Kada paskutinį kartą kalbėjotės su savo sūnumi? paklausiau savo kaimynės Veronikos… Tą akimirką širdis pasisuko spirale.
Oi, jau šešeri metai, kaip nemačiau jo akių. Kai jis su žmona išsikraustė į Šilainius, dar retkarčiais paskambindavo, bet paskui dingo kaip į vandenį. Kartą, jo gimtadieniui, nusipirkau Napoleoną, traukiniu nuvažiavau pasveikint… Ir… Veronika nuleido akis ir, lyg netyčia, nusivalė ašarą.
Ir kas tada?
Marti duris atlapojo ir sako: Jūsų čia nereikia. O sūnus tyli, žiūri pro mane kaip pro langą ir nieko nei žodžio, tik galvą nusuko. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau jį.
Ir daugiau niekad nepaskambino? vos patikėjau.
Kartą paskambinau, kai butą Kaune pardavinėjau ir mažesnį pirkau. Aišku, atidaviau jam dalį pinigų juk sūnus. Ateina, dokumentus pasiima, eurus susikrauna ir… Veronika gūžteli pečiais, nebuvo nei zvimbtelėjimo paskui.
Labai viena, ar jau pripratote gyventi su savimi? šyptelėjau koketiškai.
Oi, aš pripratus! Kai tik buvau jauna, vyras užsirado kitą ir pasišalino, o aš viena likau vaiko auginti. Visus tuos metus sūnų supau lyg lėlytę jis augo meilėje, rūpestyje. Vėliau, kai norėjo išsinuomoti nuosavą kampą galvojau, subrendo mano sūnus! Pasvajojau, kad tikrai jau pradėjo savarankiškai gyventi.
Bet, žiūriu, ne taip paprasta santykių ten daugiau buvo negu nuomos. Jo draugė buvo ta, kuri išsireikalavo, kad gyventų atskirai nuo manęs mat niekas neturi traukyti jų laimės už ūsų. Ir štai laukėsi.
Jūs taip ramiai viską sakote… Nejau ne skaudu, kad sūnus paliko jus vieną tokiame amžiuje? nustebau.
Pripratau. Dabar, žinok, gyvenu gražiai. Pensijos užtenka, nieko daugiau ir nereikia. Kiekvieną rytą užkaitinu virdulį, išsinešu puodelį arbatos ant balkono ir žiūriu į bundančius Vilniaus kiemus. Kol buvau jauna, svajojau tik kartą gyvenime pamiegoti ilgiau; vis dirbau dviejuose darbuose, skubėjau. Svajojau, kad senatvėje mane sups artimieji, bet, matyt, likimas dovanojo kitą kelionę vienišumo.
O kodėl be augintinio? Su katinu ar šuneliu ne taip liūdna!
Žinai, brangioji, net katės kai kada palieka savo šeimininkus, o šuns negaliu pasiimti kas jei rytoj nepabudinsiu kavos kvapui? Negaliu imti to, kuo negaliu pasirūpinti. Per gyvenimą kartą jau praskydau, užtenka ir tiek…
Veronika akimirką laikėsi, bet staiga nuleido akis ir tyliai pravirko…
Vaikai, niekada nepalikite savo tėvų! Jie jūsų dalis, ir kai jų neliks, dalelės jūsų išeis kartu.






