne viskuo sutiko, bet suprato – negalės palikti vyro. Uošvė irgi ramino. – Dukrele, kur tu su vaikais, tuoj trečias gimtų. Kartu susitvarkysim su Juozu. Trečiąkart gimė dukra Austė, gimė silpna, dažnai sirgo – turbūt dėl Tomos išgyventų stresų nėštumo metu. Po truputį vaikas rimsta, uošvė daug dėmesio jai skyrė. – Tomute, girdėjai naujieną? – vėl prisibėgo kaimynė, lyg varna, gandus ir žinias po kaimą nešiojanti, – Vanda priėmė gyventi Mantą – žmona jį išvarė. – Priėmė ir priėmė, tegu jai Dievas padeda, – atsakė Toma, pati slapta apsidžiaugė, nebebėgios ten vyras. Bet po mėnesio vėl atskuba Valentina. – Mantas išėjo nuo Vandos, pas žmoną grįžo, – greitai išpliurpė naujieną, – Vanda vėl vyro ieškos, tokia ji… O savo Juozą laikyk arčiau, nežinia kada jos meilė sugrįš, – patarė kaimynė. Toma su vyru vėl gyveno ramiai, uošvė irgi džiaugėsi. Bet jeigu vyre jau velniukas tūno, sunku prie žmonos išsėdėti. Ona iš parduotuvės sutikusi seną draugę Anicetą. – Ona, į ką tavo Juozas panašus? Tomutė – gera ir graži žmona, mama, pati ją giri, ką jam dar? – Ką Aniceta, gal Juozas vėl blaškosi? – Blaškosi, ir kaip! Gyvena kaip pas Kristų užantyje – viskas padaryta, šiltai, gardžiai. Su Veronika iš valgyklos mudu… Ona Tomai nesakė, sūnų slaptai barė, prašė susimąstyti. Bet užmarštyje nieko nepaslėpsi. Ir vėl žmona sužinojo apie vyro nuotykius, vėl ta pati kaimynė pranešė. Tomos ašaros ir maldavimai rezultatų nedavė. Juozas, nors į šoną vaikščiojo, apie išėjimą niekad negalvojo – žinojo, niekada neatiduos žmonos ir vaikų. Tik ištikimas būti nenorėjo. Jam patogu: namie žmona, vaikai, motina, tvarka, o kitur – moterys linksmybei. Ona jau atvirai barė sūnų, bandė įtikinti, bet vyriškis ar klausys susenusių motinos pamokų? Rėkė, kad nelįstų į jo reikalus. – Mama, stengiuosi dėl šeimos, dirbu, pinigus nešu, o jūs abi tik kaltinat. Tikit paskalomis, – gynėsi Juozas. Nevartojo žalingų – gėrimą visiškai metė Metai bėgo. Vaikai užaugo. Vyriausia Viltė išėjo už vyro rajone, ten mokėsi kolegijoje, ten liko su šeima. Sūnus baigė institutą mieste ir ten vedė vietinę merginą. Mažoji Austė eina į mokyklą, ruošiasi irgi į rajoną studijuoti. Juozas nurimo, niekur nebevaikšto: darbas ir namai, dažniau ant sofos pasėdi, sveikatą silpnina. Gėrimų nebenaudoja – ir anksčiau kentėjo retai, o dabar visai metė. – Tomute, kažką su širdimi netvarkoje, lyg į nugarą skauda, – vėl skundžiasi, – Tomute, sąnariai skauda, kas galėtų būti, gal į rajoną pas gydytoją reiktų. Tomai vyro gaila nėra. Jos širdis seniai sustingusi – kiek ašarų ir nusivylimų pragyventų, kol vyras apsiramino. – Sveikata silpsta, todėl sėdi namie skundžiasi, – mintyse svarsto, – tegul eina pas buvusias, tegul jos juo rūpinasi. Ona jau mirusi, palaidota šalia vyro. Juozo ir Tomos namuose įsivyravo ramybė. Kartais atvažiuoja vaikai ir anūkai – abu džiaugiasi. Tėtis dėl sveikatos skundžiasi, net žmoną kaltina, kad ji jo negydo. Vyriausia dukra vaistų atveža, rūpinasi tėčiu, sukasi apie jį, dar ir mamai sako: – Mama, nepyk ant tėčio, jis serga, – Tomai skaudu – dukra tėvui palanki. – Dukra, jis pats kaltas, jaunystė įaudrinta, o dabar nori, kad jį visi gailėtų. Aš ne geležinė, sveikatą praradau dėl jo, – bandė paaiškinti. Sūnus irgi palaiko tėvą, kai atvažiuoja, su juo daugiau bendrauja – vyriška. Vaikai lyg nesupranta motinos, kai ši aiškino, jog tėvas apgaudinėjo ją, o ji kentėjo dėl jų. Kaip galėjai palikti vaikus be tėvo? Kaip sunku ir skaudu buvo. O ką jie atsakydavo: – Mama, nekapstyk praeities, negraušk tėčio, – sakydavo duktė, sūnus pritardavo. – Mama, kas buvo, tas praėjo, – ramindavo sūnus, paglostydavo petį. Nors ir skaudu Tomai, kad vaikai tėvo pusėje, bet supranta juos, labai nekaltina – toks gyvenimas. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės ir jums gyvenime!