Iki paleidimo datos
Kabinete trečiame aukšte užverčiau gaunamų dokumentų segtuvą ir uždėjau spaudą ant paskutinės paraiškos, stengdamasis nesutepti rašalo. Ant stalo gulėjo tvarkingai sudėliotos krūvos: pašalpos, peržiūros, skundai. Koridoriuje jau rikiavosi eilė, iš balsų atpažinau tuos pačius žmones, kuriuos matydavau kiekvieną savaitę. Man patiko šiame darbe jausti aiškų rezultatą: popierius virsta išmoka, pažyma nemokamu važiavimu, parašas galimybe nesirinkti tarp vaistų ir komunalinių paslaugų.
Akys nukrypo į laikrodį. Iki pietų liko keturiasdešimt minučių, dar reikėjo sutikrinti praėjusios savaitės registrą ir atsakyti į du laiškus iš rajono. Viduje kaupėsi nuovargis, primenantis nuolatinį įsitempusį pečių raumenį. Buvau prie jo įpratęs, kaip prie foninio garso, bet ir toliau laikiausi tvarkos. Tvarka man buvo būdas neišsibarstyti.
Gyvenimo stabilumas laikėsi ant skaičių. Būsto paskola dviejų kambarių butui Fabijoniškėse, kur po skyrybų gyvenome su sūnumi, ir kasmėnesiniai mokėjimai už jo studijas kolegijoje. Pridėjus mamą, kuriai po insulto reikėjo vaistų ir slaugės kelioms valandoms kasdien. Nesiskundžiau, tiesiog skaičiavau. Kiekvienas mėnuo kaip ataskaita: pajamos, išlaidos, ką galima atidėti, ko ne.
Kai sekretorė pakvietė į pasitarimą, pasiėmiau sąsiuvinį ir rašiklį, išjungiau kompiuterį ir užrakinau kabinetą. Posėdžių kambaryje jau sėdėjo socialinės paramos skyriaus vedėjas, du pavaduotojai ir teisininkas. Ant stalo stovėjo ąsotis vandens ir plastikiniai puodeliai. Vedėjas kalbėjo ramiai, be emocijų, lyg skaitytų suvestinę:
Kolegos, pagal ketvirčio rezultatus turime įgyvendinti optimizavimo planą. Siekdami efektyvumo ir krūvio perskirstymo, nuo pirmos dienos pradedame naują aptarnavimo modelį. Dalį funkcijų perduodame į vieningą centrą. Mūsų skyrius Ukmergės gatvėje uždaromas, priėmimas dėl pašalpų perkeliamas į Savivaldybės paslaugų centrą ir portalą. Dėl išmokų pereiname prie atnaujintų sąlygų, kai kurioms kategorijoms bus persvarstoma.
Žymėjausi, kol žodžiai užkliūvo kažkur viduje. Uždaro skyrių Ukmergės gatvėje tai nebuvo abstrakti vieta. Ten priimdavo gyventojus iš individualių namų kvartalų ir aplinkinių gyvenviečių, ten ateidavo senjorai, kuriems iki centro dviem autobusais. Persvarstymas visada reiškė, kad kažkas gaus mažiau, nei priklauso.
Teisininkas pridūrė:
Informacija vidinė. Iki oficialaus pranešimo jokių saviveiklų. Nutekėjimas bus laikomas pažeidimu. Turime pasirašytas įsipareigojimo formas, žinote patys.
Vedėjas pažvelgė į mane ilgiau nei į kitus ir tarė:
Turėsime vidinių sprendimų. Kas atlaikys krūvį ir parodys drausmę, tam būsime paruošę paaukštinimą. Saviškių nemetam.
Frazė nugulė ant stalo tarsi sunkus akmuo. Pajutau, kaip burnoje sausėja. Paaukštinimas reikštų didesnį atlyginimą, mažiau baimės prieš banką ir vaistines. Tačiau uždaroma ir persvarstoma skambėjo kur kas garsiau.
Po pasitarimo grįžau į kabinetą ir atsidariau vidinį paštą. Ten jau gulėjo laiškas su tema Įsakymo projektas. Neskelbtina. Pridėtame faile lentelė su datomis, sąrašais ir formuluotėmis. Nuslinkau žemyn ir pamačiau eilutę: Nuo 01 dienos nutraukiamas priėmimas adresu ir toliau sąrašas lengvatų kategorijų, kurioms keičiasi patvirtinimo tvarka. Vienoje vietoje buvo: nesant elektroninės paraiškos, išmoka stabdoma iki dokumentų pateikimo. Žinojau, kad stabdoma daugybei žmonių reikš dingsta mėnesiui ar dviem, nes nespės susigaudyti, nespės užsiregistruoti, nesupras, ko iš jų tikėtasi.
Išspausdinau tik vieną puslapį, tą, kur buvo paleidimo data ir bendra tvarka, ir iškart padėjau jį į tarnybinę bylą. Spausdintuvas paliko dar šiltą pėdsaką. Užverčiau dangtį, tarsi tai galėtų paslėpti prasmę.
Pietų metu eilė koridoriuje dar labiau išsipūtė. Priiminėjau greitai, bet įdėmiai, ir pagaunu save galvojant į kiekvieną žiūriu kaip į galimą būsimą praradimą. Pensininkė virpančiomis rankomis, kuri atnešė pažymą apie sūnaus pajamas. Vyras darbo striukėje, kuris tvarkė kompensaciją už keliones gydytis. Moteris su vaiku pageidavo perskaičiavimo, nes vyras išėjo ir alimentų negauna.
Jų veidus ir istorijas žinojau mūsų savivaldybės įstaigoje žmonės nedingsta. Jie vis grįžta su naujais popieriais ir tais pačiais rūpesčiais. O dabar man liepė tylėt, kol sistema tyliai perdėlios lenteles ant durų.
Vakarėjant užsibuvau ilgiau. Kabinete įsivyravo tyla, tik apačioje kartais trinktelėdavo apsaugos durys. Vėl atsidariau lentelę ir pradėjau tikrinti detales. Ne iš smalsumo iš noro suvokti, ar yra kur nors švelnesnis variantas. Gal bus mobili konsultacija? Gal numatytas pereinamasis laikotarpis? Gal galima iš anksto parengti atmintines?
Radau tik vieną sakinį: Gyventojų informavimas per oficialią savivaldybės svetainę ir skelbimus paslaugų centre. Visas. Jokio asmeninio skambinimo, laiškų, susitikimų su namų seniūnais. Nuo to paprastumo pasidarė šalta.
Kitą dieną nuėjau pas vedėją. Ne su priekaištu, o su klausimais, kaip esu įpratęs.
Gal galiu pasitikslinti dėl perėjimo? padėjau sąsiuvinį ant stalo, neatsklidęs. Ukmergės skyriuje pusė lankytojų be telefono ar interneto. Jei išmokos bus stabdomos be elektroninės paraiškos jie tiesiog nespės. Gal bent mėnesį galim palikti galimybę priimti ir čia, ir ten? Arba numatyti išvažiuojamąją dieną aplinkinėse gyvenvietėse?
Vedėjas pavargo trinti nosies tiltelį.
Suprantu. Bet sprendimas ne mūsų. Nurodyti rodikliai: mažinti išlaidas, didinti elektroninių prašymų procentą. Negalim laikyti dviejų langelių. Išvažiuojamosios transportas, komandiruotės, ataskaitos. Nėra pinigų.
Bent jau įspėti žmones iš anksto. Patys juos kasdien matom.
Jis pakėlė akis.
Įspėsim oficialiai. Kai bus įsakymas ir pranešimas spaudai. Anksčiau ne. Tu gi supranti, kas prasidės? Panika, skundai, skambučiai į savivaldybę. Mums dar ketvirtį uždaryti.
Pajutau, kaip pakilo pyktis tik ne vien jam. Jis irgi gyveno šituose skaičiuose, tik kitame aukšte.
Jei žmonės neteks išmokų, ateis čia. Ir pas mus.
Ateina, ramiai tarė jis. Paaiškinsim tvarką. Turėsim instrukcijų. Tu stiprus, susitvarkysi.
Išėjau su jausmu, kad mane gražiai pastatė į vietą. Koridoriuje kolegos kalbėjosi apie atostogų grafikus ir apie tai, kad vėl kažką keičia. Niekam nieko nesakiau. Ne todėl, kad sutikau todėl, kad nežinojau, kaip pasakyti nesukeliant dar daugiau bėdos.
Namuose pasišildžiau pernai virtą sriubą ir sudėjau lėkštes ant stalo. Sūnus grįžo vėlai, pavargęs, su ausinėmis ant kaklo.
Tėti, mūsų praktika atidedama. Gal į kitą cechą mus perkels. Jei nepriims, teks pačiam ieškot.
Linktelėjau, stengdamasis nerodyti, kaip smogė ši žinia. Jam ir taip nelengva. Studijuoja, dirba papildomai, ir vis tiek kartais žiūri į mane taip, lyg turėčiau būti siena.
Kai jis nuėjo į kambarį, surinkau mamos slaugės numerį, pasitikslinau laiką rytoj, paskui paskambinau ir pačiai mamai. Ji kalbėjo lėtai, bet stengėsi būti žvali.
Nepamiršk savęs, pasakė ji. Tu viską ant pečių tempi.
Norėjau atsakyti įprastą nieko tokio, bet netikėtai pasakiau:
Mama, jei tau sakytų, kad vaistinė prie namų užsidaro, o vaistų bus galima nusipirkti tik centre, norėtum žinoti iš anksto?
Žinoma, nustebo mama. Paprašyčiau tavęs nupirkti į priekį. Arba kaimynės. O kodėl?
Nutilau. Klausimas buvo ne apie vaistinę.
Naktį gulėjau ir galvojau apie tai, kad tarnybinė paslaptis šiame kontekste ne apie saugumą, o apie valdymą. Kad žmonės nespėtų sureaguoti, susiburti, užduoti nepatogių klausimų. Ir kad darbuotojai nepradėtų abejoti.
Trečią dieną pas mane priėmimo valandą atėjo moteris iš Rudaminos, kuri tvarkė kompensaciją už neįgaliojo priežiūrą. Ji laikė dokumentus taip, lyg tik jie ją ir laiko ant kojų.
Sakė, vėl reikia patvirtinimo, tyliai pasakė. Viską surinkau. Tik labai prašau, pažiūrėkit, kad neatmestų. Vyras nevaikštantis, aš nedirbu, jei vėluos, neturėsiu iš ko gyvent.
Peržiūrinėjau lapus ir jutau, kaip galvoje bilda paleidimo data. Ši moteris tikrai nepildys elektroninės paraiškos ne dėl tingumo, o tiesiog neturi gyvybinių jėgų ir įgūdžių. Paklausiau:
Telefoną turite? Internetą?
Mygtukinis. Internetas pas kaimynus, bet aš retai ten. Neturiu kada.
Linktelėjau ir sakiau tai, ką galėjau pagal šios dienos taisykles:
Dabar viską tikrai sutvarkysiu pagal dabartinę tvarką. Ir štai, ištraukiau lapelį su paslaugų centro adresu ir darbo laiku, kurį visiems jau dalinam. Jei kas keisis, geriau ateikit iškart, neatidėkit.
Ji dėkojo taip, lyg dėkotų ne už paslaugą, bet už žmogišką supratimą. Užvėrus duris supratau, kad ateikit iškart beveik pasityčiojimas. Iš karto bus tada, kai jau bus vėlu.
Tą pačią dieną į bendrą skyriaus pokalbių kambarį atėjo žinutė iš teisininko: Primenu apie įsakymo projektų neskelbtinumą. Pažeidus drausminės priemonės iki atleidimo. Reagavo visi kažkas parašė suprasta. Žiūrėjau į ekraną, jaučiau, kaip baimė virsta sprendimu.
Vakarop rankose turėjau sąrašą adresų, priskirtų vieningam centrui, ir lengvatų kategorijų, kurioms keičiasi taisyklės. Neturėjau teisės spausdinti, bet vis tiek atspausdinau vieną kopiją, kad sulyginčiau su esama tvarka. Lapelis liko ant stalo baltas, per daug akivaizdus. Užrakinau duris ir atsisėdau su delnais ant stalo krašto.
Lango į dvi dienas buvo realus. Iki oficialaus įsakymo liko dvi dienos, bet paleidimo data projekte jau įrašyta. Jei žmonės sužinos dabar bent galės ateiti ir pagal seną tvarką prašymus pateikti, surinkti pažymas, paprašyti vaikų padėti su portalu. Jei vėliau stovės prie užrakintų Ukmergės durų ir ginčysis su apsauginiu.
Svarčiau variantus. Sakyt kolegoms? Iškart pasklis, o kaltę suvers man. Parašyt į vietinį rajono pokalbį? Greit išaiškintų šaltinį. Skambint asmenims? Tai bus tiesioginis pažeidimas ir nežinau visų telefonų.
Liko tik vienas kelias iš pradžių atrodęs bailus, bet ir vienintelis įmanomas: anonimiškai perduoti informaciją tiems, kurie moka ją išplatinti atsargiai. Rajone buvo ir veteranų taryba, ir aktyvios daugiabučių bendruomenės, ir viena žurnalistė iš savivaldybės laikraščio, rašanti apie socialinius klausimus be isterijos. Pažinojau ją iš ankstesnių publikacijų kartą buvo atėjusi užklausti komentarų.
Pasiėmiau lapą, nufotografavau su savo telefonu tą dalį, kur paleidimo data ir uždaromo skyriaus adresas. Be pavardžių, be vidinių numerių. Paskui atsidariau žinutes, susiradau žurnalistės kontaktą. Pirštai drebėjo, bet ne iš jaudulio iš supratimo, kad kelio atgal nėra.
Žinutę rašiau ilgai, trindamas žodžius.
Pasitikrinkit informaciją: nuo 01 dienos Ukmergės priėmimą uždaro, dalį lengvatų perkelia į paslaugų centrą ir portalą. Žmonėms geriau pateikti prašymus iš anksto. Galima viešint be šaltinio. Dokumentas projektinis, bet data įrašyta.
Pridėjau foto, dar sykį apkirpau, kad nesimatytų tarnybinių įrašų.
Prieš išsiųsdamas nutildžiau telefoną, lyg tapčiau nematomas. Paspaudžiau siųsti ir iškart ištryniau pokalbį. Ištryniau ir nuotrauką iš galerijos ir šiukšlinės. Viskas buvo mechaniška kaip darbe, tik dabar ne dėl tvarkos, o dėl savęs išsigelbėjimo.
Lapą suplėšiau į smulkius gabalėlius ir išmečiau į bendrą konteinerį laiptinėje, kad kabinete neliktų jokių žymių. Grįžęs nusiploviau rankas, nors jos nebuvo nešvarios.
Kitą dieną rajono pokalbiuose jau buvo aptariama uždaro skyrių, kas nors įkėlė būsimo pranešimo nuotrauką, nors jo dar nebuvo. Skyriuje kilo nerimas. Kolegos šnabždėjosi, vedėjas vaikščiojo po kabinetus, teisininkas rinko pasiaiškinimus apie neprisidėjimą prie nutekėjimo. Sėdėjau ir priiminėjau žmones, bet visą dieną laukiau, kada mane išsikvies.
Žmonės tikrai pradėjo eiti. Eilės ilgėjo, darėsi piktesnės, bet jose atsirado ir kitko: kai kurie atėjo ne pykti, o suspėti. Kaimynas atvedė mamą, sakė padėjęs jai užsiregistruoti portale, bet norįs ir popierinės paraiškos. Moteris su vaiku paprašė atspausdinto dokumentų sąrašo, nes pokalbyje rašė, kad paskui nepriims. Moteris iš gyvenvietės paskambino, ar gali iš anksto pateikti prašymą. Pasakiau taip, ir balsas virptelėjo iš palengvėjimo.
Vakarop mane pasikvietė vedėjas. Įžengiau, ant stalo gulėjo pokalbių išklotinė su projektiniais žodžiais.
Supranti, kas tai? paklausė.
Pažiūrėjau ir ramiai ištariau:
Suprantu.
Tai nutekėjimas. Savivaldybė jau domisi. Teisininkas reikalauja vidinio tyrimo. Dalyvavai pasitarime, turi laišką. Seniai čia dirbi. Nenoriu tau kenkti, kalbėjo tyliai, labiau pavargęs nei grėsmingas. Bet man reikia žinoti, ar galiu tavimi pasitikėti.
Jutau, kaip viskas susiveržia viduje. Pasitikėti jo kalboje reiškė tylėti. Galėjau meluoti, sakyti, kad nieko nežinau. Ir gal tada nebūčiau nukentėjęs. Bet likčiau sistemoje, kuri tokios mažos tylos ir laikosi.
Dokumentų neplatinau, sakiau labai atsargiai. Bet manau, jog žmonės turėjo sužinoti iš anksto. Jeigu kas iškilo, gal taip ir turėjo būti.
Vedėjas ilgai tylėjo. Galiausiai tarė:
Supranti, ką dabar pasakei?
Taip.
Jis atlošė kėdę.
Gerai. Nedarysiu iš to demonstracijos. Bet paaukštinimas atšauktas. Perkelsiu tave į archyvų sektorių be priėjimo prie išmokų ir aptarnavimo. Oficialiai krūvio perskirstymas. Iš esmės kad nesusidėtum pagundų. Tinka?
Man tai neskambėjo nei kaip malonė, nei kaip nuobauda veikiau bandymas kiekvienam išsaugoti veidą. Archyvinis sektorius reiškė mažiau bendravimo, mažiau prasmės, bet ir mažiau rizikos. Alga ten mažesnė, premijos beveik jokios. Paskola nuo to niekur nedingsta.
O jei netiks? paklausiau.
Tada komisija, paaiškinimai, drausminė. Žinai, ką tai reiškia. Ir pats turėsiu pasirašyti.
Išėjau iš kabineto su popieriumi dėl perkėlimo, kurį reikėjo parašyti iki dienos pabaigos. Koridoriuje kolegos tvarkėsi, bet jutau jų žvilgsnius. Niekas neprisileido. Tokiose vietose žmonės labiau bijo ne piktų vadovų, o to, kad šalia jų galima būti nesaugu.
Namuose ilgai sėdėjau virtuvėje, neįjungęs televizoriaus. Sūnus atėjo, pamatė mano veidą.
Kas nutiko?
Trumpai papasakojau apie perkėlimą, apie pinigus. Jis tylėjo, galiausiai pasakė:
Tu visada sakei svarbiausia nebijoti savęs.
Nusišypsojau, nes ši frazė skambėjo per daug gražiai mūsų virtuvei, bet tai netrukdė jos teisingumui.
Svarbiausia kad užtektų pragyventi. Ir kad galėčiau žiūrėti žmonėms į akis.
Kitą dieną pasirašiau perkėlimą. Ranka sudrebėjo, bet parašas buvo tiesus. Archyve tvyrojo popieriaus ir dulkių kvapas, ten buvo lentynos ir dėžės su bylomis. Gavau raktus ir darbų sąrašą: tvarkyti, segti, tikrinti. Darbas ramus, beveik nematomas.
Po savaitės ant Ukmergės skyriaus durų pakabino oficialų pranešimą. Žmonės vis tiek piktinosi, nes taip jau būna, bet dalis spėjo pateikti prašymus anksčiau. Apie tai sužinojau iš buvusios kolegės, kuri, beveik vengdama akių, koridoriuje tyliai pasakė:
Žinai kai kurie suspėjo. Kas pokalbiuose mato. Ir močiutės su anūkais atėjo. Gal ir ne veltui.
Linktelėjau ir nuėjau toliau, nešdamasis bylų segtuvą. Viduje buvo tuščia ir sunku vienu metu. Nebuvau herojus, neišgelbėjau visų, nesugrioviau sistemos. Paprasčiausiai padariau vieną žingsnį, už kurį dabar mokėjau.
Vakare užėjau pas mamą, atvežiau vaistų ir produktų. Mama ilgai į mane žiūrėjo ir tarė:
Tu dar labiau pavargęs.
Taip, atsakiau. Bet žinau, kodėl.
Padėjau maišelius ant stalo, nusivilkau paltą, nuėjau nusiplauti rankų. Vanduo buvo šiltas vienintelė to vakaro detalė, kurią dar galėjau visiškai kontroliuoti. Už lango miestas gyveno savo ritmu, o iki kitos paleidimo datos kieno nors lentelėje jau buvo likęs mažiau nei mėnuo.
Ir dar savaip supratau: kartais svarbiau būti žmogumi, nei būti lojaliu sistemai. Gyvenimas kartais duoda pilką kasdienybę, bet bent jau gali likti ištikimas sau.
