Po daugybės metų sugrįžo mama, kuri paliko naujagimius dvynius ligoninėje – tačiau ji nebuvo pasiruošusi tiesai, kuri jos laukė. Naktį, kai gimė dvyniai, jos pasaulis subyrėjo į dvi dalis. Nebuvo tai verkimas, kuris ją gąsdino, o jos tyla – sunki, stingdanti, pilna tuštumos. Iš tolo žiūrėjo į vaikus lyg būtų du nepažįstamieji iš gyvenimo, kuris jai nebepriklauso. „Negaliu… negaliu būti mama“, šnibždėjo. Nebuvo jokių skandalų, tik parašas, uždarytos durys ir tuštuma, kuri liko amžiams. Ji sakė, kad jai per sunku, kad užgniaužia baimė, kad nebėra oro. Išėjo, palikdama du naujagimius ir vyrą, kuris nežinojo, kaip būti vienišu tėčiu. Pirmus mėnesius tėtis miegojo daugiau stovėdamas nei lovoje. Su virpančiomis rankomis mokėsi keisti sauskelnes, naktim šildė pieną, tyliai niūniavo lopšines. Nebuvo jokios pagalbos ar instrukcijų, tik meilė. Meilė, kuri augo kartu su jais. Jis buvo jiems ir mama, ir tėtis; atrama, skydas, atsakymas. Buvo šalia jų pirmiems žodžiams, žingsniams, nusivylimams, ligoms, ašaroms. Apie ją nekalbėjo nieko blogo – tik kartodavo: „Kartais žmonės išeina, nes nežino, kaip pasilikti.“ Dvyniai išaugo stiprūs, vieningi, suprantantys, kad pasaulis gali būti neteisingas, bet tikra meilė nepalieka. Po daugiau nei 20 metų, paprastą popietę, kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo ji – pavargusi, gležna, su rypsojančia kalte veide. Norėjo susipažinti, gailėjosi, sakė, kad galvojo apie juos kasdien, kad buvo jauna ir bijojo. Tėvas stovėjo tarpduryje – atviromis rankomis, bet sunkia širdimi. Sunkiausia buvo ne jam, o jiems. Dvyniai jos klausėsi tylėdami, žiūrėjo kaip į istoriją, papasakotą per vėlai. Jų akyse nebuvo nei pykčio, nei keršto – tik suaugusi, skausminga tyla. „Mes jau turim mamą“, tyliai tarė vienas. „Ji vadinasi auka. Ir jos vardas – tėtis“, pridūrė kitas. Jie nesijautė praradę to, ko niekad neturėjo. Jie užaugo mylimi. Pilnatvėje. Ir ji, galbūt pirmąkart, suprato – kai kurios išeitys būna be grįžimo, o tikra meilė – ne ta, kuri pagimdo… o ta, kuri pasilieka. Tėtis, kuris pasilieka, vertas tūkstančio pažadų.

Uncategorized

Author Austėja JankauskaitėReading 4 min

Kai dvyniai atėjo į pasaulį, mūsų gyvenimas persiskyrė lyg Nemunas per Kauną. Ta naktis liko atminty it letargo rūkas ne jų verksmas gąsdino, o jos tyla. Sunki, tiršta kaip vakaro ūkanos virš lauko tokia tyla, kad net jos akys buvo tuščios, nežvelgė į naujagimius tarsi būtų svetimi, parvesti iš kito likimo.

Negaliu… sušnabždėjo ji. Negaliu būti motina.

Jos išėjimas buvo tylus be barnio, be priekaištų. Tik parašas ant popieriaus, užsidariusi durys ir tuštuma, kuri daugiau niekada nepilnės. Ji sakė, kad jautėsi per silpna tokiai naštai, kad baimė ją smaugė, kad negalėjo kvėpuoti. Taip ir paliko: du vos gimusius mažylius ir vyrą, kuriam tėvystė tebuvo spėjimas ir baimės mišinys.

Pirmus mėnesius tėvas daugiau budėdavo nei miegodavo. Nemažai naktų jis keisdavo vystyklus drebančiomis rankomis, šildydavo pieną senoje puodynėje, lingavo dvynius bevalgydamas tik suvilgęs duonos plutą. Neturėjo jokių patarimų, aroniškių pagalbos, tik meilę. O ta meilė augo kartu su vaikais, virdama iš skausmo į švelnumą.

Jis tapo jiems ir tėvu, ir motina. Jo rankose tilpo visa vaikystė: pirmi žodžiai, pirmi žingsniai, pirmi nusivylimai ir žiemos naktys, kai ligos išgąsdindavo daugiau nei vilkų pasakos. Jis niekada nekalbėjo apie ją blogai, nei šnibždėjo, nei pravardžiavo. Sakydavo tik tiek:

Kartais žmonės išeina, nes nemoka pasilikti.

Brolis ir sesuo išaugo stiprūs, petys petin, žinodami: gyvenimas ne visada teisingas, tačiau tikra meilė nepalieka.

Praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams, vieną įprastą girgždančių grindų pavakarę, prie durų pasigirdo švelnus beldimas.

Tai buvo ji.

Daug pavargusi, subliškusi kaip rugsėjo obuolys, raukšlėta veidas, akyse atgaila. Ji tarėsi norinti juos pažinti, sakė ilgai mąsčiusi. Gaila, kad buvo jauna ir baikšti, kad gailisi.

Tėvas stovėjo tarpduryje, plačiai atvėręs rankas, bet širdį it akmeniu suspaudęs. Ne dėl savęs dėl vaikų.

Dvyniai ją išklausė tylėdami. Žiūrėjo taip, kaip į prarasto laiko pasaką. Jų akyse nebuvo neapykantos, nei keršto. Tik brandi ir skaudi rimtis.

Mes jau turime mamą, ramiai tarė brolis.

Ji vadinasi auka, ir jos vardas tėvas, pridūrė sesuo.

Jie nejautė jokio poreikio susigrąžinti to, ko niekada nebuvo. Jie neaugo be meilės. Užauginti iki galo.

O ji pagaliau suprato, kad kai kurios išeigos negrįžta. Kad tikroji meilė ne ta, kuri pagimdo.

Tik ta, kuri išlieka.

Tėvas, kuris pasilieka, yra brangesnis už tūkstantį pažadų.

Kaip tau atrodo, kas yra tikras tėvas?
Pasidalykite su tais, kurie užaugo tik su vienu bet iki galoIlgai po to, kai jos šešėlis jau buvo ištirpęs prieblandoje, tėvas su dvyniais liko tvankioje virtuvėje, kur kvepėjo naminė duona ir žiedinė arbata. Jie žinojo gyvenime bus dar skylių, į kurias reikės įkristi, bus dienų, kai ir jų pačių rankos virpės iš baimės ar abejonės. Bet šioje mažoje virtuvėje, perpildytoje paprasto šviesos ir tylos, buvo ištarta svarbiausia žodžių priesaika: būti kartu, kai sunkiausia.

Tėvas tyliai suėmė abiejų rankas jo pirštai jau seniai sustandėję nuo darbo, bet glostė švelniausiai pasaulyje. Dvyniai nusišypsojo jam, tą pačią šypseną, kurią jis augino jų abiejuose lyg slėpinį ar maldą.

Už lango pamažu kilo rūkas, lyg pats laikas vėl viską nuspalvintų pilka, bet jų viduje buvo šilčiau negu bet kada. Nes kai kurie žmonės neišeina. Jie lieka. Ir to užtenka, kad iš mažyčio namo, iš sužeistos širdies, gimtų tikrų stebuklų pradžia.

Tu net neįsivaizduoji, koks tavo laimės skonis – Penki šimtai tūkstančių? – Karina tris kartus perskaitė pranešimą telefono ekrane, kol skaičiai galutinai įgavo prasmę. – Tu paėmei paskolą penkiems šimtams tūkstančių eurų? Dmitrijus sėdėjo ant sofos, įsmeigęs žvilgsnį į savo telefoną – net nepakėlė galvos. – Ai, taip… Smulkmena, mamai remontui. Juk žinai, vamzdynai prakiurę, parketas iškilęs, tapetai nuo drėgmės nukritę… – Palauk. – Karina susmuko į fotelio kraštą, nes kojos nebenorėjo laikyti. – Tu paėmei paskolą. Penkiems šimtams tūkstančių. Ir viską atidavei savo motinai? Net nepasakęs man nieko? Dmitrijus pagaliau atitrūko nuo ekrano. Jo veide atsispindėjo nuoširdus nesupratimas – lyg žmona klaustų jo apie kažką visiškai savaime suprantamo. – Karina, juk čia mama. Ji viena gyvena, pensija maža. Kas jai dar padės? – O su manim pasitarti? – Karina pradėjo šaukti, bet negalėjo sustoti. – Paklausti mano nuomonės? Bent jau įspėti? – Pradėtum ginčytis, – gūžtelėjo pečiais Dmitrijus. – O mamai skubiai reikėjo. Ketveri metai. Ketveri metai ji kentėjo tą moterį, kuri skambino kas vakarą tikrinti, ką Dima vakarienei valgė. Kuri atvykdavo be perspėjimo ir kritikuodavo namų švarą. Kuri per kiekvieną šeimos vakarienę sodindavo svečius taip, kad Karina atsidurdavo stalo gale. – Nedaryk iš musės dramblio, – toliau ramiai kalbėjo Dmitrijus. – Susitvarkysim. Greitai atiduosim, čia nedidelė suma. Juk šeima. Ašaros bėgo pačios – karštos, piktos. Karina valė jas rankos nugarėle, ištepdama tušą per skruostus. – Šeima? O aš – šeima? Ar tik priedas? Atsimeni, kaip tavo mama nusprendė, kad pats laikas keisti mašiną, o tu pardavei mūsų automobilį be mano žinios? Kaip ji išmetė mano daiktus iš svečių kambario, nes „nepatogu miegoti tarp svetimų šlamšto“? Kaip per mano gimtadienį jūs abu išvykote rinkti jai šaldytuvą? – Čia viskas smulkmenos, – numojo ranka Dmitrijus. – Tu tiesiog pavargai, tau reikia pailsėti. Karina žiūrėjo į tą vyrą – aukštą, su švelniomis veido linijomis, su duobutėmis, kurios kažkada jai atrodė tokiomis mielomis. Dabar ji matė tik trisdešimtmetį vaiką, nesugebantį nutraukti pavadėlio. – Susitvarkysim, – vėl pakartojo jis kaip mantrą. – Meilė viską įveiks. Karina tyliai atsistojo ir išėjo į miegamąjį. Dvi didelės sportinės tašės gulėjo ant spintos viršaus – tos pačios, su kuriomis ji kadaise čia atsikraustė. Ištraukė jas, numetė ant lovos ir pradėjo atidarinėti spintas. Dmitrijus pasirodė duryse po dvidešimties minučių, kai pirmoji tašė jau buvo pilna. – Ką tu darai? Karina, čia kvaila. Juk tu nejuokauji? Ji neatsakė. Tvarkingai sulankstė megztinius, džinsus, apatinius. Nukėlė dėžutę su papuošalais – dovanomis iš tėvų ir draugių, nieko iš jo ji nenorėjo imti. – Kur tu eisi? Pas mamą? Juk ji Kaune! Užsegė antrąją tašę. Patikrino rankinę – pasas, kortelė, mamos buto raktai, kuriuos visada turėjo atsarginio. – Karina, pasakyk bent ką nors! Tu negali manęs palikti. Juk aš tave myliu! Ji pažvelgė į jį ilgai. Tada pasiėmė tašes ir išėjo iš buto. Kitą rytą Karina stovėjo civilinės metrikacijos skyriuje eilėje, stipriai spaudė rankose skyrybų dokumentus. Už lango lynojo, pilki debesys kabojo žemai, bet viduje tvyrojo keistas ramumas. Sprendimas priimtas. Pirmasis skambutis pasigirdo pusę trečios nakties. Karina pašoko ant sofos pas draugę Liną, iškart nesuprato, kur yra. – Turim pasikalbėti, – Dmitrijus alsavo į ragelį tankiai, kalbėjo padrikiai. – Aš viską supratau, pasikeisiu. Duok man šansą. Ji padėjo ragelį. Po dvidešimt minučių vėl skambutis. – Karina, aš negaliu be tavęs. Tu – mano gyvenimo prasmė. Ryte jau buvo keturiasdešimt trys žinutės. Kiekviena – ilga, su ašaringais išpažinimais, pažadais, grasinimais. „Jei negrįši, nežinau, ką padarysiu“. „Mama sako, kad tu tiesiog užsispyrusi“. „Aš visada tavęs lauksiu“. Po savaitės jis pradėjo pasirodyti prie jos darbo. Karina eidavo pietų – ir susidurdavo su pažįstama figūra prie kiosko su kebabais. Išeidavo iš darbo į metro – ir matydavo jį kitoje gatvės pusėje. – Tiesiog pro šalį ėjau, – šypsojosi Dmitrijus, kai Karina reikalavo paaiškinimų. – Norėjau tave pamatyti. Vieną vakarą netikėtas skambutis prie draugės Linos durų. Karina atidarė, nepažvelgusi pro akutę – laukė kurjerio su pica. Prie slenksčio stovėjo Dmitrijus su raudonų rožių puokšte. – Vieno šanso prašau, – sušnibždėjo jis. – Nieko daugiau. Karina tyliai uždarė duris. Jis pastovėjo po ja dar dvi valandas, kol kaimynai pagrasino iškviesti policiją. Ji išmoko su tuo gyventi – kaip su lėtiniu skausmu. Nebeskaityti žinučių, neatsakyti į skambučius iš nežinomų numerių, nebesižvalgyti gatvėje. Dirbo nuotoliniu būdu kitoje įmonėje, persikėlė į miegamąjį rajoną, kur Dmitrijui netyčia nepasitaikytų. Skyrybos įvyko po trijų mėnesių. Karina išėjo iš teismo rūmų su oficialiu patvirtinimu rankose ir pravirko tiesiai ant laiptų – ne iš liūdesio, iš palengvėjimo. Pirmieji laisvės mėnesiai gąsdino tuštuma. Karina buvo pripratusi derinti kiekvieną sprendimą su kažkuo, net jei tas kažkas vis tiek darė savaip. Dabar ji galėjo nusipirkti bet kokį jogurtą parduotuvėje – nereikėjo galvoti, ar patiks Elenai Viktorijai. Galėjo žiūrėti bet kokį filmą – nereikėjo klausytis, kad „normalios moterys tokių nežiūri“. Galėjo kvėpuoti. Užsirašė į anglų kalbos kursus – sena svajonė, kurią Dmitrijus laikė „tuščiu pinigų švaistymu“. Pradėjo lankyti jogą rytais, dar saulei tekant, kai miestas tik bunda. Pavasarį nuvažiavo savaitgaliui į Palangą – be plano, tiesiog vaikščiojo po kopas ir valgė šakotį. Po pusmečio skambučiai liovėsi. Žinutės – taip pat. Karina dar kelis mėnesius laukė netikėtumų. Vėliau suprato, kad gali pagaliau atsipūsti. Įsidarbino reklamos agentūroje – spalvotas biuras, jauna komanda, įdomūs projektai. Gyvenimas gerėjo. Andrių ji sutiko per įmonės vakarėlį, į kurį ją nutempė kolegė Milda. – Mūsų pagrindinis programuotojas, – pristatė Milda aukštą vaikiną su plonomis akinių kojelėmis. – Andrius, susipažink, Karina iš reklamos. Jis paspaudė jai ranką – tvirtai, bet švelniai. Nusišypsojo – paprastai, nebandydamas palikti įspūdžio. – Ir jūs bėgote nuo karaokės? – šyptelėjo jis, rodydamas į sceną, kur finansų direktorius beviltiškai traukė „Trys milijonai“. – Tausoju nervus, – linktelėjo Karina. Jie prakalbėjo iki vakaro pabaigos – apie knygas, keliones, apie tai, koks keistas gyvenimas. Andrius daugiausia klausėsi. Užduodavo klausimus, laukė atsakymų, nepertraukdavo. Nemokė, neaiškino, kaip jai reikia gyventi. Sužinojęs, kad ji išsiskyrusi, tik linktelėjo ir pakeitė temą. Po pusmečio jie apsigyveno kartu, išsirinkę butą centre. Nedidelį, šviesų, su aukštomis lubomis ir vaizdu į ramų kiemą. – Tikrai jį nori? – klausė Karina, kai apžiūrėjo butą prieš pasirašant sutartį. – Gal žiūrime dar variantų? – O tau patinka? – atsisuko Andrius. – Labai. – Vadinasi, imame. Tokios smulkmenos – teisė į savo nuomonę, kuri įdomi kitam – pasirodė svarbesnės už bet kokius meilės pažadus. Jis pasipiršo ant namo stogo, kai saulei leidžiantis dangus nuspalvojo miestą rausvai ir aukso atspalviais. Ištraukė mažą dėžutę, atidarė – ten blizgėjo žiedas su deimantu. – Ne itin moku kalbėti, – prisipažino Andrius. – Bet noriu kas rytą šalia tavęs pabusti. Jei sutiksi iškentėti mano knarkimą ir prastą kavą… Karina nusijuokė ašarose ir linktelėjo… Tas gegužės vakaras prasidėjo įprastai. Andrius užsilikęs darbe – degantis terminas, programos klaida. Karina virė makaronus, niūniavo pagal radiją, kai pasigirdo skambutis į duris. Aštrus, atkaklus, reikalaujantis. Ji pažiūrėjo pro akutę – ir atšoko. Prie laiptinės stovėjo Dmitrijus. Išblyškęs, su juodais ratilais po akimis, susiglamžyta marškiniais. Du metai. Du metai tylos – ir štai jis čia. – Karina, atidaryk! – jo kumštis trankė duris. – Žinau, kad esi! Turim pasikalbėti! Ji griebė telefoną, rinko Andriaus numerį. Užimta. – Juk mes mylime vienas kitą! – Dmitrijus šaukė pro duris. – Tu negali būti su kitu! Tai neteisinga! Durys drebėjo. Jis puolė visa jėga – lyg bandė išlaužti. Karina prisispaudė nugarą prie durų, atsirėmė kojomis į grindis. – Eik sau! – sušuko ji. – Iškviesiu policiją! – Tu mano žmona! – jo balsas virto klyksmu. – Buvai mano ir būsi! Du metus laukiau, kol persigalvosi! Du metus! – Mes išsiskyrę! Viskas baigta! – Nieko nebaigta! – dar kartą stumteldamas duris, vos neįlaužė. – Pasikeičiau! Mama sako, tu pati nesupranti savo laimės! Atidaryk, pasikalbėkim! Pro akutę matė jo veidą – iškreiptą, apsėstą. Tai buvo ne tas žmogus, su kuriuo kadaise dalijosi lovą. Karina išsitraukė telefoną ir surinko tris skaičius. – Dima! Vienu mygtuku čia bus pareigūnai. Eik šalin. Dabar. Dmitrijus sustingo. Keletą sekundžių – tyla. Tada staiga apsisuko ir nužygiavo prie laiptų. Apačioje trinktelėjo durys. Karina nusmuko prie sienos ant grindų. Spengė ausyse. Tik po pusvalandžio atsistojo ir paskambino Andriui. Pranešimą policijai priėmė kitą dieną. Seniūnas su ūsais užrašė visus duomenis, išklausė istoriją, linktelėjo. – Išsiaiškinsim. Pakalbėsim su juo. Ką pasakė Dmitrijui, Karina nežinojo. Bet po to daugiau jo nebematė. Nei skambučio, nei žinutės, nei netikėto susitikimo prie namų. Vestuves atšventė birželio pradžioje mažame kaimo restorane – dvidešimt artimiausių draugų. Jokio pompastikos, jokių vyro giminaičių, reikalaujančių tradicijų. Karina stovėjo priešais Andrių paprastoje baltoje suknelėje, stipriai laikydama jo šiltas rankas savo delnuose. Už lango šiureno beržai, tvyrojo gėlių ir ką tik nupjautos žolės kvapas. – Ar sutinki… – pradėjo vedėjas. – Sutinku, – pertraukė ji, ir svečiai nusijuokė. Andrius užmovė jai žiedą – ploną, auksinį, su graviruote viduje. Trys žodžiai: „Visada su tavimi“. Karina pažvelgė į žmogų, kuris tapo jos vyru. Ne mamos vaikis, ne apsėstas persekiotojas. Tiesiog vyras, mokantis išgirsti, gerbti ir mylėti. Priekyje laukė gyvenimas, kuriame jos nuomonė reikš tikrai daug…

00

Tu net neįsivaizduoji, koks tavo laimės skonis – Penki šimtai tūkstančių? – Karina tris kartus perskaitė pranešimą telefono ekrane, kol skaičiai galutinai įgavo prasmę. – Tu paėmei paskolą penkiems šimtams tūkstančių eurų? Dmitrijus sėdėjo ant sofos, įsmeigęs žvilgsnį į savo telefoną – net nepakėlė galvos. – Ai, taip… Smulkmena, mamai remontui. Juk žinai, vamzdynai prakiurę, parketas iškilęs, tapetai nuo drėgmės nukritę… – Palauk. – Karina susmuko į fotelio kraštą, nes kojos nebenorėjo laikyti. – Tu paėmei paskolą. Penkiems šimtams tūkstančių. Ir viską atidavei savo motinai? Net nepasakęs man nieko? Dmitrijus pagaliau atitrūko nuo ekrano. Jo veide atsispindėjo nuoširdus nesupratimas – lyg žmona klaustų jo apie kažką visiškai savaime suprantamo. – Karina, juk čia mama. Ji viena gyvena, pensija maža. Kas jai dar padės? – O su manim pasitarti? – Karina pradėjo šaukti, bet negalėjo sustoti. – Paklausti mano nuomonės? Bent jau įspėti? – Pradėtum ginčytis, – gūžtelėjo pečiais Dmitrijus. – O mamai skubiai reikėjo. Ketveri metai. Ketveri metai ji kentėjo tą moterį, kuri skambino kas vakarą tikrinti, ką Dima vakarienei valgė. Kuri atvykdavo be perspėjimo ir kritikuodavo namų švarą. Kuri per kiekvieną šeimos vakarienę sodindavo svečius taip, kad Karina atsidurdavo stalo gale. – Nedaryk iš musės dramblio, – toliau ramiai kalbėjo Dmitrijus. – Susitvarkysim. Greitai atiduosim, čia nedidelė suma. Juk šeima. Ašaros bėgo pačios – karštos, piktos. Karina valė jas rankos nugarėle, ištepdama tušą per skruostus. – Šeima? O aš – šeima? Ar tik priedas? Atsimeni, kaip tavo mama nusprendė, kad pats laikas keisti mašiną, o tu pardavei mūsų automobilį be mano žinios? Kaip ji išmetė mano daiktus iš svečių kambario, nes „nepatogu miegoti tarp svetimų šlamšto“? Kaip per mano gimtadienį jūs abu išvykote rinkti jai šaldytuvą? – Čia viskas smulkmenos, – numojo ranka Dmitrijus. – Tu tiesiog pavargai, tau reikia pailsėti. Karina žiūrėjo į tą vyrą – aukštą, su švelniomis veido linijomis, su duobutėmis, kurios kažkada jai atrodė tokiomis mielomis. Dabar ji matė tik trisdešimtmetį vaiką, nesugebantį nutraukti pavadėlio. – Susitvarkysim, – vėl pakartojo jis kaip mantrą. – Meilė viską įveiks. Karina tyliai atsistojo ir išėjo į miegamąjį. Dvi didelės sportinės tašės gulėjo ant spintos viršaus – tos pačios, su kuriomis ji kadaise čia atsikraustė. Ištraukė jas, numetė ant lovos ir pradėjo atidarinėti spintas. Dmitrijus pasirodė duryse po dvidešimties minučių, kai pirmoji tašė jau buvo pilna. – Ką tu darai? Karina, čia kvaila. Juk tu nejuokauji? Ji neatsakė. Tvarkingai sulankstė megztinius, džinsus, apatinius. Nukėlė dėžutę su papuošalais – dovanomis iš tėvų ir draugių, nieko iš jo ji nenorėjo imti. – Kur tu eisi? Pas mamą? Juk ji Kaune! Užsegė antrąją tašę. Patikrino rankinę – pasas, kortelė, mamos buto raktai, kuriuos visada turėjo atsarginio. – Karina, pasakyk bent ką nors! Tu negali manęs palikti. Juk aš tave myliu! Ji pažvelgė į jį ilgai. Tada pasiėmė tašes ir išėjo iš buto. Kitą rytą Karina stovėjo civilinės metrikacijos skyriuje eilėje, stipriai spaudė rankose skyrybų dokumentus. Už lango lynojo, pilki debesys kabojo žemai, bet viduje tvyrojo keistas ramumas. Sprendimas priimtas. Pirmasis skambutis pasigirdo pusę trečios nakties. Karina pašoko ant sofos pas draugę Liną, iškart nesuprato, kur yra. – Turim pasikalbėti, – Dmitrijus alsavo į ragelį tankiai, kalbėjo padrikiai. – Aš viską supratau, pasikeisiu. Duok man šansą. Ji padėjo ragelį. Po dvidešimt minučių vėl skambutis. – Karina, aš negaliu be tavęs. Tu – mano gyvenimo prasmė. Ryte jau buvo keturiasdešimt trys žinutės. Kiekviena – ilga, su ašaringais išpažinimais, pažadais, grasinimais. „Jei negrįši, nežinau, ką padarysiu“. „Mama sako, kad tu tiesiog užsispyrusi“. „Aš visada tavęs lauksiu“. Po savaitės jis pradėjo pasirodyti prie jos darbo. Karina eidavo pietų – ir susidurdavo su pažįstama figūra prie kiosko su kebabais. Išeidavo iš darbo į metro – ir matydavo jį kitoje gatvės pusėje. – Tiesiog pro šalį ėjau, – šypsojosi Dmitrijus, kai Karina reikalavo paaiškinimų. – Norėjau tave pamatyti. Vieną vakarą netikėtas skambutis prie draugės Linos durų. Karina atidarė, nepažvelgusi pro akutę – laukė kurjerio su pica. Prie slenksčio stovėjo Dmitrijus su raudonų rožių puokšte. – Vieno šanso prašau, – sušnibždėjo jis. – Nieko daugiau. Karina tyliai uždarė duris. Jis pastovėjo po ja dar dvi valandas, kol kaimynai pagrasino iškviesti policiją. Ji išmoko su tuo gyventi – kaip su lėtiniu skausmu. Nebeskaityti žinučių, neatsakyti į skambučius iš nežinomų numerių, nebesižvalgyti gatvėje. Dirbo nuotoliniu būdu kitoje įmonėje, persikėlė į miegamąjį rajoną, kur Dmitrijui netyčia nepasitaikytų. Skyrybos įvyko po trijų mėnesių. Karina išėjo iš teismo rūmų su oficialiu patvirtinimu rankose ir pravirko tiesiai ant laiptų – ne iš liūdesio, iš palengvėjimo. Pirmieji laisvės mėnesiai gąsdino tuštuma. Karina buvo pripratusi derinti kiekvieną sprendimą su kažkuo, net jei tas kažkas vis tiek darė savaip. Dabar ji galėjo nusipirkti bet kokį jogurtą parduotuvėje – nereikėjo galvoti, ar patiks Elenai Viktorijai. Galėjo žiūrėti bet kokį filmą – nereikėjo klausytis, kad „normalios moterys tokių nežiūri“. Galėjo kvėpuoti. Užsirašė į anglų kalbos kursus – sena svajonė, kurią Dmitrijus laikė „tuščiu pinigų švaistymu“. Pradėjo lankyti jogą rytais, dar saulei tekant, kai miestas tik bunda. Pavasarį nuvažiavo savaitgaliui į Palangą – be plano, tiesiog vaikščiojo po kopas ir valgė šakotį. Po pusmečio skambučiai liovėsi. Žinutės – taip pat. Karina dar kelis mėnesius laukė netikėtumų. Vėliau suprato, kad gali pagaliau atsipūsti. Įsidarbino reklamos agentūroje – spalvotas biuras, jauna komanda, įdomūs projektai. Gyvenimas gerėjo. Andrių ji sutiko per įmonės vakarėlį, į kurį ją nutempė kolegė Milda. – Mūsų pagrindinis programuotojas, – pristatė Milda aukštą vaikiną su plonomis akinių kojelėmis. – Andrius, susipažink, Karina iš reklamos. Jis paspaudė jai ranką – tvirtai, bet švelniai. Nusišypsojo – paprastai, nebandydamas palikti įspūdžio. – Ir jūs bėgote nuo karaokės? – šyptelėjo jis, rodydamas į sceną, kur finansų direktorius beviltiškai traukė „Trys milijonai“. – Tausoju nervus, – linktelėjo Karina. Jie prakalbėjo iki vakaro pabaigos – apie knygas, keliones, apie tai, koks keistas gyvenimas. Andrius daugiausia klausėsi. Užduodavo klausimus, laukė atsakymų, nepertraukdavo. Nemokė, neaiškino, kaip jai reikia gyventi. Sužinojęs, kad ji išsiskyrusi, tik linktelėjo ir pakeitė temą. Po pusmečio jie apsigyveno kartu, išsirinkę butą centre. Nedidelį, šviesų, su aukštomis lubomis ir vaizdu į ramų kiemą. – Tikrai jį nori? – klausė Karina, kai apžiūrėjo butą prieš pasirašant sutartį. – Gal žiūrime dar variantų? – O tau patinka? – atsisuko Andrius. – Labai. – Vadinasi, imame. Tokios smulkmenos – teisė į savo nuomonę, kuri įdomi kitam – pasirodė svarbesnės už bet kokius meilės pažadus. Jis pasipiršo ant namo stogo, kai saulei leidžiantis dangus nuspalvojo miestą rausvai ir aukso atspalviais. Ištraukė mažą dėžutę, atidarė – ten blizgėjo žiedas su deimantu. – Ne itin moku kalbėti, – prisipažino Andrius. – Bet noriu kas rytą šalia tavęs pabusti. Jei sutiksi iškentėti mano knarkimą ir prastą kavą… Karina nusijuokė ašarose ir linktelėjo… Tas gegužės vakaras prasidėjo įprastai. Andrius užsilikęs darbe – degantis terminas, programos klaida. Karina virė makaronus, niūniavo pagal radiją, kai pasigirdo skambutis į duris. Aštrus, atkaklus, reikalaujantis. Ji pažiūrėjo pro akutę – ir atšoko. Prie laiptinės stovėjo Dmitrijus. Išblyškęs, su juodais ratilais po akimis, susiglamžyta marškiniais. Du metai. Du metai tylos – ir štai jis čia. – Karina, atidaryk! – jo kumštis trankė duris. – Žinau, kad esi! Turim pasikalbėti! Ji griebė telefoną, rinko Andriaus numerį. Užimta. – Juk mes mylime vienas kitą! – Dmitrijus šaukė pro duris. – Tu negali būti su kitu! Tai neteisinga! Durys drebėjo. Jis puolė visa jėga – lyg bandė išlaužti. Karina prisispaudė nugarą prie durų, atsirėmė kojomis į grindis. – Eik sau! – sušuko ji. – Iškviesiu policiją! – Tu mano žmona! – jo balsas virto klyksmu. – Buvai mano ir būsi! Du metus laukiau, kol persigalvosi! Du metus! – Mes išsiskyrę! Viskas baigta! – Nieko nebaigta! – dar kartą stumteldamas duris, vos neįlaužė. – Pasikeičiau! Mama sako, tu pati nesupranti savo laimės! Atidaryk, pasikalbėkim! Pro akutę matė jo veidą – iškreiptą, apsėstą. Tai buvo ne tas žmogus, su kuriuo kadaise dalijosi lovą. Karina išsitraukė telefoną ir surinko tris skaičius. – Dima! Vienu mygtuku čia bus pareigūnai. Eik šalin. Dabar. Dmitrijus sustingo. Keletą sekundžių – tyla. Tada staiga apsisuko ir nužygiavo prie laiptų. Apačioje trinktelėjo durys. Karina nusmuko prie sienos ant grindų. Spengė ausyse. Tik po pusvalandžio atsistojo ir paskambino Andriui. Pranešimą policijai priėmė kitą dieną. Seniūnas su ūsais užrašė visus duomenis, išklausė istoriją, linktelėjo. – Išsiaiškinsim. Pakalbėsim su juo. Ką pasakė Dmitrijui, Karina nežinojo. Bet po to daugiau jo nebematė. Nei skambučio, nei žinutės, nei netikėto susitikimo prie namų. Vestuves atšventė birželio pradžioje mažame kaimo restorane – dvidešimt artimiausių draugų. Jokio pompastikos, jokių vyro giminaičių, reikalaujančių tradicijų. Karina stovėjo priešais Andrių paprastoje baltoje suknelėje, stipriai laikydama jo šiltas rankas savo delnuose. Už lango šiureno beržai, tvyrojo gėlių ir ką tik nupjautos žolės kvapas. – Ar sutinki… – pradėjo vedėjas. – Sutinku, – pertraukė ji, ir svečiai nusijuokė. Andrius užmovė jai žiedą – ploną, auksinį, su graviruote viduje. Trys žodžiai: „Visada su tavimi“. Karina pažvelgė į žmogų, kuris tapo jos vyru. Ne mamos vaikis, ne apsėstas persekiotojas. Tiesiog vyras, mokantis išgirsti, gerbti ir mylėti. Priekyje laukė gyvenimas, kuriame jos nuomonė reikš tikrai daug…

011

Visiškai pamiršti nepavyko: Kiekvieną rytą Antanas važiuodavo iš darbo namo Vilniaus metro, vėliau autobusu, kelionė trukdavo daugiau nei valandą. Automobilis dažniau stovėdavo nei važiuodavo – rytais ir vakarais Vilniuje tokie kamščiai, kad patogiau ir greičiau metro. Prieš dvejus metus jo šeima pasikeitė: su žmona išsiskyrė, dukra liko su mama – jai tuomet buvo septyniolika. Išsiskyrė tyliai, ramiai, nes Antanas nemėgo skandalų. Ilgai jautė, jog žmona pasikeitė ne į gerąją pusę – nervinosi be priežasties, grįždavo vėlai, teisinosi drauge. Paklausus, kodėl tiek ilgai nebūna namuose – atsakydavo, kad ji ne „kaip visos“, jai namuose ankšta, o Antanas – kaimietis, taip ir liko. Vėliau žmona pareiškė, jog pasirinko iš dviejų blogybių mažesnę ir padavė skyrybų prašymą, iškeldino Antaną iš buto – teko nuomotis būstą. Susitaikė, vėl vesti nesiruošia, bet ieško. Važiuodamas metro, kaip visi, laiko veltui neleido – naršė socialinius tinklus. Peržvelgęs naujienas, anekdotus, trumpus filmukus, staiga pamatė skelbimą: „Liaudies žolininkė Marija – gydymas žolelėmis.“ Iš ekrano į jį žvelgė jo pirmoji meilė, neatsakyta ir jau pamiršta. Tačiau pirmoji meilė – neužmirštama. Puikiai prisiminė ją iš mokyklos laikų – keista, bet graži mergaitė. Vos nepražiopsojęs stotelės, Antanas grįžo namo, be apetito pavakarieniavo, nugrimzdo į prisiminimus. Pirma klasė – Marija išsiskiria tyla ir kuklumu, ilga stora kasa, mokyklinė uniforma žemiau kelių, gyveno su seneliais už miestelio, mediniame name su gražiais drožiniais, kaip pasakoje. Antaną traukė jos kitoniškumas, savadarbis gražus kuprinis, sveikinimas „geros sveikatos“, niekada ne triukšminga ar įžūli. Vieną dieną Marija neatėjo į mokyklą – vaikai su Antanu nuėjo jos aplankyti, pasirodo, mirė jos močiutė, patys pirmą kartą dalyvavo laidotuvėse. Marija greitai sugrįžo į mokyklą, augo, tapo dar gražesnė. Antanas bandė ją užkalbinti, bet sulaukė atsakymo, kad ji jau „pažadėta“ kitam – toks paprotys jų šeimoje, seneliai buvo sentikiai. Marija mokėsi puikiai, nesidažė, nesidomėjo apkalbomis, išliko kukli ir graži. Po mokyklos draugai išsisklaidė, Marija ištekėjo už to, kuriam buvo pažadėta, gyveno kaime, augino sūnų. Daugiau draugai jos nebematė. Antanas galvojo – štai kuo ji užsiima: žolelėmis gydo, dar gražesnė tapo. Kelias dienas vaikščiojo lyg apsnūdęs, tada parašė jai žinutę. „Sveika, Marija.“ Sulaukė – „Geros sveikatos“. Prisistatė, prisiminė mokyklos laikus, paprašė leidimo paskambinti. Vakarais kalbėjosi, sužinojo daugiau apie Mariją – po vyro žūties grįžo į senelių namus, dabar gyvena viena, pataria žmonėms, gydo žolelėmis. Po kelių dienų Antanas pasiūlė – gal gali užsukti į svečius? Marija netikėtai sutiko. Antanas ruošėsi, pirko dovanas, nekantravo, kokia ji dabar. Iš Vilniaus į gimtinę išvyko atostogų – ilgai važiavo automobiliu, bet kelionė nenuvargino. Miestelis nustebino pokyčiais: nauji namai, parduotuvės, tapo rajono centru dėl darbštaus mero. Marija laukė Antano kieme, kai pamatė jo automobilį, jos širdis ėmė stipriai plakti – niekas nežinojo, kad ji slapta mylėjo Antaną nuo mokyklos. Susitikimas buvo džiaugsmingas, ilgai sėdėjo pavėsinėje prie senelio namo. Antanas išdrįso: „Marija, visą gyvenimą tave mylėjau, ar dabar atsakysi į mano jausmus?“ Marija apsikabino Antaną: „Aš irgi tave mylėjau nuo vaikystės.“ Atostogas Antanas praleido pas Mariją, išvykdamas pažadėjo: „Užbaigsiu darbus, grįšiu ir liksiu čia – čia mano šaknis, čia mano namai.“

03

Add a comment

Po daugybės metų sugrįžo mama, kuri paliko naujagimius dvynius ligoninėje – tačiau ji nebuvo pasiruošusi tiesai, kuri jos laukė. Naktį, kai gimė dvyniai, jos pasaulis subyrėjo į dvi dalis. Nebuvo tai verkimas, kuris ją gąsdino, o jos tyla – sunki, stingdanti, pilna tuštumos. Iš tolo žiūrėjo į vaikus lyg būtų du nepažįstamieji iš gyvenimo, kuris jai nebepriklauso. „Negaliu… negaliu būti mama“, šnibždėjo. Nebuvo jokių skandalų, tik parašas, uždarytos durys ir tuštuma, kuri liko amžiams. Ji sakė, kad jai per sunku, kad užgniaužia baimė, kad nebėra oro. Išėjo, palikdama du naujagimius ir vyrą, kuris nežinojo, kaip būti vienišu tėčiu. Pirmus mėnesius tėtis miegojo daugiau stovėdamas nei lovoje. Su virpančiomis rankomis mokėsi keisti sauskelnes, naktim šildė pieną, tyliai niūniavo lopšines. Nebuvo jokios pagalbos ar instrukcijų, tik meilė. Meilė, kuri augo kartu su jais. Jis buvo jiems ir mama, ir tėtis; atrama, skydas, atsakymas. Buvo šalia jų pirmiems žodžiams, žingsniams, nusivylimams, ligoms, ašaroms. Apie ją nekalbėjo nieko blogo – tik kartodavo: „Kartais žmonės išeina, nes nežino, kaip pasilikti.“ Dvyniai išaugo stiprūs, vieningi, suprantantys, kad pasaulis gali būti neteisingas, bet tikra meilė nepalieka. Po daugiau nei 20 metų, paprastą popietę, kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo ji – pavargusi, gležna, su rypsojančia kalte veide. Norėjo susipažinti, gailėjosi, sakė, kad galvojo apie juos kasdien, kad buvo jauna ir bijojo. Tėvas stovėjo tarpduryje – atviromis rankomis, bet sunkia širdimi. Sunkiausia buvo ne jam, o jiems. Dvyniai jos klausėsi tylėdami, žiūrėjo kaip į istoriją, papasakotą per vėlai. Jų akyse nebuvo nei pykčio, nei keršto – tik suaugusi, skausminga tyla. „Mes jau turim mamą“, tyliai tarė vienas. „Ji vadinasi auka. Ir jos vardas – tėtis“, pridūrė kitas. Jie nesijautė praradę to, ko niekad neturėjo. Jie užaugo mylimi. Pilnatvėje. Ir ji, galbūt pirmąkart, suprato – kai kurios išeitys būna be grįžimo, o tikra meilė – ne ta, kuri pagimdo… o ta, kuri pasilieka. Tėtis, kuris pasilieka, vertas tūkstančio pažadų.