Sandėliuko tyla ir grįžtančios gamų melodijos Ji brido į sandėliuką ne prisiminimų ieškoti, o pasiimti stiklainio marinuotų agurkų salotoms. Ant viršutinės lentynos, už dėžės su Kalėdų girliandomis, kyšojo kampas dėklo, kurį ji buvo palaidojusi savo bute jau seniai. Audinys patamsėjęs, užtrauktukas stringa. Ji timptelėjo, ir iš gilumos išslydo ilgas, siauras – tarsi užguitas šešėlis – futliaras. Ji pastatė stiklainį ant taburetės prie durų, kad nepamirštų, ir atsisėdo ant kulnų tarsi nuo to sprendimą būtų lengviau pavykę nukelti. Užtrauktukas pasidavė tik trečią kartą. Viduje gulėjo smuikas. Lakas kai kur išblukęs, stygos nusileidusios, stryka atrodo kaip nusenusi šluotelė. Bet forma – pažįstama, ir viduje kažkas spragtelėjo, lyg jungiklis. Ji prisiminė, kaip devintoje klasėje vilko futliarą per visą Pašilaičių rajoną, gėdydamasi savo juokingo silueto. Paskui – technikumas, darbas, vestuvės, ir vieną dieną ji tiesiog nustojo lankytis muzikos mokykloje, nes reikėjo greitai įsilieti į kitą gyvenimą. Smuiką atidavė saugoti tėvams, vėliau jis persikėlė kartu su daiktais ir dabar ilsėjosi čia, sandėliuke, tarp maišų ir dėžių. Ne įsižeidęs, tiesiog pamirštas. Ji pakėlė instrumentą atsargiai, lyg šis galėtų subyrėti. Mediena atšilo nuo jos delno, nors sandėliuke buvo vėsu. Pirštai patys rado grifą, ir iškart tapo nejauku: ranka nebeprisimena, lyg laikytų svetimą daiktą. Virtuvėje užvirė vanduo. Ji atsistojo, uždarė sandėliuko duris, bet futliaro negrąžino. Pastatė koridoriuje, priglaudė prie sienos, o pati nuėjo užsukti viryklę. Salotas galima buvo pagaminti ir be agurkų. Ji pagavo save jau besiteisinančią. Vakare, kai indai buvo išplauti, o ant stalo liko tik lėkštė su duonos trupiniais, ji atnešė futliarą į kambarį. Vyras sėdėjo prie televizoriaus, junginėjo kanalus, neklausydamas. Pakėlė akis. – Ką ten radai? – Smuiką, – atsakė ji, pati nustebdama savo ramybe. – Ai… Dar gyvas? – vyras šyptelėjo, bet be pykčio, labiau su kasdiene ironija. – Nežinau. Tuoj sužinosiu. Ji atidarė futliarą ant sofos, pakišusi po juo seną rankšluostį, kad nesubraižytų apmušalų. Ištraukė smuiką, stryką ir mažą dėžutę su kalafonija. Kalafonija įtrūkusi, kaip ledo lopinys ant balos. Ji perbraukė stryku, plaukeliai vos prisilietė prie paviršiaus. Derinimas buvo atskiras pažeminimas. Skriemuliai sunkiai sukosi, stygos girgždėjo, viena iškart nutrūko ir tvykstelėjo į pirštą. Ji tyliai nusikeikė, kad kaimynai negirdėtų. Vyras sumurmėjo: – Gal meistrui parodyt? – paklausė. – Gal, – atsakė ji, jausdama užplūstančią nuoskaudą – ne jam, sau, kad net derinti nebemoka. Internete rado programėlę – derintuvą, padėjo telefoną ant žurnalinio staliuko. Ekrane šokinėjo rodyklė, o ji sukiojo skriemulius, klausė, kaip garsas tai nusileidžia, tai peršoka. Petys nutirpo, pirštai pavargo. Kai stygos pagaliau nustojo skambėti tarsi vėjyje šokantys laidai, ji pakėlė smuiką prie smakro. Smakrinė šalto plastiko, oda ant kaklo lyg suplonėjo. Ji bandė atsistoti tiesiau, kaip mokė muzikos mokytoja, bet nugara nepakluso. Nusijuokė pati iš savęs. – Koncertas? – paklausė vyras, nenuleisdamas akių nuo ekrano. – Tau, – atsakė ji. – Laikykis. Pirmas garsas buvo toks, kad pati krūptelėjo. Ne nata, o skundas. Strykas drebėjo, ranka laikė kreivai. Ji sustojo, įkvėpė ir bandė iš naujo. Gavosi kiek geriau, bet vis tiek gėda. Gėda buvo kitokia, suaugusiška. Ne paaugliška, kai atrodo, kad visi žiūri. Čia niekas nežiūrėjo. Tik sienos, vyras ir jos pačios rankos, tapusios svetimos. Ji pagrojo atviras stygas, lėtai, kaip vaikystėje, skaičiuodama mintyse. Tada pabandė re majoro gamą, pirštai ant kairės rankos susimaišė. Ji nepamena, kur antras, kur trečias pirštas. Jie storesni nei buvo, pagalvėlės nepataiko tiksliai. Ant galiukų nebėra įprasto skausmo, tik keistas minkštumo jausmas. – Nieko tokio, – netikėtai tarė vyras. – Na… ne iškart gi. Ji linktelėjo, ar sau, ar jam, ar smuikui – nežinia. Kitą dieną ji nuėjo į meistrų dirbtuvę prie “Perkūnkiemio” stotelės. Nieko romantiško: stiklinės durys, stalelis, ant sienos kabo gitaros ir smuikai, kvepia laku ir dulkėmis. Meistras – jaunas vaikinas su auskaru – paėmė instrumentą taip užtikrintai, tarsi laikytų darbo įrankį. – Stygas reik keist būtinai, – pasakė. – Skriemulius patepti, detalę pakoreguot. Stryką – pervynioti, bet tai brangiau. Žodis „brangiau“ iškart įtempė jos mintis – komunaliniai, vaistai, dovana anūkei gimtadieniui. Ji vos neišrėžė: „Gerai, nereikia.“ Bet paklausė: – O jei tik stygas ir detalę? – Galima. Skambės. Ji paliko smuiką, gavo kvitą, įsidėjo į piniginę. Išėjusi jausmai atrodė, lyg remontui būtų atidavusi ne daiktą, o dalį savęs, kurią dabar turės grąžinti ir paleisti. Namuose ji atidarė kompiuterį, paieškojo „smuiko pamokos suaugusiems“. Juokinga frazė. Suaugusiems – tarsi būtų atskira rūšis žmonių, kuriems reikia lėčiau ir švelniau aiškinti. Rado keletą skelbimų. Vieni žadėjo „rezultatą per mėnesį“, kiti – „individualų požiūrį“. Ji uždarė langus – žodžiai gąsdino. Tada vėl atidarė ir parašė trumpą žinutę mokytojai moteriai iš kaimyninio Naujininkų rajono: „Laba diena. Man 52 metai. Noriu atgaivinti įgūdžius. Ar įmanoma?“ Išsiuntus iškart pasidarė gėda – norėjosi ištrinti, lyg tai būtų silpnumo prisipažinimas. Bet žinutė jau išėjo. Vakare grįžo sūnus, užsuko į virtuvę, pabučiavo į skruostą, paklausė, kaip darbas. Ji užkaitė virdulį, ištraukė sausainių. Sūnus pastebėjo futliarą kambario kampe. – Čia smuikas? – paklausė, nuoširdžiai nustebęs. – Taip. Radau. Galvoju… pamėgint. – Mama, rimtai? – jis šypsojosi, bet ne pašaipiai, o šiek tiek pasimetęs. – Juk… seniai juk. – Seniai, – sutiko ji. – Todėl ir noriu bandyti. Sūnus atsisėdo, sukiojo sausainį pirštuose. – O kam tau to reikia? – pagaliau paklausė. – Juk ir taip pavargsti. Ji pajuto, kaip viduje kyla įprasta gynyba – paaiškinti, pasiteisinti, įrodyti, kad turi teisę. Bet paaiškinimai visada skamba graudžiai. – Nežinau, – pasakė sąžiningai. – Tiesiog noriu. Sūnus pažvelgė į ją atidžiau, tarsi pirmą kartą matytų ne mamą, kuri viską laiko, o moterį, kuri kažko nori sau. – Na… gerai, – pasakė. – Tik neperkrauk savęs. Ir kaimynų gaila. Ji nusijuokė. – Kaimynai išgyvens. Groti dieną. Kai sūnus išėjo, pasidarė lengviau. Ne todėl, kad jis leido, o kad nereikėjo teisintis. Po dviejų dienų atsiėmė smuiką iš dirbtuvės. Stygos blizgėjo, detalė stovėjo lygiai. Meistras parodė, kaip atsargiai tempti, kaip laikyti. – Tik prie radiatoriaus nepalikite. Ir laikykit futliare. Ji linktelėjo kaip mokinė. Namuose padėjo futliarą ant kėdės, atvėrė ir ilgai žiūrėjo į instrumentą – lyg bijotų vėl sugadinti. Pirmą pratimą pasirinko patį paprasčiausią: ilgus stryko judesius atviromis stygomis. Vaikystėje tai buvo nuobodžiausia bausmė. Dabar – išsigelbėjimas. Jokios melodijos, jokio vertinimo. Tik garsas ir bandymas išlaikyti jį tiesų. Po dešimties minučių skaudėjo petį. Po penkiolikos sustingo kaklas. Ji sustojo, padėjo smuiką į futliarą, uždarė užtrauktuką. Viduje kilo pyktis: ant kūno, amžiaus, kad viskas sunkiau. Ji nuėjo į virtuvę, įsipylė vandens, atsisėdo ir pažvelgė pro langą. Aikštelėje paaugliai lakstė su paspirtukais, juokėsi garsiai. Užėjo pavydas ne jaunystei, o jų drąsai. Jie krenta, keliasi, važiuoja toliau, niekas nemano, kad mokytis balanso jau per vėlu. Ji grįžo į kambarį, dar kartą atvėrė futliarą. Ne todėl, kad privalo, o todėl, kad nenorėjo baigti su pykčiu. Vakare atėjo mokytojos atsakymas: „Sveiki. Žinoma įmanoma. Ateikite, pradėsime nuo laikysenos ir paprastų pratimų. Amžius netrukdo, tik reikia kantrybės.“ Ji perskaitė du kartus. Žodis „kantrybė“ nuskambėjo tikrai, dėl to tapo ramiau. Į pirmą pamoką vyko rankoje laikydama futliarą – tarsi su kažkuo trapiu ir svarbiu. Metro žmonės žvilgčiojo, kai kas šypsojosi. Ji fiksavo tas žvilgsnius ir galvojo: lai mato. Mokytoja pasirodė nedidelio ūgio moteris apie keturiasdešimt metų, trumpai kirpta, žvilgsnis atidus. Kambaryje stovėjo pianinas, ant lentynos – natos, ant kėdės – vaikiškas smuičiukas. – Parodykit, – pasakė mokytoja ir kvietė imti instrumentą. Ji paėmė ir iškart pajuto, kad laiko blogai. Petys pakeltas, smakras sugniaužtas, kairė ranka medinė. – Nieko baisaus, – nuramino mokytoja. – Juk buvote be praktikos. Pradžiai tiesiog pastovėkim – pajuskite, kad smuikas nėra priešas. Pradėjo juokas ir truputį gėda: penkiasdešimt dvejų mokytis laikyti smuiką. Bet tai buvo ir išlaisvinantis jausmas. Niekas nereikalavo būti tobula. Reikalavo tik būti. Po pamokos rankos drebėjo kaip po mankštos. Mokytoja davė užduotį: kasdien po dešimt minučių atviros stygos, vėliau gama, ne daugiau. „Geriau mažiau, bet nuolat“, – patarė. Namuose vyras paklausė: – Na kaip? – Sunku, – atsakė ji. – Bet gerai. – Džiaugiesi? Ji susimąstė. Džiaugsmas – ne tas žodis. Buvo neramu, juokinga, gėda ir kažkodėl šviesu. – Taip, – tarė ji. – Tarsi vėl kažką dariau rankomis, ne tik dirbau ar gaminau. Po savaitės pasiryžo pagroti mažą melodijos gabalėlį, kurį prisiminė iš vaikystės. Natas rado internete, atsispausdino darbo vietoje, paslėpė tarp dokumentų, kad kolegos neklausytų. Namuose padėjo lapus ant laikraščio ir knygos – savadarbis pultelis. Garsas nelygus, strykas kartais kliudo gretimą stygą, pirštai prašoka. Ji sustodavo, pradėdavo iš naujo. Vieną kartą vyras užėjo į kambarį. – Tu… gražu, – atsargiai pasakė, tarsi bijotų išgąsdinti. – Nemeluok, – atsakė ji. – Nemeluoju. Tiesiog… atpažįstama. Ji nusišypsojo. Atpažįstama – beveik komplimentas. Savaitgalį atkeliavo anūkė. Jai šešeri, iš karto pastebėjo futliarą. – Močiute, čia kas? – Smuikas. – Tu moki? Ji norėjo pasakyti: „Kažkada.“ Bet anūkė nežino „kažkada“. Jai svarbu – dabar. – Mokausi, – pasakė ji. Anūkė atsisėdo ant sofos, rankas pasidėjo ant kelių kaip mokykloje šventėje. – Pagrok. Viduje viskas susitraukė. Groti prieš vaiką baugiau nei prieš suaugusius. Vaikas girdi tiesiai. – Gerai, – pasakė ir paėmė smuiką. Ji pagrojo tą melodiją, kurią grindė visą savaitę. Trečiame takte strykas paslydo, garsas išėjo aštrus. Anūkė nesusiraukė. Pakreipė galvą. – Kodėl taip cyptelėjo? – Nes močiutė kreivai veda stryką, – atsakė ir pati nusijuokė. Anūkė nusijuokė irgi. – Grok dar, – paprašė. Ji pagrojo dar kartą. Geriau nebuvo, bet nebesustojo iš gėdos. Tiesiog sugrojo iki galo. Vakare, kai visi išsiskirstė, ji liko viena kambaryje. Ant stalo – atsispausdintos natos, šalia – pieštukas, žymintis sunkias vietas. Smuikas futliare, futliaras uždarytas, bet ne padėtas į sandėliuką. Jis stovi prie sienos, primindamas – tai dabar jos dienos dalis. Ji nustatė telefone laikmatį dešimčiai minučių. Ne tam, kad save priverstų, o kad neperdegtų. Atvėrė futliarą, išėmė smuiką, patikrino, ar kalafonija vietoje, strykas įtemptas. Pakėlė instrumentą prie smakro, iškvėpė. Garsas švelnesnis nei ryte. Vėl paslydo. Ji nesikeikė. Tiesiog pataisė ranką ir vėl ilgu judesiu vedė stryką, klausydama, kaip stipri nota laikosi, dreba. Kai laikmatis suskambėjo, ji nenuleido rankų. Užbaigė stryką iki galo, atsargiai padėjo smuiką į futliarą, uždarė užtrauktuką. Paskui padėjo futliarą prie sienos, ne atgal į sandėliuką. Ji žinojo, kad rytoj bus taip pat: šiek tiek gėdos, šiek tiek nuovargio, kelios tyros sekundės, dėl kurių verta atverti futliarą. Ir to užteko, kad norėtų tęsti.