Man penkiasdešimt metų, ir maždaug prieš metus mano žmona Živilė išėjo iš namų kartu su vaikais. Ji paliko mus, kai manęs nebuvo namie, o grįžus neradau nei vieno žmogaus.
Prieš kelias savaites gavau pranešimą prašymas dėl alimentų vaikams. Nuo to laiko man automatiškai nuskaičiuoja nuo atlyginimo eurus. Neturiu jokių pasirinkimų. Nebėra galimybės susitarti. Nesuspėsiu pinigai vis tiek iš karto pasiimami.
Nesiruošiu vaizduoti šventojo. Esu išdavęs Živilę. Su keliomis moterimis. Niekada visiškai to neslėpiau, bet ir atvirai neprisipažinau. Ji nuolat teigdavo, kad įsivaizduoja, kad tiesiog mato tai, ko nėra.
Buvau ir nevaldomo būdo. Šaukiau. Sprogdavau iš pykčio per smulkmenas. Namie buvo taip, kaip aš sakau ir tada, kai aš sakau. Jeigu kas nors man nepatikdavo, akimirksniu iš balso suprasdavo visi. Kartais mėtydavau daiktus. Nemūšiau jų, tačiau išgąsdinau ne kartą.
Vaikai manęs bijojo. Supratau tai tik vėliau. Kai grįždavau po darbo, jie nutilsdavo. Pasigirsdavo tik mano balsas ir jie jau savo kambariuose. Živilė eidavo tarsi ant kiaušinių, kiekvieną žodį rinkdavo labai atsargiai, vengdavo ginčų. Maniau, kad tai pagarba. Dabar žinau tai buvo tiesiog baimė.
Tuo metu man buvo nesvarbu. Jaučiausi šeimos maitintojas tas, kuris nusako taisykles ir vadovauja.
Kai Živilė apsisprendė išeiti, jaučiausi baisiai išduotas. Galvojau, kad ji stoja prieš mane. Tada padariau dar vieną klaidą nusprendžiau neduoti pinigų. Ne todėl, kad neturėjau, o tarsi bausmę.
Galvojau, kad taip ji vėl grįš. Kad pavargs, kad supras, jog be manęs niekaip. Sakiau: nori pinigų sugrįžk namo. Negalvoju išlaikyti tų, kurie gyvena be manęs.
Tačiau ji negrįžo. Nuėjo tiesiai pas advokatą ir pateikė viską pajamas, išlaidas, įrodymus. Daug greičiau nei galvojau, teisėjas paskyrė automatinį atskaitymą nuo atlyginimo.
Nuo to momento matau kiekvieną mėnesį nukąstą atlyginimą. Nieko negaliu nuslėpti. Nėra kur pabėgti. Pinigai dingsta dar nespėjus jų paimti.
Dabar neturiu nei žmonos, nei vaikų šalia. Juos matau retai ir visada jaučiu atstumą. Jie man nieko nepasakoja. Esu nereikalingas.
Finansiškai spaudžia kaip niekada. Moku nuomą, alimentus, dengiu skolas beveik nieko nebelieka. Kartais supykstu. Kartais labai gėda.
Mano sesuo Danguolė pasakė: Pats tą padarei sau…
Šiandien suprantu: jei nesi geras artimiausiems, jokie pinigai tavęs neišgelbės. Reikėjo ne vadovauti, o mylėti.






