Tuščia suoliukas Sergejus Petraitis padėjo termoso ant kelių ir patikrino dangtelį – ar tik neišbėga. Dangtelis laikė, bet įprotis buvo stipresnis už pasitikėjimą. Jis atsisėdo atokiau, ant kraštinio suoliuko prie mokyklos laiptų – ten, kur nesigrūda tėvai ir neužkliūva krepšiais. Striukės kišenėje gulėjo maišelis su džiūvėsiais balandžiams, kitoje – perlenktas anūkei sudarytas tvarkaraštis: kada prailginta grupė, kada muzika. Jis viską mokėjo atmintinai, bet lapelis ramino. Šalia, kaip visada, jau sėdėjo Nikolajus Andriulis. Delne žaidė su mažu maišeliu saulėgrąžų – nė nežiūrėdamas spragsėjo po vieną. Nevalgydavo, o persijodavo į kitą delną, lyg skaičiuodamas. Sergejus Petraitis prieidamas pasisveikino žvilgsniu ir palietė suoliuko kraštą, Nikolajus šiek tiek pasislinko – vietos užteko abiem. Jie nesveikindavosi garsiai, lyg bijodami pažeisti mokyklos tvarką. – Šiandien jiems kontrolinis iš matematikos, – pasakė Nikolajus Andriulis, žvelgdamas į antro aukšto langus. – Mums iš skaitymo, – atsakė Sergejus Petraitis, pats nustebęs išsprūdusiam žodeliui „mums“. Jam patiko, kad Nikolajus niekada iš to nesijuokė. Jie susipažino paprastai. Iš pradžių tiesiog sutapo laiku, vėliau atpažindavo vienas kitą iš striukių, iš eisenos, iš to, kaip rankas laiko. Nikolajus visada ateidavo dešimt minučių prieš skambutį, atsisėsdavo ant to paties suoliuko ir pirmiausia apžvelgdavo vartus, tarsi tikrintų, ar uždaryti. Sergejus iš pradžių stovėdavo nuošaliau, bet kartą pavargo ir prisėdo šalia. Nuo tada vieta tapo bendra. Mokyklos kieme kasdien viskas buvo panašiai – ir dėl to patikima. Budėtojas statinėje tai išeidavo parūkyti, tai grįždavo, nė nekeldamas akių. Pradinukų mokytoja sparčiai pražingsniuodavo su segtuvu ir kalbėdavo telefonu: „Taip, taip, po pamokų.“ Tėvai aptarinėjo būrelius ir namų darbus. Vaikai bėgdavo pertraukų metu prie langų ir mojuodavo kažkam žemyn. Sergejus Petraitis kaskart pastebėdavo, kad laukia ne tik anūkės, bet ir šio pasikartojančio laiko. Vieną kartą Nikolajus atnešė antrą puodelį, padėjo šalia Sergejaus termoso. – Sau nenusipilu, – tarsi teisindamasis pasakė. – Spaudimas. – O man galima, – šyptelėjo Sergejus ir, kiek padvejojęs, įpylė truputį puodelin. – Gal norite bent pauostyti? Nikolajus Andriulis šyptelėjo lūpos kraštu. – Pauostyti galima. Po to atsirado savas ritualas: Sergejus pilstydavo arbatą, Nikolajus laikydavo puodelį, kad neišsilietų, ir grąžindavo tuščią. Kartais dalindavosi sausainiais, kartais – tylėjimu. Sergejus pastebėjo, kad šalia Nikolajaus tyla nespaudžia. Ji kaip pauzė pokalbyje, kuris vis tiek tęsis. Apie anūkus kalbėdavo atsargiai, lyg apie orą. Nikolajus pasakojo, jog jo Vytukas nemėgsta kūno kultūros ir vis ieško būdo likti klasėje. Sergejus juokdavosi, sakydamas, kad jo Anytė – priešingai, lekia taip, kad mokytoja prašo „ne lėkti“. Paskui pokalbiai plėtėsi. Nikolajus prisipažino, kad po žmonos mirties ilgai negalėjo priversti savęs išeiti iš namų, ir tik mokykla ištraukė, nes „reikia“. Sergejus iš pradžių neišdrįso atsakyti tuo pačiu, bet vakare, plaudamas indus, staiga pajuto, kad norėtų papasakoti. Gyveno su dukra ir anūke dviejų kambarių bute Antakalnyje. Dukra dirbo buhalterijoje, grįždavo pavargusi ir kalbėdavo trumpai. Anūkė buvo triukšminga, bet triukšmas – vaikiškas, ne įkyrus. Sergejus stengėsi būti naudingas ir netrukdyti. Kartais jausdavo, kad jo buvimas lyg papildoma kėdė virtuvėje: stovi, niekam nekliudo, bet primena apie ankštumą. Suoliuke pirmą kartą pajuto, kad jo laukia ne tik kaip funkcijos. Nikolajus Andriulis domėdavosi: „Kaip su spaudimu?“ arba „Pas gydytoją lankėtės?“ Tai buvo tikra, ne iš mandagumo. Sergejus atsakydavo ir pastebėdavo, kad šneka atvirai. Kartą Nikolajus atnešė maišelį paukščių lesalo. – Balandžiai jau įprato, – pasakė. – Žiūrėkit, kaip artėja. Sergejus paėmė, pabėrė saują ant asfalto. Balandžiai, lyg laukę signalo, iškart apsupo trupinius. Jų kojelės čežėjo smėlyje, ir Sergejus pajuto keistą palengvėjimą: paprastas veiksmas, nuo kurio kam nors geriau. Pamažu jis ėmė skaičiuoti tuos susitikimus kaip savo. Ne „kol anūkė mokosi“, ne „kol yra laiko“, o kaip dienos dalį, kurios nevalia išbraukti. Net pradėjo ateiti anksčiau, kad spėtų užsiimti vietą ir pamatyti, kaip Nikolajus atsisėda, nusiima pirštines, žiūri į langus. Tą pirmadienį Sergejus, kaip visada, atėjo ir pamatė tuščią suoliuką. Sustojo, tarsi būtų suklydęs kieme. Suoliukas buvo šlapias po nakties lietaus, ant jo gulėjo vienas pageltęs lapas, prilipęs prie lentos. Sergejus išsiėmė nosinę, nuvalė kraštą ir atsisėdo. Termosą padėjo šalia, trupinius – ant kelių. Pažvelgė į budelį. Budėtojas sėdėjo, įsmeigęs akis į telefoną. „Vėluoja“, – pagalvojo. Nikolajus Andriulis kartais užtrukdavo vaistinėje. Sergejus užsipylė arbatos, gurkštelėjo ir laukė. Kai suskambėjo skambutis, Nikolajus nepasirodė. Kitą dieną suoliukas vėl buvo tuščias. Sergejus nebevalė jo, atsisėdo ant sauso, pasitiesęs laikraštį. Stebėjo vartus ir gaudė kiekvieną vyresnio vyro siluetą tamsia striuke. Nepasirodė niekas. Trečią dieną pajuto pyktį. Pyktis buvo ne ant Nikolajaus, o ant to, kad niekas nepaaiškina. Pagalvojo: „Na ir gerai, vadinasi, ne taip būtina“. Tučtuojau pasidarė gėda. Reikalauti neturi teisės. O vis tiek viduje reikalavo. Nikolajus Andriulis turėjo mygtukinį telefoną. Sergejus matė, kaip tas kartais ieško numerio, prisimerkęs. Numerį užsirašė į bloknotą, kai vieną kartą diskutavo, kaip geriausiai iškviesti anūkui taksi varžyboms. Namie išsitraukė bloknotą, surinko numerį. Keli signalai, tada trumpas garsas ir tyla. Surinko dar kartą. Tas pats. Ketvirtą dieną Sergejus priėjo prie budėtojo. – Atsiprašau, Nikolajus Andriulis… Vytuko senelis, visada čia sėdėjo. Nematėte? Budėtojas pažvelgė, lyg būtų paprašyta slaptažodžio. – Senelių čia – pilna, – atsakė. – Neatsimenu. – Aukštas, su ūsais, – pats pajuto, kaip liūdnai tai skamba. – Nežinau, – budėtojas vėl susikoncentravo į telefoną. Sergejus pamėgino paklausti moters, kuri dažnai laukdavo prie vartų ir peikdavo mokytojus dėl namų darbų. – Nežinote, Nikolajus Andriulis… – Nieko nežinau, – atkirtusi. – Man savą pasiimti svarbu. Jis priėjo prie jaunos mamos su vežimėliu, kuri kartais jam šypsodavosi. – Atsiprašau, gal žinote Vytuką? Berniukas iš trečios „B“. – Vytukas? – susimąstė. – Lyg ir taip. Ramus. O kas? – Jo senelis… nebeateina. Mama gūžtelėjo pečiais. – Gal susirgo. Dabar visi serga. Sergejus grįžo prie suoliuko – pajuto, kaip nerimas kyla iki gerklės. Bandė save įtikinti, kad čia ne jo reikalas. Tačiau kiekvieną kartą pažvelgus į tuščią vietą šalia, atrodė, kad išdavė kažką svarbaus, tiesiog sėdėdamas ir vaidindamas, kad nieko nevyksta. Namie papasakojo dukrai, kol ji pjaustė salotas. – Tėti, mažai ką – užsimiršta, – nepakeldama galvos tarstelėjo. – Gal išvyko pas giminaičius. – Jis būtų pasakęs, – griežtai atsakė Sergejus. – Negali žinoti, – atsiduso dukra. – Nenervink savęs. Tau ir taip spaudimas. Anūkė klausėsi, rašydama užduotis. – Senelis Koliukas? – paklausė. – Jis juokingas, man kartą sakė, kad skaitau greičiau, nei jis spėja galvoti. Sergejus nusišypsojo, bet šypsena tapo skaudi. – Matai, – ištarė anūkė. – Gal jam tiesiog… reikia kitų reikalų. Sergejus linktelėjo, bet naktį vis tiek prabudo ir ilgai klausėsi dukros, tyliai kalbančios telefonu. Norėjo atsikelti ir vėl rinkti Nikolajaus Andriulio numerį, bet bijojo išgirsti svetimą balsą ar, dar blogiau, nieko. Kitą dieną, laukdamas anūkės, pamatė Vytuką. Berniukas išėjo paskutinis, su per dideliu kupriniu. Šalia moteris apie keturiasdešimt, rimta, trumpai kirpta. Sergejus suprato, kad tai mama. Priėjo ne iš karto, leido jiems paeiti kelis žingsnius, po to prisivijo. – Atsiprašau, jūs Vytuko mama? Moteris įtarė. – Taip. O jūs kas? – Mes su jūsų tėčiu… su Nikolajum Andriuliu… laukėme vaikų drauge. Aš Sergejus Petraitis. Jis nebeateina, rūpiuosi. Moteris pažvelgė atidžiai, lyg spręsdama, ar verta pasitikėti. – Ligoninėje jis, – pagaliau ištarė. – Insultas. Ne per daug… na, kaip čia pasakius. Dabar skyriuje. Telefoną paėmė, nes dažnai pameta. Sergejus pajuto, kaip išslysta kojos. Įsikibo į rankinės diržą. – O kur? – paklausė. – Miesto ligoninėje, Ligoninės gatvėje, – atsakė. – Bet ten ne visus leidžia. Suprantate? – Suprantu, – sumurmėjo Sergejus, nors nesuprato, kaip galima neįleisti, jei žmogus vienas. – Ačiū, kad teiraujatės, – pridūrė minkštesniu balsu moteris. – Jam bus malonu, kad prisimenat. Ji paėmė Vytuką už rankos ir nuėjo link stotelės. Sergejus liko stovėti prie vartų. Viduje palengvėjo, kad atsirado paaiškinimas, ir tuo pačiu – naujas nerimas, nes paaiškinimas buvo sunkus. Parėjęs vėl pasakė dukrai. Ji susiraukė. – Tėti, tu ten nesiverži – dar į apsaugą užrašys. Ir apskritai – kas jis tau? Sergejus išgirdo ne piktdžiugą, o baimę. Baimę, kad tėvas vėl suras sau rūpestį ir praras pusiausvyrą. – Niekas, – tarė. – Ir vis tiek… Kitą dieną nuėjo į polikliniką, kur pats kartais tikrindavosi. Žinojo, kad ten yra socialinė darbuotoja – matė skelbimą. Koridoriuje tvyrojo chlorkos ir drėgnų batų kvapas, žmonės laukė su segtuvais, vieni keikėsi ant registratūros. Sergejus pasiėmė talonėlį, laukė, kol pakvies. Moterys už stalo klausė nesutrikusi, bet veidas – pavargęs. – Jūs giminaitis? – paklausė. – Ne, – sąžiningai atsakė. – Informacijos apie pacientą suteikti negaliu, – tarė ramiai. – Tai asmeniniai duomenys. – Nereikia diagnozės, – Sergejus pajuto, kaip balsas keičiasi. – Noriu perduoti… Žinote, bent žinutę. Jis vienas, suprantat? Mes su juo… kasdien… – Suprantu, – lengviau tarė moteris. – Galite perduoti per artimuosius. Arba per skyrių, jei įleidžia. Be šeimos sutikimo – neleidžiama. Sergejus išėjo į koridorių ir atsisėdo ant suoliuko. Pasidarė gėda, tarsi prašytų išmaldos. Pagalvojo: „Štai ir viskas. Juokingas senukas, lendantis kur nereikia“. Norėjo grįžti namo, užsidaryti kambaryje ir daugiau nebeiti prie mokyklos. Bet prisiminė, kaip Nikolajus laikydavo puodelį, kad nenusiliet arbatą. Kaip paslėpdavo maiste lesalą, jei Sergejus pamiršdavo. Visi tie maži veiksmai dieną palengvindavo. Tai dabar jo eilė ką nors padaryti. Paskambino Vytuko mamai. Numerio nežinojo, bet kitą dieną vėl priėjo prie jos prie mokyklos, paprašė. Iš pradžių atsisakė, paskui, pamačiusi atkaklumą, padiktavo. – Tik be saviveiklos, – pasakė. – Ten griežtas režimas. Sergejus paskambino vakare. – Čia Sergejus Petraitis. Norėčiau perduoti Nikolajui Andriuliui keletą žodžių. Gal galite? Kelias sekundes tylėjo. – Sunku kalbėti jam, – tarė moteris. – Bet girdi. Ryt važiuosiu. Ką perduoti? Sergejus pažvelgė į stalą, kur gulėjo bloknotas. Iš anksto buvo užsirašęs keletą sakinių, dabar jos pasirodė svetimos. – Pasakykite, kad suoliukas savo vietoje, – tyliai tarstelėjo. – Ir kad laukiu. Arbatos… atnešiu, kai bus galima. – Gerai, – atsakė moteris. – Perduosiu. Po pokalbio Sergejus ilgai sėdėjo virtuvėje. Dukra plovė indus ir apsimetė, kad negirdi. Tada padėjo lėkštę į džiovyklą ir tarė: – Tėti, jei norėsi, galėsiu važiuoti su tavimi. Kai leis. Sergejus linktelėjo. Jam buvo svarbu ne tai, kad vyks, o kad pasakė „su tavimi“, o ne „kam tau to reikia“. Po savaitės Vytuko mama vėl priėjo prie Sergejaus prie mokyklos. – Nusišypsojo, kai paminėjau suoliuką, – pasakė. – Ir ranka – taip… lyg kviestų. Gydytojas sako, reabilitacija ilgai užtruks. Vėliau, matyt, pasiimsim jį pas save. Vieno nepaliksi. Sergejus pajuto spaudimą krūtinėje. Suprato, kad kasdieninių susitikimų, ko gero, nebebus. Nuo to tapo tuščia, lyg nukabintų paltą nuo kabliuko. – Gal galiu jam parašyti laišką? – paklausė. – Galite, – atsakė moteris. – Tik trumpai. Sunku ilgai klausytis. Vakare Sergejus pasiėmė švarų lapą. Didelėmis raidėmis, kad lengva skaityti, užrašė: „Nikolajui Andriuliui – aš čia. Ačiū už arbatą ir saulėgrąžas. Laukiu, kada galėsite išeiti. Sergejus Petraitis“. Po akimirkos pridūrė: „Vytukas šaunuolis“. Perskaitė dar sykį ir nieko nekoregavo. Sulankstė lapą, įdėjo į voką, užrašė pavardę – prisiminė, nes kartą Nikolajus rodė jam kvitą už butą ir keikėsi dėl skaičių. Kitą dieną nunešė voką prie mokyklos, atidavė Vytuko mamai. Voką laikė rankose kaip kažką trapaus. Kai suskambo skambutis ir vaikai pasipylė į kiemą, Sergejus įprastai pakilo. Anūkė pribėgo, apkabino per juosmenį ir iš karto ėmė pasakoti apie pamoką. Jis klausėsi, bet akies krašteliu vis žvilgčiojo į suoliuką. Jis buvo tuščias, ir tuštuma nebeerzino. Ji tapo vieta, kur kažkas svarbaus buvo, net jei dabar – nėra. Prieš išeidamas Sergejus išsiėmė iš kišenės maišelį su trupiniais ir pabėrė ant asfalto. Balandžiai priskrido greitai, lyg žinotų tvarkaraštį ne blogiau už vaikus. Sergejus pasižiūrėjo į juos ir staiga suprato, kad gali čia ateiti ne tik laukti, bet ir tam, kad neužsidarytų savyje. – Seneli, ko tu susimąstei? – paklausė anūkė. – Nieko, – šyptelėjo ir paėmė ją už rankos. – Eime. Rytoj irgi ateisim. Tai jis pasakė ne kaip pažadą kažkam kitam, o kaip sprendimą sau. Ir nuo to žingsniai tapo tvirti.