Ji melavo, kad yra našlaitė, kad galėtų ištekėti už turtingos šeimos, o mane pasamdė būti aukle savo sūnui – mano anūkui. Ar gali būti skaudžiau, nei kai tavo dukra tau moka atlyginimą, kad galėtum apkabinti anūką? Sutikau būti tarnaitė jos viloje, dėvėti uniformą ir nulenkti galvą vos ji praeina – tik kad galėčiau būti šalia anūko. Dukra savo vyrui pasakė, kad esu „auklė iš agentūros“, bet kai vakar anūkas mane netyčia pavadino „močiute“, ji mane atleido, kad apgintų savo melą. Istorija Šioje didžiulėje viloje su aukštomis lubomis ir marmurinėmis grindimis mano vardas „Marytė“. Tik Marytė. Auklė. Moteris, kuri plauna buteliukus, keičia sauskelnes ir miega mažame kambarėlyje be langų. Bet tikrasis mano vardas – „Mama“. Bent jau buvo, kol mano dukra nenusprendė mane nužudyti būnant gyvai. Mano dukros vardas buvo Akvilė. Visada buvo graži. Ir visada nekentė mūsų neturto. Nekentė mūsų namelio su skardiniu stogu, nekentė, kad pardavinėjau namuose keptą duoną, kad ji galėtų mokytis. Dviejų dešimčių išėjo: – Susikursiu gyvenimą, kuris nekvepės tešla ir prakaitu, – man pasakė. Dingo trim metams. Persikrikštijo. Pasikeitė pavardę, nusidažė plaukus šviesiai, lankė etiketo pamokas. Susipažino su Danieliumi – turtingu verslininku, geru, bet labai tradiciniu žmogumi. Kad įsilietų į jo pasaulį, Akvilė išgalvojo tragišką istoriją: ji esą našlaitė, vienintelis inteligentų vaikas, žuvusių avarijoje Europoje. Vieniša, gerai išauklėta moteris be praeities. Kai pastojo, ją apėmė baimė. Nieko neišmanė apie kūdikius. Nepasitikėjo svetimais. Jai reikėjo žmogaus, kuris ją mylėtų besąlygiškai – ir kartu išlaikytų paslaptį. Tuomet ji mane susirado. – Mama, man tavęs reikia, – sakė verkdama mano durų slenkstyje, apsirengusi drabužiais, kurių vertė – visa mano troba. – Bet turi suprasti: Danielius nežino, kad egzistuoji. Jei sužinos, kas mano mama, mane paliks. Jo šeima labai reikli. – Ką nori, kad daryčiau, dukra? – Ateik gyventi su mumis. Būsi vidaus auklė. Tau mokėsiu algą. Bus leista būti su anūku. Tik pažadėk niekad NIEKAM ir NIEKUOMET nepasakyti, kad esi mano mama. Būsi Marytė iš agentūros. Sutikau. Nes esu mama. Nes mintis daugiau niekada nematyti anūko skaudėjo labiau nei išdidumas. Dvejus metus gyvenau tame mele. Danielius – geras žmogus. – Labas rytas, panele Maryte, – visuomet sveikinasi. – Ačiū, kad taip puikiai prižiūrit mažąjį Eitį. Neįsivaizduoju, ką darytume be jūsų. Akvilė – mano budelis. Kai Danielius ne namie, jos šaltumas kerta iki pašaknų. – Maryte, nebučiuok vaiko, nešvaru. – Maryte, nedainuok tų senų dainų, noriu, kad klausytų klasikos. – Maryte, eik į savo kambarį, kai ateina svečiai. Nenoriu, kad matytų. Tylėjau ir glaudžiau Eitį. Jis mano šviesa. Nežino socialinių skirtumų. Jam mano rankos – saugus prieglobstis. Vakar buvo jam dveji. Sodo šventė. Balionai. Rafinuoti žmonės. Juokas ir šampanas. Aš buvau pilkoje uniformoje, šalia vaiko. Akvilė spindėjo, demonstravo „idealų gyvenimą“. – Kaip norėčiau, kad mano tėvai būtų gyvi ir pamatytų anūką, – sakė vienai poniai. Tuo metu Eitis pargriuvo. Susimušė keliuką ir pradėjo verkti. Akvilė puolė prie jo, bet jis ją nusistūmė. Ištiesė į mane rankas ir aiškiai sušuko: – Močiute! Noriu močiutės! Visi nutilo. Danielius suraukė antakius. Akvilė nublanko. – Ką pasakė vaikas? – kas nors paklausė. – Nieko, – skubiai ištarė Akvilė. – Taip jis vadina auklę – iš meilės. Eitis puolė pas mane. – Močiute, pabučiuok, kad užgytų. Pasiėmiau jį. Nebesulaikiau. – Čia esu, brangusis. Akvilė sužiaurėjo žvilgsniu, išplėšė vaiką iš mano rankų. – Vidun! Susidėk daiktus! Atleista! Danielius įsikišo. – Kodėl ją atleidžiate? Vaikas ją myli. – Per daug sau leidžia! – sušuko Akvilė. Jis pažvelgė tiesiai man į akis. – Maryte… kodėl Eitis jus vadina „močiute“? Pažvelgiau į dukrą. Malda akyse – tylėk! Paskui į vaiką. – Pone Danieliau, – ramiai ištariau, – nes vaikai visada sako tiesą. Ir papasakojau viską. Parodžiau nuotraukas. Melas griuvo. Jo akyse – ne pyktis, o didelis nusivylimas. – Ne tavo neturtas man svarbu, – ištarė jis Akvilei, – svarbu, kad tu išsigynai motinos. Jis pasisuko į mane. – Čia ir jūsų namai. – Ne, – atsakiau. – Mano vieta – ten, kur mano vardo nesigėdija. Pabučiavau Eitį. Ir išėjau. Dabar esu namuose. Kvepia duona ir šiluma. Skauda. Pasiilgau anūko. Bet susigrąžinau vardą. Ir to niekas iš manęs neatims. O tu kaip manai – ar galima meluoti vardan meilės? O gal tiesa visada randa kelią?

2023 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Ar gali būti kas nors skaudžiau už tai, kai tavo pačios duktė tau moka atlyginimą vien tam, kad galėtum apkabinti savo anūką?

Sutikau tapti tarnaite jos viloje, segėti uniformą ir nulenkti galvą, kai ji praeina pro šalį tik kad būčiau artyn jos vaikui. Jai savo vyrui apie mane pasakojo tik tiek namų tvarkytoja iš agentūros. Tačiau vakar, kai anūkas netyčia mane pavadino močiute, ji mane atleido kaip nebereikalingą daiktą, kad išlaikytų savo melą.

Šio namo būtybė

Šiame didžiuliame name su aukštomis lubomis ir marmurinėmis grindimis esu tiesiog Marytė. Tik tiek. Auklė. Moteris, kuri plauna buteliukus, keičia sauskelnes ir miega ankštoje kambarėlyje be langų.

Tačiau mano tikrasis vardas Mama. Bent jau taip buvo, kol mano duktė nesumąstė mane palaidoti dar gyvą.

Mano dukros vardas buvo Viltė. Visada buvo graži. Ir visada nekentė mūsų skurdo. Nekentė namų, kurių stogas skardinis, nekentė to, kad kepiau pyragus ir juos pardavinėjau turguje, kad galėčiau apmokėti jos mokslus.

Sulaukusi dvidešimt, išvažiavo.

Susikursiu gyvenimą, kuris nekvepės tešla ir vargu, pasakė.

Pradingo trims metams. Prisikėlė kita. Pasikeitė pavardę, nudažė plaukus šviesiai, lankė etiketo ir kalbos pamokas. Sutiko Mantą turtingą verslininką, dorą, bet labai tradicinį. Kad įsilietų į jo pasaulį, Viltė prikūrė skaudžią istoriją esą ji našlaitė, vienintelė žuvusių inteligentų dukra, be giminės ir be šeimos. Vieniša, mandagi, be praeities.

Kai laukėsi, ją apėmė baimė. Ji nežinojo, kaip elgtis su kūdikiais, nepasitikėjo svetimais. Jai taip reikėjo ko nors, kas ją mylėtų besąlygiškai bet ir laikytų paslaptį.

Tada ji vėl pasibeldė į mano duris.

Mama, man tavęs reikia, verkė, apsivilkusi rūbais, kurie brangesni už visus mano metus. Bet turi suprasti. Mantas nežino, kad egzistuoji. Jei sužinos, kas mano motina mane paliks. Jo šeima labai reikli.

Ką tu nori, kad daryčiau, dukrele?

Persikraustyk pas mus. Tapk vidaus aukle. Tau mokėsiu eurais. Būsi šalia savo anūko. Bet turi pažadėti: niekada, jokiomis aplinkybėmis nesakyk, kas esi. Visiems būsi Marytė iš agentūros.

Sutikau.

Nes esu mama. Ir nes mintis niekada daugiau nepamatyti anūko skaudėjo labiau nei išdidumas.

Dvejus metus gyvenau tą melą.

Mantas geras žmogus.

Labas rytas, Maryte, visada sakydavo. Ačiū, kad taip rūpinatės mažuoju Domu. Neįsivaizduoju gyvenimo be jūsų.

O Viltė mano budelė.

Kai Mantui nėra namuose, jos šaltis gelia.

Maryte, nebučiuok vaiko, nesveika.

Maryte, nedainuok tų senų dainų, jis tegul klausosi klasikos.

Maryte, užsidaryk savo kambary, kai bus svečių nenoriu, kad tave matytų.

Aš tyliu ir glaudžiu Domą. Jis mano šviesa. Jis nepažįsta skirtumų. Jis žino tik viena: mano glėbys jam saugiausias.

Vakar jam suėjo dveji.

Sode šventė. Balionai. Rafinuoti svečiai. Juokas, putojantis vynas.

Aš savo pilkoje uniformoje šalia berniuko.

Viltė spinduliavo, rodė visiems savo tobulą gyvenimą.

Kaip norėčiau, kad mano tėvai pamatytų Domą, sakė kažkokiai damai.

Tuo metu Domas susimušė kelią ir pravirko.

Viltė puolė, bet jis ją atstūmė.

Ištiesto rankas į mane:

Močiute! Noriu pas močiutę!

Visi nutilo.

Mantas suraukė antakius, Viltė nublanko.

Ką pasakė vaikas? paklausė kažkas.

Nieko, paskubom sumurmėjo Viltė. Jis taip vadina auklę, iš meilės.

Domas puolė man į glėbį.

Močiute, pabučiuok, kad neskaudėtų.

Pasiėmiau jį. Negalėjau susilaikyti.

Aš čia, mažyli.

Viltė sviedė į mane įniršio pilną žvilgsnį, išplėšė berniuką iš rankų.

Vidun! Ir tuojau pat susirink daiktus. Atleista!

Mantas įsikišo.

Kodėl ją atleidi? Vaikas ją myli.

Ji per daug sau leidžia! sušuko.

Mantas pažvelgė man tiesiai į akis:

Maryte kodėl Domas jus vadina močiute?

Pažvelgiau į savo dukrą ji tyliai maldavo.

Tada į vaiką.

Pane Manta, ramiai tariau. Nes vaikai visada sako tiesą.

Ir viską išpasakojau.

Parodžiau nuotraukas. Tiesa iškilo aikštėn.

Mantui akyse nusivylimas buvo stipresnis už pyktį.

Man nesvarbus tavo skurdas, tarė jis Viltei. Man svarbu, kad tu išsižadėjai savo motinos.

Jis atsigręžė į mane.

Tai ir tavo namai.

Ne, atkirčiau. Mano vieta ten, kur mano vardas ne gėda.

Pabučiavau Domą.

Ir išėjau.

Šiandien namuose jaučiu kepamos duonos ir šilumos kvapą.

Skauda. Ilgiuosi anūko.

Bet vėl turiu savo vardą.

Ir tai man atimti negali niekas.

O tu kaip manai ar galima taip meluoti dėl meilės, ar visgi tiesa vis tiek prasineša kaip saulės spindulys pro debesį?

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

15 − 8 =

Ji melavo, kad yra našlaitė, kad galėtų ištekėti už turtingos šeimos, o mane pasamdė būti aukle savo sūnui – mano anūkui. Ar gali būti skaudžiau, nei kai tavo dukra tau moka atlyginimą, kad galėtum apkabinti anūką? Sutikau būti tarnaitė jos viloje, dėvėti uniformą ir nulenkti galvą vos ji praeina – tik kad galėčiau būti šalia anūko. Dukra savo vyrui pasakė, kad esu „auklė iš agentūros“, bet kai vakar anūkas mane netyčia pavadino „močiute“, ji mane atleido, kad apgintų savo melą. Istorija Šioje didžiulėje viloje su aukštomis lubomis ir marmurinėmis grindimis mano vardas „Marytė“. Tik Marytė. Auklė. Moteris, kuri plauna buteliukus, keičia sauskelnes ir miega mažame kambarėlyje be langų. Bet tikrasis mano vardas – „Mama“. Bent jau buvo, kol mano dukra nenusprendė mane nužudyti būnant gyvai. Mano dukros vardas buvo Akvilė. Visada buvo graži. Ir visada nekentė mūsų neturto. Nekentė mūsų namelio su skardiniu stogu, nekentė, kad pardavinėjau namuose keptą duoną, kad ji galėtų mokytis. Dviejų dešimčių išėjo: – Susikursiu gyvenimą, kuris nekvepės tešla ir prakaitu, – man pasakė. Dingo trim metams. Persikrikštijo. Pasikeitė pavardę, nusidažė plaukus šviesiai, lankė etiketo pamokas. Susipažino su Danieliumi – turtingu verslininku, geru, bet labai tradiciniu žmogumi. Kad įsilietų į jo pasaulį, Akvilė išgalvojo tragišką istoriją: ji esą našlaitė, vienintelis inteligentų vaikas, žuvusių avarijoje Europoje. Vieniša, gerai išauklėta moteris be praeities. Kai pastojo, ją apėmė baimė. Nieko neišmanė apie kūdikius. Nepasitikėjo svetimais. Jai reikėjo žmogaus, kuris ją mylėtų besąlygiškai – ir kartu išlaikytų paslaptį. Tuomet ji mane susirado. – Mama, man tavęs reikia, – sakė verkdama mano durų slenkstyje, apsirengusi drabužiais, kurių vertė – visa mano troba. – Bet turi suprasti: Danielius nežino, kad egzistuoji. Jei sužinos, kas mano mama, mane paliks. Jo šeima labai reikli. – Ką nori, kad daryčiau, dukra? – Ateik gyventi su mumis. Būsi vidaus auklė. Tau mokėsiu algą. Bus leista būti su anūku. Tik pažadėk niekad NIEKAM ir NIEKUOMET nepasakyti, kad esi mano mama. Būsi Marytė iš agentūros. Sutikau. Nes esu mama. Nes mintis daugiau niekada nematyti anūko skaudėjo labiau nei išdidumas. Dvejus metus gyvenau tame mele. Danielius – geras žmogus. – Labas rytas, panele Maryte, – visuomet sveikinasi. – Ačiū, kad taip puikiai prižiūrit mažąjį Eitį. Neįsivaizduoju, ką darytume be jūsų. Akvilė – mano budelis. Kai Danielius ne namie, jos šaltumas kerta iki pašaknų. – Maryte, nebučiuok vaiko, nešvaru. – Maryte, nedainuok tų senų dainų, noriu, kad klausytų klasikos. – Maryte, eik į savo kambarį, kai ateina svečiai. Nenoriu, kad matytų. Tylėjau ir glaudžiau Eitį. Jis mano šviesa. Nežino socialinių skirtumų. Jam mano rankos – saugus prieglobstis. Vakar buvo jam dveji. Sodo šventė. Balionai. Rafinuoti žmonės. Juokas ir šampanas. Aš buvau pilkoje uniformoje, šalia vaiko. Akvilė spindėjo, demonstravo „idealų gyvenimą“. – Kaip norėčiau, kad mano tėvai būtų gyvi ir pamatytų anūką, – sakė vienai poniai. Tuo metu Eitis pargriuvo. Susimušė keliuką ir pradėjo verkti. Akvilė puolė prie jo, bet jis ją nusistūmė. Ištiesė į mane rankas ir aiškiai sušuko: – Močiute! Noriu močiutės! Visi nutilo. Danielius suraukė antakius. Akvilė nublanko. – Ką pasakė vaikas? – kas nors paklausė. – Nieko, – skubiai ištarė Akvilė. – Taip jis vadina auklę – iš meilės. Eitis puolė pas mane. – Močiute, pabučiuok, kad užgytų. Pasiėmiau jį. Nebesulaikiau. – Čia esu, brangusis. Akvilė sužiaurėjo žvilgsniu, išplėšė vaiką iš mano rankų. – Vidun! Susidėk daiktus! Atleista! Danielius įsikišo. – Kodėl ją atleidžiate? Vaikas ją myli. – Per daug sau leidžia! – sušuko Akvilė. Jis pažvelgė tiesiai man į akis. – Maryte… kodėl Eitis jus vadina „močiute“? Pažvelgiau į dukrą. Malda akyse – tylėk! Paskui į vaiką. – Pone Danieliau, – ramiai ištariau, – nes vaikai visada sako tiesą. Ir papasakojau viską. Parodžiau nuotraukas. Melas griuvo. Jo akyse – ne pyktis, o didelis nusivylimas. – Ne tavo neturtas man svarbu, – ištarė jis Akvilei, – svarbu, kad tu išsigynai motinos. Jis pasisuko į mane. – Čia ir jūsų namai. – Ne, – atsakiau. – Mano vieta – ten, kur mano vardo nesigėdija. Pabučiavau Eitį. Ir išėjau. Dabar esu namuose. Kvepia duona ir šiluma. Skauda. Pasiilgau anūko. Bet susigrąžinau vardą. Ir to niekas iš manęs neatims. O tu kaip manai – ar galima meluoti vardan meilės? O gal tiesa visada randa kelią?