„Sėdi namuose visą dieną ir nieko neveiki“ – po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti Dar prieš tuokdamasi iš draugių buvau girdėjusi: kai vyras veda, jis žmoną ima laikyti savo nuosavybe ir tada atskleidžia tikrąjį veidą. Bet kaip ir dauguma naivių lietuvaičių, tikėjau, kad maniškis bus kitoks. Iki vestuvių visada mane lepino, nesakė nė vieno blogo žodžio, net bijojo mane įžeisti, norėjo, kad visada būčiau šalia. Deja, klydau – kaip ir daugelis moterų. Tiesa, kai vyras užkariauja moters širdį, jis pasikeičia. Pirmiausia jis pradėjo burnoti apie mano mamą – kam ji taip dažnai skambina, kodėl ateina kartą per savaitę? Bijodama dėl santuokos, sutikau su juo, paprašiau mamos taip dažnai nebendrauti, o pati skambindavau jai slapta. Tačiau tai nesustojo. Tapau nėščia ir netekau darbo; turėjau gultis į ligoninę dėl rizikingos nėštumo eigos, tad sutarties man nepratęsė. Tada jis ėmė priekaištauti: „Sėdi namie visą dieną ir nieko neveiki.“ Vėl tylėjau – laukiausi, o jei mane paliktų? Po metų ir pusės, kai gimė mūsų dukrelė, jis pradėjo reikalauti, kad elgčiausi su juo kaip su karaliumi. Grįžus jam iš darbo turėjau stovėti prie durų, paduoti šlepetes, ant stalo visada turėjo būti karšto, gardaus maisto. Už vaiko priežiūrą jis nesirūpino – tai, girdi, moters reikalas. Išsisėmiau. Galiausiai susikroviau daiktus, su vaiku išvažiavau pas mamą. Du mėnesius nesikalbėjau su vyru. Grįžau į darbą, vis geriau atrodžiau kiekvieną dieną. Vieną dieną jis atėjo pas mus, išsekęs, susiglamžytais rūbais, atsiklaupęs maldavo atleidimo. Pasakiau, kad turi lankyti kulinarijos kursus: jei norės, kad grįžčiau – turės gaminti ir tvarkytis pats. Jis sutiko, bet dar pamatysim, kaip seksis…

Visą dieną sėdi namuose ir nieko neveiki po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti

Dar prieš vestuves draugės mane perspėjo: kai lietuvis veda, iškart pradeda manyti, kad žmona yra jo nuosavybė, ir parodo tikrąjį savo veidą.

Tačiau kaip daugelis naivių merginų, galvojau, kad mano vyras ne toks. Dar iki vestuvių jis buvo labai švelnus, niekada nepasakydavo nieko blogo, bijojo mane įskaudinti, norėjo, kad visada būčiau šalia. Klydau, kaip klysta dauguma moterų. Tiesa, vyrai pasikeičia, kai užkariauja moters širdį.

Po kelių mėnesių jis pradėjo negražiai kalbėti apie mano mamą kam ji taip dažnai skambina, kodėl ateina kartą per savaitę? Žinoma, tada jam pritariau, bijojau pakenkti savo santuokai, todėl paprašiau mamos manęs neieškoti, ją paskambindavau tik būdama viena namuose. Bet tuo viskas nesibaigė. Pastojau ir netekau darbo nėštumas buvo sunkus, teko ilgą laiką gulėti lovoje, o darbdavys sutarties nepratęsė. Netrukus vyras pradėjo priekaištauti:

“Visą dieną sėdi namuose ir nieko neveiki, kuo aš tave maitinčiau?” Ir vėl tylėjau buvau nėščia, o kas jei mane paliktų?

Kai dukrai sukako pusantrų metų, vyras ėmė reikalauti, kad elgčiausi su juo kaip su karaliumi: parėjus iš darbo turėjau laukti prie durų su šlepetėmis, vakarienė turėjo garuoti ant stalo, o visus namų rūpesčius ir vaiką laikė tik mano atsakomybe.

Galiausiai buvau pervargusi ir nusprendžiau viską mesti susikroviau daiktus, pasiėmiau dukrą ir grįžau pas mamą į Klaipėdą. Du mėnesius su vyru nekalbėjome. Gyvenimas ėmė tekėti nauja vaga: pradėjau dirbti, kasdien atrodžiau vis gražesnė ir stipresnė. Vieną dieną jis atėjo į mūsų butą, akivaizdžiai nusilpęs, apsirengęs paprastai. Atsiklaupė ir ėmė atsiprašinėti.

Tuomet pasakiau: jeigu nori, kad grįžčiau, jam teks užsirašyti į kulinarijos kursus. Grįžusi namo noriu rasti švarią virtuvę ir karštą vakarienę ant stalo. Vyras sutiko pamatysime, kaip jam seksis laikytis pažado.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two − one =

„Sėdi namuose visą dieną ir nieko neveiki“ – po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti Dar prieš tuokdamasi iš draugių buvau girdėjusi: kai vyras veda, jis žmoną ima laikyti savo nuosavybe ir tada atskleidžia tikrąjį veidą. Bet kaip ir dauguma naivių lietuvaičių, tikėjau, kad maniškis bus kitoks. Iki vestuvių visada mane lepino, nesakė nė vieno blogo žodžio, net bijojo mane įžeisti, norėjo, kad visada būčiau šalia. Deja, klydau – kaip ir daugelis moterų. Tiesa, kai vyras užkariauja moters širdį, jis pasikeičia. Pirmiausia jis pradėjo burnoti apie mano mamą – kam ji taip dažnai skambina, kodėl ateina kartą per savaitę? Bijodama dėl santuokos, sutikau su juo, paprašiau mamos taip dažnai nebendrauti, o pati skambindavau jai slapta. Tačiau tai nesustojo. Tapau nėščia ir netekau darbo; turėjau gultis į ligoninę dėl rizikingos nėštumo eigos, tad sutarties man nepratęsė. Tada jis ėmė priekaištauti: „Sėdi namie visą dieną ir nieko neveiki.“ Vėl tylėjau – laukiausi, o jei mane paliktų? Po metų ir pusės, kai gimė mūsų dukrelė, jis pradėjo reikalauti, kad elgčiausi su juo kaip su karaliumi. Grįžus jam iš darbo turėjau stovėti prie durų, paduoti šlepetes, ant stalo visada turėjo būti karšto, gardaus maisto. Už vaiko priežiūrą jis nesirūpino – tai, girdi, moters reikalas. Išsisėmiau. Galiausiai susikroviau daiktus, su vaiku išvažiavau pas mamą. Du mėnesius nesikalbėjau su vyru. Grįžau į darbą, vis geriau atrodžiau kiekvieną dieną. Vieną dieną jis atėjo pas mus, išsekęs, susiglamžytais rūbais, atsiklaupęs maldavo atleidimo. Pasakiau, kad turi lankyti kulinarijos kursus: jei norės, kad grįžčiau – turės gaminti ir tvarkytis pats. Jis sutiko, bet dar pamatysim, kaip seksis…