Atrodo keistai, kad tavo vaikai turės butus, o mano sūnus ne. Raskime jam butą su būsto paskola!
Neseniai mano vyras Antanas pastebėjo, kad mano vaikai turi butus, o jo sūnus ne, tad reikia pagalvoti, ką padaryti, kad ir jis turėtų butą. Paaiškinsiu: mano vaikai yra ir mano, ir Antano vaikai, o sūnus yra Antano vaikas iš ankstesnės santuokos.
Kodėl aš turiu rūpintis butu jo vaikui? Aš visada žinojau, kad Antanas buvo vedęs ir turi sūnų. Dėl to per daug neskubėjau tekėti už Antano.
Gyvenome kartu trejus metus, kol susituokėme. Kruopščiai stebėjau, kaip jis jaučia savo buvusiai žmonai ir sūnui. Po metų pagimdžiau sūnų. Dar po dvejų pagimdžiau antrąjį.
Esu visiškai patenkinta Antanu jis puikus vyras ir tėvas. Skiria laiko man ir vaikams, gerai uždirba. Aišku, būna pykčių, bet kuri šeima be jų?
Gyvenome mano bute, kurį paveldėjau iš tėčio. Mano mama su juo išsiskyrė dar kai buvau darželyje. Dabar mama vėl ištekėjusi, bet daugiau vaikų nesusilaukė.
Antanas su pirmąja žmona visą laiką gyveno nuomojame bute. Metų metus bandė taupyti būsto paskolai, bet taip ir nesutaupė. Po skyrybų jo žmona su sūnumi sugrįžo pas tėvus, o Antanas laikinai gyveno pas draugus arba nuomojo kambarį.
Kai susituokėm, Antanas atsikraustė pas mane. Negalvojome, kas ką turi, tiesiog gyvenome, remontus darėme, baldus pirkome kartu. Tačiau prieš pusantrų metų mirė mano abi močiutės mamos mama ir tėčio mama. Gavau abi jų paliktas trobas kaip paveldėjimą.
Kol mūsų berniukai dar maži, nusprendžiau tuos butus nuomoti. Vėliau po vieną atiteks kiekvienam sūnui. Dabar pinigus už vieną butą atiduodu mamai kaip priedą prie pensijos, o iš antro papildomai prisidedu prie savo algos. Gi pinigai niekada nemaišo.
Antanas nesikišo į mano reikalus su butais juk jie tolimo giminės pas jį neturi. Dar iškart pasakiau, kad kai vaikai užaugs, kiekvienam paliksiu po butą. Sutiko. Tema užsidarė.
O vieną vakarą Antanas nustebino:
Mano sūnus po poros metų baigs gimnaziją. Jis jau beveik suaugęs. Reikia galvoti apie ateitį!
Neįtariau, ką galvoja, bet išklausiau.
Tavo vaikai turi butus, mano ne! Pirkime mano sūnui butą su būsto paskola! staiga rėžė Antanas.
Pašiurpau. Tiek klausimų! Pirmiausia paklausiau, kodėl mūsų bendri vaikai staiga tapo tik mano? Antanas ėmė prašyti, kad nefiksuočiau žodžių.
Bet mano sūnus jokio paveldėjimo negaus. Aš noriu, kad turėtų savo būstą!
Smagu, kad rūpiniesi! Bet tavo sūnus turi abu tėvus. Kodėl mama juo nesirūpina?
Antanas aiškino, kad jo buvusi žmona uždirba labai mažai, jai vis dar padeda tėvai. O pats niekaip neišgalėtų mokėti paskolos vienas. Bet jeigu aš padėčiau viskas susitvarkytų. Išeina, turiu sutikti, kad Antanas pirktų butą savo sūnui, o mes abu iš savo atlyginimų mokėtume paskolą.
Mums juk dvi geros algos ir butų nuomos pinigai spėsime! guodė Antanas.
Gal ir spėtume, bet turėsime visur taupyti. Antanas vis dar moka alimentus sūnui, o kai šis stos į universitetą vėl padės, nes mama neturi lėšų. Vadinasi, dėl sūnaus, aš ir mano vaikai negalėtume atostogauti, nuvykti prie Baltijos, visko sau gailėtume. Dėl ko? Kad Antanas atrodytų puikus tėtis?
Suprasčiau, jei butus mūsų vaikams būtų padėjęs gauti Antanas ir norėtų padėti savo vyriausiajam. Tačiau mano vaikai gavo butus iš mano pusės. Antanas prie jų net piršto nepridėjo. Kodėl turėčiau mokėti už paskolą?
Iškart pasakiau, kad jei jam tiek rūpi sūnus, tegul paskolą ima jo buvusi žmona tegul moka iš alimentų.
Bet aš nedalyvausiu!
Antanas ant manęs labai supyko. Jau savaitę nekalba. Gaila, kad jis nesupranta manęsPirma diena buvo keista staiga namuose liko nejauku, Antanas vaikščiojo lyg šešėlis, jis net kavos pats pasidarė. Mūsų berniukai tą pastebėjo. Tėti, kodėl tu toks tylus? paklausė mažasis.
Vieną vakarą, kai berniukai jau miegojo, Antanas įžengė į virtuvę. Atrodė pavargęs, nusiminęs ir be įprasto šypsnio. Atsisėdo prieš mane. Kurį laiką tylėjo. Tada sunkiai atsiduso.
Matai, prabilo. Aš bijojau, kad būsi prieš. Ne dėl pinigų esame komanda, ir noriu, kad tokia liktume. Bet man labai skaudu dėl savo vyresniojo. Jis visada atrodo kaip svečias mano gyvenime tarp mūsų didelis atstumas. Norėjau bent kažkaip parodyti, kad jis man rūpi, kad jo nepalikau nuošaly.
Pagalvojau, kokią naštą nešioja Antanas kaltę, tėvišką rūpestį, norą būti geru visiems vaikams, bet ir neteisingą jausmą, kai prašo dalytis tuo, ko pats nesukūrė.
Paėmiau jo ranką.
Tu geras tėtis, pasakiau. Bet mūsų šeima turi gyventi taip, kad nė vienas iš mūsų nejaustų nuoskaudų. Mes galime padėti tavo sūnui, kai jis pats nueis dalį kelio, kai parodys pastangas. Galiu pamėginti padėti jam susirasti darbą ar paskatinti taupyti. Tačiau atsisakyti visko dėl svetimų problemų būtų klaida. Tu turi atsispirti kaltės jausmui.
Antano akys sudrėko. Jis tyliai linktelėjo.
Ačiū, kad mane supranti. Aš niekada nenorėjau užgauti nei tavęs, nei savo berniukų.
Tavo sūnus ir mano šeimos dalis. Kai reikės pagalbos, būsiu šalia, bet norėčiau, kad išmoktumėm visi kartu surasti teisingą kelią. Tam ir yra šeima.
Tą vakarą pirmą kartą per kelias savaites vėl apsikabinome tvirtai taip, kaip gali apsikabinti žmonės, kurie, nors ir nesutaria visada, bet vienas kitam rūpi iki pat giliausio širdies kertelės.
O po kelių dienų Antanas, pasitaręs su sūnumi, sugalvojo: jie kartu ims taupyti pradiniam įnašui, o aš padėsiu patarimais ir padrąsinimu. Nebuvo paprasta, tačiau ir mūsų bendri vaikai stebėjo: rūpinamės vieni kitais ne pinigais, o meile ir pagarba.
Supratau, kad tikroji šeima ne dovanos ar paskolos, o gebėjimas būti kartu, net kai atrodo, kad visi keliai eina skirtingomis kryptimis.
Ir man šito pilnai pakako.






