Mano anyta nusprendė persikelti gyventi į mano butą ir atiduoti savąjį mano uošvienei.
Mano žmona užaugo didelėje šeimoje. Anyta susilaukė vaikų, kol pagaliau gimė jos dukra. Keista taktika, bet ne man spręsti. Šeimos žaidimai.
Kai vedžiau, tikėjau, kad man pasisekė. Povilas atrodė atsakingas, drąsus, stiprus. Jis vertino šeimą, tačiau negalėjo atsiskirti nuo savo mamos ir jaunesnės sesės. Mano anyta ypatingai nesistemdavo dėl sūnų, bet dukters laimė jai buvo svarbiausia.
Austėja buvo dešimties, kai ją sutikau. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, tačiau po penkerių metų jau nebegalėjau nepastebėti ji nenorėjo mokytis, draugavo su abejotinais vaikinais, o visus jos reikalus tvarkė mano žmona. Mano svainė galėdavo bet kada naktį paskambinti ir prašyti pagalbos.
Galvojau, kad Austėja suaugs, ištekės ir viskas susitvarkys. Bet ne! Kai ji nusprendė ištekėti, anyta liepė broliams prisidėti prie vestuvių išlaidų, nes pati neturėjo pinigų. Jaunikis buvo neturtingas ir uždirbo menkai, todėl jaunoji šeima buvo priversta gyventi kartu su anyta.
Vienas vaikas, kitas… Anyta suprato, kad taip ilgai nepagyvens. Ir tada sugalvojo idealų sprendimą persikrausto pas mus ir užleidžia savo butą dukrai. Bet ar čia teisinga, jei butą nupirkau už savus pinigus, o žmona nė cento nepridėjo? Įdomiausia, kad ir žmona patenkinta mama tau padės, sako.
Turime dviejų kambarių butą. Bet nenoriu atsisakyti asmeninės erdvės ir gyventi su dar vienu žmogumi. Mano anyta įsitikinusi, kad mums privalu ją priimti, nes mano žmona yra vyriausia dukra ir turi rūpintis tėvais.
Myliu savo žmoną, skyrybos ne išeitis. Bet kaip ją prišaukti į protą? Kaip paaiškinti, kad gyvenimas su jos mama tikras pragaras? Gal kas nors turi patarimą?






