Žvelgiant į tuštumą
Tomas ir Rūta susituokė, kai abiem buvo po devyniolika. Jie negalėjo nei dienos, nei nakties išbūti vienas be kito jų meilė buvo tokia audringa, kad artimieji nesiryžo laukti nė dienos. Tėvai, norėdami išvengti kokių nors bėdų, nutarė tuoj pat apžieduoti įsimylėjėlius.
Linksmos ir triukšmingos vestuvės vyko Kaune. Viskas buvo: rankų darbo papuoštas automobilis su lėlėmis ant kapoto, spindintys fejerverkai virš Nemuno, didžiulė puokštė rožių ant balto stalo, pokylis pilnutėliame restorane, šūksniai Kartok, neskanu!. Tikrų tikriausias lietuviškas balius.
Rūtos tėvai negalėjo finansiškai prisidėti prie dukters šventės vos užtekdavo centų duonai ir, tiesą pasakius, dar šiek tiek gėrimui nuo kasdienių rūpesčių užsimiršti. Tad visas išlaidas prisiėmė Tomo mama, Vytautė Augustinavičienė, kurios visi prašė tiesiog vadinti Vyta.
Vyta, nelabai džiūgavusi dėl sūnaus meilės Rūtai, kurio šeimoje giliai įsišaknijęs alkoholizmas, ilgai bandė perkalbėti Tomą. Jis, užstojęs mylimąją, vis kartojo: Mama, mūsų meilė stipresnė už bet kokį palikimą, už viską, kas buvo iki mūsų Rūta niekada nenuvils. Vyta taip lengvai nepasidavė: Sūneli, žiūrėk, gi, jei pasodinsi šermukšnį vietoj obels apelsinų nesulauksi. Dairykis, kad meilė nebūtų trumpesnė už vyturio snapą…
O jaunieji svajojo jų laukia tik laimė ir džiaugsmas, jų meilė nepajudinama ir veržli kaip Nemunas pavasarį.
Gyvenimas pradžioje iš tiesų jiems šypsojosi. Vestuvėms dovanojamas butas Vilniuje Gyvenkit laimingai, vaikučiai! palinkėjo Vyta su vyru.
Pirmieji bendro gyvenimo metai buvo ramūs. Rūta pagimdė dvi dukras Jovitą ir Dalią. Tomas visas savo jėgas ir širdį atidavė šeimai, buvo tikras jos šeimininkas, didžiavosi ir mylėjo.
Bet už penkerių metų ilgesio prisisunkusiuose vakaruose Rūta vis dažniau pradingdavo. Sugrįždavo su stipriu alkoholio kvapu. Tomo klausimų ji vengė, vėliau prabilo atvirai Niekada tavęs nemylėjau, Tomai. Tai buvo tik jaunatviška aistra. Dabar aš radau tikrąjį vyrą ir būsiu su juo, nesvarbu, kad jis vedęs ir turi tris dukras.
Tomas sustingo tarsi gili rūko migla apgaubė širdį. Jis jautėsi išduotas, apgautas, jo gyvenimas subyrėjo akyse.
Rūta išvažiavo į užmirštą Dzūkijos kaimą gyventi su tuo vyru. Jei širdžiai miela, galima ir į rietuvę o jei svetima, ir platus laukas per ankštas, tikino ji. Dukros liko likimo valiai.
Vyta buvo gyvybinga ir nepagauta kaip vėjas virš pievų. Abi anūkes išsyk pasiėmė auginti. Kartu su vyru vaikams dovanojo meilę, leido būti laimingoms.
Tomas, palaužtas, netekęs vilties, tapo religingos bendruomenės Alytuje nariu taip patarė bičiulis. Ten jam surado žmoną našlę su dviem sūnumis ir po kurio laiko sutuokė pagal jų taisykles.
Dukros buvo užmirštos naujoji žmona, Klavdija, vis įkyriai reikalavo rūpintis tik jos vaikais: Tomuk, tavo mergaitės juk turi motiną. Leisk man pailsėti, nunešk Olegą į mokyklą, duok Vitui pavakarieniauti… Tomas klusniai vykdė kiekvieną prašymą. Jam tebebuvo skaudi Rūtos netektis, bet kelio atgal nebebuvo.
Praėjo septyni metai. Vieną lietingą rudens vakarą netikėtai Vyta Augustinavičienės duris pravėrė Rūta. Su savimi laikė keturmetę mergaitę už rankos. Vyta šaltai apžvelgė buvusią marčią.
Matoji, Rūtele, gyvenimas tave spustelėjo vos pažįstu. Tavo dukra? sumedėjusi paklausė.
Taip, dukrelė Miglė… Gal galim pas jus pailsėti? pasimetusi murmtelėjo Rūta.
Nemačiau, kad tokios viešnios ateitų. Kas, išvarė tave? prigriebė Vyta.
Ne, pati išėjau. Nebegaliu vyras muša ir geria kiaurą parą. Rūta bandė susigraudininti.
Tai pati tokį pasirinkai, nieks per jėgą netempė… O ko pas tėvus neatvažiavai? kandžiai paklausė Vyta.
Pasiilgau dukrų, noriu jas pamatyt… dangstėsi Rūta, vildamasi, kad švelni buvusi anyta priims.
Šitaip, staiga vaikus prisiminiai? Kukučiuke tu, Rūta nepaleido Vyta.
Prie durų suskambo skambutis atėjo Jovita su Dalia. Dabar jau paauglės, jos dvejodamos žiūrėjo į nemylimą svečią jų motiną, kurios nematė tiek metų. Jokio šilumos jos nejautė, tik skaudų nuoskaudų šešėlį. Būdama geraširdė, Vyta liko neabejinga priglaudė Rūtą su mažąja Migle.
Tačiau vos po mėnesio kaip audra Rūta išnyko. Grįžo į kaimą pas mylimąjį kankintoją, o Miglė liko su Vyta ir jos vyru. Tris anūkes jie augino su meile ir rūpesčiu. Namus nuolat užpildė ramybė, pagarba, rūpestingumas.
Metai bėgo. Išėjo Vyta, paskui ir jos vyras tapo tyliomis Žaliakalnio Angelų kalvos šešėliais.
Jovita ištekėjo, bet liko bevaikė. Dalia liko viena, pasirinkusi senmergės dalią. Miglė, sulaukusi septyniolikos, susilaukė kūdikio ir išvyko pas motiną į Dzūkiją.
Jaunystė ištirpo tyliai senatvė atėjo netarstelėjusi. Rūta liko viena: jos sugyventinį išsivežė jo dukros, sirgti ir pasenti mieste. Dukros apkaltino Rūtą, kad jų tėvas susirgo jos neprižiūrimas: Nekišk, teta, nosies į svetimus grūdus!, pasakė išvažiuodamos.
Kaime visi kalbėjo Rūta gėdingai smunka prie degtinės. Menkos paslaptys dideli kaimiško gyvenimo gandai: visi žinojo, kiek ji paskendusi vienatvėje ir gėdoje.
Tomas, pagaliau, paliko Klavdiją ir vos išgyveno pabėgęs iš sektos. Likęs vienas tuščiame bute Vilniuje, gyvenimą matavo eurais: kartais uogienė, kartais gira, naktys šaltos, lova per plati. Tik trys katinai murkė ramybę, kad nesuktų galvos.
O atrodė laimė jau beldėsi į Tomo ir Rūtos namus…






